|
|
|
Žemė ir ūkisPrivačių sklypų tendencijos Kretingoje: realybė ir specialistų vizijos
Prieš gerą dešimtmetį gerokai kritęs Kretingos miesto ir rajono gyventojų skaičius vėl po truputį auga. Tai sufleruoja ne tik oficiali statistika, bet ir naujai statomi namai, besiformuojantys nauji kvartalai. Pasak kretingiškio architekto Vytauto Grykšo, sklypų formavimo ar pasirinkimo tendencijos mūsų krašte – gana chaotiškos, kartais net ydingos bei neapgalvotos. Kai turėtų būti priešingai – sklypo pasirinkimas yra vienas svarbiausių žingsnių kuriant savo namus. Prisiminė Didžiosios Britanijos patirtį Pradėdamas pokalbį apie sklypus, V. Grykšas prisiminė savo patirtį Didžiojoje Britanijoje. Būsimasis architektas ten kurį laiką dirbo kraustymo kompanijoje ir pastebėjo įdomią tendenciją, kuri Lietuvoje sunkiai įsivaizduojama. „Vidutinis britas kraustosi kas 7–11 metų. Esu to liudytojas, nes dirbau įmonėje, padedančioje pasiturintiems žmonėms persikraustyti iš vienos vietos į kitą. Tokiu atveju reikia pervežti baldus, buitinę techniką, kitus asmeninius daiktus. Didžiojoje Britanijoje toks kraustymasis yra visiškai normalus, nulemtas darbo pokyčių, karjeros siekių ir panašiai. Britai prie savo namų neprisiriša. Lietuvoje tokie procesai neįsivaizduojami. Lietuvis perka sklypą ir stato namą dažnu atveju visam savo ir potencialiam vaikų gyvenimui“, – pastebėjo V. Grykšas. Jeigu jau šitaip, pasak architekto, sklypą reikia išsirinkti itin atidžiai ir atsakingai. Deja, tendencijos Lietuvoje yra priešingos ir sklypų formavimo plėtra – chaotiška. V. Grykšas iš savo patirties išskyrė keletą skirtingų sklypų tendencijų, kurių kiekviena turi savo minusų.
Šalna obelų sodus kaip liežuviu nulaižė
Darbėniškių Virginijos ir Adomo Poškių soduose surinkta iki mažiausio obuoliuko, tik vėjas dabar plaka vis dar gausiai lapotas šakas. Žiedai parudavo pernakt „Štai kokie ūgliai. Per vienerius metus po metrą išstypo – taip tankiai būti negali, reikės išsijuosus karpyti“, – apžiūrėjęs dailia eile susodintas „Rajka“ veislės obelis, – tarė šeimininkas. Genėjimo darbai netoli Darbėnų – Medšarkiuose ir Medomiškiuose – esančiuose jo soduose, kuriuos vieną nuo kito skiria maždaug 800 metrų atstumas, prasidės apie sausį – vasarį, kaip visada. Pernai jiedu su žmona genėjo labai nuoširdžiai, paskui džiaugėsi gražiais žiediniais pumpurais ir dar gegužės pradžioje tikėjo, kad derliaus per abu sodus, užimančius 6 ha, turės oho, kiek. Bet po vienos netikėtai šaltos nakties žiūri – kone visi žiedai parudavę. „Ėjom, po piestelę, po kuokelį ieškojom – gal koks dar bus užsilikęs?“, – pasakojo Virginija. Šiemet daugelis Lietuvos sodininkų nusiminę: laukto derliaus nėra. Tą patį kalba ir Poškiai: pernai priskynė per 50 tonų obuolių, o šiemet dėl tų nelemtų šalnų – gal 6-ias su trupučiu. Senesnės arba labai jaunos obelys nukentėjo vos ne 100 proc., pasisekė toms, kurios yra atsparesnių veislių. „Šalna veikė kaip liežuvis, – palygino Adomas. – Dvi obelis aplenkė, trečią „sutvarkė“, ketvirtą – taip pat, penktos pasigailėjo, vieną šoną nudegino“. Žolė, pašnekovų žodžiais, iki rudens augo kaip pasiutusi, tad kas dvi savaites teko traktoriumi važiuoti ir šienauti. Atėjus rudeniui, šeima pasidžiaugė bent tuo, kad, skirtingai negu kituose šalies regionuose, pajūrio kraštuose krušos ir ledokšnių gamta nedavė. „Ramiai sau nuvažiuojam skinti saldinių „Kovalenkovskoje“ – ogi matom, kad ir tų kažkokiu būdu pamažėję, lyg buvo daugiau? Pasirodo, viršūnėse paukščiai, desantininkai iš rytų, nulesė, kai kur tuščius vidurius bepaliko“, – juokėsi Virginija.
Kas lemia medaus kainų pokyčius
Žemės ūkio duomenų centro analizė parodė, kad metų laikas, vieta ir derlius yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys, kiek vartotojai mokės už medų. Per pastaruosius trejus metus medaus kaina Lietuvoje tapo tikru ekonomikos termometru. Dar 2023-aisiais kilogramas medaus parduotuvėse kainavo apie 7,8 euro, o 2025 m. kai kur jis atpigo iki 5 Eur, bet vasaros pabaigoje kainos šoktelėjo iki rekordinių aukštumų – viršijo 7 eurus už kilogramą. Kur pigiausias, o kur brangiausias? Pagal Žemės ūkio duomenų centro duomenis, 2025 m. sausio–rugsėjo mėnesiais vidutinės medaus kainos Lietuvos turgavietėse, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, augo nedaug – bendras vidurkis sudarė vos 0,7 proc. – nuo 5,91 iki 5,95 Eur. Tačiau regioniniai skirtumai išliko ryškūs: kai kur kainos beveik nekito, o kai kur šuoliai siekė dviženklį procentą. Bitininkų teigimu, šiemet gamta nebuvo dosni: pavasaris užsitęsė, buvo vėsus ir lietingas, todėl bičių aktyvumas vėlavo. Vasaros medunešis truko trumpiau negu įprasta, tad pasiūla sumažėjo, o kainos kilo. Lietuvos bitininkų sąjungos duomenimis, kai kur derlius krito penktadaliu. Panevėžio apskritis tapo lydere pagal kainų augimą – čia kilogramas medaus sausio–rugsėjo mėnesiais, lyginant su tuo pačiu laikotarpiu pernai, pabrango 15 proc. – iki 5,74 Eur. Toks šuolis rodo, kaip pasiūla ir paklausa gali išjudinti rinką. Marijampolės apskrityje situacija priešinga – kaina sumažėjo 4,5 proc., arba iki iki 6,12 Eur, o Klaipėdoje pokytis vos pastebimas – nuo 6,35 Eur iki 6,26 Eur. Vilniaus ir Kauno apskritys išlaikė ramybę: pokytis – vos keli centai – Vilniuje nuo 5,99 Eur iki 6 Eur, Kaune nuo 5,9 Eur iki 5,92 Eur. Vadinasi, sostinės ir Kauno apskrityse pirkėjai mokėjo iš esmės tiek pat, kiek pernai.
„Miškainėje“ – pažintis su alpakomis ir šilauogių plantacija
Miškų apsuptame Darbėnų seniūnijos Drumulio kaime, netoli Šventosios, klaipėdiečiai Vida ir Mindaugas Ivanauskai prieš kelerius metus įkūrė sodybą, pavadinę ją „Miškainė“. Apylinkėse ši sodyba jau išgarsėjo tuo, kad jos šeimininkai augina alpakas, įveisė didžiulį – 2 ha ploto – šilauogyną ir patys veda edukacijas jų ūkio lankytojams. Įsigijo septynis patinus Atvykus į V. ir M. Ivanauskų alpakų ūkį saulėtą, tačiau žvarboką rytą, 7 suaugusios alpakos dar mėgavosi pusryčiais specialiai joms įrengtame tvarte. Atvėrus duris į aptvertas sodybos erdves, šios neskubėjo veržtis laukan tol, kol šeimininkė nepašaukė jas vardais ir neparodė atneštų gardumynų – griežinėliais pjaustytų morkų. Alpakos prie gardėsių nepuolė strimgalviais, o gražiai, tarsi išauklėtos damos, laukė savo eilės. „Tačiau jos nėra damos, o, atvirkščiai, visi yra patinai, – reaguodama į šį pastebėjimą, nuotaikingai kalbėjo V. Ivanauskienė. – Kiekvienas gyvūnas su savo charakteriu: Žirnis yra drąsiausias, jei kuris drovisi ir nepuola prie „skanuko“, šis už jį kiša savo nosį. Pilkis – inteligentas, Rudukas – chuliganas, nes spjaudosi ir kirkinasi su kitais, dar yra Baltukas, Grikis, Šrekas ir Princas. Patelę auginti yra gerokai sudėtingiau, ji net 11 mėnesių laukiasi jauniklio.“ Alpakas šiame ūkyje V. ir M. Ivanauskai veisia jau ketvirtus metus: visus 7 patinus atsivežė iš to paties alpakų ūkio Vilkaviškyje „Europos alpaka“, tačiau skirtingu laiku. Šeimininkų žodžiais, atitraukti nuo vados jauniklį galima tik po metų: iki pusmečio jis būna su motina, o kitą pusmetį adaptuojasi. Alpakos yra vados gyvūnai, atitraukus nuo jos anksčiau, jauniklis stresuoja ir gali susirgti. Geriausiai yra parsigabenti ne mažiau kaip 2 tos pačios vados jauniklius, ir tą procesą šeimininkai vadina grįžimu – jie nesako, kad parsivežė alpakos jauniklius, bet sako – alpakos grižo, dabar jos – namie. Kitąmet, planuoja šeimininkai, į jų ūkį grįš dar du jaunikliai.
Kūlupėniškių šeima į maisto parduotuves užsuka retai
Septintą ryto – prie gyvulių, septintą vakaro – tas pats. Ir taip kasdien, be išeiginių. Anot Kūlupėnuose ūkininkaujančio Stasio Eismonto, teisūs tie, kurie sako, jog kaime gyvenant rankų sudėjęs ilgiau nepasėdėsi, o ir į šiltus kraštus atostogauti nelabai išsiruoši. „Bet aš tokį pavyzdį nuo mažens mačiau, todėl, kad būtų kitaip, neįsivaizduoju“, – atviravo pašnekovas. Dabar jau amžiną atilsį jo mama Emilija Eismontienė laikiusi penkias karves, o Stasys su žmona Jurgita kol kas – tris. Bet su prieaugliu pievose netoli namų šiuo metu ganosi iš viso 10 „galvų“. Aptvare kudakuoja koks 30, o gal kiek ir mažiau vištų. „Parduotuvėje mums nei mėsos, nei kiaušinių, nei daržovių, nei pieno produktų pirkti nereikia, visko turim savo“, – sakė name netoli buvusios ūkio fermos prieš maždaug 31-erius metus įsikūręs ir gyvenimu kaime patenkintas Stasys. Iš karvės jie primelžia apie 20 litrų pieno. Supirkėjams neparduoda nė lašo – patys gaminasi varškę, grietinę, lieja sūrius, dalį sugirdo veršiukams, o jeigu dar atlieka – sunaudoja pasigamindami daugiau sviesto, kuris, Stasio žodžiais, ilgiau negenda. J. ir S. Eismontai savo ūkio produktų svetimiems nesiūlo ir į turgus nei Kretingoje, nei Klaipėdoje, nei kitur parduoti neveža. Užtat mielai apdalija vaikus, giminaičius.
„P. n.“ informacija
Išklausė vieni kitus
Per šią savaitę įvykusį Kretingos rajono savivaldybės tarybos Ūkio, kaimo ir aplinkosaugos komiteto, vadovaujamo Vytauto Ročio, posėdį jo nariai prie vieno stalo susėdo su ūkininkais, išreiškusiais nepasitenkinimą rajono Savivaldybės Žemės ūkio skyriaus darbu ir komunikacijos stygiumi, su Žemės ūkio skyriaus vadovu, specialistais ir Savivaldybės administracijos vadovais. „Norisi išgirsti problemas, kad Savivaldybės administracija žinotų, kokius žingsnius žengti toliau“, – teigė V. Ročys. Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Rimantas Paulikas kalbėjo apie išskirtinai sunkius metus ūkininkams: pavasarį nušalo žieminiai rapsai ir žiemkenčiai, po to nesibaigiančios liūtys skandino visas kultūras, o javapjūtė užsitęsė mėnesiu. Nesidžiaugia ir tie, kurie jau pasėjo žiemines kultūras, nes, užėjus šiltoms dienoms, dirvožemio paviršiuje susidaro pluta, kurios liauni daigeliai nepralaužia. Nuo ūkininkavimo iššūkių Kretingos ūkininkų sąjungos pirmininkas perėjo prie ūkininkų santykio su rajono Žemės ūkio skyriumi. „Darbuotojai dirba, tačiau iš vadovybės – nulis. Ūkininkai reikalingi tada, kai yra problemų ir rajonui reikia pagalbos. Javapjūtės pirmomis dienomis – Tiekėjų gatvėje ženklai neuždengti, nors prieš dvejus metus buvome sutarę, kad tai bus daroma. Tiesa, kai paskambinome, Savivaldybė sureagavo labai greitai, bet man vis tiek pasakė, kad turi būti raštas, – apmaudo neslėpė R. Paulikas. – Pavasarį paskirtas Žemės ūkio skyriaus vadovas. Kuris jis yra šioje salėje, kaip jis atrodo? Aš nesu su juo bendravęs, jeigu pats paskambinu – tai valio! Negi vadovas negali paskambinti – gal susibėgtume, gal su ūkininkais pabendrautume.“
Kovotoją už kooperatyvus įkvėpė Tauragės rajone kepama duona
Šeimos ūkininkų sąjungos atstovui rajone žinomam kovotojui už kooperatyvus kretingsodiškiui Rimantui Skipariui įspūdį padarė viename leidinių perskaitytas straipsnis apie tai, kad Alijošiškės kaime Tauragės rajone esančiame ekologiniame ūkyje verslininkas kepa sveikatai naudingą bemielę viso grūdo duoną. „Sėdau į mašiną ir nuvažiavau pažiūrėti“, – sakė Rimantas. Skiriasi kaip diena ir naktis Anot pašnekovo galbūt kas nors sakys – et, ką čia jis? Argi maža viso grūdo duonos parduotuvėse? Tik rinkis, jei ne vieną, tai kitą... „Bet ar dažnas taip jau nuodugniai skaito, ko ten pridėta? Nemanau...“, – kalbėjo R. Skiparius. Blogybes jis kone atmintinai žino: miltai balinami chloro dujomis, didesnės taip įvardintos dalies sudėtyje būna tuščių kalorijų, sveikatai nepalankių transriebalų, cukrų, maisto priedų, mažai grūduose esančių skaidulų. R. Skipariaus teigimu, tauragiškio kepama duona nuo tokios skiriasi kaip diena ir naktis. „Visa ko pagrindas – austrų gamybos medinis girnų malūnas, kurį verslininkas yra įsigijęs. Iš lėto girnomis malami grūdai neįkaista, nuo jų nenuimama luobelė, miltuose išlieka grūdų aromatas. Per parą šiuo malūnu galima sumalti apie 500 kg grūdų. Nuvažiavęs į Tauragės rajoną, Rimantas susipažino su tokį malūną turinčiu, sveikatai naudingą duoną iš paties užsiaugintos žaliavos kepančiu, makaronus gaminančiu Jokūbu Račkausku, per jo rengiamas edukacijas pasakojančiu, kokia iš tikrųjų turi būti viso grūdo dalių duona, kuria jau prekiaujama 5-iose parduotuvėse. Geras pavyzdys užkrėtė Geri pavyzdžiai, kaip visada, užkrečia. R. Skiparius sumąstė važiuoti į Žemės ūkio ministeriją, į Seimą, susitikti su Kaimo reikalų komitetu – gavus projektui valstybės dalinę paramą ir įsigijus tokį malūną, kurio bendra vertė apie 50 tūkst. eurų, būtų galimą kažką panašaus nuveikti ir Kretingoje. Su pasiūlymais jis jau spėjęs apsilankyti ir pas Kretingos muziejaus, turinčio Tradicinių amatų centrą, direktorių Romandą Žiubrį, taip pat kalbėjęsis su Savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėja Dalia Činkiene. O gal susidomėtų ir Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centro direktorė Dalia Martišauskienė? Juolab kad ši mokykla turinti žemės, kurioje galėtų auginti javus, turi virtuvę, kurioje moksleiviai mokomi gaminti maistą. „Jeigu būtų pritarimas, aš asmeniškai suorganizuočiau išvyką į Tauragės rajoną, kad savo akimis pamatytų visą grūdo kelią iki malūno ir kepyklos, patirtų, kokia iš tikrųjų turėtų būti viso grūdo dalių duona. Tikrai ne tokia, kokią žmonės dabar dažniausiai nusiperka“, – sakė R. Skiparius.
Sulčių spaudyklose šiemet – obuolių stygius
Padvarių sulčių spaudyklos savininkas Algis Druseika įvardino, kad šiais metas sulčių spaudimo sezoną pradėjo mėnesiu vėliau – rugpjūčio 22 d.: „Nebuvo taip, kad atsidarėme ir iš karto visi pradėjo vežti obuolius. Iš pradžių aptarnaudavome per dieną po 2–3 klientus.“ Tik atvažiavus į obuolių sulčių spaudyklą, jos savininkas šypsojosi ir tikino, kad šiemet obuolių nėra. „Atveža po pusę maišo ar vieną, iš ko mes net negalime išspausti sulčių. Kad būtų pakankamas kiekis pasterizuoti, reikia bent dviejų maišų. Žmonės atvažiuoja ir sako, kad daugiau neatvažiuos, nes jau viską surinko“, – situaciją apibūdino A. Druseika. Iš vieno 45 kg obuolių maišo galima išspausti 10–30 litrų sulčių. Pasak spaudyklos savininko, viskas priklauso nuo obuolių veislės, jie skinti nuo medžio ar rinkti nuo žemės. „Turime tokių klientų, kurie atsiveža vienos veislės obuolius ir žino, kad iš jų išeis skaniausios sultys. Viena klientų pamėgtų veislių – rudeninė obelų veislė Auksis. Šie obuoliai sultingi ir saldūs, – kalbėjo jis. – Bet šiais metais kažkoks balaganas. Žmonės renka visus obuolius, kokių tik turi. Jau sulaukėme ir žieminių obuolių, kuriuos įprastai veždavo spalį.“ Kai kurie sulčių mėgėjai, neturėdami pakankamai obuolių, šią problemą sprendžia atsiveždami kitų rudens gėrybių, viena jų – moliūgas. „Kiekvienais metais daug moliūgų sulaukiame po Moliūgo šventės, nežinau, kaip bus šiemet, nes girdžiu, kad ir jie ne visiems užaugo“, – kalbėjo A. Druseika. Obuolių sultys spaudžiamos ne tik su moliūgais, norintieji jas maišo su vynuogėmis, uogomis, kriaušėmis, morkomis. „Klientai ne tik jas geria, bet ir spaudžia gaminti vynui. Vyndariai taip pat atveža ir svarainių, kuriuos mes tik išspaudžiame“, – tikino Algis. Spausti sultims šioje 13 metų veikiančioje spaudykloje naudojama vokiečių, vengrų ir lietuvių gamintojų technika. „Iš pradžių nuplauname obuolius, vaisius, kitas rudens gėrybes, tada jas traiškome, išspaustas sultis pasterizuojame ir supilstome į tarą“, – paaiškino savininkas, įvardinęs, kad per 1 val. spaudykla yra pajėgi pasterizuoti 1 tūkst. litrų sulčių.
Balandžiai pakerėjo ir užsienio lietuvius
Nemaniau, kad balandis gali būti toks užpildantis sielą“; „Kokie nuostabūs tie „Dainavos“, kokios puošnios jų kojelės“; „Gyvuokit, daug metų gyvuokit, garsinkit Lietuvą“, – tokius žodžius, aplankę Jūratės ir Kastyčio skvere Palangoje surengtą balandžių parodą, atsiliepimų knygoje paliko per XII pasaulio lietuvių sporto žaidynes ją aplankę tautiečiai iš Amerikos, Švedijos, Norvegijos, Brazilijos, Šveicarijos, Ukrainos ir kitur. Eksponavo 14 veislių Vienas parodos organizatorių Palangos balandininkų klubo vadovas Reinoldas Liaudanskas neslėpė, kad tokie atsiliepimai dar labiau skatina domėtis balandininkystės tradicijomis ir skleisti jas. Šioje parodoje pirmą kartą buvo eksponuojama 14-a lietuviškų veislių balandžių. Iš viso buvo eksponuojami 47 sparnuočiai, tarp kurių – „Klaipėdos aukštaskraidis“, „Vilniaus naktinis“, „Lietuvos šarkelė“, „Sudūvos baltagalvis“, „Lietuvos žuvėdrėlė“, „Aukštaičių burbulis“, „Kauno baltajuostis vartiklis“, „Kauno drugelis“, „Lietuvos figūrinis“, „Lietuvos parodinis“, „Šiaulių baltasparnis“, „Dainavos spalvotagalvis“, „Vilniaus spalvotašonis“. Patyrusių augintojų Gedimino Rapalio, Petro Fiodorovo, Rimanto Benetos, Jono Kaselio, Juozo Kleizos, Liudviko Rudaičio išpuoselėti paukščiai į kurortą buvo atvežti iš Klaipėdos, Šiaulių, Prienų, Vilkaviškio, Kauno, Vilniaus rajono, bet buvo ir vietinių – Palangoje juos augina pats klubo įkūrėjas ir pirmininkas R. Liaudanskas, o Vydmantuose – Evaldas Okuličius. Reinoldas balandžiais susidomėjo būdamas 17-os, kai dovanų gavo mažą balandinę ir pirmąją knygą apie balandžius, o Evaldas – dar vaikystėje, mat šiuos paukščius augino jo tėvas.
Vandenyse gausinami žuvų ištekliai
Kretingos rajono savivaldybės taryba tvenkiniams įžuvinti šiemet skyrė 4 tūkst. eurų. Žuvų bus paleista į 6 vandens telkinius, tačiau neįžuvintas liks Lazdininkų tvenkinys. Kretingoje daugiausiai paleidžiama lydekų „Vandens telkiniai žuvimis papildomi remiantis atliktais ichtiofaunos išteklių tyrimais bei iki 2030-ųjų galiojančiu žuvų įveisimo planu, o Lazdininkų tvenkinys jo neturi“, – akcentavo Savivaldybės Strateginio planavimo skyriaus vedėjo pavaduotoja Odeta Viršilienė. Anot jos, planą šiam tvenkiniui už 3 tūkst. eurų parengs Klaipėdos universitetas. Praėjusiais metais į rajone esančius tvenkinius iš viso paleista 1 tūkst. 10 lydekų, 530 dvivasarių lynų, 40 dvivasarių plačiakakčių, 10 dvivasarių amūrų. Kretingos Dvaro parko I tvenkinys papildytas 50-čia lydekų, 30-čia lynų ir 10-čia amūrų, šio parko II tvenkinys – 180 lydekų, 100 lynų, III tvenkinys – 250 lydekų, 100 lynų ir 40-čia plačiakakčių. Į Pastauninko parke esantį Kretingos vienuolyno tvenkinį paleista 50 lydekų, į Rūdaičių tvenkinį – 400 lydekų ir 250 lynų, į Šukės tvenkinį – 80 lydekų ir 50 lynų. Įžuvinimas Kretingos rajone vyksta kasmet spalį lapkritį, darbai finansuojami iš Savivaldybės aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos lėšų. Pernai įžuvinimas kainavo per 5 tūkst. eurų. Lietuvos upes ir ežerus papildė 17 ml. žuvų Žemės ūkio ministerijos duomenimis, per pirmąjį šių metų pusmetį Lietuvos upės ir ežerai iš viso pasipildė daugiau kaip 17 mln. žuvų – plėšriųjų lydekų, sterkų, vėgėlėlių – jauniklių. Kita dalis išleistų žuvų yra nykstančios, saugomos: tai europiniai unguriai, aštriašnipiai eršketai, seliavos ir Vištyčio ežero sykai. Taip pat šalies upės gausiai papildytos lašišomis, šlakiais ir margaisiais upėtakiais. Iki metų pabaigos planuojama išleisti dar apie 300 tūkst. įvairių rūšių žuvų jauniklių. Plėšriosios žuvys sudaro apie 80–85 proc. visų išleistų žuvų, tarp jų beveik 8,5 mln. vėgėlių, daugiau kaip 2 mln. lydekų ir panašiai tiek sterkų. Į šalies upes išleista ir 42 tūkst. lašišų, per 144 tūkst. šlakių, 179 tūkst. margųjų upėtakių, ir 1,9 tūkst retųjų aštriašnipių eršketų. O ežerai papildyti 320 tūkst. Vištyčio ežero sykų ir per 2 tūkst. seliavų. Šiemet dar numatoma vandens telkinius papildyti šamais, lydekomis, lynais, sterkais, baltaisiais amūrais, margaisiais plačiakakčiais ir kitais nacionaliniame žuvivaisos plane numatytų žuvų rūšių jaunikliais.
|
|
