Kretingos muziejaus Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė pripažino, kad pavasariop, kai visi būna išsiilgę žiedų, spalvų ir žalumos, Žiemos sodas tampa ypač patrauklus.

Kol lauke pavasaris nedrąsiai kelia vieną kitą žiedą, už oranžerijos stiklo Kretingos muziejaus Žiemos sode visomis spalvomis skleidžiasi pavasaris: Gamtos skyriaus vedėja Jurgita Tertelienė teigė, kad šiuo metu Žiemos sode įvairiomis kompozicijomis ar pavieniui žydi 35 rūšių 1 tūkst. 200 augalų.

„Tęsiame praėjusiais metais užgimusią idėją pavasarį pasitikti Žiemos sodą praturtinus kuo gausiau žydinčių augalų. Pernai išbandėme nemažai svogūninių gėlių. Kai kurios, tarkim, margutės, nepasiteisino, todėl šiemet jų ir nebesodinome. Ne itin šiltame Žiemos sode tinka ir narcizai – auga labai greitai, greitai ir nužydi, tad tenka juos keisti. Priežiūros, kad neišvirstų žiedai, reikalauja ir hiacintai, tačiau jų nesinorėtų atsisakyti – labai jau gražios jų spalvos“, – vieną kitą grožio puoselėjimo Žiemos sode niuansą apibūdino J. Tertelienė, akcentuodama, kad peržydėjusios svogūninės gėlės praėjusiais metais buvo perkeltos į Dvaro parko gėlynus, taip pat ketinama daryti ir šiemet.

Be narcizų, žydrių, svaiginantį aromatą skleidžiančių hiacintų, Žiemos sode šiuo metu žydi ciklamenai, savo žydėjimą dovanojantys visą mėnesį ir ilgiau, svyrantys ir paprastieji cimbidžiai, kuriuos po žydėjimo sodo prižiūrėtojos puoselėja toliau, kol jie vėl pražįsta. „Ypač pasiteisino kalijos – jos tikrai ilgai žydi, sudaro gražias kompozicijas. Tačiau mums nepavyksta jų išsaugoti. Gal, jeigu turėtume atskiras patalpas augalų „reanimacijai“, mums pavyktų išsaugoti ar net padauginti ne tik kalijas“, – pasvarstė Gamtos skyriaus vedėja, pasidžiaugusi sodo prižiūrėtojų iniciatyva sukurti ir prie natūralios gamtos priartinti epifitinių augalų ekspoziciją – imituojant natūralias gamtos sąlygas į šakotą medį moterys įkėlė fryzijų, tilandsijų, guzmanijų, kedeninių tilandsijų. Mat kitame pasaulio gale jos žydi būtent pavasarį, o augančios tarp medžių šakų jos augalui nekenkia, naudoja medžius kaip atramą, tik gerai palijus sukaupia didelį svorį. O Žiemos sode sukurta epifitinių augalų ekspozicija J. Tertelienei padeda per ekskursijas – muziejaus lankytojams lengviau įsivaizduoti, kaip epifitai auga natūraliomis sąlygomis.

• Rašyti komentarą (0)
• Plačiau ...

Kretingos muziejaus direktoriaus pavaduotojas Julius Kanarskas priminė Nepriklausomybės paminklo Kretingoje istoriją.

Minėti Kovo 11-ąją, kaip ir kitas svarbias mūsų tautai datas, tradiciškai rinksimės prie Nepriklausomybės paminklo Rotušės aikštėje. Nedaugelis šiandieną beatsektų šio paminklo istoriją nuo jo pastatymo dienos, kaip nedaugelis težino ir faktą, kad tai – antrininkas, o tikrasis paminklas, sovietmečiu verčiant apdaužytas ir nuniokotas, guli Kretingos muziejaus Ūkvedžio namo kieme.

Saugo paminklo istoriją

Nepriklausomybės, arba Laisvės, paminklo Kretingoje istorija su fotografijomis ir aprašu pagal amžininkų liudijimus saugoma Kretingos muziejuje. Muziejininkas istorikas Julius Kanarskas pasakojo, kad Nepriklausomybės, arba Laisvės, paminklą tuometinėje Kretingos turgaus aikštėje buvo nutarta pastatyti 1928 metais, Lietuvai švenčiant nepriklausomybės 10-metį.

Paminklą savo dirbtuvėse sukūrė akmens meistrai broliai Jonas ir Juozas Akinskai. Paminklas iškilmingai buvo atidengtas 1931 m. Lietuvos šaulių sąjungos XV rinktinės Kretingos būrio iniciatyva.

Buvo manoma, kad šio paminklo projekto autorius – garsus prieškario Lietuvos skulptorius Robertas Antinis vyresnysis. „Tačiau menotyrininkas Stasys Budrys, dalyvavęs atidengiant dabartinį paminklą tuo abejojo: jis rinko medžiagą apie R. Antinio kūrybą ir akcentavo, kad niekur šis darbas neminimas. Galbūt R. Antinis buvo sukūręs savo projektą, bet paminklo pagal jį nepastatė. Taip manė ir jo sūnus, taip pat skulptorius Robertas Antinis, garsiosios Palangoje „Eglės – žalčių karalienės“ autorius, dabartiniam Laisvės paminklui Kretingoje išliejęs žalvario įrašus“, – aiškino J. Kanarskas.

• Rašyti komentarą (0)
• Plačiau ...

Tradicinis, šiemet birželio 27–28 dienomis Kretingos rajone, Imbarės seniūnijoje, ant vieno svarbiausių kuršių genties piliakalnių 4-kart įvyksiantis tarptautinis gyvosios istorijos festivalis „Kuršē ont Imbaries“ tampa vienu svarbiausių istorinės rekonstrukcijos renginių ne vien Kretingos krašte, bet ir Žemaitijoje bei Lietuvoje.

Užaugo iki tarptautinio lygmens

Šiemet į festivalį, pasak pagrindinio jo rengėjo ir iniciatoriaus Salantų kultūros centro vadovo Aurimo Rapalio, susirinks net 19 istorinės karybos, atkuriamosios istorijos klubų, organizacijų ir jų atstovų iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Čekijos, Anglijos, Danijos. Suvažiuos senųjų amatų puoselėtojai, vyks vikingų turgus, kovos ratas tradiciniam Imbarės ragui laimėti, gausios parodomosios karybos klubų kovos. Atvyks koncertuoti 6 muzikinės grupės – Lietuvoje žinomas „Ugniavijas“, populiari Kretingos rajono kultūros centro vyrų folkloro grupė „Andulē“, svečiai – grupės „Hansanova“, Daj Ognia iš Lenkijos, Trejasmens iš Latvijos, atlikėjai Iryna ir Jernej iš Ukrainos ir Slovėnijos.

Nuo 2021-ųjų Salantų kultūros centro organizuotos gyvosios istorijos dienos „Kuršē ont Imbaries“ savo turiniu ir forma jau pernai išaugo iki tarptautinio festivalio lygio, ir tampa taip pat populiarus kaip ir festivaliai Apuolėje ar Kernavėje. „Žmonėms vis aktyviau besidomint kuršių istorija ir gyvensena, o taip pat šia unikalia vietove, beje, mums labai svarbu ir teigiami renginio įvertinimai, – visa tai skatino auginti festivalį. Džiugu, kad jis jau tapo tarptautinio lygio renginiu, vykstantis Kretingos rajone, kur gausu kuršių palikimo“, – akcentavo A. Rapalis.

Festivalio organizatoriai – Salantų kultūros centras, kuršių genties rekonstrukcija užsiimantys asociacijos „Pilsota“ ir viešosios įstaigos „Ceklio kuršiai“ nariai, Imbarės seniūnija.

• Rašyti komentarą (0)
• Plačiau ...

Nuotraukose – 1994 metais Artūro Patamsio Kretingos bažnyčios požemiuose įamžinti vaizdai. Nuotraukoje matyti originalus įėjimas į Chodkevičių kriptą, vedantis pro centrinį altorių.

Vienas paslaptingiausių objektų Kretingoje yra bažnyčios požemiai. Gilias miesto praeities šaknis sauganti vieta nuo seno yra apraizgyta gandų, legendų ir pasakojimų. Tyrinėtojų įrodyti faktai per tiek amžių jau apaugo ir taip vadinamomis miesto istorijomis – kuomet tikrovė persipina su žmonių pasakojimais, virstančiais į vietinius mitus. Kas kartais istorikams kelia šypsenas, vietiniams yra tapę neatsiejama Kretingos dalimi. Taip bažnyčios požemiai žmonių pasakojimuose yra virtę į vienuolyno požemius, o šie miesto istorijose raizgosi dar ir į paslaptingus tunelius.

Šiuo metu Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje galima patekti į miesto įkūrėjo Jono Karolio Chodkevičiaus šeimos kriptą, o iš šios – į Kankinių kriptą. Jose dabar tinkamai įamžintas Chodkevičių šeimos, Kretingos kankinių ir vienuolių atminimas. Jauki šviesa, nubalintos sienos, tyla ir ramybė – praeities dramų ir tragedijų net neįtartum. Tačiau ne vieno kretingiškio atmintyje išlikęs tamsios, voratinkliais apipintos kriptos vaizdas, kurioje kiurksojo sukežę sarkofagai, o ant grindų voliojosi žmonių kaulai. O sienos dar slėpė ir kraupią istoriją.

Kriptos – arčiau Dievo

Senovėje žmonės tikėjo, kad kuo arčiau bažnyčios bus palaidoti, tuo arčiau Dievo bus atėjus paskutiniojo teismo dienai. Todėl nenuostabu, kad Kretingos miesto įkūrėjas, bažnyčios ir vienuolyno statytojas, LDK karvedys grafas J. K. Chodkevičius savo šeimos ir savo paskutiniojo poilsio vietą įsirengė po pagrindiniu Kretingos bažnyčios altoriumi.

Šalia J. K. Chodkevičiaus šeimos kapavietės buvo įrengta kripta vienuoliams laidoti. Nors dabar šios dvi kapavietės yra sujungtos įėjimu, pagal originalų sumanymą kriptos nebuvo susietos. Į Chodkevičių šeimos kriptą buvo patenkama per centrinio altoriaus įėjimą, o į vienuolių kapavietę vedė įėjimas, anuomet – XVII a. – buvęs vienuolyno galerijoje. Dabar tai būtų vieta, apytiksliai esanti dešiniojoje bažnyčios navoje, ties šv. Antano altoriumi.

Pasakojama, kad, kol nebuvo poreikio vienuoliams laidoti, pranciškonai jiems skirtą kriptą naudojo vietoje šaldytuvo – vėsi patalpa puikiai tiko saugoti parapijiečių paaukotiems maisto produktams. Tuomet vienuoliai turbūt negalėjo nė pagalvoti, kokia nelaimė laukia jų ir miestiečių.

• Rašyti komentarą (1)
• Plačiau ...

Ėgliškių-Andulių piliakalnį, kur stovėjo senoji Kretingos pilis, pastarąjį dešimtmetį tyrinėja kretingiškis archeologas Edvinas Ubis.

Kasmet, švęsdami Kretingos miesto šventę, švenčiame ir jo gimtadienį – šiemet mūsų miestui sukanka 772-ji metai, kai jis pirmąkart buvo paminėtas raštuose. Tačiau Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas tvirtino, kad Kretinga gimė gerokai anksčiau – tai patvirtina archeologų tyrinėjimai, ypač – pastarųjų metų, atlikti kraštiečio archeologo dr. Edvino Ubio išvien su Klaipėdos universiteto mokslininkais. Taigi Kretingos pradžių pradžia – ne mūrinis miestas prie Akmenos, o teritorija į kairę už dabartinių Bajorų su Ėgliškių-Andulių piliakalniu.

Romantiškoji versija apie įkūrėją

„Po nepriklausomybės prasidėjo miestų ir miestelių gimtadienių paradas – kiekvienas jų siekė įrodyti, kuris yra senesnis. Kiekvieno miesto ar gyvenvietės gimtadienis siejamas su pirmuoju jo vardo paminėjimu istoriniuose šaltiniuose: taigi, pagal tai seniausia gyvenvietė Lietuvoje yra Apuolė, pirmąkart paminėta 854 m., o jauniausias miestas – Visaginas, įkurtas 1975-aisiais“, – akcentavo istorikas.

Tačiau, jo žodžiais, miestų istorijos šaknys – gerokai gilesnės. Archeologiniai tyrimai, atlikti Kretingos P. Bizausko gatvėje rodo jau IV–II tūkstantmečiais pr. Kr. buvus neolito gyvenvietę. O už Bajorų Valėnų link, prie dabartinės degalinės, rastas II–I tūkstantmečio pr. Kr. pilkapynas. Ilgainiui Ėgliškių–Valėnų teritorijoje susiformavo ištisas gyvenamasis – gynybinis, ūkinis, dvasinis – centras. Jį J. Kanarskas ir laikytų Kretingos pradžia, ir apie tai išsamiai aprašė savo 2018-aisiais išleistoje knygoje „Kretingos istorijos bruožai“.

„Ten reikėtų ieškoti ir istoriko Teodoro Narbuto aprašytos legendinės miesto širdies – Grutingos, arba Grutingeno, pilies. Legendiniu jos įkūrėju laikomas per didįjį tautų kraustymąsi IV–VII a. į šias žemes atkakęs gotų karalius Armonas iš Grutingų giminės, per vieną žygių su savo kariauna apsistojęs šiose apylinkėse. Kraštovaizdis jį sužavėjęs, todėl nusprendęs čia pasistatyti tvirtovę, kurią protėvių garbei pavadino Grutinga. Pilis, manoma, buvo tarp dabartinės Kretingos ir Kretingalės ant Ėgliškių piliakalnio. Jei tai būtų patvirtinta rašytiniais šaltiniais, Grutinga (iš to kilo ir tikrasis Kretingos pavadinimas) būtų gerokai senesnė už Apuolę“, – įsitikinęs J. Kanarskas.

• Rašyti komentarą (3)
• Plačiau ...

Kretingos pranciškonų vienuolyno gvardijonas ir bažnyčios klebonas Saulius Paulius Bytautas sakė, kad žmonės ir šiandien meldžiasi šventam Antanui, aukoja votus. Dariaus Šypalio nuotr.

Kretinga – pranciškonai – šventasis Antanas: istoriškai tarpusavyje jie yra glaudžiai susiję. Šventųjų Antano ir Pranciškaus vardai, kaip ir jų gyvenimai, persipynę: šv. Antanas iš Paduvos buvo šv. Pranciškaus Asyžiečio mokinys ir pasekėjas. Manoma, kad ir šventojo Antano kultas į Kretingą atkeliavo dar XVII a. išvien su pirmaisiais pranciškonais. Ir jau tuomet užgimusi, o tarpukariu suklestėjusi šv. Antano garbinimo tradicija Kretingoje tebepuoselėjama ligi šiol: kasmet birželį Kretingos mieste rengiama visoje Žemaitijoje išgarsėjusi šventė – Šv. Antano atlaidai, sutampantys ir su Kretingos miesto švente.

Keitėsi altorius ir paveikslas

Kaip rašoma leidinyje „Kretingos pranciškonų bažnyčiai – 400“ , mūsų mieste garbinti šv. Antaną buvo pradėta tada, kai Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčioje buvo pastatytas šv. Antanui skirtas altorius, kurį 1759 m. įšventino vyskupas Antanas Domininkas Tiškevičius. Jame buvo įtaisytas XVII a. tapytas paveikslas: šv. Antanas buvo pavaizduotas susijuosęs auksine virve, rankoje laikąs leliją, o šalia jo – Švč. Mergelė Marija su Kūdikėliu.

„Sprendžiant iš išlikusių aprašymų, paveikslas, kaip ir pirmasis medinis altorius, buvo ne toje vietoje, kaip šiandieną, o tarp dviejų puskolonių dešinėje pusėje – tarp įėjimo ir sakyklos. Be to, paveikslas buvo visiškai ne tas, kokį altoriuje matome šiandieną, nes originalas neišliko“, – pasakojo Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas.

Klebono Pranciškaus Bizausko rūpesčiu,1908–1912 m. vykdant Kretingos bažnyčios rekonstrukciją, Šv. Antano altorius buvo perkeltas iš ankstesnės vietos į dabartinę. Manoma, kad tada ir atsirado ligi šių dienų išlikęs paveikslas, vaizduojantis stebuklą, kaip šv. Antanas parklupdo asilą. Menotyrininkai šį paveikslą datuoja XVIII a. pradžia, jo autorius – nežinomas.

Yra žinoma, kad 1862 m. iš Italijos buvo atgabenta ir paties šv. Antano relikvijų – kaulų gabalėlių, – kurias pašventino kraštietis vyskupas Motiejus Valančius. Nuo to laiko tikintieji, atlikę atgailą, šv. Antano dieną, gaudavo visuotinius atlaidus – taip tebėra ir šiandieną.

• Rašyti komentarą (0)
• Plačiau ...

Joana Rusienė teigė, kad, Lazdininkų malūną gyventojams „pakrikštijus“ prezidentiniu, ypač pirmaisiais metais neužsiverdavo kitoje kelio pusėje esančio jos namo durys – norinčiųjų objektą pamatyti iš vidaus būdavo labai daug. Dariaus Šypalio nuotr.

Prie kelio Darbėnai–Šventoji Lazdininkuose snaudžiantis šimtametis malūnas – ir vėl apipjaustytais sparnais. Kieno ranka savininko valia šiuokart prie jų prisilietė, istorinį statinį rekonstruojant anksčiau dalyvavęs restauratorius-ekspertas Juozapas Algimantas Januševičius teigė nežinantis. Anot jo, aišku tik, kad tikrosios savo funkcijos atlikti nebegalinčio pajūrio vėjo prievartaujami sparnai dažnai lūžta ir kaskart juos reikia taisyti.

Po rinkimų – 100 proc.

„Išilgai sparnų, kaip buvo kažkada, kai dar malūnas maldavo grūdus, ir mes buvom uždėję lentų posparnius. Pamačiusi malūno savininkė Onutė Nausėdienė nustebo: tik plėškit, sako, greit šalin, o užeis vėjas, tai visus sparnus sulaužys“, – prisiminė J. Januševičius.

Medinis, aštuonių kampų piramidės formos senas vėjo malūnas oficialiai vadinamas pagal kaimą – Lazdininkų. Tačiau po 2019-ųjų liepos 12-ąją įvykusių rinkimų Gitanui Nausėdai tapus Lietuvos Prezidentu, per vieną naktį vietiniai malūną „pakrikštijo“ prezidentiniu.

Tiesą sakant, šis pavadinimas prigijo tikruoju unikalaus statinio savininku dar tebesant Prezidento tėvui Antanui Nausėdai – esą koks skirtumas, vis vien tai yra tos pačios šeimos turtas. O Klaipėdoje gyvenusiam 93-jų sulaukusiam A. Nausėdai 2022-ųjų lapkritį iškeliavus į anapilį ir savininko teisėms perėjus garsiajam sūnui, kraštovaizdžio puošmenai naujasis pavadinimas, kaip sakė Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys, jau pasiteisino visu 100 procentų.

„Į miestelį iš toliau atvykę žmonės taip ir klausia: kur rasti prezidentinį malūną? Sakau, važiuokit keliu Palangos link pro Lazdininkus, ir bus. Bet ne kartą ir pats svečius esu ten lydėjęs“, – sakė seniūnas.

Keliaujantieji pro šalį dažnai sustoja, išlipa iš automobilių, šypsosi, fotografuojasi. Tikriausiai nė vienos ir aplink Darbėnus gyvenančių žmonių vestuvės, krikštynos ar abiturientų išleistuvės neapsieina be nuotraukų būtent prie įspūdingojo malūno. O ne vienas smalsuolis jį yra matęs ir iš vidaus.

• Rašyti komentarą (1)
• Plačiau ...

Vyskupo Motiejaus Valančiaus vaidmenyje – profesorius Petras Bielskis, kunigo Jeronimo Račkausko – Alvydas Juozas Lenkauskas. Ritos Nagienės nuotr.

Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejuje Nasrėnuose vyskupo 150-ųjų mirties metinių proga įvyko minėjimas „Valančiaus atminimas ąžuolų žieduose“. „Tai buvo bendruomeniškas, daugiasluoksnis renginys, kuris apėmė istorinį atminimą, simbolinius veiksmus, edukaciją, jaunimo įsitraukimą ir gamtos pajautą“, – sakė renginio organizatorė Kretingos muziejaus rinkinio kuratorė Rasa Balsevičienė.

Ji akcentavo istorinės ir simbolinės erdvės svarbą – renginys turėjo vykti Valančiaus girioje, 1995-aisias vyskupo pasodintame ąžuolyne, kuris šiandien, po 30 metų, ošia tarsi gyvas paminklas vyskupui. Kadangi pavasaris – šaltas, renginį teko perkelti į gimtinės muziejaus turimas patalpas, tačiau šventės dalyviai simboliškai pasodino dar vienas ąžuolą, o Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinės mokyklos mokiniai dar atvežė apie 20 savo pagamintų inkilų, kuriuos renginio dalyviai turėjo galimybę pakabinti ąžuolyne.

Renginyje dalyvavę Lietuvos vyskupo Motiejaus Valančiaus vardo mokyklų mokiniai pristatė programas, susijusias su M. Valančiumi. Vyskupo asmenybės svarbą meno forma akcentavo apie 50 mokinių ir jų mokytojų: Kauno Motiejaus Valančiaus mokyklos-darželio mokiniai atliko meninę improvizaciją „Mikė melagėlis“; Telšių r. Varnių Motiejaus Valančiaus gimnazijos mokiniai pristatė projektinį darbą „Nuo vyskupo M. Valančiaus iki dabar – kaip pasikeitė mitybos įpročiai“, kurio tikslas – išsiaiškinti, kaip keitėsi patiekalai, jų kaloringumas ir valgymo įpročiai, taip pat komiksą pagal M. Valančiaus apsakymą „Ūkininkas“ iš „Vaikų knygelės“; Žemaičių Kalvarijos Motiejaus Valančiaus gimnazijos mokiniai atliko meninį pasirodymą „Valančiaus šviesos kariai: knygnešiai ir daraktoriai“; Kūlupėnų Motiejaus Valančiaus pagrindinės mokyklos mokinių pasirodymą sudarė šokis „Liek, liek, gervelė“, skaitymai „Kon Valončios pasakitom, / Gimtas vėitas je lonkitom?“, „Aple gaspadėnavėma“, „Keliuonė i Lėnkėjė“, dainavimas „En per žemė mosielelė“, „Pelie panelė“.

• Rašyti komentarą (0)
• Plačiau ...

Gydytojas Šarūnas Kasmauskas – Japoniško sodo įkūrėjas Dariaus Šypalio nuotr.

Kretingos rajonas didžiuojasi ypatinga vieta, kuri primena tolimąją Japoniją. Tai – verslininkų Šarūno Kasmausko ir Gražinos Maštaraitės pastangomis Darbėnų seniūnijos Mažučių kaime 16 ha plote jau 18 metų kuriamas Japoniškas sodas. Suformuoto landšafto grožiu, natūraliomis augalų, vandens ir akmenų kompozicijomis džiuginantis ir Tekančios saulės šalį primenantis Japoniškas sodas yra didžiausias ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.

Sodas buvo pradėtas formuoti atviroje erdvėje palaipsniui, kasant tvenkinius, pilant kalvas, panaudojant riedulius ir apsodinant Japonijos kraštovaizdžiui būdingais augalais. Atliekant ypatingesnius darbus sode, rengiantis tarptautinėms parodoms ar Japonų kultūros dienoms, Š. Kasmauskas pasikviečia meistrų komandą iš Japonijos, nes jie geriausiai žino ir labiausiai jaučia savosios gamtos ir kultūros subtilybes. Meistrams vadovauja sodininkystės žinovas Hajime Watanabe – būtent jam prieš 18 metų Š. Kasmauskas Mažučių kaimo laukuose ir patikėjo imtis pirmųjų sodo kūrimo darbų.

„Užsimezgė ilgametė bendrystė, meistras Watanabe šį sodą žino kaip savo penkis pirštus, atvyksta kasmet – dirbam, plečiam, tobulinam, idėjų – begalės“, – susiformavusio tandemo stiprybę, kurią įrodo konkretūs lankytojus džiuginantys rezultatai, akcentavo Š. Kasmauskas.Kasmet sodas turtinamas retais augalais ir japonų mažosios architektūros elementais. Todėl jis kuria magišką vaizdą visais metų laikais: pavasarį – sakurų žydėjimu; vasarą – vandens čiurlenimu ir augalų teikiamu pavėsiu kaitroje; rudenį – viršum tvenkinių ir lygumų nusidriekus ūkams, o medžių lapus nuspalvinus pirmajai šalnai; žiemą – sustingusios gamtos grafika.

• Rašyti komentarą (5)
• Plačiau ...