Pajūrio naujienos
Help
2022 Gegužė
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Apklausa

Ar, prieš laiką atstatydinus administracijos direktorių, Savivaldybėje situacija pasikeistų į gera?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Kelionė į save tęsėsi tūkstantį kilometrų

  • Diana JOMANTAITĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2012-12-28

Jokūbaviškė 30-metė Aksana Kelpšaitė vis dar tebegyvena įsimintinų savo atostogų įspūdžiais. Pasak moters, tai buvo gerokai daugiau, negu įprastos atostogos. Mėnesį, praleistą Ispanijoje, jokūbaviškė vadina kelione į save. Ji truko mėnesį ir tęsėsi vieną tūkstantį kilometrų.

Aksanos Kelpšaitės rankose – piligrimo pasas, kuriame žymimi visų aplankytų miestų antspaudai, nakvynės vietos.

A.Kelpšaitės kelionė Santjago di Kompostela keliu primena garsaus rašytojo Paulo Koeljo romaną „Piligrimas“. Būtent ši knyga ir įkvėpė jokūbaviškę išvykti į sunkią, tačiau nepakartojamą kelionę. Pasak A.Kelpšaitės, knygoje „Piligrimas“ aprašyti nutikimai – ne prasimanymas. Einant Santjago di Kompostela keliu stebuklų gali nutikti kiekvienam – tik reikia juos matyti ir priimti.

„Buvau mačiusi amerikiečių filmą „Kelias 2010“ apie Santjago kelią. Po šio filmo šį dvasinį kelią masiškai pradėjo eiti amerikiečiai. Vis dėlto mane įkvėpė ne filmas. Įkvėpė knyga „Piligrimas“, kurios puslapius verčiau susižavėjusi ir susidomėjusi. Nuo to laiko praėjo treji metai ir gyvenimo įvykiai susidėliojo taip, kad pati, tarsi knygos herojus, leidausi į paslaptingą kelionę“, - pasakojo A.Kelpšaitė.

Moteris darbavosi Prancūzijoje, tačiau nusprendė susirasti kitą darbą. Jokūbaviškė jau turėjo kitą pasiūlymą, buvo sugrįžusi į Lietuvą, kai paaiškėjo, kad naujo darbo kontrakto nebus.

„Pagalvojau – negi dabar vasara prabėgs perniek. Per dvi savaites susiruošiau kelionei – mama sakė, kad išsikrausčiau iš proto. Tokiai kelionei paprastai rengiamasi gerokai ilgiau ir kruopščiau“, - sakė A.Kelpšaitė.

Pasak jos, patarimų, kaip pasiruošti kelionei Santjago keliu – pilnas internetas. Tačiau svarbiausi dalykai yra patogi avalynė ir tinkama kuprinė.

„Kuprinės reikia tokios, kuri turėtų specialų diržą aplink liemenį – juk su ja teks kasdien nueiti kelias dešimtis kilometrų, todėl kuprinė neturi spausti, petnešos – nezulinti pečių. Mano kuprinė svėrė apie 10 kg – tiek buvo galima turėti rankinio bagažo skrendant pasirinktomis avialinijomis į kelionės pradžios vietą. Iš tiesų kuprinė ir neturėtų sverti daugiau (gali būti aktualu: rankų darbo kuprinės). Joje būtinai turi būti lietpaltis, kepurė nuo saulės, būtiniausios higienos priemonės, pakaitiniai rūbai, patogūs batai, miegmaišis ir vaistinėlė – pleistras, bintas, vaistai nuo skausmo, aš nešiausi vitaminų, kad nenusilpčiau. Prieš kelionę įsigijau išmanųjį telefoną – jis man tarnavo kaip žibintuvėlis, ryšio priemonė, dienoraštis. Žinoma, reikia grynųjų pinigų – nakvynė kainuoja 5-10 eurų, pietūs piligrimų užeigoje – 10 eurų“, - būtiniausius daiktus vardino piligrimė.

Jos kelionė prasidėjo Prancūzijos mieste San Žan Pje Diu Port ir pasibaigė lygiai po mėnesio Mušijos mieste Ispanijoje. Įveikęs kelią kiekvienas piligrimas gauna specialų sertifikatą, kurį galima pateikti ir rašant gyvenimo aprašymą.

