|
|
|
Žemė ir ūkisAtnaujins tvenkinių naudojimo taisykles
Ruošiamasi atnaujinti Kretingos rajono tvenkinių naudojimo taisykles – vienų parengimas Savivaldybei gali kainuoti apie 10 tūkst. eurų. Pasak Savivaldybės atstovės Rūtos Laurinaitienės, senosios tvenkinių naudojimo taisyklės nebeatitinka šiandien galiojančių reikalavimų. Ankstesnės labiau buvo orientuotos į hidrotechninių statinių būklę, o dabar keliami ir aplinkosaugos reikalavimai, daugiau dėmesio skiriama vandens ekosistemoms. Naujas taisykles parengs viešojo konkurso būdu parinktas rangovas. Šiemet planuojama nupirkti trijų taisyklių rengimo paslaugą, o 2027 ir 2028 metais – dar 6-ių. Vienų taisyklių parengimo kaina, priklausomai nuo tvenkinio ploto, kainuos apie 10 tūkst. eurų. Taisyklės paskutinį kartą buvo parengtos apie 2008 metus ir galiojo Padvarių tvenkiniui. Dalis kitų lig šiol galiojančių taisyklių siekia dar sovietmetį – jos parengtos prieš 40–50 metų. R. Laurinaitienės teigimu, taisyklės rengiamos ne visiems, o tik tam tikro ploto tvenkiniams, kiekvienam – individualiai. „Ankstesnes rengė tuo metu veikusios projektavimo ir valstybinės įstaigos, tarp jų – „Šilutės hidroprojektas“, – sakė Savivaldybės atstovė. Planuojama, kad naujosios tvenkinių naudojimo taisyklės bus parengtos ir pateiktos tvirtinti iki 2028-ųjų ir galios Darbėnų, Grūšlaukės, Lazdininkų, Tūbausių, Klibių, Tūzų, Juodupėnų, Padvarių ir Kretingos miesto Birutės gatvės tvenkiniams. Kretingos rajono savivaldybei iš viso priklauso 20 tvenkinių. Duomenų apie privačius tvenkinius Savivaldybė nerenka.
Karteniškiai vandens stichijai bėgo už akių
Iki tūkstančio gyventojų turinti Kartena pavasario kasmet laukdavo su nerimu: ar nebus potvynio? Galimai gamtos stichijai miestelio šiemet bendruomenė bėgo už akių – eidami ledu per Alanto upę, vyrai atsineštais benzininiais pjūklais pjaustė upėn įvirtusius medžius, kad per atlydį ties jais nesusidarytų ledo sangrūdų, ir pakilęs vanduo neužlietų. Pasak bendruomenės centro pirmininko Mariaus Meškausko, praėjusį šeštadienį talka buvo surengta seniūnės Alinos Jonutienės iniciatyva. Prieš tai ne kartą buvo pakelti dronai, apžiūrėta reali situacija upėje. „Akivaizdu, kad buvo sugulę daug medžių. Man beliko suorganizuoti talką“, – atviravo M. Meškauskas. Aštuoni karteniškiai, tarp kurių, be jo paties, Tomas Tamošauskas, Stasys Greičius, Mantas Lubys, Bronius Jurkus, Alfredas Vyšniauskas, Edmundas Petkus ir Vytautas Kubilius, plušėjo 7 valandas. „Per tą laiką kiekvienas bent po kartą įlūžom, namo grįžom sušlapę, prisemtais guminiais batais“, – pasakojo pirmininkas. „Vyrai, esate nuostabūs! Visa Kartena jums labai dėkinga!“ – pasidžiaugė M. Meškauskas. Talka, anot jo, įvyko pačiu laiku. Dabar ledas kiek patirpęs, ant tokio pavojinga lipti, tikriausiai nebeatlaikytų. Pirmininkas prisiminė, jog seniau du didelius medžius, kad netrukdytų išeiti ledams, iš upės ūkininkai yra rizikavę ištempti traktoriais. Potvyniai Kartenai – įprastas reiškinys: pakilęs Minijos vanduo pernai rudenį buvo apsėmęs keletą gyventojų sodybų, o 2024-ųjų pavasarį, ištirpus sniegui ir nesiliaujant gausiems krituliams, nuo kalno vanduo, subėgęs į miestelio kapines, skandino apie 100 kapaviečių. Pasak seniūnės A. Jonutienės, siekiant apsaugoti gyventojų turtą, pernai buvo sutvarkytas pylimas miestelio Kretingos gatvėje, taip pat suremontuotas paskutinį potvynio metu įgriuvęs tiltas per Alanto upę.
