Pajūrio naujienos
Help
2020 Spalis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Orų prognozė
Dieną11°C debesuotumas 9 %
Naktį6°C debesuotumas 100 %
Apklausa

Ar renovuojamoje Vilniaus gatvėje reikalingas laikinas apšvietimas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Žemė ir ūkis

Spręs dėl atkasto istorinio šulinio

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2020-10-23
Archeologai atkasė rąstinį šulinį iki 3 m gylio, – giliau kasinėti dabartinėmis sąlygomis tapo pavojinga.

Ateinantį antradienį, spalio 27 dieną, Kretingos muziejuje rinksis muziejininkų, kultūros paveldo ir Kretingos rajono savivaldybės specialistų komisija, kad nuspręstų dėl tolesnio istorinio šulinio Vilniaus gatvėje likimo.

Šį šulinį praėjusią savaitę, tyrinėdami Vilniaus gatvės istorinius sluoksnius, priešais „Pajūrio naujienų“ redakciją aptiko archeologai. Jų komandai vadovaujantis mažosios bendrijos „Praeities tyrimų institutas“ archeologas Jurgis Sadauskas pasakojo, kad atkastas, manoma, XIX a. pabaigos–XX a. pradžios šulinys, bet jo amžius gali siekti ir XVIII a. Tam, kad konkrečiai būtų nustatytas jo amžius, reikėtų detalesnių tyrimų.

„Tai – rąstinis šulinys, įgilintas iki 3 m, bet dar nesame pasiekę jo apačios. Giliau kasti darosi nesaugu: reikėtų praplėsti šurfą ir daugiau praardyti grindinio, o tam jau būtinas Kultūros paveldo departamento leidimas“, – kalbėjo J. Sadauskas.

Jis sakė, kad, kaip įprasta, radę įdomesnį radinį apie tai informavę Kretingos muziejų: „Manėme, gal norėtų jį iškelti ir eksponuoti muziejuje, tačiau jie turi kitokį matymą.“

Kretingos muziejaus vadovė Vida Kanapkienė sakė, kad muziejaus specialistai svarsto galimybę šulinį palikti autentiškoje vietoje, užkonservuoti ir užkloti permatoma danga, kad jį, kaip istorinį objektą, galėtų pamatyti visuomenė bei miesto svečiai. Toks šulinys taptų turizmo traukos vieta.

J. Sadausko manymu, kol kas tai – tik idėja, nes lemiamą žodį tars konservavimo specialistai. Šulinys yra ne važiuojamojoje kelio dalyje, bet labai arti jo, tad renovacijos darbus atliekanti bendrovė „Šilutės automobilių keliai“ taip pat turės spręsti, ar nereikia papildomai rengti techninio grindinio projekto. Jeigu toks būdas „in situ“, arba eksponuoti vietoje, būtų įmanomas, dar reikėtų išspręsti kitą svarbią sąlygą – kas mokės už papildomus darbus.


Apie lašinius, „rūkytus“ puode

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2020-10-23
Rūdaitiškė Gražina Katkuvienė pademonstravo, kaip puode galima „išsirūkyti“ lašinių.

„Anksčiau šeimininkės taip gamino iš biednystės, o mes dabar – iš smalsumo“, – iš užmaršties prikėlusi jos šeimoje naudotą senovinį lašinių „rūkymo“ būdą, juokavo asociacijos „Pajūrio bendruomenė“ pirmininkė rūdaitiškė Gražina Katkuvienė.

Svogūnų lukštų ir slyvų paslaptis

Kilogramą lašinių, o dar geriau – šoninės, Gražina pirmiausia gerai įtrina dviem galvomis česnako ir trim šaukštais pipirų. Prieskoniais pagardintą „šmotą“ mėsos įdeda į iš anksto pasiruoštą puodą, kurio dugnas išklotas gera sauja svogūnų lukštų. Įmeta 10 džiovintų slyvų, tuomet užberia 200 gramų druskos ir vieną šaukštą cukraus, užpila apie litrą vandens, prideda dar porą saujų svogūnų lukštų ir verda ne mažiau kaip 25–30 minučių – nelygu, ar mėsos nori šalto, ar karšto „rūkymo“. Kurie renkasi pirmąjį variantą, paverda šiek tiek trumpiau, kurie antrąjį – ilgiau. Pati G. Katkuvienė, atsižvelgusi į šeimos narių pageidavimus, pusę gabalo „rūko“ vienaip, pusę – kitaip.

Mėsą išvirus, tame nuovire uždengtą reikia palikti mažiausiai pusdieniui, kad visi komponentai įsigertų. Išėmus padėti ant pjaustymo lentelės, kad nuvarvėtų, nusausėtų. Apdengti kita lentele ir paslėgti. Atvėsusį gaminį suvynioti į maistinę plėvelę. Šaldytuve taip „išrūkyta“ gražiai gelsva arba rusva kvepianti mėsa puikiai išsilaikys apie 2 savaites, o šaldiklyje – ir gerokai ilgiau.

Lygiai toks pat procesas ir „rūkant“ į marlę suvyniotą maltą mėsą – nereikės parduotuvėje pirkti dešrų. Anot pašnekovės, dūmo įvaizdį ir skonį mėsai suteikia būtent auksiniai svogūnų laiškai ir džiovintos slyvos.

Receptai – galvoje, o ne knygose

Kai per šią Rudens derliaus ir Moliūgo šventę Kretingos rajono seniūnijų šeimininkės nėrėsi iš kailio, gavusios užduotį pademonstruoti, ką įdomaus geba „sukurpti“ iš lašinių, Gražina ilgai nemąstė.

„Mano mama tebuvo baigusi 4 klases, bet kaime garsėjo kaip gera šeimininkė. Pigių, gardžių, iš pirmo žvilgsnio neįprastų valgių ji prigalvodavo, rodos, iš nieko. Ruošdamasi šventei, aš tiesiog prisiminiau, kad ypač per didžiąsias metų šventes – Kalėdas ir Velykas – ant šeimos stalo visuomet turėdavom būtent tokiu būdu „išrūkytų“ lašinių“, – atviravo rūdaitiškė.

Anot pašnekovės, tuomet dar nebuvo mados receptus užrašyti – reikėjo ingredientus ir eilės tvarką dėtis į galvą. Todėl, pagal mamos receptą ruošiant lašinius, Gražinai teko praktikuotis ir pasimokyti iš klaidų. Iš pradžių į puodą ji dėjo tik vieną saują svogūnų – mėsos spalva išėjo per blanki, akivaizdu, kad lukštų buvo per mažai. Dėjo 5 džiovintas slyvas – skonis ne kaip dūmo, vadinasi, ir slyvų reikėjo daugiau.

„Aš ir dabar jokių knygų apie kulinariją namuose nelaikau – turėjau vienintelį žinyną, bet ir tą patį vyriausiai anūkei atidaviau“, – linksmai pasakojo G. Katkuvienė.

Ji pridūrė, kad mėsą ypač skanu valgyti su obuoliene ir krienais. Kol šių gėrybių dar pilni sodai ir daržai, patarė suskubti pasiruošti žiemai.


Salantų gimnazija jau tryliktą kartą įvertinama Žaliąja vėliava ir tarptautiniu Gamtosauginių mokyklų programos sertifikatu.

Tryliktus metus iš eilės Salantų gimnazijos mokiniai spalio mėnesį prie savo mokyklos iškelia Žaliąją vėliavą. Ši vėliava ir tarptautinis Gamtosauginių mokyklų programos (GMP) sertifikatas mokyklai suteikiamas vieneriems metams. Norėdama jį gauti, mokykla turi įrodyti, jog yra to verta – salantiškiai tai įrodo kasmet nuo dalyvavimo šioje programoje pradžios.

Salantų gimnazijos gamtosauginės programos koordinatorė, biologijos mokytoja metodininkė Rasa Bumblienė „Pajūrio naujienoms“ sakė, jog šis įvertinimas visam gimnazijos kolektyvui – ir programoje dalyvaujantiems gimnazistams, ir mokytojams – labai brangus, gauti Žaliąją vėliavą ir Gamtosauginių mokyklų programos sertifikatą, kurį šiemet įteikė Gamtosauginių mokyklų koordinatorius Renaldas Rimavičius, nėra taip paprasta.

„Iš viso yra septyni GMP elementai, kuriuos kiekviena įstaiga, dalyvaujanti programoje, turi įgyvendinti. Visų pirma reikia įkurti gamtosauginį komitetą, kurio aktyviausi nariai privalo būti moksleiviai. Įkūrus komitetą, privalu parengti veiksmų planą, atlikti monitoringą, siekiant įvertinti, kaip parengtasis planas įgyvendinamas, rengti ir siųsti ataskaitas – darbo pakanka visiems, kas įsitraukia į programą“, – pasakojo R. Bumblienė.

Nors 7 žingsnelių metodika – svarbiausias GMP aspektas, svarbu yra ir kryptinga mokyklos bendruomenės veikla atitinkama tematika. Aplinkosauginiam auditui atlikti bei ekologinėms veikloms vykdyti siūlomos septynios temos: Atliekos, Šiukšlės, Klimato kaita, Energija, Vanduo, Bioįvairovė ir gamta bei Sveika gyvensena. Praėjusiais metais salantiškiai rinkosi su ekologija susijusias temas ir įsitraukė į šviečiamąją, praktinę, pažintinę bei tiriamąją veiklas: rašė darbus bei pranešimus, kuriuos pristatydavo konferencijose, į kurias buvo kviečiami moksleiviai ir iš kitų rajono mokyklų, ugdymo dienų metu į piliakalnius ir kitas krašto istorijai svarbias vietas rengė ekskursijas, kurių metu mokėsi pažinti savo kraštą ir jį mylėti.

Gimnazijoje buvo rengiamos viktorinos, skirtos Žemės dienai bei kitoms progoms, su ekologija susijusios temos, pavyzdžiui, atliekų rūšiavimas ir jo svarba, šiukšlės – kokius pėdsakus žmonės palieka planetoje, – buvo integruotos į įvairius dėstomus dalykus. Tiesa, dėl karantino nepavyko surengti akcijos „Darom“.

„Penktų-dešimtų klasių moksleiviai noriai įsijungė į užduotį aplankyti pasirinktą Salantų regioninio parko objektą, nufilmuoti jį ir pristatyti, papasakojant, kuo šis objektas svarbus ir patrauklus. Gaminome inkilus: vienų klasių moksleiviai juos kalė, kitų – margino, vėliau inkilai buvo iškelti Šauklių riedulyne. Pradinukai žiemą statė lesyklėles, lesino paukščius ir stebėjo, kokie sparnuočiai atskrenda“, – pasakojo gamtosauginės programos koordinatorė, akcentavusi, kad be pertraukos trylika metų prie gimnazijos plazdanti Žalioji vėliava – visos bendruomenės nuopelnas.

---

Tarptautinė gamtosauginių mokyklų programa

Aplinkosauginio švietimo fondas (FEE – Foundation for Enviromental) – 1981 m. įkurta tarptautinė nevyriausybinė organizacija. Savo tikslus FEE įgyvendina vykdydamas penkias programas: Mėlynosios vėliavos, Miškų pažinimo, Jaunųjų aplinkosaugos reporterių, Žaliojo rakto, Gamtosauginių mokyklų. Gamtosauginių mokyklų programa (GMP) Lietuvoje įgyvendinama nuo 2004 m. Jos tikslas – skatinti jaunus žmones aktyviai dalyvauti aplinkosaugoje ir spręsti ekologines problemas. Be Salantų gimnazijos, Kretingos rajone šiemet Žaliąsias vėliavas ir tarptautinius Gamtosauginių mokyklų programos sertifikatus penktąjį kartą gavo Marijono Daujoto progimnazija ir Baublių mokykla-daugiafunkcis centras.

„P. n.“ informacija


Kodėl verta auginti cidonijas

  • Audronė PUIŠIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2020-10-23
Cidonija – puošnus augalas: ir žydint, ir nokstant vaisiams.

„Paprastoji cidonija – tikra sodo puošmena: pavasarį ji puikiai atrodo, apsipylusi baltais ar rožiniais žiedais, skleidžia švelnų aromatą, rudenį gi medis pasipuošia įspūdingais vaisiais“, – teigė Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro profesijos mokytoja Ilona Stanevičiūtė.

Paprastoji cidonija mūsų soduose ir sodybose nėra itin paplitusi, tačiau besidomintieji naujovėmis šį augalą pastebi vis dažniau. Savaime cidonijos yra paplitusios Vidurinėje Azijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Kaukaze, jų vaisiai, padengti pūkeliu, primena citrinas. Iš vieno suaugusio krūmo priskinama iki 50 kg vaisių. Įdomu tai, kad švieži vaisiai nelabai tinka vartoti, ir, ko gero, cidonija yra vienintelis vaisius, kurio aromatas ir skonis atsiskleidžia jį termiškai apdorojus: troškinant su mėsos patiekalais, gaminant desertus, ruošiant atsargas žiemai – verdant uogienes, džemus, kompotus.

Savo tėvynėje cidonijų medžiai išauga iki 6–8 m, vėsesnio klimato rajonuose, taip pat ir Lietuvoje – iki 3–4 m aukščio. „Mūsų klimato sąlygomis tinkamesnė yra krūmo forma su trimis–penkiais ar daugiau stiebų – taip augalas mažiau nukenčia nuo šalčio, o jei ir nušąla – lengvai atželia ir yra ilgaamžiškesnis“, – paaiškino I. Stanevičiūtė.

Patinka cidonijai šilta, saulėta vieta, purus, derlingas, drėgnokas priemolis ar lengvai rūgšti dirva – svarbu, kad joje neužsistovėtų paviršinis vanduo. Laistyti reikia tik per didžiąsias sausras, nes gerai išsivysčiusios cidonijos šaknys pasiekia 2 m gylį, tad drėgmės gauna iš gilesnių dirvožemio sluoksnių.

Dirvą cidonijai pasodinti reikėtų ruošti kaip ir kitiems vaismedžiams: duobės kasamos 60–70 cm gylio ir 70–100 cm pločio, pripilama apie 10 kg komposto ar perpuvusio mėšlo, kuris sumaišomas su derlinga žeme, padarant kūgio formos kaupelį – ant jo paskleidžiamos ir apkasamos sodinuko šaknys. Gylio pakanka tokio, kokiame augo medelyne. Sodinti galima rudenį, likus 2–3 savaitėms iki šalnų, arba pavasarį, pradžiūvus dirvai. „Norint didesnio cidonijos vaisių derliaus, reikėtų sodinti du krūmus, kad žiedai geriau apsidulkintų. Tačiau dera ir pavienis krūmas“, – patarė profesijos mokytoja.

Genėti cidoniją rekomenduojama ankstyvą pavasarį – vasarį–kovą: išpjaunamos tarpusavyje konkuruojančios, į vidų augančios šakos, trumpinami pirmamečiai ūgliai, nuo kurių priklauso kitų metų derlius. Pasenusias, į vainiko vidų augančias šakas, galim išpjauti ir rudenį. Senstantys krūmai genimi intensyviau – tai paskatins naujų ūglių augimą ir vaisinių šakelių formavimąsi. Skirtingai nuo obelų ir kriaušių, cidonijos žiedus krauna ant šiųmečių ūglių, kurie išauga 3–4 savaitės po vegetacijos pradžios, kai pavasarinių šalnų tikimybė maža, ir žiedai nenušąla.

Cidonijos pradeda derėti 3–4 metais po pasodinimo, produktyvios 40–50 metų ir ilgiau. Pasidauginti cidonijų galima skiepijant, taip pat – horizontaliomis ir vertikaliomis atlankomis, žaliaisiais ir sumedėjusiais auginiais. „Nesunku išsiauginti cidonijų poskiepių – sėklos surenkamos nuo šalčiui atsparių sukultūrintų krūmų. Galima sėti rudenį arba stratifikuoti žiemą rūsyje ir balandžio pabaigoje pasėti lauke. Geromis sąlygomis poskiepiai užauga per metus. Tačiau iš sėklos cidonijos neužaugintume – augalas prarastų veislės savybes. Todėl geriau būtų skiepyti arba dauginti atlankomis“, – I. Stanevičiūtė atkreipė dėmesį, kad sunkiau cidonijos prigyja dauginant auginiais.

Cidonijos vaisiai sunoksta rugsėjo pabaigoje–spalio viduryje. Savo forma jie primena kriaušę ar obuolį, tankiai padengti pūkeliu, kuris lengvai nusibraukia. Švieži vaisiai nėra gardūs, tačiau apdorojus atsiskleidžia puikus aromatas ir, žinoma, skonis. Senovės graikai cidonijos vaisius vertino kaip gyvybinės energijos šaltinį ir savo mitologijoje įvardindavo kaip auksinį obuolį. Dėl išskirtinio aromato pintinę su cidonijomis dėdavo jaunavedžių kambaryje. Iš cidonijos vaisių gaminami ne tik desertai – Vidurinėje Azijoje cidonijos dedama į plovą, Graikijoje – gaminant mėsos patiekalus. Vertinga yra arbata su cidonijos gabaliukais, mat šiuose tvirtuose vaisiuose gausu vitaminų A, C, E, PP, B grupės, mikroelementų, ypač – kalio, vertingų rūgščių. Cidonija ne tik suteikia jėgų, bet ir gerai veikia psichiką, nuotaiką.

I. Stanevičiūtės patarimu, labai skanus iš cidonijos vaisių yra pats paprasčiausias desertas, kai, perpjovus cidoniją ir išėmus sėklalizdžius, į viduriuką įdedama medaus arba įberiama truputis cukraus ir iškepama orkaitėje. „Tikrai labai skanu“, – tvirtino Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro profesijos mokytoja.


Darbėnuose atkuriant senąją liepų alėją šią savaitę pasodintos 48 liepaitės.

Šakų genėjimas, senų medžių ir sužėlusių krūmynų šalinimas, žvyrkelių greideriavimas – tokie kasmetiniai rudens darbai įsibėgėja rajono seniūnijose. Kai kurių seniūnai turi kuo pasidžiaugti: į pabaigą eina vasarą ir dar anksčiau pradėti projektai. Tačiau beveik visi padūsauja, kad kasdieniams darbams nudirbti trūksta ir rankų, ir pinigų.

Gyvena pabaigtuvių nuotaikomis

„Miestelis dabar gyvena projekto „Darbėnų gyvenvietės kompleksinis atnaujinimas“ pabaigtuvių nuotaikomis“, – paklaustas, kuo gyvena seniūnija, pasakojo Darbėnų seniūnijos seniūnas Alvydas Poškys. – Trečiadienį pradėjome liepų alėjos atsodinimo darbus – aplink naujai nutiestą pėsčiųjų taką nuo senojo dvaro pastato parko link bus pasodintos 48 liepaitės. Praėjusią savaitę sumontuoti vaikų žaidimo aikštelės įrenginiai Darbėnų gimnazijos stadione, artimiausiu metu čia bus paklota speciali danga. Pamažėl įsibėgėja šaligatvio tiesimo darbai Skuodo gatvėje, čia jau pastatyti stulpai gatvės apšvietimui įrengti“.

Seniūnas pasidžiaugė, kad šiais metais, gavus papildomų „kovidinių“ lėšų, Laukžemėje, Grūšlaukėje ir Vaineikiuose pavyko išasfaltuoti po vieną gatvę. Prieš porą savaičių Naujojoje Įpiltyje įrengtas gatvių apšvietimas – to iki pat šiol dar nebuvo padaryta. Tačiau neapsieita be ekscesų: tik savaitę pasidžiaugę apšviestomis gatvėmis, gyventojai liko be šviesos, mat, nenuleidęs prie traktoriaus prikabintų padargų, traktorininkas sugebėjo nutraukti laidus, ir beveik savaitės prireikė gedimams pašalinti.

Visoje seniūnijoje vis dar pjaunama žolė – šie paprastai vasarai priskiriami darbai šiemet ilgai užsitęsė. Pamažu pradedami šalinti pakelėse sužėlę ir ant kelių šakomis jau užvirstantys krūmai – pradėta nuo Kiaupškių kaimo. Senojoje Įpiltyje, pasitarus su bendruomenės pirmininku Edvardu Stalmoku, nuspręsta praretinti krūmus, sužėlusius ant Karių kalno ir Marijos kalnelio.


Smilkalai iš magiško kioskelio

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2020-10-23
Laura Ruškytė įsitikinusi, kad kiekvienas žmogus gyvenime gali užsiimti tuo, ką labiausiai mėgsta, tik reikia drąsos ir pasitikėjimo savimi. Kūrybiniu slapyvardžiu Laura Mirėja pasivadinusios moters pomėgis – gaminti smilkalus, rengti jų degustacijas.

Kūrybiniu slapyvardžiu Laura Mirėja prisistatanti, o iš tikrųjų – „Minijos“ sodininkų bendrijoje gyvenanti Laura Ruškytė įsitikinusi: kiekvienas žmogus gali pasiieškoti vidinės drąsos, pasitikėti savimi, išbandyti skirtingus dalykus ir apsistoti ties tais, kurie daugiausiai teikia džiaugsmo.

Laiką išnaudoti džiaugsmui

„Gyvenimas per daug trumpas, todėl bent dalį šioje žemėje mums skirto laiko išnaudokime tam, kad padarytume jį gražesnį. Kas mėgsta šokti – tegul šoka, kas mėgsta keliauti – tegul keliauja, kas kurti – tegul kuria. Aš grįžau prie vaikystėje pamėgtos dailės, susidomėjusi menoterapija, dalyvauju Birštone įsikūrusio Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto renginiuose, o, važinėdama po užsienius, atradau ir visiškai naują sritį – smilkalus, kas tapo ir nedideliu mano verslu“, – sakė prieš 12 metų į Kretingos rajoną iš Mažeikių gyventi atsikrausčiusi pašnekovė.

Kauno technologijos universitete neakivaizdžiai ji yra baigusi tarptautinės prekybos bakalaurą. „Dirbau sekretore, vertėja, vadybininke ir tuo pačiu studijavau gana pragmatišką specialybę, nes mano tėvai neabejojo, kad pirmiausia privalau įgyti pagrindą po kojom, gauti nuolatines pajamas“, – kodėl, svajojusi tapyti paveikslus ir turėdama Mažeikių meno mokyklos baigimo pažymėjimą, nepasuko į Dailės akademiją, pasakojo jauna moteris.

Bet juk ne be reikalo gyvuoja posakis ką išmoksi, ant pečių nenešiosi: pašnekovė atviravo vis tik retsykiais į rankas paimanti teptuką – namų sienas puošia keli tapybos kūriniai. Be to, Laura yra sukūrusi ir pluoštą atvirukų, kuriuose vaizduoja abstrakcijas. Viename atviruke – labirintas.

„Labirinte žmonės nepasiklysta, labirinte žmonės atranda save, labirinte nereikia susidurti su minia, labirinte galima susipažinti su savim“, – autorė perskaitė anglų kalba parašytą užrašą ties juo.


Seniausias, XVIII amžiaus, Grykšių, Daktarų, Slučkų užusienių ir Klibių kaimo planas. Parengė matininkas Pranciškus Jodka. 1771 m. Lietuvos valstybės archyvas

Grykšiai – baudžiavos laikais Kretingos dvaro girios pakraštyje išaugęs nedidelis, kelių sodybų kaimas. Sovietmečiu jį sunaikino melioracija, o šiandien gyvenvietė atgimsta naujam gyvenimui tapdama naujakuriams patraukliu Kretingos priemiesčiu.

Pavadintas naujakurio vardu

Senovėje dabartinių Daktarų, Grykšių ir Slučkų kaimų teritorijoje augo miškai, priklausę Kretingos dvaro giriai, kurią šiandien mena Ilgųjų pievų, Rubulių, Girės ir Aukštkalvių miškų masyvas. XVI–XVIII a. šioje girioje vyko aktyvi ūkinė veikla: angliadegiai kurui gamino medžio anglį, smaldegiai degė dervą, medkirčiai kirto medieną eksportui ir valsčiaus poreikiams – kurui, dvaro ir kaimų trobesių statybai. Nemaža girios dalis buvo iškirsta XVII a. pirmajame ketvirtyje statant Kretingos, tuo metu oficialiai vadintos Karolštatu, miestą.

Gretimoje Prūsijos karalystėje augant miestams, augo ir žemės ūkio produkcijos eksportas. Tai skatino žemdirbystės plėtrą. Todėl dvarininkai, suteikdami įvairias lengvatas, valstiečius ragino kurtis iškirstose biržėse, įdirbti žemdirbystei tinkamą plėšininę žemę. Tokiu būdu į rytus nuo XVII a. antroje pusėje suformuoto valakinio-gatvinio Klibių kaimo, kirtimų išretintame Kretingos dvaro girios pakraštyje XVII a. pab. – XVIII a. pr. atsirado Grykšių užusienis (lenk. zaścianek Gryksze), pirmąkart paminėtas 1771 m. sudarytame Vilniaus vyskupo, kunigaikščio Ignoto Jokūbo Masalskio paveldėtos Kretingos grafystės (valsčiaus) inventoriuje.

Gyvenvietės pavadinimas, kaip tuo metu buvo įprasta, kilo iš asmenvardžio. Jai vardą davė pirmasis šių žemių naujakurys Grykšas. Žemaičiai kaimą vadina – Grīkšē.

1771 m. Kretingos grafystės inventorius liudija, kad Grykšių užusieniui priklausė apie 6 valakus (apie 128 ha) žemės, kuri ribojosi su Daktarų užusieniu, Klibių kaimo dirbama ir pievų žeme, Slučkų ir Dupulčių ganyklomis bei Kretingos dvaro giria. Centrinėje užusienio dalyje abipus upelio stovėjo 4 vienkieminės sodybos, kuriose gyveno žemdirbiai Jurgis Tiškus, Petras Stoškus, Antanas Miežetis ir Jonas Tarvydas su šeimomis, mokėję dvarui už nuomojamą žemę rentos mokestį – činšą.

XVIII a. Grykšiai priklausė Kretingos grafystės Kurmaičių vaitystės Bliūdsukių laukininkijai ir kartu su Daktarų užusieniu sudarė vieną teritorinį vienetą.

Plytų fabrikas – Telšių apskrities įžymybė

XIX a. Grykšiai tapo savarankišku kaimu, tačiau sodybų sumažėjo perpus: 1827 m. buvo 2 katalikų namai, o 1846 m. – 2 dūmai. 1857 m. gyveno jau 3 katalikų – Vincento Montrimo, Petro Bertašiaus ir Jono Putvino šeimos, kurias sudarė 13 vyrų ir 18 moterų.

Panaikinus baudžiavą, 1861 m. kaime liko tik viena sodyba, o rytinėje dalyje grafo Nikolajaus Zubovo Kretingos dvaro valdytojas pastatė plytinę, kurios produkcijai – plytoms ir čerpėms, gaminti naudotas čia pat kasamas molis. Tai buvo didžiausia šio profilio pramonės įmonė Telšių apskrityje, rašytiniuose šaltiniuose vadinama Kretingos plytų fabriku.

Po baudžiavos panaikinimo įsteigus valstiečių luominę savivaldą, Grykšiai buvo priskirti prie Kauno gubernijos Telšių apskrities Kretingos valsčiaus Daktarų bendruomenės. Vykdant pobaudžiavinę žemės reformą, didesnioji dalis dirbamos žemės 1869 m. buvo išdalinta išsipirkti valstiečiams Kavaliauskui ir Tadui Žyliui, o kita dalis – plytinės teritorija, liko Kretingos dvaro nuosavybė. Ganyklos, šienaujamos pievos ir miškas palikti bendram valstiečių ir dvaro naudojimui. Tokiu būdu XIX a. antrojoje pusėje Grykšių žemėje buvo suformuota 2 valstiečių ūkių gyvenvietė. Jos gyventojai Kavaliauskas ir Tadas Žilys už gautą dirbamą žemę išperkamuosius mokesčius mokėjo Nikolajui Zubovui, nuo 1871 m. – jo sūnui Gavrilui Zubovui, o nuo 1875 m. – Juozapui Tiškevičiui.

Naujojo Kretingos dvaro savininko Juozapo Tiškevičiaus iniciatyva, matininkas Aleksandras Kalašnikovas 1883 m. apmatavo valstiečių, dvaro ir bendro naudojimo žemes bei parengė kaimo ribų ir žemėnaudos planą. Šis planas liudija, kad Grykšiams tuo metu priklausė apie 120 ha žemės. Dvi valstiečių šeimos valdė 2,76 ha pasodybinės, 27,29 ha ariamos, 17,25 ha pievų ir 48,27 ha ganyklų žemės. Dar 16,24 ha ganyklų valstiečiai naudojosi bendrai su dvaru.

Abi valstiečių sodybos stovėjo ties kaimo viduriu, o atokiau nuo jų į vakarus, žemių pakraščiu ėjo kelias Dupulčiai–Daktarai. Tarp kelio ir sodybų telkšojo trys didelės kūdros, atsiradusios, matyt, kasant molį plytinei. Pietrytine kaimo dalimi, per mišką, nuo Kretingos–Kartenos vieškelio ėjo dar vienas kelias, vedęs kaimo rytinės dalies centre grafui Juozapui Tiškevičiui priklausančio apie 15 ha dydžio žemės sklypo, kuriame tebestovėjo plytinė, link.


Neventiliuojami namai supus

  • Žemė ir ūkis
  • 2020-09-25

Patalpose dauguma mūsų praleidžia didžiąją savo gyvenimo dalį. Mūsų namai, būstai turi atitikti visus jų statybos standartus, inžinerinius reikalavimus.

Gyvenamosioms patalpoms svarbiausia yra jų tinkamas šildymas ir vėdinimas. Blokiniams pastatams anksčiau duodavo 40–50 metų garantiją. Beveik visi Topolių mikrorajono Kretingoje daugiabučiai blokiniai namai stovi daugiau kaip 30 metų. Mes, juose gyvenantys, nežinome, koks yra šių statinių pamatų, konstrukcijų atsparumas. To niekas netikrina. Kiek man žinoma, blokai šiems pastatams buvo daromi iš keramzitbetonio, į kurį dedama poras sudarančių medžiagų, blokų ventiliacijai. Nežinome betono tankio, neaiški armatūros, kitų metalinių konstrukcijų, jungiančių blokus, sudėtis, jų apsauga nuo korozijos, ypač blokų, balkonų suvirinimo taškuose.

Visiems aišku, kad per tiek metų pastatai nusidėvėjo, yra beveik atitarnavę. Valdžia nusprendė, kad juos reikia renovuoti. Esu įsitikinęs, kad blokinį pastatą kapitališkai suremontuoti neįmanoma, tokį pastatą galima tik nugriauti. Tačiau valdžia įsigeidė ir daugiabučių blokinių namų renovacija įsibėgėjo.

Renovuoti namai iš išorės bent keletą metų atrodys geriau. O kas toliau? Nuo stogo parapeto vanduo per lietų patenka ant namo sienų. Po kažkurio laiko vienu kitur pasirodo pelėsis. Pelėsis jau lenda renovuotuose Lazdynų aklg. Nr. 4 ir Nr. 5 namuose. Praėjus dar kažkiek laiko, tie namai nebesiskirs nuo nerenovuotų, neaplipdytų pastatų. Nuo Lazdynų aklg. Nr. 5 namo jau atplyšo gabalas tinko su visais dažais, tas pats ir Savanorių g. 42 renovuoto namo pastogėje.

Po to aplipdymo – renovacijos šilumos pastate daugiau susilaiko. Nepaneigsi. Tai pliusas, mažiau mokam už šildymą. Gal ne 40 proc., kaip prognozavo, bet 10–20 proc. tai tikrai. Kol šilumos tiekėjai nesugalvos didinti šilumos kainų, o taip manau nutiks, kai padaugės renovuotų pastatų.

Renovacijai dažniausiai naudojama ekovata (akmens vata) arba polistireninis putplastis, kuris, kaip teigiama, gana ekologiškas. Tačiau blokiniams namams geriau tinka vata. Dar geriau būtų naudoti ventiliuojamas plokštes, kaip antai „Paroc CWAS-358“, „Paroc CWAS-25 t“ ir panašias. Bet tai brangu.


Kretingos miesto verslo dalimi šią vasarą tapusi bendrovė „Scandagra“ džiaugiasi iš įmonės „Imlitex valda“ išsinuomojusi vieną moderniausių grūdų elevatorių Lietuvoje.

Kretingoje, Tiekėjų gatvėje, įsikūrusio grūdų elevatoriaus nuomininkė skandinaviško kapitalo bendrovė „Scandagra“ skaičiuoja intensyviausio metuose veiklos mėnesio – rugpjūčio – rezultatus, superkant gerą šių metų derlių. Kretingos miesto verslo dalimi šią vasarą tapusi įmonė džiaugiasi išsinuomojusi vieną moderniausių grūdų elevatorių Lietuvoje, veikiantį strategiškai palankioje geografinėje vietoje. Apgailestaujama tik dėl to, kad ne visi Kretingos miesto bendruomenės gyventojai elevatoriaus veiklą per rugpjūčio karštymetį sutiko palankiai.

Nuomotis rinkosi aplinkai draugišką elevatorių

„Rugpjūčio mėnuo – pats karščiausias darbymečio laikas tiek žemdirbiams, tiek ir grūdų elevatoriaus personalui. Per šį mėnesį priėmėme 40 tūkst. tonų įvairių grūdų. Elevatorius dirbo ištisą parą, darbuotojai darė viską, kad grūdus atgabenusiems ir jų pasiimti atvykusiems vairuotojams nereikėtų laukti eilėse. Efektyviau dirbti mums padėjo ir tai, kad šiame elevatoriuje yra du grūdų priėmimo-išdavimo punktai bei automatinė skaitmeninių kortelių sistema – vairuotojams neprireikia blaškytis po teritoriją su popieriniais dokumentais rankose“, – sako UAB „Scandagra“ generalinis direktorius Marius Vasiliauskas.

Jis taip pat pabrėžia, kad rinkdamiesi savo įmonės veiklai išsinuomoti UAB „Imlitex valda“ priklausantį grūdų elevatorių „Scandagra“ specialistai labai atidžiai įvertino ne tik šios rūšies įrangos galimybes, bet ir galimą poveikį aplinkai, įskaitant taršą ir veiklos keliamą triukšmą.

Anot elevatorių nuomojančios įmonės vadovo, Kretingos elevatorius – vienas iš 5 tokios paskirties „Scandagra“ kompanijos naudojamų objektų Lietuvoje. „Scandagra“ šalyje dirba jau 14 metų, o kompanijos personalui labai gerai žinomi šiuo metu Lietuvoje veikiančių elevatorių privalumai bei trūkumai.

Šiame bendrovės „Imlitex valda“ elevatoriuje sumontuota itin moderni šveicariška „Buhler“ džiovinimo ir valymo įranga. Džiovykloje naudojamas aplinkai draugiškas kuras – gamtinės dujos. Priimdami sprendimą trejiems metams išsinuomoti objektą, būsimi nuomininkai įvertino ir savininkų veiksmus, mažinant triukšmo lygį – buvo investuota 200 tūkst. eurų specialiai triukšmą izoliuojančiai sienelei įrengti, įdiegtos kitos triukšmą mažinančios priemonės, – teigia „Imlitex Holdings“ valdybos narys Vygandas Blandis.

Pasak „Imlitex Holdings“ valdybos nario, įdiegus triukšmą slopinančias technologijas, licencijuota bendrovė atliko „Imlitex valda“ elevatoriaus skleidžiamo triukšmo lygio matavimus ir nustatė, kad triukšmas neviršija nustatytų normų.


Dzūkams nenusileidžia: grybus tempia pintinėmis

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2020-09-25
„Jeigu dzūkas per televiziją džiaugiasi tūkstančiu laimikių, tai kodėl aš, žemaitis, tuo pasidžiaugti negaliu?“ – pokštavo vydmantiškis P. Bakšys.

Viešojoje erdvėje žmonės iš visos Lietuvos nepaliauja girtis šiųmetine baravykų gausa ir dalintis jų fotografijomis. Iš miško grįžęs vydmantiškis Petras Bakšys namo taip pat parsinešė pintinę, kupiną grybų.

Grybautojų tiek, kad baidosi žvėrys

„Jeigu dzūkas per televiziją džiaugiasi tūkstančiu laimikių, tai kodėl aš, žemaitis, tuo pasidžiaugti negaliu?“ – pokštavo P. Bakšys. Vos žmoną Reginą į darbą rytais per langą akimis nulydėjęs, buvęs vairuotojas, o dabar pensininkas Petras grybauti toli nevažiuoja – pėsčias nukulniuoja į čia pat esančius Pryšmančių miškus, patraukia Liepynės link. Tiesa, anot pašnekovo, gražiu oru grybautojų ten – tiek daug, kad jų šūkavimų žvėrys baidosi.

„Anądien raunu sau baravyką – gerai kad pasilenkiau, stirna būtų kepurę nunešusi“, – linksmai pasakojo Petras.

Grybų jis susidžiovina ir žiemai – esą nieko nėra skaniau, kaip mišku kvepiantys padažai ar sriubos. Vyras prisiminė ir, kad iš mokyklos grįžusios dukros pagal prieskonius galėdavusios atskirti – mama ar tėtis barščius tą dieną virė. Tėčio sriubos – visada su grybais.

Neaplenkia hormonų audros?

Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotojas Jonas Kasparavičius „Pajūrio naujienoms“ teigė nesiimąs spręsti, ar pastarieji metai pagal baravykų gausą iš tikrųjų yra patys derlingiausi istorijoje. Mokslininko žodžiais, šiųmetė baravykų banga prasidėjo vasarai baigiantis, po sausros palijus. Praėjusiais metais baravykai taip pat demonstravo norą gausiai augti, bet pristabdė sausra. Nepaisant to, ir pernai kai kuriose vietose buvo aptikta daug milžiniškų baravykų. Paprastai šio miškų karaliaus kepurės didžiausia apimtis būna 22 cm, o randama iki pusės metro, patys grybai sveria po kelis kilogramus. Kodėl taip pasitaiko, anot pašnekovo, mokslininkai kol kas paaiškinti negali, tačiau mano, kad tai – ne mutacija, o sutrikimas, galbūt, kaip įvardijo J. Kasparavičius, „siaučia hormonų audros“.

Šio sezono pradžia gero derliaus nežadėjo, tačiau, kadangi grybai turėjo daug energijos ir „pasireikšti“ nebetrukdė sausra, ėmė derėti kad ir vėliau negu paprastai – rugpjūčio pabaigoje. Grybų derlius džiugina dar ir dabar. Kiek grybautojų laimė tęsis, pašnekovas teigė nežinantis – gali būti, kad ir visą spalį. Tačiau faktas – vėl pradeda trūkti lietaus. Kol kas gelbsti tai, kad naktys – šaltos, šiek tiek pagirdo gausiai iškrentanti rasa.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas