Pajūrio naujienos
Help
2020 Rugpjūtis
Pi 310172431
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Orų prognozė
Dieną26°C debesuotumas 6 %
Naktį15°C debesuotumas 19 %
Apklausa

Ar per pandemiją reiktų rengti kaimo šventes?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

Sankt Peterburgo gimnazijos (kadetų mokyklos) auklėtinis Vladislovas Tiškevičius. Fot. S. Ptašinskis. Sankt Peterburgas, 1880 m.

Prieš 155 metus gimė visuomenės veikėjas, teisininkas, odontologas, kolekcininkas, muziejininkas Vladislovas Tiškevičius, puoselėjęs ir išgarsinęs netoli Vilniaus esantį Lentvarį.

Manoma, kad Vladislovas gimė 1865 m. birželio 26 d. Kretingoje, tėvams Juozapui ir Sofijai Tiškevičiams įsikūrus iš grafų Zubovų išsinuomotame dvare. Sesuo Elena Klotilda prisimena, kad brolis nuo mažens buvo labai draugiškas, lengvabūdiškai elgėsi su pinigais, greitai juos išleisdavo. Sykį Vilniuje, išėjęs su motina pasivaikščioti, pirmam pasitaikiusiam elgetai išbėrė į kepurę visus piniginėje turėtus pinigus. Pasak sesers, jis nuolat turėjo skolų.

Ūgtelėjusį sūnų tėvas išvežė mokytis į vieną Sankt Peterburge veikusių uždarų gimnazijų, skirtų dvarininkų ir karininkų vaikams. Po vidurinės mokyklos jaunuolis pasirinko teisininko kelią ir 1886 m. pabaigė studijas Sankt Peterburgo teisės mokykloje. Profesinę karjerą pradėjo Rusijos imperijos teisingumo ministerijoje stažuotoju, o vėliau dirbo Rygos taikos teisėju. Vasaras mėgo leisti tėvų dvare Palangoje.

Čia jis buvo pagrindinis visų kurorto kultūrinių renginių ir vaidinimų organizatorius, režisierius ir scenografas, o nuo 1886 m. redagavo litografiniu būdu prancūzų kalba leistą pirmąjį humoristinį laikraštį „La Limande“ („Plekšnė“).

Susidraugavęs su bendraamžiu kunigaikščiu Konstantinu Liubomirskiu, pas jį išvydo žavios merginos nuotrauką. Iš pirmo žvilgsnio mergina kritusi jam giliai į širdį, todėl jaunuolis nutarė siekti, kad gražuolė taptų jo žmona. Sužinojęs, kad tai esanti draugo sesuo Kristina Marija Aleksandra, pirmai pradžiai paprašė merginos nuotraukos. Jai užsakė specialų rėmelį su šilkine užuolaidėle, kuri slėpė išrinktosios atvaizdą nuo pašalinių akių. Vėliau su draugu nuvyko į kunigaikščių Liubomirskių rezidenciją Krušynoje (Lenkija) prašyti merginos rankos. Teigiamo atsakymo teko laukti ilgokai: įsimylėjėlis nuolatos lankėsi pas kunigaikščius kas mėnesį, vis pasipiršdamas Kristinai Marijai. Taip pamažu jis užkariavo tėvų simpatijas, o po ketverių metų – ir merginos širdį. 1891 metais per šv. Kalėdas įvyko sužadėtuvės, o 1892 m. balandžio 25 d. buvo atšvęstos vestuvės.

Po vedybų Vladislovas atsisakė valdžios tarnybos ir su žmona įsikūrė iš tėvo paveldėtame Lentvario dvare. 1893 m. vasario 7 d. jaunoji pora dalyvavo Varšuvoje surengtame naujametiniame karnavaliniame pokylyje. Jame Kristina Marija vaidino Napoleono Bonaparto pirmąją žmoną imperatorę Žozefiną, o Vladislovas – vengrų kunigaikštį. Kristina savo elegancija sužavėjo visus karnavalo dalyvius, tačiau, prasidėjus sąrėmiams, jaunoji pora buvo priversta pokylį palikti, o netrukus jau džiaugėsi pirmagime dukrele Sofija Rozalija Marija. Varšuvoje gimė ir kiti trys vaikai – dukra Rozalija Natalija Marija, sūnūs Steponas Eugenijus Marija ir Eugenijus Stanislovas Marija. Tėvai daug dėmesio skyrė vaikų auklėjimui. Prieš miegą vaikai užeidavo į tėvų kambarį palinkėti jiems labos nakties, o prieš vaikams užmiegant tėvas aplankydavo juos ir peržegnodavo.


Parodoje – skudurinės Onutės istorija

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2020-07-17
Parodos atidaryme lėlių apsuptyje skambėjo ir jaunosios Kurmaičių dainininkės Auksės Gedvilaitės dainos.

Būrys kūrėjų, dauguma jų – iš Kretingos krašto, Kretingos muziejaus Vandens malūne surengtoje parodoje „Skudurinės Onutės pasakojimai“ pristatė savo sukurtas lėles. Šios parodos tikslas, pasak jos sumanytojos ir organizatorės muziejininkės Nijolės Vasiliauskienės, – parodyti tradicinės skudurinės Onutės istoriją, kūrybinį jos raidos kelią.

Iš lino skiautės ir šiaudų

„Lėlė yra seniausias žmogaus įvaizdį atkartojantis žaislas. Ji – tarsi mažas žmogaus modelis, kuris atspindi meistro gebėjimus ir tam tikro laikotarpio estetinę kultūrą, madą. Lėlė nuo mažens supažindina vaiką su tam tikrais jo gyvenamojo laikotarpio socialiniais vaidmenimis, profesijomis. Specialistai įžvelgia ir terapinį lėlės vaidmenį: vaikui žaidžiant su lėle, ji tampa draugu, pokalbio partneriu. Per tūkstantmečius pasaulyje kito lėlės forma, jos suvokimas, Lietuvoje – taip pat. Todėl parodoje norėjosi parodyti, kokias lėles siuvo mūsų motinos ir senelės, kaip jas puošė“, – apie lėlininkystės tradicijų reikšmę kalbėjo muziejininkė N. Vasiliauskienė. Mūsų prosenelės lėlę susukdavo gana greitai iš po ranka pasitaikiusios lino drobės skiautės, nosinės ar kitokios atlikusios atraižos. Kitų lėlių kūnai būdavo prikišami šiaudų ar linų pluošto, veidukai išpaišomi angliukais ar išsiuvinėjami. Tai ir buvo paprastos liaudiškos lėlės, kurias imta vadinti skudurinėmis Onutėmis. Turtingų šeimų mergaičių lėlės atrodė prabangiau, nes buvo siuvamos iš geresnių audinių.

N. Vasiliauskienės žodžiais, saugoti ir puoselėti lėlininkystės tradiciją kaip atskirą tautodailės ir amatų sritį yra svarbu. „Atkuriami senieji amatai, ši tendencija būdinga ir Kretingos muziejui. Labai norėjosi, kad mūsų krašto lėlininkės parodytų, kaip jos puoselėja skudurinės Onutės tradiciją: kaip šiandien suvokia liaudišką lėlę, kokią ją sukuria, kad ši būtų patraukli, kai parduotuvės lūžta nuo gausybės įvairiausių modelių lėlių pasiūlos“, – kalbėjo muziejininkė.

Kretingos krašto lėlininkės

Skirtingu stiliumi sukurtas lėles parodoje pristatė Kretingos krašto kūrėjos Ramunė Martinėnienė, Rūta Grigaitienė, Ieva Merkelienė, Valdonija Karaliūnienė, Jadvyga Razgauskienė, iš Budrių kilusi klaipėdietė Salomėja Jonkuvienė, iš Barzdžių – klaipėdietė Laura Paulauskienė, taip pat viešnios – šiuo metu Norvegijoje gyvenanti klaipėdietė Lina Prončatovaitė bei uteniškė Ona Petrėnienė.

Tautodailininkės žaislų kūrėjos

R. Martinėnienės kolekcijos žaislai siūti iš spalvinto lino, kimšti natūralia vilna. Ji yra sukūrusi ir lėlių, vaizduojančių istorines asmenybes, tarp jų – ir grafų Tiškevičių šeimos atstovus.

R. Grigaitienė – žinoma Kretingos krašto lėlių-raganaičių kūrėja.

V. Karaliūnienės lėlės – itin stilingos ir išraiškingos. I. Merkelienė lėles siuva nuo vaikystės: pirmąją sau iš suplyšusios motinos kojinės pasisiuvo būdama 5-erių. Moteris pasakojo ir šiandien kurianti įvairias lėles, jomis puošia Raguviškių, kur gyvena, kultūros namus, daro dekoracijas spektakliams.

Veltais papuošalais papuošusi ne vieną moterį, S. Jonkuvienė susidomėjo ir lėlių kūryba: lankė specialius mokymus ir dabar laisvalaikį paįvairina, panirdama į skudurinės Onutės pasaulį.

L. Paulauskienė – savamokslė, lėlių gamyba susidomėjusi per internetą. Visą gyvenimą mezganti J. Razgauskienė sakė žaislus, tarp jų – ir lėles, megzti ėmėsi vos prieš metus. Idėjų semiasi iš kasdienės aplinkos, vaikiškų filmų.


Klubo įkūrėjas Benas Šimkus tvirtino, kad istorinė rekonstrukcija patraukė jo dėmesį ėmus tyrinėti savo krašto praeitį, senąją religiją ir tradicijas.

Kuršių genties rekonstruktorių klubas „Pilsots“, įsteigtas prieš penkerius metus, atkuria IX–XII amžiais gyvenusios kuršių genties kostiumus, ginklus ir buitį. Remdamiesi visa šiandien prieinama moksline informacija ir kapinynų tyrimais, „Pilsots“ nariai jau atkūrė ne vieną kostiumų komplektą ir teigė, kad artimiausiu metu bus pristatyti keli nauji rekonstruoti darbai.

Pasak kuršių genties rekonstruktorių klubo įkūrėjo Beno Šimkaus, siekdami supažindinti visuomenę su kuršių genties kasdieniu gyvenimu, klubo nariai rengia daugybę veiklų – kraštotyrinio pobūdžio žygius, įvairius sportinius užsiėmimus, pavyzdžiui, istorines kovas, taip pat organizuojami istoriniai renginiai arba juose dalyvaujama. „Pilsots“ nariai nuolatos gilina istorines žinias, domisi religijotyra, amatais, kulinarija, kolekcionuoja įvairius artefaktus, atlieka eksperimentus, remdamiesi istorine arba archeologine informacija.

B. Šimkus prisiminė, kad istorinė rekonstrukcija patraukė jo dėmesį ėmus tyrinėti savo krašto praeitį, senąją religiją ir tradicijas.

„Tai tarsi savotiška patriotizmo išraiška ir tuo pačiu tiriamoji, edukacinė veikla. Panašia veikla užsiimančių žmonių yra visoje Lietuvoje, o Vakarų Europos šalyse tai ypač populiaru. Kadangi esame šio krašto žmonės, pasirinkome atkurti Kuršo krašto žmonių išvaizdą ir aprangos detales“, – tikino vyras.

Anot jo, atkurti kuršių genties gyvenimo būdą pasirinkta neatsitiktinai: „Lietuvoje vyrauja tradicija, kad gyvosios istorijos veikla užsiimantys rekonstruktoriai stengiasi atkurti savo krašto, iš kurio jie save kildina, genties atstovus.“ Dėl šios priežasties yra atkurti žemgalių, jotvingių, lietuvių genčių rūbai, dauguma rekonstrukcijos entuziastų gyvena Vilniuje, Alytuje, Joniškyje ir pan. S. Šimkus, laikydamasis tokios tradicijos, pasirinko savo gimtinės – Kuršo – rekonstrukciją. „Gyvenant Vilniuje visąlaik ilgėjausi tėviškės, negalėjau gyventi be pajūrio ir žemaičių tarmės, kuri man labai graži, kiekviena laisva proga stengdavausi grįžti į Žemaitiją, vežiojau iš Aukštaitijos kilusią žmoną po savo vaikystės vietas, pasakojau apie mūsų krašto įdomybes. Ilgainiui meile šitam kraštui užsikrėtė ir ji, todėl 2007 metais persikėlėme į Klaipėdą“, – tikino pašnekovas.


Kai prabyla senoji Kretinga

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2020-07-17
Pagal radinius Vilniaus gatvėje tyrimus atliekantis kraštietis archeologas Jurgis Sadauskas gali nuspręsti, kaip prieš 400 metų kūrėsi Kretingos miestas.

Išvien su Vilniaus gatvės rekonstrukcija vykdant privalomus žvalgomuosius tyrimus, maždaug 0,8–1 m gylyje prie Kretingos dvaro rūmų, „Špitolės“ ir Rotušės aikštės prieigose archeologai aptiko senosios Kretingos pėdsakų – XVII–XIX a. buities ir statybinių radinių: koklių, čerpių, plytų gabalų, puodų šukių.

Miestas nugrimzdęs apie metrą

Tikroji šių radinių vertė, patikino darbus atliekantis mažosios bendrijos „Praeities tyrimų institutas“ archeologas kraštietis Jurgis Sadauskas, paaiškės papildomai atlikus jų detaliuosius tyrimus. Po to radiniai bus aprašyti, ir tolimesnis jų kelias – į Kretingos muziejų.

Iš Kašučių kilęs 27-erių J. Sadauskas, nuo studentavimo laikų tyrinėjęs Vilniaus, Klaipėdos, Palangos, Apuolės, Žemaičių Kalvarijos apylinkes, neslėpė, kad jį apėmęs geras jausmas, kai buvo paskirtas tyrinėti savo gimtąjį kraštą, juolab kad Kretinga yra vienas seniausių Lietuvos miestų.

Šiandieną pagal radinius jis dar negalėtų pasakyti, kokia buvusi Kretingos miesto pradžia. Nors iš istorinių šaltinių yra žinoma, kad senoji Kretinga iš pradžių gyvavo dešiniajame Akmenos krante, ir tik miesto įkūrėjui karvedžiui Jonui Karoliui Chodkevičiui 1610–1617 m. pastačius bažnyčią kairiajame krante, miestas ėmė augti aplink ją. Per keturis šimtmečius iki 0,8– 1 m nugrimzdusios Kretingos ligi šiol niekas išsamiau netyrė.

Dabar gi prieš pradedant statybos, rekonstrukcijos, kelių tiesimo darbus privaloma ištirti objekto teritoriją. Archeologų tikslas – pasiekti išvis nejudintą gruntą, kad jo nebūtų lietęs joks žmogus net priešistoriniais laikais.


Tokiu nelengvu darbu broliai Rupšiai pelnydavo sau duoną kasdieninę. Grindžiant akmenimis Palangos gatvę ties Darbėnų kapinėmis. Gediminas – pirmas iš dešinės, Adolfas – ketvirtas iš dešinės, Albertas – penktas iš dešinės. 1940–1941 m.

Edvardo Malinausko archyvo nuotr.

1941 metų birželio 22 dieną prasidėjęs SSSR-Vokietijos karas tapo ženklu pradėti sukilimą prieš sovietinius okupantus. Birželio 23 d. paskelbta apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, sudaryta laikinoji vyriausybė, atkurta lietuviškoji administracija.

Deja, nacių okupacinė valdžia jos veiklą greitai – 1941 m. rugpjūčio 5 d. – nutraukė, nepalikdama vilčių Lietuvos valstybei atstatyti. Prasidėjus karui paskui Vermachto dalinius į Lietuvą atskubėjo SS daliniai ir Tilžės gestapininkai su iš anksto paruoštais lietuvių bei žydų naikinimo planais. Vokietijos vidus reikalų ministro Heinricho Himlerio 1941 m. birželio 6 d. įsakyme nurodyta, kad bolševizmas yra mirtinas nacionalsocializmo priešas, ir Vokietijos kova turi būti nukreipta prieš šią ideologiją, jos platintojus bolševikus agitatorius ir žydus. Po brutalių sovietinio režimo represijų, 1941 m. birželio 14 d. trėmimų, kai gyvuliniuose vagonuose į Sibirą buvo išvežta dešimtys tūkstančių įvairių tautybių Lietuvos piliečių, jos žmonės jautė komunistams ir jiems prijaučiantiems pagrįstą neapykantą, bet tik teismas, o ne aklas keršto jausmas turėjo nustatyti vieno ar kito žmogaus kaltę ir nuspręsti jo likimą.

Kaip savo prisiminimuose rašė 1941 m. liepos 11 d. Lietuvos laikinosios vyriausybės Šiaulių apygardos teismo prokuroru paskirtas žinomas tarpukario teisininkas, 1934 m. Klaipėdos hitlerininkų Noimano-Zaso byloje parengtinį tardymą atlikęs Matas Krygeris (1905–1997), jam siaubą kėlė ne vien stalininis teroras, bet ir beprasmės lietuvių žudynės, kai „atsiskaitymo“ valandomis daugelis lietuvių šeimų neteko savo tėvų, brolių ir seserų, buvo pralietas nekaltas kraujas, tad žydų, lietuvių ir kitų tautybių žmonių beprasmiškų žudynių negalima pamiršti. Tada niekas negirdėjo ir poeto Bernardo Brazdžionio nevilties skausmo eilėraštyje „Šaukiu aš tautą“: „Šaukiu aš jūsų vargo žemės, balsu piliakalnių ir pievų, ir miškų: nekeršykit, kad keršto kraujo dėmės nekristų prakeiksmu ant jūs vaikų, vaikų!“


Marijos ir Aleksandro Tiškevičių auksinių vestuvių dalyviai prie Kretingos dvaro rūmų. Ant laiptų priešpaskutinėje eilėje su lazdomis rankose sėdi Marija ir Aleksandras. Priešais juos – Aleksandro seserys: kairėje – Elena Klotilda Ostrovska, dešinėje – Sofija Dembinska. Ant laiptų kairiojo krašto viršuje sėdi sūnus Kazimieras, ant dešiniojo krašto – sūnūs (iš viršaus į apačią) Stanislovas, Juozapas ir Jurgis. Fot. Ignas Stropus. 1937 m. Kretingos muziejus

Prieš 75 metus Vokietijoje mirė paskutinysis Kretingos dvarininkas Aleksandras Tiškevičius. Jo nuveiktus darbus Kretingoje mena grafo puoselėta dvaro sodyba, jo rūpesčiu pastatyta II parapijos kapinių tvora ir grafų Tiškevičių koplyčia, taip pat perstatyta pranciškonų bažnyčia.

Aleksandras Tiškevičius gimė 1864 m. balandžio 6 d. Paryžiuje, tėvams per 1863 m. sukilimą išvykus į Prancūziją. Augo Vilniuje ir Lentvario dvare. Mokėsi Sankt Peterburgo karo gimnazijoje ir karo inžinerijos mokykloje. Atostogų metu mielai lankydavosi naujoje tėvų rezidencijoje Kretingoje, o vasaromis – senajame Palangos dvare.

1883 m. tapęs Rusijos imperijos armijos paporučikiu, tarnavo imperatoriškosios gvardijos inžinerijos batalione. Po trejų metų privalomos karo tarnybos išėjo į atsargą, gavo imperatoriaus rūmų kamerjunkerio garbės titulą ir grįžo į Lietuvą.

1887 m. gegužės 8 d. Vilniaus Aušros Vartų koplyčioje vedė Išlaužo ir Panemunės dvarininko Stanislovo Puslovskio vienturtę dukrą Mariją Puslovską (1866–1939). Jaunavedžiai iš pradžių įsikūrė Lentvaryje, o vasaras mėgo leisti Išlaužo dvare, kuris šeimai atiteko kaip nuotakos kraitis. Po tėvo Juozapo mirties Aleksandras paveldėjo šeimynos rezidenciją – Kretingos dvarą, į kurį su žmona ir trimis vaikais persikėlė apie 1893 metus.

Kretingos naujosiose parapijos kapinėse 1893 m. pagal inžinieriaus Karlo Eduardo Strandmano projektą pastatė neogotikinę koplyčią. Jos rūsyje įrengė šeimos kriptą, o aplinkui koplyčią – dvaro kapines, kuriose laidoti grafų artimieji ir dvaro tarnautojai. 1913 m. palei Vilniaus gatvę priešais dvaro kapines išmūrijo neogotikinę, o palei naująsias parapijos kapines – istorizmo stilistikos tvorą su vartais, kuriuos projektavo Sankt Peterburgo architektas Juzefas Padlevskis.

1897 m. grafas rėmė evangelikų liuteronų bažnyčios statybą, dovanojo jai statybinę medieną. Nuo 1905 m. vadovavo katalikų (pranciškonų) bažnyčios statybos komitetui.


Armonikas prikelia antram gyvenimui

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2020-06-19
Kretingiškis savamokslis muzikantas Juozas Žiulpa per du dešimtmečius įgudo restauruoti dumplinius instrumentus, – įdomiausius jų pasilieka savo kolekcijoje.

Kretingiškis 67-erių Juozas Žiulpa – savamokslis muzikantas, grojantis visokio žanro kūrinius ir įvairiais instrumentais – armonika, akordeonu, pianiniu, saksofonu, gitara, triūba. Jis taip pat – ir savamokslis dumplinių instrumentų restauratorius bei kolekcininkas. Jo kolekcijoje – per 60 senovinių armonikų ir akordeonų, kuriuos jis atkūrė ar savaip perdarė.

Nuo rūmų – ligi apkasų

Vyras vieną po kito ėmė, atrodytų, naujutėlaičius žvilgančius instrumentus nuo savo dirbtuvių lentynų ir plėšdamas dainas, rodė, kokius garsus jie gali išgauti. „90 proc. šių instrumentų buvo visiškai sudūlėję, bet, kai įdedi širdies ir pastangų, negaili laiko, ir štai – instrumentas vėl atgyja“, – užtikrino pašnekovas.

Paklaustas, iš kur gaunąs reikalingų detalių, kurių jau nė seniai niekas nebegamina, nes ir daugumai instrumentų – per 100 metų, atsakė: iš donorų, – taip restauratorius vadina nebeatkuriamus instrumentus. „Štai čia buvo akordeonas: nupjoviau jo klaviatūrą, įmontavau armonikos, o bosai liko akordeono. Čia kaip chirurginė lyties keitimo operacija“, – juokavo meistras.

Kiekvienas į J. Žiulpos rankas pakliuvęs instrumentas turi savo istoriją, ir apie kiekvieną jų kolekcininkas galėtų pasakoti ilgai. Pagaminti Austrijoje, Vokietijoje, Italijoje, Švedijoje ir įvairiais keliais dar tarpukariu atkeliavę į Lietuvą, pavienių turtingų ir neturtingų muzikantų virkdyti orkestruose ir dvaruose, rūmuose, kaimų sodybose ir net apkasuose.


Rusijos imperijos kavalerijos pulkininko, grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835–1891) portretas. Dail. Hansas Knechtas. 1892 m. Kretingos muziejus vaizduojamosios dailės rinkinys.

Ryškiausius pėdsakus Kretingos istorijoje paliko du didikai – karvedys Jonas Karolis Chodkevičius ir grafas Juozapas Tiškevičius. Pirmasis XVII a. pr. įkūrė pranciškonų vienuolyną, bažnyčią ir miestą. Antrasis XIX a. antroje pusėje išgarsino Kretingą vienu didžiausių Europoje privačiu Žiemos sodu, mišriu parku, pirmąja Lietuvoje elektrine ir telefono linija.

1863 m. sukilimo pradžioje atsistatydinęs iš Vilniaus generalgubernatoriaus adjutanto pareigų ir porą metų Paryžiuje praleidęs savanoriškoje emigracijoje, į Lentvarį sugrįžęs grafas Juozapas Tiškevičius toliau tęsė karinę tarnybą Vilniaus 1-ajame Sumų pulke. Po sukilimo krašte tvyrojo rusų valdžios nepasitikėjimas lenkų ir lietuvių aristokratais, prasidėjo valdinių, savivaldos ir švietimo įstaigų rusifikacija, lenkų ir lietuvių kalbų suvaržymas. Gyvenimas Lentvaryje taip pat ėmė erzinti Tiškevičių šeimos narius, nes jiems nuolat tekdavo priimti, užimti ir vaišinti netikėtai užgriuvusius svečius, sumaniusius aplankyti grafus, kol sulauks į stotį atvykstant laukiamo traukinio. Visa tai paskatino grafą ieškotis ramesnės vietos, į kurią galėtų perkelti šeimos rezidenciją.

Jam į akis krito šalia paveldėtosios Palangos esantis Kretingos dvaras, kurį grafas nuomojosi iš dvarininkų Zubovų. Daugiau kaip per 10 metų į išsinuomotos valdos infrastruktūros palaikymą jis investavo didžiulius pinigus, o, sutarčiai pasibaigus, savininkas Gavrilas Zubovas neturėjo lėšų nuomininko išlaidoms padengti. Už savininko skolas valstybė dvarą nusavino ir 1874 m. pardavė Peterburgo varžytinėse. Jį įsigijo Juozapas Tiškevičius, tačiau G. Zubovui buvo palikta galimybė per metus skolą grąžinti ir susigrąžinti valdą. Jam to nepadarius, 1875 m. J. Tiškevičius tapo pilnateisiu dvaro savininku.

Tiesa, tuo metu atsirado legenda, kad Kretingą pulkininkas Gavrilas Zubovas pralošė kortomis. Gali būti, kad jis bandė nevykusiai atsilošti praskolintus pinigus. Tačiau greičiausiai ši legenda gimė todėl, kad aristokratui tuo metu garbingiau buvo savo turtus pralošti kortomis negu prarasti varžytinėse.

Į naująją valdą Juozapas Tiškevičius netrukus perkėlė šeimos rezidenciją, kurią galutinai įsirengė 1878–1880 metais. Pirmiausia buvo pertvarkytas parkas ir vaismedžių sodas, pavadintas Vasaros sodu. Jame atsirado rožynas, gėlynai, daug naujų medžių ir krūmų, puikavosi antikinės statulos ir stirnų skulptūros. Sodininko žirklėmis karpomų alėjų sankirtoje iškilo rotonda, kurioje vasaromis grodavo orkestras. Senojoje parko dalyje buvo įrengti 3 kaskadiniai tvenkiniai, o priešais rūmus – krioklys. Prie antrojo tvenkinio iškilo vila svečiams apsistoti.


Darbėniškių Chaimų šeima, dar nežinanti savo ateities: priekyje (iš kairės) Chaja, Yehoshua, Cipora ir Estera, už jų  – Rocha ir Reubenas. Darbėnai 1932 m.

Nuotr. iš Chaimų šeimos archyvo

Darbėniškių seserų Chajos ir Esteros Chaimaičių nuo nacių genocido išgelbėjimo istorija – neeilinis paprastų Žemaitijos žmonių didvyriškumo ir pasiaukojimo kitam pavyzdys. 1965 m. gruodžio 21 d. Vilniuje leistame laikraštyje „Vakarinės naujienos“ ir 1966 m. birželio 4 d. Skuodo rajono laikraštyje „Mūsų žodis“ aprašyta istorija ilgainiui buvo užmiršta, amžinybėn iškeliavo ir šios neeilinės istorijos herojai, kurių rezistencinė veikla žiauriais nacių okupacijos metais iki šiol deramai neįvertinta. Iki karo Darbėnuose, Palangos gatvės 15 name, gyvenusi Chaimų šeima, kaip ir visos kitos, svajojo apie savo ir vaikų geresnį gyvenimą, kuriant ir savo gimtosios šalies – Lietuvos – šviesesnę ateitį. Ši šeima, kaip ir daugelis apie 600 Darbėnuose iki karo gyvenusių žydų, vertėsi prekyba, turėjo savo parduotuvę. Šios šeimos palikuonių išsaugotoje 1932 m. darytoje nuotraukoje įsiamžinę tėvai – Yehoshua ir Cipora bei jų vaikai: vyresnieji Rocha ir Reubenas bei jaunesniosios panašaus amžiaus seserys – kiek vyresnė Chaja ir jaunesnė Estera. 1936 m. nuo plaučių uždegimo mirė šeimos galva, kai 1941 m. jų laukė nauji žiaurūs likimo išbandymai. 1941 m. birželio 22 d. prasidėjus SSSR–Vokietijos karui, Kretingos apskrityje prie pat sienos su nacistine Vokietija gyvenę žydai turėjo nedaug galimybių pakeisti jiems skirtą tragišką lemtį, nes visa apskritis buvo nacių užimta jau pirmą karo dieną. Netrukus prasidėjo ir teroras prieš žydus. Naciai, įsakę žydams prie rūbų prisisiūti geltonus lopus, juos vertė viešai dirbti įvairius darbus – šluoti gatves, valyti viešus tualetus, dirbančius stengėsi pažeminti, juos mušė lazdomis ir šautuvų buožėmis. Birželio 27 d. naciams padegus vieno žydų Raizmano namą ir gaisrui išplitus, jie buvo apkaltinti miestelio padegimu ir suvaryti į turgaus aikštę. Čia nacių karininkai išvedę iš minios Mordechajų Blochą jį sušaudė, o rabinas Iseras Vaisbordas buvo užmuštas lazdomis ir šautuvų buožėmis.


Leokadija Kaukėnienė: „Esu pilna džiaugsmo“

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2020-05-22
Leokadija Kaukėnienė – lyg gyvasis tautos kančių metraštis, savo 90-ąjį gimtadienį šiandien pasitinka kupina gyvenimo džiaugsmo.

Šiandien kretingiškė tautodailininkė, tremtinė, tautinio atminimo ir katalikiškų tradicijų puoselėtoja Leokadija Kaukėnienė švenčia savo 90-mečio jubiliejų. Neįtikėtinai gyvybinga moteris tikino šiandieną esanti kupina džiaugsmo: „Dabar pats geriausias metas iš viso mano nugyvento gyvenimo. Veiklų – per akis, žiūrėk, ir dienos maža.“

Pandemija – ne „koronė“

Moteris skaito knygas, laikraščius, žurnalus, sprendžia kryžiažodžius. „Žmonės aplink bėdoja – „koronė“. Ot tai koronė: seniau žmonės vargų ištikti, atskirti nuo artimų taip sakydavo. O dabar technologijos leidžia bendrauti su visu pasauliu. Per Velykas virtualiai iš Nidos, kur gyvena vienturtė duktė Janina, susisiekėme su visa jos šeima, likusia Anglijoj, Briusely, Vilniuj“, – kalbėjo planšete išmokusi naudotis L. Kaukėnienė.

Per populiariuosius internetinius kanalus ji sakė kasdien skaitanti naujienas, dalyvaujanti virtualiose mišių transliacijose.

„Daug meldžiuosi už visus, ir už kunigus – už juos taip pat reikia daug melstis. Kasdien padėkoju Dievui už dieną, o Mergelės Marijos prašau, kad palydėtų saulėlydžio kelyje į amžinybę. Ir tai nėra liūdna gaida, o gyvenimo tikrovė – juk visi turėsime išeiti. Pagalvoju, kad toks ilgas ir turiningas gyvenimas man buvo duotas lyg atsvara ištvertoms kančioms“, – aiškiai mintis dėliojo garbaus amžiaus ir gilios patirties moteris, dukart išgyvenusi tremtį, našlaitės dalią, įveikusi onkologinę ligą.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas