|
|
|
Mūsų žmonėsBibliotekoje – iškalbingi kaklaraiščiai
Kretingos M. Valančiaus viešosios bibliotekos antrame aukšte atidaryta žurnalisto Lietuvos radijo diktoriaus spaudos apžvalgininko ir fotografo Juozo Šalkausko kolekcionuojamų kaklaraiščių paroda. Turi per 2 tūkst., kodėl atvežė mažiau Ekspozicijoje – 48 kaklaraiščiai, atspindintys 18-a temų: vieni – patriotiniai, su Vyčio ženklu, kiti su kaktusų, kuriuos kolekcionierius ypač mėgstantis, taip pat su knygų ir laikrodžių atvaizdais, treti skirti Kalėdoms, Velykoms, keturi – M. K. Čiurlionio metams. „Žinau, kad Čiurlioniui iš viso yra pagaminti penki kaklaraiščiai, tad pasižadėjau kada nors atrasti ir tą penktąjį“, – šypsojosi J. Šalkauskas. Keli kaklaraiščiai – olimpinėms žaidynėms, pasaulyje garsioms personalijoms, vienas primena Niujorko Pasaulio prekybos centro bokštus dvynius, į kuriuos 2001-ųjų rugsėjo 11-ąją rėžėsi teroristinės organizacijos užgrobti du lėktuvai, pražudydami beveik 3 tūkst. žmonių. O kadangi J. Šalkauskas daug metų radijuje apžvelgdavo spaudą, dalis kaklaraiščių yra ir su laikraščiais bei žurnalais. Tarp eksponatų – ir su įvairių valstybių simbolika, ir du Prezidento Valdo Adamkaus padovanoti klasikiniai, ir toks pat kaklaraištis, kokį dabar nešioja Amerikos prezidentas Donaldas Trampas. J. Šalkauskas kai kuriuos kaklaraiščius sukurti yra inicijavęs ir pats. Tarp tokių – Lietuvos vardo 1000-mečiui, Lietuvos radijo 90-mečiui, Aušros gimnazijos 100-mečiui ir kt. Nors iš viso sukaupė per 2 tūkst. 200 eksponatų, į Kretingą kolekcionierius atvežė 48. „Numačiau pagal skirtą erdvę. Nenorėjau labai sugrūsti, stengiausi, kad priėję žmonės laisvai pamatytų“, – paaiškino J. Šalkauskas. O kur tiek kaklaraiščių sutalpinta namuose? Pašnekovas juokavo: esą geriau neklausti. Pasidžiaugė, kad jo pomėgį šeima gerbia, juolab kad lituanistė žmona ir pati kolekcionuoja senoviškus atvirukus – daugiausia turi religinio pobūdžio, – o sūnus Žygimantas – viską, kas susiję su alaus reklama. J. Šalkausko kaklaraiščių parodas šiuo metu galima aplankyti ir dar dviejose Lietuvos vietose – Klaipėdos sportininkų namuose-muziejuje nuo 2024-ųjų lapkričio pabaigos tebeeksponuojama 100 Lietuvos olimpinio judėjimo 100-mečiui skirtų kaklaraiščių, o Kaišiadorių Algirdo Brazausko gimnazijoje – 102, skirti šios ugdymo įstaigos 102-ajam gimtadieniui.
Aleksas Kulvietis: „Stipresnio simbolio už kryžių nėra“
„Mokiniai netrukdo, bet užima daug laiko. O kūrybinių idėjų – pilna galva“, – prisipažino prieš 20 metų į Lietuvą iš Kolumbijos atvykęs Kretingoje gyvenantis ispanų kalbos pedagogas Aleksas Kulvietis, Kretingos rajono švietimo centre gausiai rajono ugdymo įstaigų direktorių pavaduotojų auditorijai pristatęs savo sukurtus kryžius. Iš pusantro šimto autoriaus sukurtų kryžių parodoje jų eksponuojama 45. Parodos atidarymą lydėjęs autoriaus parengtas pranešimas „Kryždirbystės tradicijos išlaikymas ir perdavimas šeimoje“ atskleidė, kad A. Kulviečio kūrybinis kelias yra glaudžiai susijęs su jo seneliu Eugenijumi Kulviečiu ir pasirinkimu gyventi Lietuvoje. Visi A. Kulviečio kryžiai yra sukurti iš tropiniuose miškuose augančių medžių medienos. „Man būtų per sunku lietuvių kalba ištarti jų pavadinimus, – teigė jis. – Gyvendamas Lietuvoje ir jau darydamas ne miniatiūrinius, o tikrus, sodybas, kapines ar atmintinas vietas puošiančius kryžius prisiliečiau prie lietuvių taip pamėgto ąžuolo. Jis mano rankose tampa tarsi tiltu tarp dangaus ir žemės – tarp praeities, tikėjimo, laisvės ir mūsų tautinės tapatybės.“ Mažųjų kryžių kolekciją A. Kulvietis sukūrė gyvendamas Kolumbijoje, kur ir yra gimęs, augęs. Į Lietuvą ji lagaminuose atkeliavo 2002-aisiais metais ir per daugiau kaip 20 metų buvo eksponuojama visoje Lietuvoje. „Mano kryžiai nepabuvojo tik Alytuje ir Ignalinoje“, – A. Kulvietis paatviravo, kad šiuo metu mažųjų kryžių jis nekuria, o kūrybinės idėjos nugula popieriuje, laukdamos tinkamo momento. Šiuo metu visą laiką A. Kulvietis atiduoda pedagoginei veiklai: dėstytojauja ir ispanų kalbos moko Klaipėdos universitete, keliose Klaipėdos gimnazijose, taip pat – Pranciškonų gimnazijoje Kretingoje.
Pradingusios Aniceto Puškoriaus šventųjų skulptūros
Bernardas Aleknavičius (1930–2020) – unikali, 1963-iaisiais į Klaipėdą iš zanavykų krašto atvykusi asmenybė, tris dešimtmečius čia dirbęs Lietuvos naujienų agentūros (ELTA) korespondentu Žemaitijoje ir, be oficialios žurnalistinės veiklos, nuveikęs didžiulį darbą įamžindamas šio krašto savamokslius kūrėjus, kuriuos jis vadino Rūpintojėliais, ir jų kūrybą. Vienas jų – kretingiškis skulptorius Anicetas Puškorius (1911–1994). A. Puškorius gimė 1911 m. Skaudalių kaime Salantų valsčiuje, mažažemių 8 ha valdžiusių Pilypo Puškoriaus ir Magdalenos Gervinskaitės šeimoje, kurioje, be jo, augo 3 seserys. Šeima gyveno vargingai, motina ir vaikai tarnaudavo pas ūkininkus už maistą ir drabužį. Vyresniųjų seserų iš mokyklos parnešta knygelė „Vaikų pradžiamokslis“ su spalvotais gyvulių ir žvėrelių paveikslėliais tik 7-erių sulaukusį Anicetą įkvėpė drožybai, iš ko gimė pirmieji drožiniai: gandrai, ežiai, varlės, driežai, karvės, ožkos... 1922–1924 m. Anicetas lankė Klausgalvų pradinę mokyklą, į kurią pradžioje ėjo labai nedrąsiai, su baime, ir tai buvo jo vieninteliai mokslai. Kai jam sukako 12 metų, nuvykęs į Salantų turgų ten pamatė pilną vienkinkį vežimą meniškai išdrožtų ir spalvotai nudažytų šventųjų skulptūrėlių. Prie vežimo stovėjo gerokai pražilęs padžiūvęs vyras. Vėliau Anicetas sužinojo, kad tai žinomas medžio drožėjas iš Grūšlaukės Juozapas Paulauskas (1860–1945), kurio skulptūros jam padarė didžiulį įspūdį. 1928 m. Kretingoje surengtoje žemės ūkio ir pramonės pasiekimų parodoje jaunasis Anicetas dalyvavo pirmą kartą ir joje pristatė savo išdrožtus darbus: lietuvišką Vytį, raitelį su ietimi, karvę, liūtą. Už tuos darbus jis gavo III laipsnio pagyrimo raštą ir 30 litų premiją, kas dar labiau paskatino jį drožti. Anicetas išaugo giliai tikintis, nuolat lankė Kalnalio bažnyčią, turėdamas gražų balsą giedojo jos chore, o XX a. 4-e deš. pradėjo drožti šventųjų skulptūras, kurias užsakydavo tikintieji ar parapijos kunigai, kad pastatytų sodybų, pakelių ar kapinių koplytėlėse.
Įžengė į Antano Mončio atmintinus metus
Kretingos rajono savivaldybė šiuos, 2026-uosius, paskelbė atmintinais Antano Mončio metais Kretingos rajono savivaldybėje. Pagerbti ir paminėti mūsų kraštiečio iš Mončių kaimo kilusio įžymaus skulptoriaus modernisto 105-ąsias gimimo metines inicijavo Darbėnų gimnazija, kurios direktorė Sonata Litvinienė teigė, kad mokykla jau įžengė į Antano Mončio metus ir su nekantrumu laukia Lietuvos kultūros tarybos sprendimo dėl pateiktos paraiškos finansavimo. Lietuvos kultūros tarybai Darbėnų gimnazija kartu su partneriais pateikė projekto „Antano Mončio pėdomis: Darbėnų kultūrinio identiteto stiprinimas“ paraišką finansavimui gauti. Šio projekto tikslas – stiprinti Darbėnų miestelio kultūrinį identitetą ir telkti bendruomenę, kuriant šiuolaikinę lauko meno erdvę, įprasminančią iš šio krašto kilusio garsaus skulptoriaus karo metais į Vakarus pasitraukusio Antano Mončio kūrybos palikimą. Paskelbus 2026-uosius metus Antano Mončio metais Kretingos rajono savivaldybėje, planuojama parengti ir įgyvendinti A. Mončio metų minėjimo programą, kuri projekto finansavimo atveju atlieps šio projekto tikslus ir uždavinius. Bendra Lietuvos kultūros tarybai pateikto projekto vertė – per 48 tūkst. Eur, kofinansavimo suma – 19 tūkst. Eur. „Ar mūsų prašymas bus patenkintas ir kiek, paaiškės vasario 27 dieną. Labai laukiame paraiškos patvirtinimo. Tačiau esame numatę veiklas ir tuo atveju, jeigu finansavimo negautume arba jis būtų gerokai mažesnis. Taigi galima sakyti, kad projektas, tegu ir mažesne apimtimi, tikrai bus vykdomas“, – kalbėjo S. Litvinienė, akcentuodama, kad gimnazijos bibliotekininkės ir technologijų mokytojai pristatė atvirą pamoką Užgavėnių kaukių tema – mokiniai analizavo A. Mončio ir Užgavėnių kaukių panašumus ir skirtumus, įkvėpti tautodailininko iš tų pačių vietų, kaip ir A. Mončys, kilusio Adolfo Viluckio kaukių parodos patys gamino kaukes, jų žiūrėti vyko ir į Antano Mončio meno muziejų Palangoje. Anot gimnazijos direktorės, mokinių dar laukia tikybos pamoka su A. Mončio stacijų interpretacijomis, dailės pleneras gamtoje, muzikos užsiėmimai su A. Mončio švilpių išgaunamais garsais ir panašiai. Anot S. Litvinienės, gimnazijos parengto projekto tikslas – ne tik įprasminti A. Mončio kūrybinį palikimą, bet ir atskleisti autentišką vietos identitetą, puoselėti kultūrinį paveldą, skatinti bendruomenę pažinti meną, kūrybą. „Siekiame sustiprinti ir Darbėnų bendruomenės tapatumo jausmą, ugdyti prasmingas kultūrines tradicijas, kad Darbėnus paverstume kultūriškai patraukliu regionu, kuriame profesionalus menas taptų nuolatine vietos gyvenimo dalimi“, – atskleidė gimnazijos vadovė.
Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos antkapinės koplyčios menininkai: broliai Benediktas ir Pranas Zacharkos
Kretingos parapijos senosiose kapinėse iš tolo akį traukia pranciškono Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos antkapinė koplyčia, kurios pietvakarinėje sienoje, smailiaarkėje nišoje ant sienos nutapyta freska „Švč. M. Marija Nuolatinė Gelbėtoja“, vaizduojanti Dievo Motiną su vaikeliu Jėzumi ant rankų; iš abiejų pusių pavaizduoti Arkangelai, laikantys Kristaus kančios įrankius. Viršuje užrašytas atvaizdo titulas „Dievo Motina Neperstojančios pagalbos“. 1936 m. Kretingos parapijos leidinyje ne tik freska, bet visa koplytėlė pavadinta „Neperstojančios pagelbos“. Šis atvaizdas išreiškia dvi esmines teologines tiesas: Marija – motina ir užtarėja žmogaus varguose ir kančiose; Kristus – Išganymo šaltinis, į kurį Marija rodo tikintiesiems ir prie kurio veda savo globėjiška ranka. Įdomi šio atvaizdo istorija – tai yra Romos Šv. Afonso Liguori bažnyčioje esančios XV a. ikonos kopija. Iš pirmo žvilgsnio sakytume, kad tai autentiška stačiatikių ikona. Tačiau būtent šis ikonografinis tipas gimė ne Bizantijoje, o Vakarų Bažnyčioje. Gali būti, kad tam įtakos turėjo 1423 m. įsteigta „Dievo Motinos Sopulingosios“ minėjimo diena. 1876 m. popiežius Pijus IX liturgine švente oficialiai paskelbė Švč. Mergelės Marijos Nepaliaujamos Pagalbos (angl. Our Lady of Perpetual Help) šventę birželio 27 d. Matome, kad šiame atvaizde Marija ir vaikelis Jėzus papuošti brangakmeniais nusagstytomis karūnomis. Bizantinė tradicija apskritai nekarūnuoja ikonų, o karališkumą perteikia aureole ir spalvomis. Katalikiškame pasaulyje pirmasis Nepaliaujamos Pagalbos Motinos atvaizdo karūnavimas įvyko 1867 m., kai popiežius Pijus IX įsakė iškilmingai karūnuoti šią ikoną Romoje, Šv. Alfonso Liguori bažnyčioje. Senieji kretingiškiai papasakojo, kad koplytėlės sienoje t. Augustinas Dirvelė įstatęs paties J. Pabrėžos tapytą paveikslą. Keistai skamba tas kretingiškių pasakojimas – juk Mergelės Marijos freska yra tapyta ant sienos – jos neįmanoma atsinešti ir įstatyti. Tačiau žinant, kad 1932 m. birželio 12 d. Augustinas Dirvelė pašventino dar nepabaigtą koplytėlę, kyla mintis, kad ir freska tuomet dar nebuvo nutapyta. Gali būti, kad tuščia anga buvo uždengta J. Pabrėžos tapyta bažnytine vėliava, kuri tuo metu buvo saugoma pranciškonų vienuolyne.
Antanas Mončys – antkapinių paminklų iškiliems lietuviams kūrėjas
Apie skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) kūrybą žinome nemažai, mažiau skelbta apie antkapinių paminklų iškiliems užsienyje palaidotiems lietuviams kūrimą, tarp jų – vienam žymiausių Lietuvos valstybės vyrų Ernestui Galvanauskui (1882–1967). Kasmet sausio 15 d. minėdami Klaipėdos ,,sukilimo“ metines, prisimename ir šios unikalios karinės operacijos vadovą ir įkvėpėją E. Galvanauską. Jo vaidmuo prijungiant prie Lietuvos Klaipėdos kraštą yra didžiulis. 1922–1924 m. vadovaudamas Lietuvos vyriausybei ir dirbdamas užsienio reikalų ministru jis ne tik ryžtingai rėmė šio krašto užėmimo karine jėga idėją, koordinavo šios operacijos rengimo ir įgyvendinimo tikslus, bet ir telkė diplomatines jėgas pasiektiems tikslams tarptautinėje arenoje įteisinti. Jo geras prancūzų kalbos mokėjimas, diplomatinis lankstumas ir mokėjimas laviruoti po 1923 m. sausio 15 d. turėjo lemiamą įtaką, kad Lietuvai pavyko įsitvirtinti tarp kitų Europos valstybių. 1924–1927 m. dirbdamas Lietuvos atstovu Londone jis rūpinosi ne tik Lietuvos politiniais, bet ir ekonominiais reikalais. 1927 m. balandžio mėn. po atšaukimo iš tarnybos Londone Biržų krašte gimęs E. Galvanauskas grįžo į jam brangiu tapusį Klaipėdos kraštą, jį paskyrus vyriausybės atstovu Klaipėdos uosto direkcijoje. 1928 m. iš šių pareigų atleistas E. Galvanauskas liko gyventi Klaipėdoje, naudodamasis neeiliniais ekonomisto, finansininko ir verslininko sugebėjimais, čia kūrė lietuvišką verslą ir kultūros salas. Jis suprato, kaip svarbu Lietuvai ekonomiškai ir kultūriškai būti šiame politinę autonomiją turėjusiame krašte. 1934 m. jis kartu su broliu Gediminu įsteigė Prekybos institutą, buvo jo rektorius, daug prisidėjo, kad į Klaipėdą atvykę lietuviai darbininkai būtų aprūpinti butais, 1938 m. jo iniciatyva buvo pastatyti Amatų mokyklos rūmai ir kt. 1939–1940 m. E. Galvanauskas sutiko tapti finansų ministru, o turėdamas vilties sustabdyti sovietinės okupacinės valdžios vykdytą Lietuvos finansinės sistemos žlugdymą, jis dalyvavo ir marionetinėje vadinamojoje 1940 m. liaudies vyriausybėje. 1940 m. liepos 5 d. po atleidimo iš pareigų ir jaučiant grėsmę gyvybei jam pavyko pasitraukti per sieną į Klaipėdą, o vėliau į Vokietiją, kur karo metais jis gyveno prižiūrimas Vokietijos policijos.
Kraštietis ant Nelės ir Arvydo Paltinų kapo sukūrė jūros bangą
Palangoje gyvenančiam 60-mečiui kraštiečiui akmens meistrui Antanui Stonkui buvo patikėta ant amžinybėn prieš kelerius metus iškeliavusių Lietuvos estrados pasaulyje garsių žmonių Nelės ir Arvydo Paltinų kapo Vilniaus Antakalnio kapinėse iškalti masyvų menišką paminklą, primenantį jūros bangą. Ir šią užduotį jis puikiai įvykdė: viršum poros kapo iškilo tarytum nuo Baltijos krantų atošusi 2,4 m ilgio, 1,5 m pločio ir to paties aukščio banga, iš kurios į praeivius sentimentaliai žvelgia sutuoktiniai Nelė (1929–2020) ir Arvydas (1933–2021) Paltinai. Užsakė ilgamečiai bičiuliai Meistro žodžiais, šį paminklą, pateikę iš anksto paruoštą eskizą, užsakė kunigai Vydmantų parapijos klebonas Karolis Petravičius ir jo bičiulis Kęstutis Timofejevas. Jūros banga turėjo simbolizuoti ypatingą N. ir A. Paltinų, gyvenusių Vokietijoje, bet visą gyvenimą išsaugojusių trauką gimtinei ir meilę Baltijos jūrai. Juolab kad N. Paltinienė yra viena ilgiausiai – net 58-erius metus – scenoje išbuvusi estrados žvaigždė, už tai 2009 m. ji buvo įrašyta į Lietuvos rekordų knygą. Dar K. Petravičiui studijuojant Telšių kunigų seminarijoje, užsimezgė abipusė draugystė su Nele, kuri ir nuėmė, jog jam buvo patikėta rūpintis poros palikimu, tarp jų – ir muzikiniu. K. Petravičius Vydmantų koplyčioje-parapijos namuose yra įkūręs nedidelį šios garsios lietuvių muzikos pasaulio poros (A. Paltinas buvo muzikos pedagogas, dirigentas) muziejų. „Abu kunigai atvykę iš pradžių paprašė sukurti laikiną paminklą – lentelę su užrašais ir nedidele skulptūra, kurios siužetą – liūdesio gaubiamą veidą – padiktavo pats akmuo. Atvykę po pusmečio jiedu parodė kito paminklo, vaizduojančio masyvią jūros bangą, projektą ir teiravosi, ar sutikčiau tokį sukurti. Ir aš sutikau“, – nesenus įvykius prisiminė A. Stonkus. „Šalčio įkvėpta mada“ papildė tyliojo kurorto būtį ir esmę
Sukūręs šiltą nuoširdaus bendravimo atmosferą, dosniai dalijęs autografus ir pakvietęs į nesibaigiančią fotosesiją, padėkojęs Lietuvai ir Palangai už galimybę saugoti savo kolekciją ir rengti parodas bei pasisakęs prieš bet kokius karus. Toks buvo mados istorikas meno kritikas kolekcininkas Aleksandras Vasiljevas, kai Palangos kurorto muziejuje iš jo fondo kolekcijos buvo atidaryta žiemos mados paroda „Šalčio įkvėpta mada“. Į šios parodos atidarymą Palangos kurorto muziejuje, kuris yra įsikūręs „Anapilio“ viloje – viename seniausių Lietuvos pajūrio kurorto architektūros statinių ir vienoje pirmųjų grafų Tiškevičių šeimos vilų, išlikusių iki šių dienų, – susirinko per 100 ne tik mada besidominčių palangiškių ir svečių – dažnas sutiktas teigė, kad apskritai yra A. Vasiljevo, kaip asmenybės, ir jo plataus spektro veiklos gerbėjas. Atsinaujinusi draugystė su Palanga Paroda „Šalčio įkvėpta mada“ – jau trečioji A. Vasiljevui Palangoje. Prieš kelerius metus Palangos gintaro muziejuje buvo surengta dailės kūrinių iš A. Vasiljevo kolekcijos paroda, prieš 7-erius metus – kurorto, šiemet – žiemos mados paroda. Abi pastarosios parodos – Palangos kurorto muziejuje. „Man tai – labai svarbu, nes Palanga man brangi nuo pat vaikystės, kai čia su šeima ilsėdavausi S. Daukanto gatvės 35-u numeriu pažymėtame dailininkų name. Palanga – pats geriausias kurortas pasaulyje! Su savo pušynais, grynu oru, jūra ir smėliu. O tai, ką mačiau, lankydamasis Klaipėdoje arba Kretingoje, krito į sielą“, – neslėpė parodos autorius, prisipažinęs, kad atsinaujinusi draugystė su Palangos kurorto muziejumi jam yra reikšminga. A. Vasiljevo požiūriu, žiemą surengti parodą apie žiemos madą buvo pakankamai tikslinga, nes šis laikas, kai kurorte mažiau turistų, mažiau besiilsinčiųjų, gali tapti nauju impulsu pritraukti čia žmones. Kolekcininkas pagyrė Lietuvos žmones: „Jūs, lietuviai, domitės mada – kaip rengtis, kaip atrodyti, jums svarbu šukuosenos ir naujausios kosmetikos tendencijos. O ir Lietuvos mados dizaineriai yra tikrai stiprūs.“ Neprasprūdo A. Vasiljevui ir kurorto aplinka, kuri kuriama kruopščiai puoselėjant gėlynus, vejas, išsaugant senąją vilų architektūrą, kas tik dar labiau papildo kurorto aurą, neužterštą fabrikų, tai yra pramonės gamybos.
2026-ųjų „Pajūrio naujienų“ kalendorius – priminti apie tai, kas tikra
2026-ųjų metų „Pajūrio naujienų“ kalendorius – tai dovana skaitytojams, kuriuos ji kasmet aplanko jau daugiau kaip du dešimtmečius. Šįsyk kalendorius – žaismingas, per vaikus simboliškai atskleidžiantis skirtingus žmonių charakterius ir mūsų laikraščio turinio įvairovę. Kaip ir kasdieniuose laikraščio puslapiuose, taip ir kalendoriaus viršelyje susitinka skirtingos temos, patirtys ir asmenybės, kurios viena kitą papildo. Kalendoriaus viršelį vaikai papuošė neatsitiktiniai – jie turi glaudų ryšį su „Pajūrio naujienomis“. Tarp jų – Marijono Daujoto progimnazijos septintokai broliai Vakaris ir Gabrielius Mikaločiai, Pranciškonų gimnazijos devintokė Evita Pociūtė, dvyniai ketvirtokai Beata ir Aretas Klovai bei Kartenos mokyklos-daugiafunkcio centro ugdytinės seserys penktokė Goda ir pirmokė Liepa Griciūtės. Kaip ir šie vaikai, taip ir „Pajūrio naujienos“ – skirtingos, turinčios savo nuomonę, bet pasirengusios dialogui. Laikraščio turinį kiekvieną savaitę nuosekliai papildo teminiai priedai: aktualiomis sveikatos problemomis alsuojanti „Sveikata“, kūrybos žmones pastebinčios „Smiltys“, netikėtus istorinius pomėgius, specialistų įžvalgas atrandantis priedas „Mūsų žmonės“, svarbiausius žemės ūkio darbus nušviečiantis „Žemė ir ūkis“, jaunimo balsą girdinti ir save išbandyti žurnalistikoje galimybę suteikianti „Kuprinė“. Tai dar ne viskas. Redakcija per visus metus vykdo ir daugiau unikalių projektų. Vienas jų – 7 Vakarų Lietuvos redakcijas vienijantis priedas „Vakarų Lietuva“. Puslapiuose kaskart galite rasti ir kitų netikėtumų – gyventojų balsą atspindinčias rubrikas „Gatvės interviu“, „Palangos Juzė klauso“, pradedančius kurti pastebinčią „Kūrybos kelyje“, o kur dar metus užbaigiantys „Metų žmogaus“ rinkimai. Tikimės, kad šis kalendorius lydės jus visus metus, kvies domėtis savo kraštu, skaityti patikrintas naujienas ir būti bendruomenės dalimi. Linkime bent šiek tiek „išlįsti“ iš socialinių tinklų ir daryti tai, kas tikra – bendrauti vieni su kitais, skaityti patikrintas, kruopščiai atrinktas naujienas, dalintis savo gerumu ir šiuo geopolitiškai įtemptu metu būti kaip niekada vieningais.
„P. n.“ informacija
Kretingiškiai, prisidėję prie arbatos gėrimo tradicijų puoselėjimo Lietuvoje
Arbata į Lietuvą, buvusią Abiejų Tautų Respublikos dalį, atkeliavo XVII a. II p. iš Vakarų Europos – Olandijos ir Anglijos, kur ji laivais buvo atplukdoma iš Kinijos. Šis gėrimas čia įsitvirtino XVIII a., tapęs daugiausia dvaruose puoselėtu aristokratišku įpročiu. Vienas vertingiausių apie šio gėrimo paplitimą XVIII a. Lietuvoje liudijantis šaltinis yra Salantų dvaro pajamų ir išlaidų knyga, apimanti 1760–1780 m. Išlikę įrašai joje rodo, kad Salantų dvarą 1740–1784 m. valdžiusi Ona Miunster-Vainienė arbatai ir jos gėrimo ceremonijos inventoriui pirkti nuolat skirdavo lėšų. Ji apsipirkdavo Liepojoje ir kasmetinėse Klaipėdos mugėse (jomarkuose), o jos naudotas gėrimo inventorius – stalelis, spalvota staltiesė, pas Skuodo skardininką užsakyta speciali lakuota dėžutė arbatai, įvairaus dydžio alaviniai ir variniai katiliukai vandeniui užvirinti, sidabrinių šaukštelių rinkinys ir tuzinas pilkos spalvos porcelianinių indelių – liudija susiformavusį arbatos vartojimo įprotį. XIX a. Lietuvai tapus carinės Rusijos imperijos dalimi arbatos vartojimo kultūra dvaruose dar labiau išpopuliarėjo ir tapo neatsiejama kasdienio valgio dalimi kaip maistą lydintis gėrimas, nors ji buvo vartojama ir kaip apetitą žadinantis ir virškinimą skatinantis vaistas. Arbatos vartojimą skatino ir jos virimo prietaisų – anglimi kūrenamų, vadinamųjų samovarų, išpopuliarėjimas, nes Rusijoje ir Lenkijoje gaminami virduliai buvo gerokai patogesnis negu iki tol naudoti angliški spiritiniai. Netrukus jie tapo įprasti dvarų valgomuosiuose ir stovėdavo kiek atokiau ant specialaus žemesnio stalelio, dalis jų buvo skirta ir aptarnaujančio personalo reikmėms.
|
|