Kiekvienas piligrimas prieš pradėdamas kelionę gauna piligrimo pasą, žemėlapius, kiekvienai dienai rekomenduojamas nueiti kelio normas.

„Yra sukurta visa kelionės sistema, infrastruktūra. Kelias žymimas rodyklėmis, todėl pasiklysti – neįmanoma. Galima keliauti su vadovais, su grupe, galima - ir vienam. Aš ryžausi į kelionę išeiti viena. Kita vertus, kelyje niekada nebūni vienas – būdavo dienų, kai eidavau viena, tačiau kitomis dienomis pakeleiviai keisdavosi. Per mėnesį sutikau daugybę įdomių žmonių iš viso pasaulio“, - pasakojo A.Kelpšaitė.

Ji prisiminė, kad sunkiausia buvo pirmoji kelionės diena – tada tenka įveikti 27 kilometrus ir didžioji dalis kelio yra įkalnė. Jei neįveiksi kelio – teks nakvoti lauke, nes pirmieji nakvynės namai – tik už kalno.

A.Kelpšaitė taip pat nakvojo lauke – bet ne todėl, kad nepavyko įveikti nustatyto maršruto. Jauna moteris norėjo patirti tikrą piligrimystę, kai ne viskas yra patogu ir taip, kaip numatyta.

„Santjago kelio infrastruktūra išvystyta – pakelėje daug nakvynės namų, vietų pavalgyti. Nakvojau ir piligrimų namuose, ir lauke, ir bažnyčioje. Norėjosi patirti kuo daugiau įspūdžių, dvasinių išgyvenimų. Iš pradžių ėjau pagal maršrutą – apie 20 km kasdien. Tačiau pastebėjau, kad vakarais nesu pavargusi ir galiu nueiti daugiau – iki 40 km per dieną. Kelionės rekordas – 56 km per dieną. Kelyje sutikau tokių žmonių, kuriems Santjago kelias – gyvenimo būdas, kitiems – gyvenimo iššūkis, tretiems – priesaikos, duoto pažado įvykdymas. Sutikau dvi studentes iš Vydmantų ir Palangos, moterį, kuri teigė įveikusi vėžį. Kartu kelyje ėjo moteris su kūdikiu, neįgalūs žmonės, garbaus amžiaus keliautojai, įžengę į 9-ą dešimtį. Keliauti nėra sudėtinga – tik reikia mėgautis kiekvienu žingsniu, kiekvienu patyrimu. Kiekvienas tame kelyje eina su savo tikslu, su savo lūkesčiais. Aš keliavau trokšdama dar labiau pažinti save. Dvasinis kelionės tikslas pasiteisino su kaupu“, - tikino A.Kelpšaitė.

Didžiausiu kelionės turtu ji vadina ne tik dvasinius atradimus, bet ir įvykusius stebuklus.

„Jau buvau įveikusi tūkstantį kilometrų ir nusprendusi pasilikti savanoriauti. Iš vieno miestelio norėjau nusigauti į kitą. Tačiau autobusas – tik po 5 val. Buvau pervargusi ir nenorėjau laukti. Tačiau pėsčiomis būtų reikėję eiti 8 val. Stovėjau ant šaligatvio ir svarsčiau, ką daryti. Prie manęs privažiavo mašina ir ten sėdėjusi šeima sako – lipk, mes važiuojame į Finisterą. Paklausiau jų, iš kur jie žino, kad ir man ten reikia, ir jie atsakė, kad tiesiog pamatę mane paklausė intuicijos. Kitas stebuklas įvyko, kai svarsčiau, ar pirkti brangius lėktuvo bilietus. Labai nesinorėjo išleisti tiek daug pinigų, sėdėjome vakare su draugais ir aš galvojau, kad jei ryt bilietai neatpigs, teks pirkti tokius, kokie bus. Taip besėdint prie manęs priėjo žmogus ir papasakojo, kad vykstąs į Vokietiją ir kaip tik šiandien dovanų gavęs du bilietus. Vieną pasilikęs sau, o kitą galįs padovanoti. Taip veltui nuskridau į Vokietiją. Įvyko ir trečias stebuklas, tačiau jį noriu pasilaikyti sau širdyje. Tačiau noriu paraginti kiekvieną – tokios dvasinės kelionės padovanoja be galo daug potyrių, išgyvenimų, keičiasi mąstymas, požiūris į gyvenimą“, - norinčius keliauti drąsino A.Kelpšaitė.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas