Pajūrio naujienos
Help
2021 Balandis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še3101724
Se4111825
Orų prognozė
Dieną20°C debesuotumas 3 %
Naktį9°C debesuotumas 7 %
Apklausa

Ar kiekvienas rajono Savivaldybės tarybos narys turėtų atsiskaityti rinkėjams?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Mūsų žmonės

  • Mūsų žmonės
  • 2021-04-16
Tartu miesto-tvirtovės panorama 1553 m. Iš Wikimedia Commons

Į 1600 m. prasidėjusį Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos karą dėl ginčytinų Livonijos žemių aktyviai įsijungė ir Kretingos dvarininkas – Žemaičių seniūnas, Lietuvos lauko etmonas Jonas Karolis Chodkevičius, netrukus tapęs jungtinių lietuvių ir lenkų karinių pajėgų vadu ir Livonijos valdytoju.

Konfederacinę Livonijos valstybę XIII a. įkūrė vokiečių riteriai ir dvasininkai, kryžiaus žygių metu užkariavę šalia Lietuvos buvusias kuršių, žemgalių, sėlių, latgalių, lyvių ir estų žemes. Prasidėjus protestantiškajai reformacijai, šioje šalyje kilo susiskaldymas, į kurį įsikišo ir užsienio jėgos: Lietuvos ir Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos, Švedijos ir Danijos karalystės. Taip 1558 m. prasidėjo Livonijos karas, pasibaigęs Livonijos konfederacijos žlugimu.

Karo nugalėtojams pasidalinus Livoniją, didžiausią jos dalį 1561 m. gavo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Šioje teritorijoje buvo įkurtos Dauguvos upės atskirtos dvi vasalinės kunigaikštystės: kairiajame krante – Kuršo, o dešiniajame – Livonijos, arba Uždauguvio. Pagrindinį vaidmenį užkariaujant Livoniją suvaidino Lietuvos stalininkas Jonas Chodkevičius (Jono Karolio tėvas), kurį didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas buvo paskyręs vyriausiuoju kariuomenės vadu Livonijoje. Įkūrus 1566 m. Livonijos kunigaikštystę, jos herbu tapo vienas iš grafų Chodkevičių giminės herbo ženklų – grifas su kalaviju, o Jonas Chodkevičius buvo paskirtas Livonijos valdytoju.


Architektas E. A. Frykas. Nuotr. iš Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumo 1430–1930. 1933 m.

Senoji Kretingos geležinkelio stotis (KGS) per savo neilgą istoriją (1925–1941) regėjo daug žinomų ir paprastų Lietuvos žmonių: prezidentų, ministrų, politinių ir karinių veikėjų, kultūrininkų ir menininkų, piligrimų ir turistų, atvykstančiųjų į garsiuosius Kretingos Šv. Antano atlaidus, prie Baltijos jūros poilsiauti, tarnybiniais ar asmeniniais reikalais.

Pirmąjį geležinkelį Kretingoje 1915 m. nutiesė I pasaulinio karo metu Lietuvą okupavę vokiečiai, 1892 m. nutiestą Klaipėdos–Bajorų geležinkelio ruožą pratęsę iki Priekulės miestelio Latvijoje. Naujasis geležinkelis sujungė Vokietijos Karaliaučiaus–Klaipėdos ir Rusijos Liepojos–Romnų geležinkelius. Šį geležinkelį vokiečiai naudojo savo kariniams ir ekonominiams tikslams. Juo buvo į Rytų frontą vežama kariuomenė, šaudmenys, ginklai ir amunicija, kai iš okupuotų kraštų į Vokietiją keliavo mediena, žaliavos, prisiplėštas turtas, karo belaisviai ir priverstiniams darbams vežami okupuotų kraštų žmonės.

Atkūrus Lietuvos valstybę pirmasis lietuviškas traukinys į Kretingą iš Kauno atvyko 1920 m. vasario 3 d. 17 val. 30 min. Jį vietos geležinkelininkai, vadovaujami pirmojo stoties viršininko Dominyko Litvino, pasitiko su duona ir druska. KGS iki 1923 m. buvo paskutinė pasienio su Klaipėdos kraštu stotis. Į ją 1923 m. sausio mėnesį per Latvijos teritoriją atvyko Klaipėdos išvaduotojai, o vėliau, gerėjant Lietuvos ekonominei padėčiai, ji kasmet sulaukdavo vis daugiau prie Baltijos jūros, į Palangą, atvykstančių poilsiautojų. Po Klaipėdos krašto atgavimo 1923 m. sausio mėnesį per Kretingą einantis geležinkelis tapo svarbia susisiekimo arterija, kuria naudojosi ne tik gyventojai, bet ir į Klaipėdos uostą ir iš jo gabenantieji pramonės ir žemės ūkio produkciją, žaliavas ir pan. Kadangi geležinkelis tarp Klaipėdos ir Kauno ėjo per Latvijos teritoriją ir Mažeikius, 1924 m. nuspręsta, nutiesus trūkstamą Kužių (Šiaulių)–Telšių–Kretingos liniją, apie 60 km sutrumpinti atstumą tarp Kauno ir Klaipėdos, taip gaunant svarią ekonominę naudą, pagerinant susisiekimą tarp pajūrio ir likusios Lietuvos, nes dėl didesnio atstumo iki Klaipėdos dalis Lietuvos eksporto buvo išvežama per Liepojos ir Karaliaučiaus uostus.

Tarpukariu Lietuvos geležinkelio valdyba rūpinosi ne tik naujų geležinkelio linijų tiesimo darbais, bet ir naujų geležinkelio stočių statyba, kas reprezentavo naujai atsikūrusios valstybės gyvenimą ir jos ekonominę pažangą.


Trijų seserų gyvenimo kelionė išvien su grafais

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2021-04-16
Vytautas Ruzgaila teigė, kad saugąs senovinius „čemodanus“ – iš faneros pagamintus ir brezentu arba oda aptrauktus lagaminus, nes šie primena jo tolimų giminaičių Suchanekų gyvenimo keliones.

Trijų kone Kretingos legendomis tapusių seserų Irenos, Elžbietos ir Stefanijos Suchanekaičių, pagal tautybę – čekių, gyvenimas buvo glaudžiai susijęs su grafo Juozapo Tiškevičiaus dvaro gyvenimu: kur keliaudavo dvaras, ten apsistodavo ir jų šeima. Didžiąją dalį gyvenimo jos visos trys, beje, niekada netekėjusios, kartu nugyveno dvaro ūkvedžio name.

Iš Čekijos – į Kretingą

Visos trys seserys Suchanekaitės prieš Pirmąjį pasaulinį karą gimė Kretingos dvare, iš čia ir iškeliavo amžinybėn. Apie seniesiems Padvarių gyventojams įsiminusias seseris, kurių gyvenimas daugeliui atrodė paslaptingas, „Pajūrio naujienoms“ papasakojo jų tolimas giminaitis pagal tėvo liniją kretingiškis Vytautas Ruzgaila. O vienas itin įspūdingas eksponatas, saugomas Kretingos muziejuje – senovinės žnyplės plaukams garbiniuoti – pasakoja apie seserų buitį ir poreikį gražintis.

Seserų tėvas Vladislovas Suchanekas buvo nagingas dvaro stalius, Čekijoje vedęs jų motiną Juzefą, ir su ja atvykęs grafų pakviestas. Manoma, kad jo tėvas buvęs muzikantu ir grojęs grafų orkestre. Juzefa dirbo grafų virtuvėje.

Visos trys jų dukterys gimė Kretingoje, tačiau mokėsi Lenkijoje. Apie tai liudija dokumentai, kuriuos išsaugojo V. Ruzgaila: tai – Irenos ir Elžbietos gimimo vietą, užimtumą bei pilietybę patvirtinantys liudijimai, išduoti Čekijos valstybinėje institucijoje.

„Įdomi detalė: Irenos 1938-aisiais išduotame liudijime įrašyta, kad ji gimė 1911 m. Kretingoje Lietuvoje, tačiau 1936 m. Elžbietai išduotame įrašyta, kad ji gimė 1913 m. Kretingoje Lenkijoje“, – rodydamas raštus, kuriuose nurodytos skirtingos valstybės, stebėjosi V. Ruzgaila. Jis taip pat išsaugojo ir I. Suchanekaitei 1938-aisiais išduotą Čekijos pilietės pasą, kuris galiojo iki 1943 m. Šis išsilaikė tokios geros kokybės tarsi būtų visai naujas.


Kretingos dvarininkai Zubovai

  • Mūsų žmonės
  • 2021-03-19
Grafų Zubovų giminės didysis herbas. Než. dailininkas. XIX a.

Prieš 215 metų Kretinga atiteko Rusijos imperijos didikų Zubovų giminei, tuo metu viešpatavusiai šiaurės Lietuvoje ir Kuršo gubernijoje. Keturios grafų Zubovų kartos Kretingos dvarą valdė 68 metus, kol valda perėjo vėliau ją garsinusiems Tiškevičiams.

Rusijos didikai Zubovai savo protėviu laiko XIII a. gyvenusį Amragatą, kuris buvo Vladimiro kunigaikštystės baskakas – Aukso Ordos chano vietininkas. Manoma, kad tai buvęs Volgos bulgarų kunigaikštis, radęs prieglobstį Vladimire. Vienas iš septintos kartos jo palikuonių Nikita Širiajus turėjo Zubo pravardę, pagal kurią jo sūnūs gavo Zubovų pavardę. Maskvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ši giminė iškilo XVI a., kai jos atstovai pradėjo karjerą valstybinėje tarnyboje, o didžiausią politinę, karinę ir turtinę galią pasiekė XVIII a. pabaigoje.

Lietuvoje pirmasis valdų įsigijo labiausiai giminę išgarsinęs grafas ir Šventosios Romos imperijos šviesusis kunigaikštis Platonas Zubovas (1767–1822). Tai buvo imperatorės Jekaterinos II favoritas, sparčiai kopęs karinės ir valstybinės tarnybos laiptais. Dar 1793 m. imperatorė jam dovanojo Šiaulių ekonomiją, kurios savininku jis tapo tik po poros metų – 1795 m. rugpjūčio 18 d., prijungus Lietuvą prie Rusijos imperijos. Imperatorei mirus, P. Zubovas 1797 m. prarado turėtą įtaką ir buvo priverstas pasitraukti iš tarnybos.


Lietuvos kariuomenė 1921 m. kovo 31 d. įžengia į Palangą. Paulinos Mongirdaitės nuotr. iš Palangos kurorto muziejaus archyvo

Lankydamiesi ar poilsiaudami Palangoje gėrimės šiuo kasmet vis gražėjančiu pajūrio kurortu, jo gamtos ir jūros harmonija ir tik retas žinome, kad 1918–1921 metais šis pajūrio ruožas nuo Nemirsetos iki Šventosios Lietuvai nepriklausė, ir ji dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių priėjimo prie Baltijos jūros tuomet iš viso neturėjo.

1819 m. tenkinant Kuršo gubernijos dvarininkų norą turėti tiesioginį ryšį per sieną su Klaipėdos krašte įsitvirtinusia Prūsija, Rusijos caro Aleksandro I sprendimu Palangos valsčius buvo atskirtas nuo Vilniaus gubernijos ir priskirtas Kuršo gubernijai, kai Kuršo valdžia neprieštaravo Latgalos prijungimui prie Vitebsko gubernijos. Tuo metu atrodęs mažai reikšmingas carinės Rusijos teritorinis perskirstymas po 100 metų atsikūrusiai nepriklausomai Lietuvos valstybei virto rimtu diplomatiniu išbandymu, kurį gana sėkmingai pavyko įveikti. 1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomos valstybės atkūrimą, o Latvijai – apie jos valstybės įkūrimą, netrukus iškilo šių kaimyninių artimų baltų tautų bendros valstybinės sienos klausimas. 1918 m. vasario 16 d. paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės aktas nenumatė jos teritorijos ribų, nes tuo metu nebuvo aiškios lietuvininkų apgyvendinto Klaipėdos krašto perspektyvos, kai Latvija, 1918 m. lapkričio 18 d. paskelbusi savo nepriklausomos valstybės įkūrimą, iš karto deklaravo savo valstybės sieną su Lietuva, sutapusią su buvusios Kuršo gubernijos ribomis. Neatgavus Klaipėdos, pajūrio ruožas tarp Palangos ir Šventosios ateityje Lietuvai galėjo tapti svarbiu ir vieninteliu priėjimu prie Baltijos jūros, įkuriant čia šalies ekonomikai be galo svarbų prekybos ir žvejybos uostą prie Šventosios upės žiočių. Derybos dėl sienų su latviais prasidėjo išsakant abiejų šalių nuostatas dėl bendros sienos padėties. Kadangi Latvija laikėsi Kuršo gubernijos sienų neliečiamumo, o Lietuva rėmėsi istoriniais ir ekonominiais argumentais, Palangos pajūris tapo šių derybų kertiniu akmeniu, į kurį istoriškai pretendavo lietuviai, o pagal XIX a. pradžios teritorijų perdavimus – ir latviai. Lietuvos derybininkai siūlė latviams Alūkstos apylinkėse, teritorijoje tarp Zarasų ir Daugpilio, padaryti didesnes nuolaidas mainai į Palangos pajūrį. 1919 m. Latvija sutiko vakarinės sienos ribą su Lietuva vesti palei Šventosios upę iki jūros, bet Lietuvos toks siūlymas netenkino, nes tokiu atveju ir Šventoji, ir Būtingė priklausytų Latvijai, o Šventoji buvo vienintelė tinkama vieta pajūryje uostui įrengti.


Garsus menininkas Lietuvos rekordų nebesiekia

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2021-03-19
Kasmet prieš Velykas menininkas Vytautas Kusas iš kiaušinių sukuria nuostabius dalykus, vis pranokdamas ankstesnius darbus. Tačiau tai, ką sumanęs šiai svarbiausiai pavasario šventei, neišdavė – kvietė atvykti pamatyti vėliau.

Palangoje gyvenantį, iš Žiogelių kaimo Kretingos rajone kilusį 72-erių menininką Vytautą Kusą žino visi, kas domisi kūryba, ir jau seniai jį vadina žmogumi-orkestru. Nes jis ne vien tapo paveikslus, kuria eiles, drožinėja, skutinėja, tekina, bet ir į gyvenimą paleidžia savo sukurtas miniatiūras – V. Kusas jau yra 8-ių Lietuvos rekordų autorius.

Į Lietuvos rekordus galėtų pretenduoti dar 3 naujausi jo kūriniai – verpimo ratelis, plaktukas ir inkilas, tačiau, kūrėjas tikino, daugiau rekordų nebesiekiąs – kuriąs vien savo malonumui.

Visos mintys – tik į darbą

„Tie rekordai, liaudiškai šnekant, jau „užkniso“ – kol juos įregistruoji, šūsnis visokiausių dokumentų turi surinkti, užpildyti ir dar – ne tą, ne taip užpildei. Aš geriau per tą laiką dar vieną kūrinį padarau ir esu ramus. Dirbu sau, kad per tą „koronę“ nuo bėgių nenušokčiau. Pačiam reikia užsiimti, nes, kai užims Tas, kuris aukštai viršuje, jau nebe laikas galvoti“, – tikino tiesaus ir šmaikštaus žodžio kišenėje neieškantis V. Kusas.

Paklaustas, kuo jį patraukė itin kruopštaus rankų darbo, įdėmaus žvilgsnio ir didžiulio susikaupimo reikalaujantis miniatiūrų kūrimas, atrėžė: „Viskas labai paprasta. Pamatai vienądien, kad pradeda rankos drebėti, o kruopšti kūryba – pats geriausias vaistas. Pradedi dirbti, ir visos mintys sueina tik į darbą.“

V. Kuso išmonei pakluso pats tikriausias verpimo ratelis – visas miniatiūrinis 10 cm mechanizmas atkartoja tokį pat, kokiais verpdavo mūsų prosenelės. Menininkas sakė visas detales keliasdešimt kartų sumažinęs ir tiksliai suderinęs jų proporcijas, ištekinęs iš beržo. O sujungus į vieną, ratelis sukasi ir kuo puikiausiai tiktų senoviniam lietuvių moterų amatui reprezentuoti.

Iš juodojo beržo – meistrystei gana sudėtingos medienos, nes ši esanti kieta ir turinti daug porų, meistras ištekino kelis vos 1 cm dydžio angeliukus, kuriuose galima įžvelgti net veido bruožus. O drožinėti, sakė, pabandęs prieš 55-erius, to jį išmokęs Vydmantų plytinėje tuomet dirbęs garsus meistras Adomas Kvasas.

Tačiau kūrėjo mintys nenustygo vietoje, ir jis sumanė iš tikro metalo ištekinti miniatiūrinius buities daiktus – vos 1 cm dydžio plaktuką ir inkilą. Nebūtų nuostabu, jei tame inkile dar sumanytų įkurdinti ir paukščių. Nes tokios patirties jau turįs nemažai, ypač – Velykų laikotarpiu kūrybiškai eksperimentuodamas su kiaušiniais ir per pastarąjį dešimtmetį pasiekęs neįtikėtinų meninių aukštumų.


Klaipėdos išvadavimo medalis

Šiemet sukanka 90 metų, kai 1931 m. vasario 16 d. senosiose Klaipėdos kapinėse buvo atidengtas paminklas čia palaidotiems per 1928 m. birželio 19 d. anglų karo laivo HMS „Canterbury“ sutikimą žuvusiems Lietuvos kariuomenės artileristams vyr. leitenantui Nikodemui Jakučiūnui, viršilai Juozui Lingiui ir eiliniam Antanui Šimkui.

1928 m. birželio pradžioje 30 anglų karo laivų išplaukė į kelionę aplankyti Baltijos jūros šalių valstybių uostus: Helsinkį, Taliną, Rygą, Liepoją, Klaipėdą ir Gdanską (Dancigą). Nuo pat Klaipėdos krašto atgavimo 1923 m. sausio mėn. kiekvienas draugiškas užsienio valstybių karo laivų atvykimas į Klaipėdos uostą buvo reikšmingas įvykis vietos valdžiai, kariškiams ir miesto žmonėms. Lengvasis kreiseris HMS „Canterbury“, kaip ir jo dvynys HMS „Cambrian“, į Klaipėdą atplaukęs birželio 20 d., buvo pastatytas I pasaulinio karo metais. 4390 t talpos, 136 m ilgio, 12,6 m pločio ir 4,5 m grimzlės laivai, išvystantys iki 53 km per val. greitį, ginkluoti ne tik artilerijos pabūklais, bet ir jūrinėmis torpedomis, dalyvavo ne vienoje britų laivyno karinėje misijoje visame pasaulyje, o jų kapitonai ir komandos turėjo nemažai karinės patirties. Įplaukdamas į uostą laivas HMS „Canterbury“, laikantis senos jūreiviškos tradicijos, pasveikino mūsų valstybę ir jos žmones 21 laivo pabūklo šūviu, kai nuo kranto pajūryje dislokuoto Lietuvos kariuomenės 2-ojo artilerijos pulko 4-osios baterijos 2 pabūklai, pagerbdami Didžiąją Britaniją, atsakė tuo pačiu, paleisdami taip pat 21 šūvį. Šaunant 17-ą ar 18-ą šūvį vienas sviedinys iš 2 šaudančių pabūklų neiššovė net ir po trijų mėginimų. Nusprendus jį iškelti ir atidarius pabūklo spyną, sviedinys sprogo, sunkiai sužeisdamas šaudymui vadovavusį vyr. leitenantą N. Jakučiūną ir 3 kareivius. Vyr. leitenantas N. Jakučiūnas, nežiūrint mirtino sužeidimo, iki galo vadovavo šaudymo ceremonijai, tad anglų kreiserio jūrininkai šio incidento net nepajuto. Sunkiai sužeistieji N. Jakučiūnas ir A. Šimkus mirė tą pačią dieną, kai trečiojo – J. Lingio – gyvybė užgeso 1928 m. rugpjūčio 11 d.


Kuoknesės mūšiui vadovavę Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės kariuomenės didysis etmonas Kristupas Radvila Perkūnas (kairėje) ir lauko etmonas Jonas Karolis Chodkevičius. Dail. Marcello Bacciarelli, 1781 m. Varšuvos karališkoji pilis.

Minėdami Jono Karolio Chodkevičiaus metus, prisiminkime vieno žymiausių Abiejų Tautų Respublikos karvedžių ir Kretingos valdovų didžius darbus ir pergales. Vieną pirmųjų žymesnių pergalių jis pasiekė prieš 420 metų Kuoknesės mūšyje, kaudamasis su švedais. Ši pergalė ne tik buvo ženklus žingsnis asmeniniame karvedžio kelyje į šlovę, bet ir suvaidino žymų vaidmenį Kretingos istorijoje.

Vienuolika metų trūkusį pirmąjį Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos karą sukėlė konfliktas dėl Švedijos karaliaus sosto, kilęs tarp Zigmanto Vazos ir jo dėdės Karolio. Zigmantas Vaza (1566–1632) buvo vienintelis švedų karaliaus Jono III ir lietuvių kilmės karalienės Kotrynos Jogailaitės sūnus, pakrikštytas senelio Žygimanto Senojo garbei. Motina nuo ankstyvos vaikystės auklėjo jį katalikybės dvasia ir ruošė Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostui. Jos viltys ir pastangos netruko pasiteisinti: 1587 m. Lenkijos didikai Zigmantą Vazą išsirinko karaliumi, o 1588 m. jis priėmė ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio karūną. Tėvui 1592 m. mirus, Zigmantas tapo ir Švedijos karaliumi, kuriuo karūnuotas buvo 1594 metais.

Asmenine unija apjungęs Abiejų Tautų Respubliką ir Švedijos karalystę, Zigmantas Vaza parvyko į Lenkiją. Švediją valdyti paliko dėdei, Siodermanlando kunigaikščiui Karoliui, Valstybės tarybos išrinktam karalystės regentu. Tačiau šis, pasinaudodamas tuo, kad Zigmanto valdymo pradžioje šalyje ėmė augti katalikų bažnyčios įtaka ir iškilo katalikiškosios reformacijos grėsmė, pasiskelbė protestantiškosios opozicijos lyderiu, protestantizmo gynėju ir ėmėsi žygių brolėnui nuversti nuo karaliaus sosto. Iš Švedijos parlamento 1597 m. gavęs neribotus įgaliojimus, ėmėsi uždaryti katalikų bažnyčias ir vienuolynus, užimti brolėno šalininkų pilis, priversdamas katalikus ir karaliaus šalininkus protestantus bėgti iš šalies ir ieškotis prieglobsčio Lenkijoje.

Siekdamas šalyje atkurti tvarką, Zigmantas su 5 tūkst. karių 1598 m. išsilaipino Švedijoje netoli Nišiopingo, tačiau rugsėjo 25 d. mūšyje prie Stongebru pralaimėjo ir buvo priverstas grįžti į Lenkiją. Švedijos parlamentas 1599 m. paskelbė jį netekusiu karūnos, o visa šalis, kol bus išrinktas naujas karalius, liko regento Karolio valdžioje. Tačiau Zigmantas Vaza nesiruošė nuleisti rankų ir ryžosi stoti į ginkluotą kovą dėl prarasto Švedijos karaliaus sosto. Tokiu būdu asmeninis konfliktas peraugo į karinę priešpriešą tarp dviejų kaimyninių šalių, siekusių viešpatauti Baltijos jūros regione.


Jurgio Pabrėžos asmeninę biblioteką – į „vieną kūną“

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2021-02-23
Ištirti ir, knygotyrininkų terminais, į „vieną kūną“ surinkti išblaškytą gausią J. A. Pabrėžos biblioteką ėmėsi Kretingos pranciškonų vienuolyno bibliotekininkė Nijolė Raudytė.

Ilgametė Kretingos pranciškonų vienuolyno bibliotekininkė ir Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos beatifikacijos inicijavimo grupės narė Nijolė Raudytė jau dvejus metus, bendradarbiaudama su Vilniaus universiteto knygotyrininkais, tiria asmeninę kunigo mokslininko Jurgio Pabrėžos biblioteką, kurią sudaro apie 400 knygų, iš kurių jau ištirta 200.

„Mano darbas – rasti ir išaiškinti, įvertinti ir aprašyti visas knygas, kad galėtume išleisti Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos knygų katalogą arba paveldui skirtą leidinį“, – teigė N. Raudytė.

– Papasakokite, kokia buvo Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos biblioteka, koks jos likimas? Ar išliko knygų Kretingos vienuolyne, ar visos šiandien saugomos kitur?

– Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos asmeninė biblioteka yra Lietuvos kultūros paveldas, o pats Pabrėža Lietuvos kultūros istorijai svarbus kaip XIX a. pirmos pusės  bibliofilas. Jo asmeninė biblioteka yra sulaukusi nemažo mokslininkų dėmesio ir apibūdinta kaip kolekcija „in corpore“, tai yra „vienas kūnas“, vadinasi, istoriškai susiformavęs, nedalomas, mokslinę ir kultūrinę reikšmę turintis leidinių kompleksas.

Jurgis Ambraziejus Pabrėža savo asmeninėje bibliotekoje turėjo daugiau kaip 400 tomų. Šiuo metu yra išaiškinta apie 200 išlikusių, iš kurių 90 tomų saugoma Vilniaus universiteto, 92 – Kauno apskrities viešojoje, 9 – Kauno technologijos universiteto, 7 – Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekose  ir 2 – privačiose kolekcijose.

Kretingos vienuolyno bibliotekoje, deja, Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos knygų nėra – jos, iškeliavusios po 1940 m. nacionalizacijos, taip ir nebesugrįžo. Manoma, kad Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos, liaudyje nuo seno laikomu šventuoju, knygų su jo įrašais kaip šventojo relikvijas tebesaugo ir kretingiškiai. Nors kolekcija ir išblaškyta po skirtingas vietas, paveldo prasme ji yra laikoma vieninga kolekcija „in corpore“.

– Kokia ištirtų knygų būklė?

– Patenkinama, nemažai knygų su defektais, paženklintų laiko. Dalis jų, saugomų Vilniaus universiteto bibliotekos Retų spaudinių fonde, jau yra restauruotos, o Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje dabar vykdomi restauravimo darbai.

– Kokios knygos labiausiai domino tokią iškilią mokslo ir Bažnyčios asmenybę, eruditą, koks buvo tarp Kretingos vienuolyno sienų net 33-jus metus gyvenęs Jurgis Ambraziejus Pabrėža?

– Knygų tematika – įvairi. Pusę jų sudaro teologinės knygos, nemažą dalį užima medicinos ir gamtos mokslų veikalai, taip pat sukaupta filosofijos, istorijos, geografijos, chemijos, grožinės ir kitos literatūros. Išlikusi Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos asmeninės bibliotekos dalis pateikia autentiškų žinių apie jo asmenybės raišką teologinėje-pastoracinėje, praktinės medicinos, botanikos, lituanistikos ir kitose srityse. Jo įsigytos knygos buvo veiksminga priemonė, skelbiant Evangeliją ir tarnaujant žmonėms, ypač vargšams.

Daugiausiai knygų – lenkų kalba, nemaža dalis – lotynų ir negausiai vokiečių, graikų, lietuvių ir latvių kalbomis. Seniausia knyga kolekcijoje – 1634 m. išleista Mikalojaus Kosino (Nicolai Causssini) lotyniškas homiletikos veikalas su teksto dalimi senąja graikų kalba, jau ir tuo metu buvęs bibliografinė retenybė.

Didžiąją dalį sudaro XVIII–XIX amžiaus leidiniai, iš kurių naujausias datuojamas 1838 metais. Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos bibliotekoje yra knygų latvių kalba, nes, be lietuvių, lenkų ir lotynų, šviesuolis gerai mokėjo latviškai, netgi mėgino eiliuoti latvių kalba. Mat jo gimtinė buvo netoli Latvijos.


Vasario 16-osios išvakarėse Kretingos rajono Garbės piliečio regalijos įtektos Edvardui Tadevušui Stalmokui.

Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse Kretingos muziejaus Baltojoje salėje rajono meras Antanas Kalnius Kretingos rajono Garbės piliečio regalijas įteikė Edvardui Tadevušui Stalmokui.

Tautodailininkų klubui „Verpstė“ ir Savivaldybės administracijos Darbėnų seniūnijai pasiūlius Edvardo Tedevušo Stalmoko kandidatūrą, Kretingos rajono Garbės piliečio vardo suteikimo komisija 2020-ųjų rugpjūtį nusprendė tautodailininkui, Senosios Įpilties bendruomenės pirmininkui ir buvusiam ilgamečiam Darbėnų seniūnui suteikti Kretingos rajono Garbės piliečio vardą.

Dabartinis Senosios Įpilties kaimo bendruomenės pirmininkas E. T. Stalmokas Darbėnų seniūnijai vadovavo 1997–2015 m. – jam vadovaujant, Darbėnų seniūnija pelnė Lietuvos bendruomeniškiausios seniūnijos nominaciją.

Piešimu jis domėjosi nuo ankstyvos vaikystės. Pirmieji darbai – tapymas iš nuotraukų, pertapyti patikusių dailininkų paveikslai. Kūrybinio kelio pradžia skaičiuojama nuo 1976-ųjų, o jau 1978 m. tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu.

Nuo 1976-ųjų tautodailininkas surengė per 20 personalinių parodų Kretingoje, Klaipėdoje, Palangoje, Plungėje, Gargžduose, Skuode, Priekulėje (Latvija), nutapė per 500 paveikslų, kurie pasklido ne tik po Lietuvą, bet ir užsienį, papildė muziejų fondų kolekcijas, papuošė įstaigų ir organizacijų interjerus. E. T. Stalmoko molbertinės tapybos kūriniai puošia ne vieną privačią kolekciją Lietuvoje ir už jos ribų.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas