|
|
|
Žemė ir ūkisGamta pateikė siurprizų
Aplinkos ministerija paskelbė, kad 2025-ieji metai Lietuvoje buvo šiltesni ir sausesni nei įprastai. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, vidutinė metinė oro temperatūra buvo 8,4 laipsnio – vienu laipsniu šilčiau nei norma. Praėjusieji metai pagal šiltumą buvo penkti nuo 1961 m., užfiksuoti net 22 stichiniai bei 3 katastrofiniai meteorologiniai reiškiniai ir 7 stichiniai hidrologiniai reiškiniai. Jie neprilygo 2024 metams, kurie buvo šilčiausi per visą meteorologinių stebėjimų istoriją ir vidutinė metinė oro temperatūra buvo 9,5 laipsnio. Septyni mėnesiai buvo šiltesni, trys – vėsesni, o du – artimi 1991–2020 m. vidurkiui. Sausis ir kovas buvo neįprastai šilti, o trečius metus iš eilės nustebino ir vasariškas rugsėjis. Gegužė buvo labai šalta, rugpjūtis – irgi vėsesnis nei vidutiniškai. Aukščiausia oro temperatūra 2025 m. fiksuota Druskininkuose liepos 3 d. (35,6 laipsnio), o žemiausia – Šalčininkuose vasario 16 d. (-17,7 laipsnio). Per metus buvo pagerinti net 23 parų maksimalios oro temperatūros rekordai ir 2 parų minimalios oro temperatūros rekordai pavasario šalnų laikotarpiu. Pernai Lietuvoje nuo 2017 m. neregistruotas nė vienas kaitros atvejis. Taip pat fiksuota mažiausiai karščio dienų nuo 2009-ųjų. Per metus tropinė naktis buvo fiksuota tik liepos 22-ąją Nidoje, kai minimali paros oro temperatūra nenukrito žemiau 20,2 laipsnio. Tai mažiausias fiksuotas tropinių naktų skaičius nuo 2008 m., kai jų išvis nebuvo fiksuota. Vidutinis kritulių kiekis 2025 m. Lietuvoje buvo 675 mm (3 proc. mažiau nei norma), tačiau pasitaikė ekstremalių mėnesių: vasaris ir balandis buvo labai sausi, o liepa – trečia drėgniausia nuo 1961 metų, kuomet vykdomi šiuolaikiniai meteorologiniai stebėjimai. Daugiausiai kritulių per metus iškrito Anykščiuose – 904 mm, o mažiausiai – Kybartuose – 489 mm. Pernai buvo užfiksuoti net 22 stichiniai bei 3 katastrofiniai meteorologiniai reiškiniai ir 7 stichiniai hidrologiniai reiškiniai.
Paskui skundus vos spėja – grubių pažeidimų nėra
Kretingos rajono savivaldybės Civilinės saugos ir viešosios tvarkos skyrius šiais metais gavo pranešimus apie 9 galimai netinkamomis sąlygomis laikomus šunis tiek Kretingos mieste, tiek Kretingos, Kartenos, Imbarės seniūnijose. Sutinka geranoriškai, bet turi klausimų „Grubių taisyklių pažeidimų, kad būtų pagrindas paimti gyvūnus, nenustatėme, tik gyventojams papildomai paaiškinome Gyvūnų laikymo taisyklės ir kokie reikalavimai yra prižiūrint keturkojus šaltuoju metų laiku“, – sakė skyriaus vedėja Renata Jonauskienė. Paklausta apie šunų šeimininkų reakcijas, vyriausioji specialistė Angelė Ubartienė teigė, jog pirmiausia žmonės nustemba, nori sužinoti, kas įskundė, kam kada ir kodėl yra neįtikę, be to, visiems atrodo, kad savo augintinius prižiūri teisingai. „Tačiau neteko sutikti negeranoriškų gyventojų – noriai išklauso, ką reikėtų daryti kitaip, jeigu gyvūnai neskiepyti, nečipuoti, pažada greitu laiku šiuos reikalus susitvarkyti“, – pasidžiaugė A. Ubartienė. Gyvūnų gerovės gynėjai kaip tik yra skelbę pavojų per šalčius lauke laikomiems ir grandine prirakintiems šunims, apgailestauta, kad tokių įsisenėjusių neva kankinimo formų iki šiol Lietuvoje nepavyksta uždrausti įstatymu. O ar Civilinės saugos ir viešosios tvarkos specialistės daug prie grandinių laikomų šunų pastebėjo Kretingos rajone? „Jei skaičiuotume Kretingos mieste – prie kas antros trečios trobos, jei kaimuose – dar daugiau. Iš esmės namuose gyventojai laiko tik veislinius mažus šunis“, – sakė A. Ubartienė. Tačiau, pavyzdžiui, užvakar apsilankiusi Kartenos seniūnijoje, Civilinės saugos ir viešosios tvarkos skyriaus komanda pamatė, kad ir lauke gyvūnais rūpinamasi normaliai. „Apžiūrėjome būdą – ji buvo apšiltinta polistirolu, gyvūnas – didelis, guvus, nepavargęs. Smagu, kai žmonės supranta, ir kaip savo augintinius maitinti per šalčius: duoda mažiau sauso, daugiau šilto maisto ir šilto vandens“, – pasakojo vyriausioji specialistė.
Kurapka – svarbus paukštis. Žiemą jai reikia padėti
Lietuvos ornitologų draugija ūkininkų, medžiotojų, sodybų savininkų bei visų gamtos mylėtojų prašo prisidėti prie kurapkų apsaugos žiemą. Kaip „Pajūrio naujienoms“ teigė draugijos komunikacijos ekspertė Justina Kuliešė, šiuos paukščius būtina pagloboti. Kurapkų Europoje mažėja Gausi sniego danga kurapkoms sudaro itin sudėtingas išgyvenimo sąlygas. Kai sniego sluoksnis viršija 30 cm arba po atodrėkio susiformuoja kieta ledo pluta, šie paukščiai nebegali pasiekti natūralaus maisto – žolės arba želmenų. „Tokiais atvejais be žmogaus pagalbos kurapkų išgyvenimo tikimybė labai sumažėja, ir šios dienos joms gali būti mirtinos“, – teigė J. Kuliešė. Kurapkos – sėslūs paukščiai, tačiau prispaustos bado ir šalčio yra priverstos klajoti. Dėl maisto trūkumo jos dažniau aptinkamos prie sodybų, vienkiemių ar miestų pakraščiuose. Čia paukščiai susiduria su papildomais pavojais, ypač su laisvai laikomais šunimis ir katėmis, todėl teikiama pagalba turi būti organizuojama taip, kad būtų užtikrintas ir saugumas. Kurapkų populiacija sparčiai mažėja visoje Europoje, o tai, anot gamtos specialistų, rodo platesnes agrarinio kraštovaizdžio ekologines problemas. Lietuvoje šios rūšies nykimą lėmė intensyvus žemės ūkis, pesticidų naudojimas ir buveinių nykimas. Šiuo metu kurapka yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pastarųjų metų švelnesnės žiemos sudarė sąlygas populiacijai iš dalies atsikurti, tačiau viena atšiauri žiema su storu sniego sluoksniu gali panaikinti kelerių metų teigiamus pokyčius. Ornitologai atkreipia dėmesį, kad kurapkai būdingi populiacijų svyravimai dėl klimatinių sąlygų ypatumų. Tačiau, jei rūšies būklė gera ir populiacija gausi, tai nenulemia jos išnykimo. Kurapkų buvimas yra svarbus sveiko ir mažiau užteršto agrarinio kraštovaizdžio indikatorius.
Pasėliai po sniegu – ką tai reiškia ūkininkams?
Džiaugiamės sulaukę seniai matytos gražios žiemos, tačiau žemdirbiai su baime laukia pavasario, kai sniegas ims tirpti. Pasak Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos rajono skyriaus pirmininko Rimanto Pauliko, baltu patalu žemė buvo padengta šlapia, neįšalusi, ir pradėję vegetuoti augalai po sniegu gali pradėti šusti, mat susidariusi pluta jiems neleidžia kvėpuoti. „Su kolegomis susitikę pakalbam – ar neatsitiks taip, kad, ką iš rudens pasėję, pavasarį turėsim iš naujo atsėti?“ – svarstė R. Paulikas. Anot jo, kai žemė pašalusi, augalai pereina į žiemojimo tarpsnį ir tarsi „užsikonservuoja“, o šiuokart storas sniego sluoksnis gali būti ant vegetuojančių. Tokiu atveju pasėliai negautų deguonies, negalėtų kvėpuoti ir šustų. „Aš pats vakar padėjau medžiotojams – savo technika vežiau žvėrims pašarus į laukus. Pastebėjau, kad sniego buvo virš kelių, apie 60–70 centimetrų“, – sakė Ūkininkų sąjungos skyriaus pirmininkas. Jo teigimu, tokių metų yra buvę ir anksčiau, kai po sniegu žuvo 70–80 proc. pasėlių. Paprastai išgyvena tik tie augalai, kurie pasėti ant kalniuko, buvo mažiau išsivystę. O jeigu pasėlis – tankus, su didele lapija, kuri sniego prispausta prie žemės, gali įsimesti pelėsis, grybiena.
Miškininkas: „Gyvūnai – ne tokie bejėgiai, kaip atrodo“
Atėjus žiemai, ir pakankamai gausiai iškritus sniegui, atsiranda gyventojų, kurie skuba į miškus vežti maisto laukiniams gyvūnams. Tačiau specialistai akcentuoja – ne kiekviena žiema yra kritinė, o netinkamas gerumo demonstravimas kartais gali padaryti daugiau žalos negu naudos. Be to, pagal tam tikras taisykles, laukinių gyvūnų maitinimu rūpinasi medžiotajai. Apie tai „Pajūrio naujienos“ kalbėjosi su Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) Kretingos skyriaus pirmininku Sigitu Kupšiu. Kritinės padėties rajone nėra Miškuose, anot miškininko Sigito, galima pastebėti dviejų tipų laukinių gyvūnų maitinimo vietas: viliojimo vietose naudojamas natūralus pašaras, skirtas pritraukti medžiojamuosius gyvūnus. Laikantis griežtų medžioklės taisyklių, šėryklos įrengiamos tam, kad gyvūnai galėtų pasimaitinti, ir prie jų medžioti draudžiama. „Jeigu tuose miškų plotuose laukiniai gyvūnai nerastų maisto, tai nebūtų ir žvėrių, todėl nuo seno medžiotojai pasirūpindavo šėryklomis. Tai nėra naujas reiškinys. Atrodo, kad šiemet sulaukėme gausiai sniego, tačiau anksčiau jo būdavo dar daugiau, – paaiškino S. Kupšys. – Šėrykla – tai vieta, kur gyvūnas gali ateiti, ramiai maitintis, o žmogaus veikla čia turi būti itin atsargi.“ Maitinti laukinius gyvūnus žiemą būtinybės nėra. Anot LMŽD Kretingos skyriaus pirmininko, žvėrys pasirūpinti puikiai geba ir patys: „Kol virš sniego nėra susidariusi pluta, o šiuo metu miške sniegas pakankamai dar purus, gyvūnai savo kanopomis, knyslėmis prakapsto sniegą ir randa maisto.“ Miško kirtavietės, nulaužti ar nukirsti medžiai tampa natūralia pašarine baze – žvėrys graužia žievę, šakas, ūglius. „Pavyzdžiui, nukirsta blindė ar drebulė elniniams yra tikras delikatesas. Šakos ir kamienai – tai maistas, kurį jie puikiai ėda“, – paaiškino miškininkas. Anot jo, dažnai žmonės net nepastebi, kiek daug natūralaus maisto žvėrys randa patys, ypač kai sniegas nėra sukaustytas ledo pluta. „Vertinant situaciją Kretingos rajone, kritinės padėties šiuo metu nėra. Nors sniego ir nemažai, bet jis purus, be plutos, todėl kanopiniai gyvūnai lengvai pasiekia žemę, o šernai be vargo išknisa maistą. Šiandien tikrai nėra pagrindo sakyti, kad žvėrims gresia badauti“, – atkreipė dėmesį S. Kupšys. Šėryklose paliekamas tik natūralus pašaras. „Laukinius gyvūnus galima maitinti tik natūraliu pašaru. Medžiotojai maitina grūdais, kukurūzais, žirniais, pašariniais runkeliais, kartais – silosu. Priklauso, kokio pašaro tuo metu galima gauti iš ūkininkų“, – įvardino medžiotojas. Šėryklos ypač naudingos, kai sniegas šiek tiek atitirpsta ir vėl staiga užšąla. Tada viršutinis sniego sluoksnis būna kietas. Kaip aiškino S. Kupšys, net ir grubią odą turintys šernai ją susibraižo ir susidrasko, o stirnos, kurių kojos – plonos, gali ne tik jas pažeisti, bet ir susilaužyti: „Tada jau gyvūnams būna daug problemų. Tam šėryklos ir reikalingos, nes laukiniai gyvūnai, atradę maitinimosi vietą, būna netoli jos, taip kaupdami energiją ir nežalodami savęs.“
Susirūpinęs paukščiais, kala įmantrias lesyklas
Trakų gatvėje gyvenantis stalius Vaclovas Kubilius savo rūpestį sparnuočiais išreiškia labai buitiškai: jis kala lesyklas ir inkilus paukščiams. O kadangi iš prigimties turi kūrybiškumo gyslą, jo paukščių namai – su įmantrių formų langais, dekoruoti smulkiomis detalėmis. Kaip pats sako: kad būtų gražu žmogui ir patogu paukščiui. „Po darbo ar savaitgaliais einu į savo meistarnę: čia ir pailsiu, ir gerą darbą padarau. Bet tik tuomet, kai užeina noras, – atviravo mažakalbis vyras. O paklaustas, kodėl visas kūrybos laukas atitenka tik sparnuočiams, neryžtingai atsakė: – Nė pats nežinau, prie namų priskrenda visokių paukščių, įdomu juos stebėti. Sykį kažkoks egzotiškas, tikrai ne mūsų kraštų, atskrido – gal pabėgęs iš narvelio, o gal, žiemoms šylant, jau ir apsilanko visokių neįprastų paukščių iš svetur.“ Pirmąją lesyklą jis sakė pasidaręs prie savo namų, kad galėtų stebėti maisto palesti atskridusius paukščius. Įdėjo rankų šilumos ir širdies. Tokį grožį pamatė dukros Gileta ir Aistė – ir jų namams sukalė lesyklas, dar ir sūnui Erlandui padarė. „Visi džiaugiasi, pasikabinę sodybose. Pamato jų draugai, prašo, kad ir jiems padaryčiau“, – kalbėjo V. Kubilius. O kai jo duktė Gileta prieš Kalėdas pradeda prekiauti eglutėmis, atgabentomis iš Danijos, pirkėjams pasiūlo ir tėvo pagamintą lesyklą. Jei puošia eglutę lauke, meniškai sukalta lesyklėlė yra tarsi papuošalas, ypač – kai lesalo suskrenda paukščių pulkas, o ir vėliau per visą žiemą tarnauja. „Būna, kad žmonės paprašo ir didelių lesyklų – šios skirtos kėkštams. Padaryti net kelias tokias užsiprašė ornitologė iš pamario krašto ir mūsų rajono medžiotojai“, – teigė V. Kubilius, patikindamas, kad mūsų žmonės nėra abejingi gyvajai gamtai – žiemą rūpinasi paukščiais ne vien prie namų, veža lesalo ir į atokesnes vietas. Kartkartėmis Vaclovas prigamina per daug lesyklų, tad išveža jas į turgų. Tačiau nuolat lesyklomis neužsiimąs, mano, kad galėsiąs, kai išeis į pensiją. Gamina jis ir inkilus, tačiau rečiau, mat, šiems reikalinga speciali – šiurkštesnė, neobliuota – mediena, o ir pati lenta turinti būti plonesnė. „Slidi obliuota mediena paukščių nameliams netinka, jie tokiuose nemėgsta įsikurti“, – sakė V. Kubilius.
Skyrė lėšų medaus tyrimams
Lietuvos bitininkų sąjunga (LBS) tęsia iniciatyvą tirti iš Kinijos ar kitų trečiųjų šalių atvežamo ir mūsų šalies prekybos centruose parduodamo medaus kokybę. Kretingos bitininkų draugiją ne per seniausiai pasiekė LBS žinia, kad artimiausiu metu į laboratoriją Vokietijoje vėl planuojama išsiųsti kiniško medaus mėginius. „Jei būtų nustatyta, kad jie nėra autentiški, vėl galėtume kreiptis į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą“, – sakoma LBS pranešime. Vieno mėginio ištyrimo kaina – apie 200 Eur, ir LBS nėra pajėgi sumokėti už tyrimus, tad ji kreipėsi į draugijas, pavienius bitininkus, kad nors minimaliai prisidėti prie medaus tyrimų kompensavimo ir tolesnių darbų. Į kvietimą skirti lėšų medaus tyrimams atlikti atsiliepė ir Kretingos bitininkų draugija – valdybos sprendimu, šiuo tikslu LBS buvo pervesti 200 Eur. „Šis lėšų fondas naudojamas tik medaus tyrimų tikslais kovai su suklastotu įvežtiniu medumi“, – teigė LBS. Be Kretingos bitininkų draugijos, medaus tyrimams 1 tūkst. Eur pervedė UAB „Apiproduktai“, skirtingas sumas – Jurbarko bitininkų draugija „Nektaras“, Anykščių, Panevėžio bitininkų draugijos, Klaipėdos krašto bitininkų bendruomenė „Midutis“, šalyje žinomų bitininkų Arbutavičių šeima, kiti. Iš viso kol kas yra surinkta 2 tūkst. 250 Eur, o 10 medaus mėginių tyrimams Estijos laboratorijoje „Celvia“ išleista 1 tūkst. 525 Eur. „Po Naujųjų metų dar kartą su draugijos valdyba aptarsime, kad vėl pervestume tam tikrą sumą medaus tyrimams atlikti. Manau, bičiuliai neprieštaraus, kad nors šiek tiek prisidėtume prie bendros šalies bitininkų kovos su didžiaisiais prekybos centrais dėl nelegaliai įvežamo medaus ir bandymų prekiauti padirbtu medumi“, – Kretingos bitininkų draugijos pirmininkas Ričardas Petraitis pasidžiaugė, kad tarp LBS ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos yra užsimezgęs geras dialogas ir bendradarbiavimas – ši tarnyba pagal galimybes pažadėjo tikrinti visą į Lietuvą įvežamą medų. „Tačiau didžiuosiuose prekybos centruose vis dar atsiranda neaiškaus medaus, kuris kelia didelių abejonių dėl autentiškumo, – pastebėjo R. Petraitis, kviesdamas pagal galimybes ir pavienius bitininkus prisidėti prie šių tyrimų. – Taip mes, tikėtina, labiau apginsime savo produkciją, o viešindami padirbinėtojus apsaugosime savo pirkėjus nuo padirbinių.“
„Kretingos vandenims“ 2025 metai pelningi
Kretingos rajono savivaldybės uždaroji akcinė bendrovė „Kretingos vandenys“, rajone turinti centralizuoto vandens tiekimo monopolį, vartotojams kasmet vidutiniškai paruošia ir patiekia apie 940 tūkst. kub. m gėlo požeminio vandens. Šiemet 12 tūkst. įmonės vartotojų, iš kurių 400 yra įmonės, kiti – gyventojai, bus patiekta apie 1 mln. kub. geriamojo vandens, panašiai tiek ir nuotekų sutvarkyta. Įmonė prognozuoja 2025 m. veiklos rezultatą – apie 450 tūkst. eurų pelną. Tiek pelno pastaraisiais metais neturėjo, 2024 m. pelnas – 146 tūkst. eurų. – Kaip įmonei pavyko uždirbti beveik pusės milijono eurų pelną? Savivaldybė privalo užtikrinti gyventojų aprūpinimą kokybišku geriamuoju vandeniu, ir pelnas „Kretingos vandenims“ neturėtų būti svarbiau už įmonės valdomo ūkio priežiūrą, atnaujinimą, plėtrą“, – pradėjome pokalbį su UAB „Kretingos vandenys“ direktore Egle Alonderiene apie įmonės „Kretingos vandenys“ 2025 metų pasiekimus, perspektyvas, neaplenkdami vandens kainų temos. – Per pusę – 250 tūkst. eurų prognozuojamo šių metų pelno įmonė gauna perimdama įmonių, gyventojų pastatytus vandentiekio ir nuotekų tinklus pagal infrastruktūros plėtros sutartis. Šiais metais įmonė pati pradėjo registruoti tuos tinklus. Iki tol registraciją vykdė Savivaldybės administracija ir ji turėjo tinklus perduoti „Kretingos vandenims“. Visi Savivaldybės registruoti tinklai, pagal galiojančią tvarką, įmonei turi būti perduoti iki 2027 m. gruodžio 31 d., tačiau prieš perduodant šį turtą reikia atlikti jo įvertinimą. Vertinimas užtrunka, kainuoja. Taigi, kai tinklai registruojami iš karto įmonės vardu, taupomi pinigai ir laikas. Kita prognozuojamo šiųmetinio pelno dalis – apie 200 tūkst. eurų – yra iš veiklos. Pelnas svarbus įmonės finansiniam stabilumui, sklandžiai veiklai užtikrinti. „Kretingos vandenys“ turi apie 5 mln. eurų paskolų. Paskolas bankams grąžiname, mokame už jas palūkanas tvarkingai, nevėluodami, pagal su bankais pasirašytas sutartis. Tiekėjams pradelstų įsiskolinimų taip pat neturime.
Pirmiau braškės, iš paskos – česnakai
Sauserių kaime braškynu garsėjanti ūkininkų Laimos ir Mintauto Margių šeima prieš maždaug 10 metų pradėjo auginti ir žieminius česnakus. „Į penktadienį ir šeštadienį Kretingos Rotušės aikštėje organizuojamą prieššventinę mugę, kaip visada, atsivešime jų per daug, bet užteks visiems“, – juokavo sutuoktinių pora. Žieminė „Liubaša“ – pati geriausia Jų česnakai kur kas brangesni negu parduotuvėse kiniški – už kilogramą prašo 8-ių eurų. Bet užtat ir galvos – oho, kokio stambumo! Viena gali sverti ir 120, ir 80 ar 70 gramų. Pasak šeimininko, kilogramą paprastai sudaro koks 12 ar 14 česnakų. Auginti šias daržoves sauseriškiai nusprendė likus tuščios vietos toje pačioje lysvėje, kur pirmiau 7-erius metus derėjo braškės. Uogų ten nutarė nebesodinti, bet tebebuvo likusi dar visai gera agroplėvelė, jas saugojusi nuo piktžolių. Tad ir susmaigstė česnakų skilteles į žemę pro tas pačias skyles tuo pačiu atstumu. Tiesa, tai jau buvo antrasis bandymas užsiauginti česnakų, kai tris kilogramus sveikų ir gražių atvežė į svečius atvykęs Plateliuose gyvenantis M. Margio brolis Gintautas. O pirmąkart tokių pat ukrainietiškos žieminių česnakų veislės „Liubaša“ sodinukų sauseriškiai buvo užsisakę iš, kaip dabar mano, apsišaukėlių augintojų asociacijos. „Laukėm laukėm, pagaliau gavom, bet akivaizdu, kad ne tokius. Skiltelės buvo mažytės, matyt vasarinės veislės. Tokios nė neketinom sodinti, nes sutaptų su darbymečiu iki hektaro ploto užimančiame braškyne“, – paaiškino Mintautas. Anot jo, vasarinės veislės sodinamos pavasarį, o štai žieminės – rudenį. Jiedu su Laima sodina rugsėjo 15-ąją, derlių nuima liepos 15-ąją.
Privačių sklypų tendencijos Kretingoje: realybė ir specialistų vizijos
Prieš gerą dešimtmetį gerokai kritęs Kretingos miesto ir rajono gyventojų skaičius vėl po truputį auga. Tai sufleruoja ne tik oficiali statistika, bet ir naujai statomi namai, besiformuojantys nauji kvartalai. Pasak kretingiškio architekto Vytauto Grykšo, sklypų formavimo ar pasirinkimo tendencijos mūsų krašte – gana chaotiškos, kartais net ydingos bei neapgalvotos. Kai turėtų būti priešingai – sklypo pasirinkimas yra vienas svarbiausių žingsnių kuriant savo namus. Prisiminė Didžiosios Britanijos patirtį Pradėdamas pokalbį apie sklypus, V. Grykšas prisiminė savo patirtį Didžiojoje Britanijoje. Būsimasis architektas ten kurį laiką dirbo kraustymo kompanijoje ir pastebėjo įdomią tendenciją, kuri Lietuvoje sunkiai įsivaizduojama. „Vidutinis britas kraustosi kas 7–11 metų. Esu to liudytojas, nes dirbau įmonėje, padedančioje pasiturintiems žmonėms persikraustyti iš vienos vietos į kitą. Tokiu atveju reikia pervežti baldus, buitinę techniką, kitus asmeninius daiktus. Didžiojoje Britanijoje toks kraustymasis yra visiškai normalus, nulemtas darbo pokyčių, karjeros siekių ir panašiai. Britai prie savo namų neprisiriša. Lietuvoje tokie procesai neįsivaizduojami. Lietuvis perka sklypą ir stato namą dažnu atveju visam savo ir potencialiam vaikų gyvenimui“, – pastebėjo V. Grykšas. Jeigu jau šitaip, pasak architekto, sklypą reikia išsirinkti itin atidžiai ir atsakingai. Deja, tendencijos Lietuvoje yra priešingos ir sklypų formavimo plėtra – chaotiška. V. Grykšas iš savo patirties išskyrė keletą skirtingų sklypų tendencijų, kurių kiekviena turi savo minusų.
|
|
