|
|
|
Mūsų žmonėsElena Klotilda Tiškevičiūtė-Ostrovska, Korčevo dvarą Lenkijoje valdžiusi kretingiškė grafaitė
Iš Kretingos grafo Juozapo Tiškevičiaus dukterų visoje Lietuvoje išgarsėjo knygnešių rėmėja ir pirmojo lietuviško vaikų darželio įkūrėja Marija Tiškevičiūtė. Nemažiau svarbus vaidmuo Kretingos istorijoje tenka ir jauniausiai grafo dukrai Elenai Klotildai Marijai Tiškevičiūtei-Ostrovskai, palikusiai memuarus apie Kretingoje ir Palangoje 1875–1893-aisiais praleistus metus. Jauniausia grafų Juozapo ir Sofijos Tiškevičių duktė gimė 1875 m. liepos 29 d. Kretingos dvare. Prabėgus dviem su puse mėnesio, kūdikį parapinėje bernardinų bažnyčioje klebonas tėvas Jonas Mykolas Dargevičius pakrikštijo Elena Klotilda Marija. Klotildos vardą mergaitė gavo senelės Klotildos Horvatienės garbei, Marijos vardą grafai Tiškevičiai tradiciškai suteikdavo visoms savo dukroms, o kodėl buvo parinktas vardas Elena – atsakymo neturime. Kūdikio krikštatėviais tapo tėvų bičiulis, Vilniaus apskrities bajorų maršalka, Švėkšnos grafas Adomas Pliateris ir mergaitės teta grafienė Felicija Grabovska, krikštatėvių asistentais – Eustafijus Ževudskis su krikštatėvio žmona grafiene Genovefa Pliateriene. Eleną Klotildą nuo gimimo augino ir auklėjo guvernantė Scholastika Michalovska, o nuo penkerių metų – paryžietė Marija Fajard. Dėl ligos tėvas negalėjo vaikščioti, todėl šeima vengė tolimesnių kelionių. Tad didžiausią įspūdį Elenai Klotildai vaikystėje ir paauglystėje palikdavo išvykos į Klaipėdą ir Palangos dvare praleisti vasaros sezonai. Tolimiausias taškas, kurį teko jai pasiekti, buvo Vilnius ir jame Trakų gatvėje stovintys motinos rūmai.
Ką byloja senųjų salantiškių išsaugotos nuotraukos
Šeimų albumuose saugomos fotografijos – svarbi mūsų istorinio-kultūrinio paveldo dalis. Jose įamžinti ne tik žmonės, jų kasdienybė, šventės, užsiėmimai, bet ir gyvenamosios vietovės, miestai ir miesteliai, kaimai, jų urbanistika, laiko bėgyje išnykę pastatai, gamtos peizažai ir kt. Šios nuotraukos atskleidžia ne tik to laikotarpio dvasią, bet ir žmonių gyvenimo būdą, papročius, madas, tradicijas, tarpusavio santykius, kas jau savaime yra vertybė. Paprasti žmonės sunkiais karo, pokario, tremčių į Sibirą metais saugoję savo gyvenimo liudininkes – nuotraukas, atliko svarbų darbą, kuris vis labiau vertinamas, nors anksčiau jo svarbos supratimo trūkdavo.
Savo albume Salantų krašto nuotraukas išsaugojusi Kotryna Beniušytė gimė 1914 m. Alkos kaime, Kotrynos ir Kazimiero Beniušių šeimoje. Jos tėvas iš Barzdžių kaimo kilęs K. Beniušis (1875–1949) po vedybų XX a. 2-e deš. ant legendomis apipinto Alkos kalno, kur gilioje senovėje būta pagoniškos šventyklos, įsigijo sodybą su 30 ha žemės. Kotryna buvo pirmasis vaikas šeimoje, kai jos mama mirė gimdydama 4-ąjį šeimos kūdikį. Našliu su trimis pamečiui gimusiomis mažametėmis dukromis likęs K. Beniušis netrukus vedė nuo Lenkimų kilusią Barborą Želvytę ir su ja susilaukė dar 5 vaikų, kurie šeimoje buvo taip pat mylimi, kaip ir 3 pirmieji. Būdamas pavyzdingas savo ūkio šeimininkas, jis nuo mažens vaikus mokė tvarkos ir darbštumo, kaip pavyzdį minėdamas Vokietijos ūkininkus, kurių ūkiuose jam teko dirbti, Pirmojo pasaulinio karo metais okupacinei valdžiai jį išvežus priverstiniams darbams į Vokietiją.
„Jorės vėjyje“ – gamtos ir skiautinio virsmai
Tikrąją Jurginių dieną – balandžio 23-ąją – Palangoje suskambės jubiliejinis 35-asis Jurginių festivalis „Jurgi, paimk raktus!“ – Palangoje nuo seno gyva tradicija pavasarį pasitikti ypatingai: atrakinant žemę, dainuojant pavasario dainas, džiaugiantis žirgais ir gamta. Jurginės Palangoje – ne tik folkloro šventė, bet ir simbolinis gamtos budinimo ritualas, įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo sąvadą. Festivalio širdis – legendomis apipinta šventa vieta Birutės kalnas. Pagrindinė šventyklos ašis rodo, kad balandžio 23-oji buvusi svarbiausia palangiškių šventė – tai Jurginės, arba Jorė. Pavasario pradžia mūsų senoliams buvo gyvenimo, atgimimo, galimybės išsaugoti gyvybę ir ją gausinti metas. Pasak Palangos kultūros centro etnografės ir ilgametės festivalio organizatorės Zitos Baniulaitytės, ši šventė suvienija gamtą, žmogų ir gyvąją tradiciją. Šiemet festivalis skirtas Lietuvių liaudies dainų metams paminėti. Vienas šventės akcentų – Palangos kurorto muziejaus kieme rengiama skiautinių paroda „Jorės vėjyje“, kurią jos rengėjai įvardino ne tik kaip meno instaliaciją po atviru dangumi. Anot festivalio organizatorių, Jurginės Palangoje – ne tik senųjų papročių atgaivinimas, bet ir šiuolaikinio žmogaus vertybių šventė. Tad ir skiautinių paroda atskleidžia rūpestį dėl gamtos, kviečia permąstyti mūsų santykį su gamta, puoselėti tvarumą – „Jorės vėjyje“ primena, kad kiekvienas audinio gabalėlis gali turėti naują gyvenimą. Šiemet skiautinių parodoje su savo darbais dalyvaus skiautinių kūrėjos iš Palangos, Kretingos, Klaipėdos, Kauno, Utenos. Skiautininkes Palangoje burianti palangiškė tautodailininkė Irena Gačionienė visus, kurie domisi skiautiniais, kviečia balandžio 25–27 dienomis ateiti prie Palangos kurorto muziejaus, arba „Anapilio“, kur gamtos apsuptyje, tarp gražių pajūrio pušų plevėsuos daugybė skiautinių. „Susipažinsime iš arčiau, – I. Gačionienė sakė, kad skiautinių siuvimu ji susidomėjo ir pradėjo siūti maždaug prieš 30 metų. – Besidomint skiautiniais, pamažu atsirado bendraminčių, pažinčių ratas plėtėsi. Dabar mūsų, skiautinėtojų, būrelyje yra kelios palangiškės, taip pat kolegės iš Kretingos ir Klaipėdos. Kai kurioms skiautinių siuvimas gana nauja patirtis, kai kurios siuva jau seniai. Visos esame išbandę ir kitas rankdarbių rūšis: siuvimą, mezgimą, nėrimą, siuvinėjimą, audimą ir kitas.“
Val Gardenos slėnis – pasaulio bažnytinio meno sostinė
Italijos šiaurėje Dolomitinių Alpių Val Gardenos slėnyje 1236 m. aukštyje virš jūros lygio įsikūręs nedidelis Ortisei (vok. St. Ulrich) miestelis – pasaulio bažnytinio meno centras, iš kurio jame sukurti bažnyčių altoriai, skulptūros ir kitas menas nuo senų laikų sklinda po visą pasaulį. Medžio drožybos pradžia Val Gardenos slėnyje siekia XVII a. pradžią, kai sunkiai pasiekiamoje vietoje įsikūrę kalniečiai šaltomis, sniegingomis žiemomis surado sau naudingą veiklą – medžio drožybą, nes kalnuose augę medžiai buvo tam tinkama žaliava. Iš pradžių buvo drožiami mediniai įrankiai, indai ir rakandai ūkio darbams bei buičiai palengvinti, vėliau drožiniais pradėta puošti gyvenamoji aplinka, drožiami vaikų žaislai ir pan. Per žiemą sukurti medžio gaminiai, nutirpus sniegui ir pagerėjus susisiekimui, buvo parduodami ir taip gautos papildomos pajamos palengvino jų gyvenimą. Ilgainiui šio slėnio žmonės pradėjo kurti religinį meną, kuris dėl didelės paklausos buvo lengvai parduodamas, todėl nemažai daliai kalniečių tai tapo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu ir tai kaip tradicija buvo perduodama iš kartos į kartą. Nuo 1850 m. jauni Val Gardenos meistrai pradėjo studijuoti garsioje Miuncheno dailės akademijoje Vokietijoje, kuri buvo Jėzaus Nazariečio tapybos centras, nes jis iki tol skulptūroje buvo vaizduojamas gana retai. Palaipsniui nazarietiškos estetikos perkėlimas iš dvimačio piešinio į trimatę skulptūrą tapo skulptorių sritimi ir čia Val Gardenos meistrų pastangos, siekiant tobulumo, susilaukė gero įvertinimo. XIX a. antroje pusėje nutiesus per kalnus kelius, slėnis tapo labiau prieinamas, todėl bažnytinio drožybos meno kūriniai galėjo plačiau pasklisti po visą pasaulį. Produkcijos augimą lėmė geras susisiekimas su Austro-Vengrijos geležinkelių ir kelių tinklu, todėl Val Gardenoje kuriamas bažnytinis menas pasiekdavo Italijos ir Vokietijos uostus, iš kur buvo gabenamas į įvairias pasaulio vietas. Išaugus paklausai, čia pradėjo steigtis bažnytinio meno kūrybos ir gamybos įmonės, iš kurių geriausiose dirbo daugiau negu 20 meistrų, tarp jų 1872 m. skulptoriaus Josef Rifesser vyresniojo (1851–1919) įkurta bendrovė. Svarbus įvykis buvo ir 1872 m. įsteigta Ortisei meno mokykla, kuri paruošdavo šiam amatui reikalingų skulptūros meistrų ne tik iš šios, bet ir kitų tolimesnių vietovių.
Tremtinių choras: dešimtmečiais gyvuojanti meilė dainai
Kretingos rajono kultūros centro tremtinių choras, prieš dvejus metus susivienijęs su senjorų choru ir pasivadinęs „Polėkis“, šiemet mini savo veiklos 30-metį. Ta proga choras dalyvaus balandžio 11-ąją Klaipėdoje įvyksiančioje buvusių politinių kalinių ir tremtinių šventėje „Mūsų dainos gintarinės 2025“ , o jubiliejinis 30-mečio minėjimo renginys Kretingoje įvyks rudeniop. Choro ištakos ir jo vadovai Nuo įsikūrimo pradžios tremtinių choras vadinosi „Atminties versmė“. Jo ištakos – pačioje nepriklausomybės pradžioje šviesaus atminimo vydmantiškės kultūros veikėjos poetės Nijolės Rimkienės suburtas politinių kalinių ir tremtinių ansamblis. Iš N. Rimkienės nuo 1995-ųjų kolektyvą perėmė profesionali chorvedė pedagogė Rūta Jurgutienė, šiai veiklai skyrusi daugiausiai – 18-a – savo gyvenimo metų. Per tą laiką choras stipriai išaugo, tai buvo patys brandžiausi jo metai. Nuo 2013-ųjų chorui vadovauti ėmėsi chorvedė, mišraus kamerinio choro „Kristale“ vadovė, dabartinė Kretingos rajono kultūros centro direktorė Kristina Rimienė. Pradėjusi eiti naujas pareigas, suburti ir sustiprinti dėl dalyvių amžiaus gerokai išretėjusį tremtinių chorą ji pakvietė savo bičiulį klaipėdietį Ramūną Baršauską, – su juo sykiu dalyvauja Klaipėdos miesto chorinės bendrijos „Aukuras“ tarybos veikloje. R. Baršauskas dar vadovauja Žvejų rūmų mišriam chorui „Cantare“, Stasio Šimkaus konservatorijos ir Eduardo Balsio menų gimnazijos chorams. Išlaikė ilgametes tradicijas Kretingos tremtinių choro istoriją kūrusius ir tebekuriančius jo vadovus – R. Jurgutienę, K. Rimienę ir R. Baršauską – „Pajūrio naujienos“ paprašė kartu pavartyti 87-erių Rūtos sudarytą choro nuotraukų albumą ir prisiminti savus veiklos laikotarpius, pasidalinti, kokios patirties ši veikla suteikė jiems patiems.
Pedagogas, Kretingos muziejaus įkūrėjas Juozas Žilvitis
Svarbi misija formuojant ir plėtojant tarpukario Kretingos krašto visuomeninio ir kultūrinio gyvenimo pagrindus teko pedagogams. Jie ne tik mokė vaikus, jie taip pat švietė suaugusiuosius, skleidė tautinę kultūrą, steigė visuomenines organizacijas. Vienas tokių prieškario Kretingos krašto šviesulių ir kultūros nešėjų buvo Juozas Žilvitis. Juozas Žilvitis gimė 1903 m. Bružių kaime, esančiame Radviliškio rajono savivaldybėje. Baigęs Panevėžio realinę gimnaziją, studijavo Panevėžio mokytojų seminarijoje. Jau studijų laikais pasižymėjo kaip gabus organizatorius, todėl baigęs seminariją švietimo ministro įsakymu 1925 m. buvo paskirtas Rokiškio apskrities Skapiškio vidurinės mokyklos direktoriumi. Mokyklą 1929 m. uždarius, jam teko persikelti į Trakų apskritį, kur ėmėsi vadovauti Aukštadvario vidurinei mokyklai. Naujoje vietoje užtruko neilgai, nes jau 1930 m. rugpjūčio 21 d. buvo paskirtas Kretingos apskrities I (Kretingos) rajono pradžios mokyklų inspektoriumi. Pradžios mokyklų inspektorius buvo tarpininkas tarp Švietimo ministerijos ir apskrities savivaldybės. Jis privalėjo kasmet aplankyti savo rajono mokyklas, domėtis, kaip įgyvendinama valstybinė švietimo programa, spręsti mokyklų problemas, vertinti pedagogų darbą, rūpintis jų darbo ir buities sąlygomis, kasmet organizuoti rajono mokytojų tobulinimui skirtas konferencijas. Todėl į inspektoriaus pareigas buvo parenkami motyvuoti, komunikabilūs, sugebantys diplomatiškai bendrauti, turintys organizacinių gabumų tarnautojai.
Kretingos apskrities I rajonui priklausė Kretingos miestas, Endriejavo, Gargždų, Kartenos, Kretingos, Kulių, Palangos ir Veiviržėnų valsčiai, o inspektoriaus būstinė buvo įsikūrusi Kretingoje, Birutės gatvėje. Rajone 1930 m. veikė 52 pradžios mokyklos, kuriose dirbo 78 pedagogai, mokinę apie 3 tūkst. mokinių. Ypatingą dėmesį naujasis inspektorius turėjo skirti švietimo ministro įsakymu nuo 1930 m. įvedamam privalomam pradžios mokyklų lankymui.
Atkeliavo staigmena – proproprosenelio pasas
Į Kretingos rajono viešosios M. Valančiaus bibliotekos bibliotekininkės Birutės Naujokaitienės rankas neseniai pateko jos protėvio – 3-kart prosenelio – Antano Valančiaus pasas. Šis išsaugotas dokumentas yra vienas pirmųjų 1915–1916 m. lietuviams Vokietijos reicho pradėtų išduoti lietuviškų pasų. Atsakomybė už pasą – didžiulė Vartant šį dokumentą, pirmiausia į akis krinta tai, kad jis dvikalbis, išduotas 67 metų A. Valančiui, gimusiam Rusijai tuomet priklausiusios Kretingos (rašoma: russ Krotingen) apskrities Dauginčių kaime. Lietuviškais rašmenimis nurodoma itin griežta atsakomybė savininkui už išduotą asmens dokumentą, išeinant iš namų, pasą privaloma nuolat nešiotis su savimi: „Kas bus rastas be paso, arba turėtų ne jam išrašytą, netikrą, padirbtą, tam gresia katorga iki 10 metų arba lengvinančiomis aplinkybėmis – kalėjimas iki 5 metų“, – skelbia įrašas. Pametus pasą, privalu prasinešti per 24 val., jei neprasineš, gresia kalėjimas iki 5 metų, arba 6 tūkst. markių bauda. Mirus savininkui, pasas turi būti grąžintas po 3 dienų. Įklijuota paso savininko fotografija: akivaizdžiai matosi, kad ji nukirpta, nes fotografuojant būrys asmenų buvo susodinti į vieną eilę. Prie fotografijos yra paso savininko piršto – dešiniojo smiliaus – antspaudas. Nurodytas asmens ūgis – 1,74 m. Atskira eilutė palikta nurodyti asmens ypatybes: įžymias dėmes, karpas, „pėtmas“, odos išaugas, piešinius ir jų vietas. Pasas A. Valančiui išduotas 1916 m. rugpjūčio 7 d., ir tai paliudijo šaltyšius (seniūnas) I. Narkus.
Josef Rifesser – Lietuvos bažnyčių puošėjas
Pranciškonių vienuolyno įsikūrimo Padvariuose istorija padėjo atrasti Italijos Pietų Tirolio regione, Val Gardenos Dolomitinių Alpių slėnyje dirbusius bažnytinio meno kūrėjus, tarp kurių garsėjo Rifesser giminės dinastija, kurios atstovas Josef Rifesser (1883–1984) Lietuvos bažnyčiose paliko žymų savo bažnytinio meno kūrybos pėdsaką. Unikalaus grožio kalnų slėnyje 1236 m. virš jūros lygio įsikūręs apie 5 tūkst. gyventojų turintis Ortisei miestelis, kurį vokiečių kalba kalbantys vietos gyventojai vadina St. Ulrich, iki I pasaulinio karo priklausė Austro-Vengrijos imperijai, o jam pasibaigus, atiteko Italijai. Šis slėnis šiandien garsėja ne tik kalnų slidinėjimo trasomis, Dolomitinių Alpių kalnų grožiu, unikaliomis sakralinio meno skulptūromis, bet ir tuo, kad čia žmonės kalba ne tik italų ir vokiečių kalbomis, bet vartoja ir lotynų kalbos pagrindu susiformavusią ladynų kalbą, kuria pasaulyje kalba tik apie 40 tūkst. žmonių. Josef Rifesser (1851–1919) vyresnysis, 1872 m. Ortisei miestelyje įkūręs medinių bažnytinio meno kūrinių dirbtuves, tęsė nuo XVIIa. čia puoselėjamas medžio skulptūrų gamybos tradicijas, kūręs skulptūras ir altorius Pietų Tirolio regiono bažnyčioms. Jo darbai 1900 m. Paryžiuje įvykusioje pasaulinėje parodoje buvo įvertinti sidabro medaliu, o Romos popiežius Pijus X (1835–1914) už nuopelnus katalikų bažnyčiai jį apdovanojo Šv. Grigaliaus ordino Riterio kryžiumi. Jo pėdomis sekęs sūnus mokėsi šio regiono sostinėje Bolcano mieste, vėliau baigė Ortisei meno mokyklą, kurioje patyrę medžio skulptūrų meistrai jį mokė šio meno meistrystės paslapčių. Dar besimokant, tėvas jį pasiimdavo į keliones pas bažnytinio meno užsakovus Lenkijoje ir Čekijoje. Lietuvos mylėtojų Riaukų šeima
Važiuojant iš Kretingos į Raguviškius, kaimo pradžioje pakeleivius pasitinka Siksto Riaukos gatvė. Ji veda senų medžių apjuostos vienkieminės sodybos link. Tai buvęs Riaukų šeimos ūkis, apylinkės žmonių atmintyje žinomas kaip Raguviškių mokykla. Kretingos parapijos metrikų knygose Riaukų šeima minima nuo XIX a. 8 deš. Manoma, kad ji čia atsikėlė po baudžiavos panaikinimo, įsigijusi vieną vienkieminių sodybų, pastatytų plėšininėje Mišučių dvaro bendro naudojimo žemėje Būdviečių ir Raguviškių kaimų paribyje. Iš pradžių Riaukų sodyba priklausė Būdviečių kaimui, o XIX a. pab. tapo Raguviškių kaimo teritorijos dalimi. Vienas pirmųjų čia šeimininkauti ėmėsi Jono Riaukos sūnus Antanas Riauka (1814–1889), su žmona Barbora Budryte Riaukiene, sūnumi Antanu, dukterimi Barbora ir samdiniais triūsęs 46 ha dydžio ūkyje. Greta ariamos žemės, didesnėje ūkio dalyje plytėjo pievos, krūmais ir medžiais apaugusios ganyklos. Šeimos galvai mirus, ūkis paliko vieninteliam sūnui Antanui Riaukai (1852–1914), sukūrusiam šeimą su Barbora Zabityte. Naujieji sodybos šeimininkai buvo šviesūs, pažangūs, išsilavinę, inteligentiški, sumanūs ir giliai tikintys ūkininkai. Antanas Riauka 1909–1911 m. aktyviai dalyvavo kuriant Kretingos vartotojų bendrovę, tapo vienu jos steigėjų, 1911 m. buvo išrinktas valdybos nariu. Tiesa, sūnus Sikstas prisimena, kad tėvas vienu metu pamėgęs alkoholį ir įklimpęs į skolas, už kurias ūkį buvo ruošiamasi parduoti iš varžytinių, tačiau žmona Barbora sugebėjo pasiskolinti pinigų ir išmokėti visas skolas.
Italas vienuolis, pamėgęs lietuvių literatūrą ir istoriją
Italas vienuolis salezietis 53-erių Pjeras Karlas Manzo prieš pusmetį atvyko į Kėkštų kaimo Jaunimo sodybą talkinti čia jau nuolatos įsikūrusiam garbaus amžiaus kunigui misionieriui Hermanui Šulcui. Charizmatiškas, vietoje nenustygstantis vienuolis itin puikiai, su švelniu romanišku akcentu kalba lietuviškai, žino ir cituoja mūsų poetus. Groja gitara ir traukia lietuviškas dainas, o ypač mėgsta Andriaus Mamontovo kūrybą. Lietuvoje – saleziečio misijos
Saleziečio kelią K. P. Manzo pasirinko prieš 34-erius metus: kunigo pašaukimas jo netraukė, todėl tapo pedagogu – Turino universitete baigė italų kalbos, geografijos ir istorijos studijas. „Teko 11 metų mokytojauti naujoje, pagal šv. Jono Bosko dvasią, atidarytoje privačioje saleziečių mokykloje Turine. Esu savotiško stebuklo liudytojas, kaip viena klasė išaugo į didžiulę mokyklą, kuri tiesiog sprogo nuo pageidaujančių į ją patekti mokinių. Nors kai kurie vaikai tingėdavo mokytis, bet labai noriai eidavo į šią mokyklą“, – prisiminė Pjeras Karlas.
Misionieriauti į Lietuvą Pjeras Karlas atvyko prieš 10-metį: pirmiausiai dirbo Vilniuje, po to Trakuose, amatų mokykloje, o ligi atvykstant į mūsų rajoną 7-erius metus mokytojavo Telšiuose Vincento Borisevičiaus gimnazijoje – mokė penktokus Lietuvos istorijos ir dirbo sielovadininku.
|
|