Ar ne per didelį daugiabutį užsimota statyti
Viešojoje erdvėje pasklido žinia, kad privatus asmuo, Savanorių g. Nr. 19 įsigijęs individualų 15 a ploto sklypą su gyvenamuoju namu, ketina jo vietoje pastatyti trijų aukštų 18 butų daugiabutį. Apie numatomą statinio projektavimą buvo informuota visuomenė, Kretingos rajono savivaldybėje surengtas projektinių pasiūlymų svarstymas. Numatė įrengti 18 butų Paviešinus numatomo pastato vizualizaciją, nurodytas statytojas – UAB „Imes architektai“. Šiai statybinei bendrovei vadovauja iš Kretingos kilęs ir pats šio daugiabučio projektinius pasiūlymus parengęs Valentinas Lucenko. „Pajūrio naujienų“ paprašytas apibūdinti numatomą daugiabučio statybą gana prestižinėje miesto vietoje – greta senojo parko ir Kretingos sporto centro, V. Lucenko patikino, kad įsigijo sklypą su senu pastatu. Jį ketina nugriauti, jo vietoje pastatyti 940 kv. m ploto trijų aukštų daugiabutį ir jame įrengti 18 dviejų–trijų kambarių butų. „Žinau, kad Kretingoje trūksta kokybiško būsto. Todėl ir kilo mintis pastatyti daugiabutį, nes šioje vietoje žmonėms gyventi būtų patogu. Aplinkui įrengta infrastruktūra: darželis, dvi mokyklos, stadionas, prekybos centras. Tikimės, kad atsiras norinčiųjų čia gyventi. Statinys bus aukštos klasės, pasirinksime kokybiškas medžiagas, numatyti mediniai, viršuje – panoraminiai langai“, – kalbėjo sklypo savininkas. Sklype numatyta įrengti automobilių aikštelę, kiekvienam butui skiriant po vieną vietą, taip pat – nedidelę vaikų žaidimo aikštelę. Ribą palei pėsčiųjų taką, vedantį iš Savanorių g. į senąjį parką ir ligoninės link, numatyta apželdinti, namo gyventojams suteikiant kuo daugiau privatumo.
Nuo baudos dar galima pabėgti
Nacionalinė mokėjimo agentūrai (NMA) paprašius žemės sklypų valdymo patvirtinimo dokumentų, jų nepateikė ir trys pasėlius deklaravę Kretingos rajono ūkininkai. „Laiku dar susizgribom, sujudinom. Manau, kad tie žmonės spės susitvarkyti, kai kurie, mano žiniomis, dokumentus jau išsiuntė“, – sakė Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos rajono skyriaus pirmininkas Rimantas Paulikas. Vėluojančiųjų pateikti šią informaciją šalyje yra daugiau, o nepateikus Lietuva gautų didelę Europos Komisijos, kuri yra inicijavusi auditą, nustatytą baudą. Be to, deklaruojant pasėlius ateinantį laikotarpį, žemės valdymo – nuosavybės, nuomos arba panaudos – teisės dokumentus ūkininkams gali reikėti pateikti visu 100 procentų. Kadangi dirbami sklypai yra įvairaus dydžio, apie 200 ha deklaruojančiam ūkininkui prisidėtų biurokratizmo, kuris užimtų labai daug laiko.
„P. n.“ informacija
Laukas – tikrieji žemaūgių arklių namai
Žibininkų kaime Kretingos rajone ūkininkai Aušra Šunokaitė ir Virginijus Stočkus šiandien rūpinasi 21 poniu, arba smulkiu žemaūgiu arkliu. Kiekvienas jų turi savo vardą, charakterį ir vietą bandoje. Poniai auginami taip, kaip, ūkininkų įsitikinimu, šiems gyvūnams yra geriausia. Žiemą ūkis gyvena savu ritmu: sniegas, šieno kupetos ir laisvai ganyklose judantys poniai. Žiema – atostogos „Ponio ūgis siekia iki 1,47 m. Aukštesni jau vadinami žirgais“, – paaiškino V. Stočkus. Šis skirtumas – ne tik ūgio, bet ir paskirties. Istoriškai poniai buvo veisiami smulkiems ūkio darbams. „Buvo išveisti smulkiems ūkiams, ūkio darbams, kaip ekonomiškesnis variantas“, – tikino jis. Šiandien jų funkcija jau kitokia – rekreacinė, edukacinė. Nors daugeliui atrodo, kad žiemą arkliai turėtų būti uždaryti tvartuose, Žibininkuose vaizdas kitoks – poniai laisvai juda kelių hektarų ploto ganyklose. Pastogės jiems įrengtos, tačiau jomis naudojasi retai. „Su lazda jų ten nenuvarysi žiemą. Pastogės jiems labiau tinka vasarą – po jomis slepiasi nuo saulės ar vabzdžių“, – šypsojosi Virginijus. Poniai didžiąją laiko dalį praleidžia lauke. Užuovėjos jie ieško tik esant ekstremalioms sąlygoms – stipriam vėjui, šlapdribai ar spaudžiant dideliam šalčiui. „Jie visada būna lauke. Sniegas jiems netrukdo – priešingai, jie džiaugiasi. Tai nėra problema“, – sakė Aušra. Anot A. Šunokaitės, poniai turi natūralią termoizoliaciją – žieminis kailis tankus, sluoksniuotas, todėl sniegas ant jo netirpsta: „Jeigu sniegas kristų ant mano odos, jis ištirptų. O ant jų – laikosi. Ant kailio susidaro net ledo gabaliukai, bet jiems tikrai nešalta.“ Ją papildė ir Virginijus: „Lietuvoje nebūna tokios šaltos oro temperatūros, kuri poniams netiktų.“ Ūkininkai pasidalino patirtimi, kad žiema poniams nėra išbandymas. „Iš esmės žiema jiems – atostogos. Jie šiltuoju sezonu dirba maždaug 2–3 mėnesius, visus likusius ilsisi. Visi norėtume tokių atostogų“, – pašmaikštavo Aušra, įvardinusi, kad vasarą daugiau darbo – daugiau lankytojų, vaikų, edukacijų. O žiemą – ramybė, savas ritmas.
Gamta pateikė siurprizų
Aplinkos ministerija paskelbė, kad 2025-ieji metai Lietuvoje buvo šiltesni ir sausesni nei įprastai. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, vidutinė metinė oro temperatūra buvo 8,4 laipsnio – vienu laipsniu šilčiau nei norma. Praėjusieji metai pagal šiltumą buvo penkti nuo 1961 m., užfiksuoti net 22 stichiniai bei 3 katastrofiniai meteorologiniai reiškiniai ir 7 stichiniai hidrologiniai reiškiniai. Jie neprilygo 2024 metams, kurie buvo šilčiausi per visą meteorologinių stebėjimų istoriją ir vidutinė metinė oro temperatūra buvo 9,5 laipsnio. Septyni mėnesiai buvo šiltesni, trys – vėsesni, o du – artimi 1991–2020 m. vidurkiui. Sausis ir kovas buvo neįprastai šilti, o trečius metus iš eilės nustebino ir vasariškas rugsėjis. Gegužė buvo labai šalta, rugpjūtis – irgi vėsesnis nei vidutiniškai. Aukščiausia oro temperatūra 2025 m. fiksuota Druskininkuose liepos 3 d. (35,6 laipsnio), o žemiausia – Šalčininkuose vasario 16 d. (-17,7 laipsnio). Per metus buvo pagerinti net 23 parų maksimalios oro temperatūros rekordai ir 2 parų minimalios oro temperatūros rekordai pavasario šalnų laikotarpiu. Pernai Lietuvoje nuo 2017 m. neregistruotas nė vienas kaitros atvejis. Taip pat fiksuota mažiausiai karščio dienų nuo 2009-ųjų. Per metus tropinė naktis buvo fiksuota tik liepos 22-ąją Nidoje, kai minimali paros oro temperatūra nenukrito žemiau 20,2 laipsnio. Tai mažiausias fiksuotas tropinių naktų skaičius nuo 2008 m., kai jų išvis nebuvo fiksuota. Vidutinis kritulių kiekis 2025 m. Lietuvoje buvo 675 mm (3 proc. mažiau nei norma), tačiau pasitaikė ekstremalių mėnesių: vasaris ir balandis buvo labai sausi, o liepa – trečia drėgniausia nuo 1961 metų, kuomet vykdomi šiuolaikiniai meteorologiniai stebėjimai. Daugiausiai kritulių per metus iškrito Anykščiuose – 904 mm, o mažiausiai – Kybartuose – 489 mm. Pernai buvo užfiksuoti net 22 stichiniai bei 3 katastrofiniai meteorologiniai reiškiniai ir 7 stichiniai hidrologiniai reiškiniai.
Paskui skundus vos spėja – grubių pažeidimų nėra
Kretingos rajono savivaldybės Civilinės saugos ir viešosios tvarkos skyrius šiais metais gavo pranešimus apie 9 galimai netinkamomis sąlygomis laikomus šunis tiek Kretingos mieste, tiek Kretingos, Kartenos, Imbarės seniūnijose. Sutinka geranoriškai, bet turi klausimų „Grubių taisyklių pažeidimų, kad būtų pagrindas paimti gyvūnus, nenustatėme, tik gyventojams papildomai paaiškinome Gyvūnų laikymo taisyklės ir kokie reikalavimai yra prižiūrint keturkojus šaltuoju metų laiku“, – sakė skyriaus vedėja Renata Jonauskienė. Paklausta apie šunų šeimininkų reakcijas, vyriausioji specialistė Angelė Ubartienė teigė, jog pirmiausia žmonės nustemba, nori sužinoti, kas įskundė, kam kada ir kodėl yra neįtikę, be to, visiems atrodo, kad savo augintinius prižiūri teisingai. „Tačiau neteko sutikti negeranoriškų gyventojų – noriai išklauso, ką reikėtų daryti kitaip, jeigu gyvūnai neskiepyti, nečipuoti, pažada greitu laiku šiuos reikalus susitvarkyti“, – pasidžiaugė A. Ubartienė. Gyvūnų gerovės gynėjai kaip tik yra skelbę pavojų per šalčius lauke laikomiems ir grandine prirakintiems šunims, apgailestauta, kad tokių įsisenėjusių neva kankinimo formų iki šiol Lietuvoje nepavyksta uždrausti įstatymu. O ar Civilinės saugos ir viešosios tvarkos specialistės daug prie grandinių laikomų šunų pastebėjo Kretingos rajone? „Jei skaičiuotume Kretingos mieste – prie kas antros trečios trobos, jei kaimuose – dar daugiau. Iš esmės namuose gyventojai laiko tik veislinius mažus šunis“, – sakė A. Ubartienė. Tačiau, pavyzdžiui, užvakar apsilankiusi Kartenos seniūnijoje, Civilinės saugos ir viešosios tvarkos skyriaus komanda pamatė, kad ir lauke gyvūnais rūpinamasi normaliai. „Apžiūrėjome būdą – ji buvo apšiltinta polistirolu, gyvūnas – didelis, guvus, nepavargęs. Smagu, kai žmonės supranta, ir kaip savo augintinius maitinti per šalčius: duoda mažiau sauso, daugiau šilto maisto ir šilto vandens“, – pasakojo vyriausioji specialistė.
Kurapka – svarbus paukštis. Žiemą jai reikia padėti
Lietuvos ornitologų draugija ūkininkų, medžiotojų, sodybų savininkų bei visų gamtos mylėtojų prašo prisidėti prie kurapkų apsaugos žiemą. Kaip „Pajūrio naujienoms“ teigė draugijos komunikacijos ekspertė Justina Kuliešė, šiuos paukščius būtina pagloboti. Kurapkų Europoje mažėja Gausi sniego danga kurapkoms sudaro itin sudėtingas išgyvenimo sąlygas. Kai sniego sluoksnis viršija 30 cm arba po atodrėkio susiformuoja kieta ledo pluta, šie paukščiai nebegali pasiekti natūralaus maisto – žolės arba želmenų. „Tokiais atvejais be žmogaus pagalbos kurapkų išgyvenimo tikimybė labai sumažėja, ir šios dienos joms gali būti mirtinos“, – teigė J. Kuliešė. Kurapkos – sėslūs paukščiai, tačiau prispaustos bado ir šalčio yra priverstos klajoti. Dėl maisto trūkumo jos dažniau aptinkamos prie sodybų, vienkiemių ar miestų pakraščiuose. Čia paukščiai susiduria su papildomais pavojais, ypač su laisvai laikomais šunimis ir katėmis, todėl teikiama pagalba turi būti organizuojama taip, kad būtų užtikrintas ir saugumas. Kurapkų populiacija sparčiai mažėja visoje Europoje, o tai, anot gamtos specialistų, rodo platesnes agrarinio kraštovaizdžio ekologines problemas. Lietuvoje šios rūšies nykimą lėmė intensyvus žemės ūkis, pesticidų naudojimas ir buveinių nykimas. Šiuo metu kurapka yra įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Pastarųjų metų švelnesnės žiemos sudarė sąlygas populiacijai iš dalies atsikurti, tačiau viena atšiauri žiema su storu sniego sluoksniu gali panaikinti kelerių metų teigiamus pokyčius. Ornitologai atkreipia dėmesį, kad kurapkai būdingi populiacijų svyravimai dėl klimatinių sąlygų ypatumų. Tačiau, jei rūšies būklė gera ir populiacija gausi, tai nenulemia jos išnykimo. Kurapkų buvimas yra svarbus sveiko ir mažiau užteršto agrarinio kraštovaizdžio indikatorius.
Pasėliai po sniegu – ką tai reiškia ūkininkams?
Džiaugiamės sulaukę seniai matytos gražios žiemos, tačiau žemdirbiai su baime laukia pavasario, kai sniegas ims tirpti. Pasak Lietuvos ūkininkų sąjungos Kretingos rajono skyriaus pirmininko Rimanto Pauliko, baltu patalu žemė buvo padengta šlapia, neįšalusi, ir pradėję vegetuoti augalai po sniegu gali pradėti šusti, mat susidariusi pluta jiems neleidžia kvėpuoti. „Su kolegomis susitikę pakalbam – ar neatsitiks taip, kad, ką iš rudens pasėję, pavasarį turėsim iš naujo atsėti?“ – svarstė R. Paulikas. Anot jo, kai žemė pašalusi, augalai pereina į žiemojimo tarpsnį ir tarsi „užsikonservuoja“, o šiuokart storas sniego sluoksnis gali būti ant vegetuojančių. Tokiu atveju pasėliai negautų deguonies, negalėtų kvėpuoti ir šustų. „Aš pats vakar padėjau medžiotojams – savo technika vežiau žvėrims pašarus į laukus. Pastebėjau, kad sniego buvo virš kelių, apie 60–70 centimetrų“, – sakė Ūkininkų sąjungos skyriaus pirmininkas. Jo teigimu, tokių metų yra buvę ir anksčiau, kai po sniegu žuvo 70–80 proc. pasėlių. Paprastai išgyvena tik tie augalai, kurie pasėti ant kalniuko, buvo mažiau išsivystę. O jeigu pasėlis – tankus, su didele lapija, kuri sniego prispausta prie žemės, gali įsimesti pelėsis, grybiena.
Miškininkas: „Gyvūnai – ne tokie bejėgiai, kaip atrodo“
Atėjus žiemai, ir pakankamai gausiai iškritus sniegui, atsiranda gyventojų, kurie skuba į miškus vežti maisto laukiniams gyvūnams. Tačiau specialistai akcentuoja – ne kiekviena žiema yra kritinė, o netinkamas gerumo demonstravimas kartais gali padaryti daugiau žalos negu naudos. Be to, pagal tam tikras taisykles, laukinių gyvūnų maitinimu rūpinasi medžiotajai. Apie tai „Pajūrio naujienos“ kalbėjosi su Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos (LMŽD) Kretingos skyriaus pirmininku Sigitu Kupšiu. Kritinės padėties rajone nėra Miškuose, anot miškininko Sigito, galima pastebėti dviejų tipų laukinių gyvūnų maitinimo vietas: viliojimo vietose naudojamas natūralus pašaras, skirtas pritraukti medžiojamuosius gyvūnus. Laikantis griežtų medžioklės taisyklių, šėryklos įrengiamos tam, kad gyvūnai galėtų pasimaitinti, ir prie jų medžioti draudžiama. „Jeigu tuose miškų plotuose laukiniai gyvūnai nerastų maisto, tai nebūtų ir žvėrių, todėl nuo seno medžiotojai pasirūpindavo šėryklomis. Tai nėra naujas reiškinys. Atrodo, kad šiemet sulaukėme gausiai sniego, tačiau anksčiau jo būdavo dar daugiau, – paaiškino S. Kupšys. – Šėrykla – tai vieta, kur gyvūnas gali ateiti, ramiai maitintis, o žmogaus veikla čia turi būti itin atsargi.“ Maitinti laukinius gyvūnus žiemą būtinybės nėra. Anot LMŽD Kretingos skyriaus pirmininko, žvėrys pasirūpinti puikiai geba ir patys: „Kol virš sniego nėra susidariusi pluta, o šiuo metu miške sniegas pakankamai dar purus, gyvūnai savo kanopomis, knyslėmis prakapsto sniegą ir randa maisto.“ Miško kirtavietės, nulaužti ar nukirsti medžiai tampa natūralia pašarine baze – žvėrys graužia žievę, šakas, ūglius. „Pavyzdžiui, nukirsta blindė ar drebulė elniniams yra tikras delikatesas. Šakos ir kamienai – tai maistas, kurį jie puikiai ėda“, – paaiškino miškininkas. Anot jo, dažnai žmonės net nepastebi, kiek daug natūralaus maisto žvėrys randa patys, ypač kai sniegas nėra sukaustytas ledo pluta. „Vertinant situaciją Kretingos rajone, kritinės padėties šiuo metu nėra. Nors sniego ir nemažai, bet jis purus, be plutos, todėl kanopiniai gyvūnai lengvai pasiekia žemę, o šernai be vargo išknisa maistą. Šiandien tikrai nėra pagrindo sakyti, kad žvėrims gresia badauti“, – atkreipė dėmesį S. Kupšys. Šėryklose paliekamas tik natūralus pašaras. „Laukinius gyvūnus galima maitinti tik natūraliu pašaru. Medžiotojai maitina grūdais, kukurūzais, žirniais, pašariniais runkeliais, kartais – silosu. Priklauso, kokio pašaro tuo metu galima gauti iš ūkininkų“, – įvardino medžiotojas. Šėryklos ypač naudingos, kai sniegas šiek tiek atitirpsta ir vėl staiga užšąla. Tada viršutinis sniego sluoksnis būna kietas. Kaip aiškino S. Kupšys, net ir grubią odą turintys šernai ją susibraižo ir susidrasko, o stirnos, kurių kojos – plonos, gali ne tik jas pažeisti, bet ir susilaužyti: „Tada jau gyvūnams būna daug problemų. Tam šėryklos ir reikalingos, nes laukiniai gyvūnai, atradę maitinimosi vietą, būna netoli jos, taip kaupdami energiją ir nežalodami savęs.“
|
|
