Pajūrio naujienos
Help
2020 Spalis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Orų prognozė
Dieną11°C debesuotumas 9 %
Naktį6°C debesuotumas 100 %
Apklausa

Ar renovuojamoje Vilniaus gatvėje reikalingas laikinas apšvietimas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Kuprinė

Jaunimo apdovanojimuose Metų jaunimo organizacija nominuota Vydmantų gimnazijos „Sniego gniūžtė“, vykdanti jaunimui skirtą prevencinę veiklą.

Rugsėjo 18 dieną dešimtąjį kartą kretingiškius subūrė tradiciniai Kretingos rajono savivaldybės Jaunimo reikalų tarybos rengiami „Jaunimo apdovanojimai“. Aštuoniose skirtingose nominacijose apdovanojami Kretingos miesto ir rajono jaunuoliai ir jų bičiuliai bei jaunimo organizacijos.

Kretingos rajono savivaldybės meras Antanas Kalnius sakė, kad malonu jaunimą apdovanoti už prasmingas veiklas, o mero pavaduotojas Dangiras Samalius akcentavo, kad šie apdovanojimai – it vaisių raškymas rudenį.

Renginio metu apdovanojimai įteikti Metų jaunimo organizacijai, Metų savanoriui, Metų jaunimo ambasadoriui, Metų jaunimo iniciatyvai, Metų garbei, Metų kūrybinei sielai, Metų šeimai ir Metų jaunimo partneriui-rėmėjui.

Metų jaunimo organizacija paskelbta Vydmantų gimnazijos „Sniego gniūžtė“, vykdanti savanorišką prevencinę veiklą, ugdanti jaunimą laiką leisti be žalingų įpročių, Metų savanore paskelbta tinklaraščio „Laukinė komanda“ įkūrėja, gyvūnų prieglaudos „Nuaras“ savanorė Aurelija Plokštytė; Metų jaunimo iniciatyva – automobilių „Audi“ susitikimas, organizuotas Renato Bumblio.

Metų kūrybinės sielos apdovanojimą pelnė jaunasis kūrėjas Linas Daugėla; Metų jaunimo ambasadoriumi išrinktas vaizdo įrašų platformoje „Youtube“ išgarsėjęs Haroldas Zenkovas, Jaunimo garbe paskelbta Veronika Šiaulinskienė, paskatinusi kovoti už nelegaliai laikomų gyvūnų teises, Metų šeima tapo Dovilės ir Andriaus Byčių šeima, Kretingoje subūrusi jaunuosius skautus, Metų jaunimo rėmėju pripažinta įmonė „Centro pica & kebabai“.

Anot D. ir A. Byčių, laimėti šios nominacijos jie nesitikėjo, nes jaunųjų skautų veiklą pradėjo neseniai – 2019 metų pavasarį. Skautų organizacijos idėja gimė apsigyvenus Kretingoje, nes tokios veiklos tuo metu nebuvo, be to, Dovilė ir Andrius ir patys yra skautai, todėl šeima jaučia pareigą tęsti šį judėjimą.

Dalyvauti organizacijos veikloje šeima ypač kviečia paauglius, ieškančius savęs ir neapsisprendžiančius, ką gyvenime norėtų veikti. D. ir A. Byčiai akcentavo, kad jiems svarbu ne tik padėti kitiems, bet ir keisti žmonių gyvenimus. „Šiuo metu skautai renkasi į sueigas, stovyklauja, rengiami žygiai. Skautiška veikla – vertybių sistema, besiremianti pagarba Dievui, tėvynei ir artimui“, – tvirtino A. Byčius.

Haroldas Zenkovas teigė, kad visada malonu būti įvertintam, ypač gimtajame mieste. Jis visada jautė, jog turi atiduoti duoklę Kretingai. Kurti vaizdo įrašus H. Zenkovas pradėjo 2014 metų pabaigoje – nufilmavo motyvacinį video, tikėdamasis, kad jis įkvėps žmones kitaip pažvelgti į save ir savo kasdienybę.

Pašnekovas pripažino ir dabar sulaukiantis komentarų, žinučių ar žmonių reakcijų peržiūrėjus video. Kūrėjas ragino keliauti po pasaulį, tačiau niekada nepamiršti savo šaknų. „Apdovanojimai – puiki proga pažvelgti, kiek talentų ir potencialo turime“, – mąstė H. Zenkovas.

Renginyje susirinkusius kretingiškius savo atliekama muzika ir dainomis džiugino jaunoji solistė Gita Vaikėnaitė, vaikinų grupė „Brass dudes“, roko, džiazo muzikantas Jokūbas Jankauskas. Apdovanojimus vainikavo hiphopo grupės „8 kambarys“ koncertas.

„Kuprinės“ informacija


Darbėnų gimnazijos moksleivių grupė „All forever“ tikino, kad galimybė muzikuoti suteikia saviraiškos laisvę ir skatina asmeninį tobulėjimą.

Darbėnų gimnazijos moksleivių suburta grupė „All forever“ praėjusį savaitgalį Vilniuje renginio „Tautų mugė“ metu savo muzika džiugino sostinės gyventojus ir svečius, o vienam grupės įkūrėjų Povilui Valičkai įteikta pereinamoji keliaujanti „Žemaičio gitara.“

Trylikametis moksleivis teigė, kad troškimas groti jį lydi nuo ankstyvos vaikystės – septynerių jaunuolio tėvas parodė pagrindinius gitaros akordus, po kurio laiko vaikinas savarankiškai išmoko groti gitara, nuo tada šis instrumentas tapo Povilo gyvenimo dalimi. Šiuo metu jis taip pat mokosi groti akordeonu Kretingos meno mokykloje.

Septintokas atskleidė, kad mintis kurti savo roko grupę kilo kartu muzikuojant su sese Ieva ir bičiuliu Džiugu: „Mums patiko kartu groti, todėl kreipėmės į mokyklos neformalaus ugdymo mokytoją Aivarą Bružą, kuris sutiko būti vadovu.“ Šiuo metu į roko grupę ,,All forever“ susibūrę keturi moksleiviai – elektrine gitara grojantis Povilas Valička, bosine gitara – trylikametis Džiugas Sukuras, vokalistė šešiolikmetė Ieva Valičkaitė, dvylikametis būgnininkas Benas Bružas, kuris taip pat perkusijos mokosi Kretingos meno mokykloje.

Anot P. Valičkos, grupė daugiausia atlieka kitų kūrėjų dainas, tačiau moksleiviai yra parašę ir du savo kūrinius. Vieną jų, pavadintą „Nesvarbu“, galima rasti vaizdo įrašų platformoje „Youtube“ kanale „All forever LT“, antroji daina – „Hi again“ ką tik sukurta, ją artimiausiu metu taip pat bus galima išgirsti šiame kanale.

Dalyvauti pereinamosios gitaros konkurse P. Valičką paskatino Darbėnų gimnazijos direktorė Sonata Litvinienė. „Renkant, kas galėtų iš jaunimo šiais metais Kretingos rajone perimti keliaujančią „Žemaičio gitarą“, pasiūlėme Povilą ir konkurso komisijai nusiuntėme vaizdo įrašą su pirmąja grupės savos kūrybos daina. Kadangi konkurse gali dalyvauti 14–24 metų jaunimas, Povilui buvo padaryta išimtis ir nuspręsta pereinamąją gitarą įteikti jam“, – tvirtino S. Litvinienė.

Anot jos, šie keturi gimnazijos moksleiviai labai anksti susibūrė į grupę. Noras tobulėti ir groti skatina juos judėti pirmyn ir kelti sau naujus tikslus: „Visi keturi mokiniai gyvena muzika – tai užima didelę jų laisvalaikio dalį. Visą vasarą jie repetavo mokykloje, skirdami savo atostogų laiką, paprašė leisti įkurti savo muzikos studiją mokyklos sandėlyje.“


Salantų gimnazijos chemijos mokytoja Kristina Vaicekauskienė tikino pamokas visada dėstanti geros nuotaikos ir su šypsena veide.

Išmaniųjų technologijų pripildytame pasaulyje beveik visa informacija yra internete, ne išimtis ir mokinių įvertinimai. Dėl šios priežasties popierines pažymių knygeles prisimena retas moksleivis. „Šiais laikais pagalvoti apie pažymių knygelę būtų kiek sunkoka. Mokiniai turi elektroninius dienynus, ir rezultatus stebėti yra kur kas paprasčiau. Vis dėlto gyvename visai kitokiame pasaulyje nei XX amžiaus pabaigoje”, – nuomone dalinosi Salantų gimnazijos chemijos mokytoja Kristina Vaicekauskienė.

Uoliai mokėsi

K. Vaicekauskienė mokykloje mokėsi stropiai, ji buvo viena labiausiai susitelkusių mokinių. „Būdavo naktų, kai iki antros ar trečios valandos mokydavausi. Kadangi buvau iš tų, kurie nemėgo gauti blogų įvertinimų, tekdavo pasistengti“, – teigė pedagogė.

Paradoksalu, tačiau chemijos mokytoja, sėdėdama mokyklos suole, labiausiai nemėgo chemijos. Jos teigimu, ši disciplina ją baugino, atrodė kaip tamsus miškas.

„Kurį laiką sunkiausiai sekėsi chemija, man buvo sudėtinga suprasti šį dalyką. O ir mokytojos paprašyti pagalbos bijojau, net nežinau, kodėl. Vis dėlto, vieną dieną, sutelkusi visas jėgas, išdrįsau paprašyti mokytojos pagalbos. Ir štai dabar pati mokau chemijos kitus. Kai nori, viskas yra įmanoma“, – sakė ji.


Antrus metus moliūgus auginančiam Džiugui Ramonui geriausia pagalbininkė – sesuo Julija.

Ši vasara buvo kitokia ir neįprasta, tačiau net neabejoju, kad tai buvo geriausia mano vasara. Visai netikėtai sugalvojau, kad šią vasarą noriu išbandyti save naujoje srityje. Kadangi esu universalus, mėgstu užsiimti įvairiausiomis veiklomis – nuo rašymo iki šokių ant parketo – „Balsių stovyklos“ vadovo pareigos man buvo nauja patirtis ir sena neįgyvendinta svajonė.

Vaikai – man neapsakoma laimė, džiaugsmas ir tiesiog galimybė būti savimi. Gera, kai gali save išlaisvinti ir pajusti tarp vaikų tvyrantį tikrumą, emocijas, visas sėkmes ir nesėkmes. Nėra jokių apkalbų, apsimetinėjimo, tik tyras juokas ir nuoširdi vaikystė, žibančios didelės akys. Vadovo patirtis „Balsių stovykloje“ suteikė neišdildomų prisiminimų, išmokė vertingų pamokų, jaučiuosi ūgtelėjęs morališkai per kelis mėnesius labiau gal nei kiti per visą gyvenimą.

Neslėpsiu, pradžioje buvo keista ir nejauku, kai visi vaikai žiūri į tave kaip autoritetą, klauso ir nori su tavimi praleisti kuo daugiau laiko. Išlikti vaikų draugu man padėjo natūralumas, džiaugiuosi, kad visos stovyklos metu buvau savimi, dovanojau vaikams savo šypseną, o jų man šimteriopai grįžo atgal.

Kiekvieną rytą keldavausi su mintimi, kad laukia vaikai, kuriems reikia mano meilės ir dėmesio, tai labai paskatindavo kilti iš lovos. Su vaikais susibendraudavome tiek, kad paskutinę, dešimtąją, stovyklos dieną būdavo net sunku išsiskirti, nuriedėdavo ne viena ašara. Mintis, kad su vaikais, kurie tapo lyg mano mažesni broliai ir sesės, galėsiu pasimatyti tik kitais metais, arba tai buvo tik vienintelis ir paskutinis susitikimas, neretai priversdavo susigraudenti.

Esu laimingas, kad galėjau pabendrauti su įvairaus amžiaus vaikais: stovyklautojų buvo nuo 7-erių iki 18-kos. Kiekviena amžiaus grupė įdomi, reikalaujanti vis kitokio dėmesio, priežiūros ar padrąsinančio pokalbio. Labiausiai įsiminė vienos gabios šokėjos istorija. Kadangi pats esu sportinių šokių šokėjas, stovykloje vesdavau šokių pamokas, pamokų dalyvius stengdavausi visada padrąsinti.


Pradėjus studijuoti, daugeliui pirmakursių kyla dilema – rinktis gyventi bendrabučio kambaryje kartu su kitais studentais ar nuomotis butą.

Vilnius – vienas daugiausiai kasmet pirmakursių sulaukiančių miestų. Baigus mokyklą ir pasirinkus tęsti mokymąsi aukštojoje mokykloje, kuri yra toli nuo gimtojo miesto, kyla klausimas, kur gyventi. Viena didžaiusių dilemų renkantis naują gyvenamąją vietą – nuomotis butą ar dalintis kambariu su kitais studentais bendrabutyje.

Dažnai įvardijama, kad bendrabučiuose gyventi nėra patogu – bendri dušai ir tualetai, beveik kasmet kylantis pasipiktinimas dėl kambarių būklės. Vis dėlto, kai kuriems studentams pavyksta gauti kokybišką ir minimaliai komfortišką bendrabučio kambarį. „Kambarį gavau tikrai gerą, erdvų ir su balkonu“, – teigė Vilniaus universitete mediciną studijuojanti pirmakursė Julija Grigaitytė.

Anot jos, daugelis gyvenimą bendrabutyje renkasi dėl to, kad tokio kambario nuoma yra gerokai mažesnė, dažnai bendrabutis yra šalia fakulteto, tačiau dauguma studentų bendrabučių gyvenimo sąlygomis nėra patenkinti ir išsikraustydami juokais naujiems gyventojams palieka nuodų tarakonams naikinti.

Bendrabučio kambarį kartu su dviem bendrakursėmis besinuomojanti studentė Julija Grigaitytė patarė, kad ateityje kambarį besinuomojantiems studentams reikėtų atidžiai klausti apie interneto ryšį: „Čia nėra bevielio wi-fi ryšio, o į mano kompiuterį interneto laidas neįsikiša.“


Jurgis ir Vilius Adomaičiai teigė, kad kartu praleistas laikas skatina geresnius jų tarpusavio santykius. Nuotraukoje–tėvas ir sūnus Europos lygos futbolo atrankoje 2019 m. Sūduvos stadione Marijampolėje.

Mokinių ir mokytojų santykiai įvairūs: vienų dalykiški, draugiški, kitų – konfliktiški. Tačiau kokie santykiai susiklosto, jei mokinio mokytojas dar ir jo tėvas? Vienuoliktokas Pranciškonų gimnazijos mokinys Jurgis Adomaitis atskleidžia, ką reiškia turėti tėvą mokytoją Vilių Adomaitį, toje pačioje ugdymo įstaigoje dėstantį geografiją.

„Tėvas pedagogas – puikus asmuo šeimoje, kuris mėgsta mokyti, bendrauti, nuolatos atskleidžia kažką naujo. Tai lemia, kad šeimoje daugiau bendraujame, diskutuojame apie įvairius reiškinius ar problemas, dažnai keliaujame“, – tikino pašnekovas.

Jo teigimu, tai tam tikra paskata mokytis, ypač jei tėvas dirba toje pačioje mokykloje ar net dėsto tau pamokas. „Kitų dalykų mokytojai dažnai greičiau mane įsimena, kažko tikisi. Man tai padeda siekti aukštesnių mokymosi rezultatų. Na, o turėti blogą pažymį iš dalyko, kurio moko mama ar tėtis, man būtų nepatogu prieš juos pačius. Todėl abu aspektai skatina siekti aukštesnių rezultatų“, – dalijosi jaunuolis.

Jurgis nei jaunesniame, nei vyresniame mokykliniame amžiuje tikino nejautęs, kad aplinkiniai reaguotų teigiamai ar neigiamai, jog jo tėvas yra mokytojas. Jis pripažino, kad visuomenė dažnai mano, jog mokytojų vaikai turi mokytis gerai, būti ramūs, tačiau šiuos stereotipus jaunuolis retai išgirsta iš aplinkinių lūpų.

„Manau, kad turėti tėvą mokytoją yra privilegija. Visų pirma, mokytojai visą laiką žino apie mokykloje vykstančius įvykius, renginius, kuriuose gali paskatinti dalyvauti ir mane. Taip pat ir moksleiviui, ir pedagogams svarbu, kad tėvai gerai sutartų su mokytojais. Šiuo atveju, tai labai paprasta, kai vienas iš jų jau ir taip yra pažįstamas su visais mokytojais. Galiausiai, tai privilegija, nes mokytojai yra itin protingi, mylintys vaikus žmonės, turėti tokį tėvą tikrai nėra skausminga pareiga“, – atviravo J. Adomaitis.


Kretingos rajono M. Valančiaus viešojoje bibliotekoje dirbanti Paulina Sutkutė knygomis susižavėjo dar vaikystėje, šis pomėgis liko iki šių dienų.

Jaunimo nuomonės apie knygas šiuo metu yra įvairios – vieniems jos teikia ramybę ir yra puiki laisvalaikio leidimo priemonė, kiti susiraukia vos išgirdę žodį skaitymas, knygos jiems atrodo nuobodžios. Kai kurių jaunosios kartos atstovų problema gali būti vis dar neatrastas tinkamas raktas, atrakinantis duris į kitus jau vaikystėje sudominusį knygų pasaulį.

Knygos sužavėjo

Devintokas Sidas Čepelevas teigė, kad knygos dažnai tampa bilietu, leidžiančiu pabėgti į jam mielą pasaulį. S. Čepelevas mėgsta grožinę literatūrą, šiuo metu jis skaito ir mokslinę fantastiką, tačiau pastovaus skaitomo žanro neturi, nes mano, kad įdomi knyga verta skaitymo nepaisant jos žanro.

Pirmąją knygą pirmokas gimnazistas perskaitė būdamas šešerių ar septynerių metų. Pirmąjį kartą įžengęs į biblioteką, S. Čepelevas nustebo pasirinkimo laisve, patariant bibliotekininkei jis nedelsdamas galėjo patirti visus skaitymo džiaugsmus. Pirmosios perskaitytos knygos buvo plonos, moksleivis skaitė mažiau nei dabar, todėl sakė, kad asmeninis požiūris į skaitymą augant keitėsi – knygos atvėrė daug naujų, dar nepažintų sričių. Viena pirmųjų vaikino skaitytų knygų – Vytauto Račicko „Šlepetė“.

„Esu didelis Hario Poterio mėgėjas. Tikrai nežinau, kodėl taip greitai pamilau šią seriją, tačiau, kiek pamenu, per vasarą perskaičiau visas dalis. Meilės šioms knygoms negali nugalėti jokia kita knyga. Dabar skaitoma mokslinės fantastikos knygų serija „Edenas“ taip pat tapo viena geriausių knygų serijų, kurias esu skaitęs. Pirmoji knyga šioje serijoje „Edeno vaikai“ mane stipriai sužavėjo, tad negalėjau neperskaityti ir likusių dalių“, – apie mėgstamas knygas kalbėjo pašnekovas.

Vaikino manymu, privalomoji mokyklinė literatūra daro įtaką mokinio požiūriui į skaitymą. Anot moksleivio, privalomos literatūros sąrašas tikrai naudingas, kai nežinia, ką skaityti, tačiau pasirinkimo laisvė neturėtų būti atimama. „Nemanau, kad yra žmonių, kuriems būtų malonu, jeigu patinkančioje veikloje jie būtų ribojami“, – nuomone pasidalijo S. Čepelevas.


Savaitė, pulsuojanti menu

  • Kuprinė
  • 2020-08-28

Vasaros akademija – Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamas projektas, per kurį suburiami kuriantys ar menu besidomintys moksleiviai, Jaunųjų filologų konkurso respublikinio etapo dalyviai. Akademijoje vyksta įvairios menininkų paskaitos, kiti praktiniai užsiėmimai, susiję su menu. Šiemet Vasaros akademijoje, kuri įvyko liepos mėnesį, sudalyvavau ir aš, tad su „Kuprinės“ skaitytojais pasidalinsiu savo įspūdžiais.


Iš Kretingos kilusi 26-erių Rūta Puodžiukynaitė, 6 metus praleidusi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (VU TSPMI), tokio pasirinkimo nesigaili – šiandien mergina dirba Airijos ambasadoje Lietuvoje ir siekia diplomatinės karjeros aukštumų.


Kretingos rajono savivaldybės Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje, jaunimo edukacijos erdvėje įvyko susitikimas su narkotikų politikos eksperte Morgana Daniele. Dešimties metų patirtį narkotikų politikoje turinti M. Danielė renginyje papasakojo apie šią veiklą ir žmonių psichikos sveikatą.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas