Pajūrio naujienos
Help
2020 Spalis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še310172431
Se4111825
Orų prognozė
Dieną11°C debesuotumas 9 %
Naktį6°C debesuotumas 100 %
Apklausa

Ar renovuojamoje Vilniaus gatvėje reikalingas laikinas apšvietimas?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Smiltys

KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2020-10-09

Vlado Žiliaus grafika

Kretingos rajono savivaldybės M. Valančiaus viešosios bibliotekos galerijoje atidaryta iš Žemaitijos kilusio, labiausiai Niujorke atsiskleidusio unikalaus dailininko Vlado Žiliaus iliustracijų paroda, kuri veiks visą spalį.

Parodos anotacijoje rašoma, kad V. Žilius (1939–2012) – ryški netolimos epochos figūra. Gimęs Šilalės apskrityje, 1964 m. Lietuvos dailės institute baigė grafikos studijas. Jo meninė karjera klostėsi tuo laiku, kai dailininkai, nepataikavę autoritarinio režimo primetamoms normoms, buvo persekiojami, o jų kūriniai atmetami vertintojų. Užsispyręs talentingas modernistas V. Žilius nieku gyvu nesitaikė prie sovietinės sistemos, buvo apkaltintas formalizmu ir išmestas iš Lietuvos dailininkų sąjungos. Buvo persekiojamas, galiausiai priverstas emigruoti. Iki pat savo mirties dailininkas kūrė Niujorke.

Dramatiško likimo dailininko gyvenimo ir kūrybos kelias driekėsi nuo numylėto Žemaitijos vienkiemio iki Niujorko dangoraižių ir atgal. Priverstas išvykti iš gimtosios šalies, V. Žilius daugeliui įsiminė ne tik kaip talentingas, bet ir – drąsus menininkas: jis vienas iš nedaugelio sovietiniais laikais išdrįso nusiųsti laišką aukščiausiajai to meto valdžiai – Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto pirmajam sekretoriui Petrui Griškevičiui ir atvirai išdėstyti savo neigiamas pažiūras apie sovietinę ideologiją. Stebėtina, kad Žilius neatsidūrė lageryje, – jam buvo liepta per 72 valandas palikti Lietuvos Tarybų Socialistinę Respubliką. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, V. Žilius dažnai lankėsi tėvynėje, rengė individualias tapybos parodas.

Prieš išvykdamas svetur menininkas iliustravo daugybę knygų – poezijos, prozos, taip pat skirtų vaikams: Maironio, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Eduardo Mieželaičio, Janinos Degutytės, Mykolo Sluckio ir kt.

„P. n.“ informacija


Ateitis yra būsimoji praeitis

  • Vitalija VITKAUSKIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-10-09
Kretingos muziejaus direktorė Vida Kanapkienė

1935-aisiais įkurtas Kretingos muziejus mini savo veiklos 85-erių metų sukaktį. Jau keturis dešimtmečius – nuo 1980 metų muziejui vadovauja Vida Kanapkienė už nuopelnus atkuriant dvaro sodybą kretingiškių šmaikščiai pavadinama grafiene. Muziejus iš broliams pranciškonams sugrąžintų vienuolyno patalpų į Kretingos dvaro sodybą – grafų Tiškevičių rūmus persikraustė 1992 metais.

– Su muziejaus kolektyvu jau paminėjote ne vieną įstaigos sukaktį. Kuo jubiliejiniai metai skiriasi nuo eilinių?

– Jubiliejiniai metai yra ypatingi tuo, kad įvertinu save, bandau įvertinti kolektyvą – kas yra padaryta, ką dar reikėtų nuveikti, kokios galėtų būti tolimesnės perspektyvos. Dirbame, kuriame kasdien, tačiau jubiliejiniai metai yra veiklos apibendrinimo laikas. Džiaugiuosi, kad muziejui persikrausčius į dvaro sodybą, su kolektyvu galėjome realizuoti tai, kas mano suvokimu, buvo svarbiausia – įrodyti, kad Kretinga turi išskirtinę dvaro sodybą, su Žiemos sodu, istoriniu parku, kad šioje sodyboje yra dvarvietė ir mūsų didžiojo karvedžio Jono Karolio Chodkevičiaus, kitų didikų, daug padariusių krašto vystymuisi. J. K. Chodkevičius nusipelnė ne tik Kretingai, bet ir visai Europai. Jis yra dydis karvedys, bet per mažai įvertintas.

– Kretingos muziejaus ženklas – grifas su kardu – yra Chodkevičių šeimos herbe.

– Ir, ačiū Dievui, kad atėjus man dirbti į muziejų, šovė mintis dėl muziejaus ženklo – grifonas pakėlęs kalaviją. Mes taip pat muziejaus, ypač infrastruktūros, kūrime nuolatos ėjome su tuo grifono kalaviju: reikėjo iškovoti, kad žemės ūkio technika nevažinėtų po dvaro parką, kad tvenkinio pakrantėje dabartinio kryžiaus vietoje nestatytų degalinės, nes buvo kažkoks ar proto aptemimas, ar nesuvokimas, ar toks pataikavimas dvarų kultūrą, jos reikšmę menkinusiai ideologijai. Dabar yra kitas kraštutinumas – mes labai pataikaujame viskam, kas vakarietiška, pamiršdami, kad turime savo kalbą, tradicijas. Per daug esame įsitraukę ir į tą technologijų žaidimą. Užmirštam savo krašto, žemės savitumą, kas mes tokie.

– Dvaro sodyba nuo 1992-ųjų iki dabar pasikeitė: atnaujinta ratinė, ūkvedžio namas, atkurtas Mergaitės su skėčiu fontanas, veranda, nugriautas sovietmetį pastatytas baltų silikatinių plytų rūmų priestatas, parką darkiusi katilinė, parke įrengtas astronominis kalendorius. Puoselėjant dvarą darbų padaryta gerokai daugiau, negu čia išvardinta. Kaip pavyko tą padaryti?

– Kadangi esu užsispyrusi žemaitė, visas savo pastangas ir kolektyvą nukreipiau Kretingos dvarui atstatyti. Tą sėkmės istoriją nuo 1992-ųjų, kai mes čia įsikėlėme, rašėme sunkiai. Mums pavyko: išvadavome iš sovietmečio bjaurios urbanizacijos dvaro parko erdves, jas išgryninome. Dabar vietoj buvusio rūmų priestato žydi hortenzijos, pasodintos rožės, o šį pavasarį buvusios katilinės vietoje magnolijų giraitė džiugino lankytojus pirmaisiais žiedais. Na štai, pasidaviau romantikai, bet po tuo slypi titaniškas darbas.

Mūsų sėkmės metraštyje – ir grafų Tiškevičių šeimos sarkofagų suradimas. Tiek metų nežinojome, kur Žiemos sodo statytojų ir Palangos kurorto įkūrėjų amžino poilsio vieta. Pavyko rasti sarkofagus ir iš muziejaus specialiųjų lėšų (uždirbtų iš lankytojų) juos restauruoti, identifikuoti palaikus. Tai didelis, brangus darbas. Senosiose miesto kapinėse atstatėme grafų Tiškevičių koplyčią. Mane visą tą laiką lyg kažkoks angelas sargas vedė. Gal kai stengiesi, dirbi nuosekliai, tai ir Chodkevičių ar Tiškevičių angelas padeda (juokdamasi). Per 28-erius muziejaus dvare metus atstatyti 6 pastatai, parengtos 7 naujos ekspozicijos, suvienytomis Europos Sąjungos ir valstybės biudžeto lėšomis, prisidedant Savivaldybei įgyvendinta daug kitų projektų. Mes be projektų negyvename. Štai per 2016–2020 metų laikotarpį įgyvendinome 3 projektus, ir dabar pradėjome 4-ą – Žiemos sodo modernizavimo ir pritaikymo neįgaliesiems. Grafų Tiškevičių koplyčios renovacija 2018 metais kainavo 228 tūkst. eurų, tradicinio amatų centro ir Kretingos dvaro pastatų ansamblio plėtra – 109 tūkst. eurų, dvaro sodybos rūmų tvarkybos, rekonstravimo darbai atkuriant verandą – 224 tūkst. eurų. Žiemos sodo remontas kainuos apie 700 tūkst. eurų – bus pakeisti visi stogo stiklo paketai, sutvarkytos sodo vėdinimo sistemos, pakeisti vandens siurbliai, kad žuvims baseinuose būtų tiekiamas švarus vanduo, bus įrengtos ant langų žaliuzės, Žiemos sodą perdažys.


Į papuošalus suveria žemės spalvas

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-10-09
Buvusią vilnietę Dovilę Viskontienę įkvepia Kretingos dvaro parko, Akmenos pakrančių ir miesto augmenijos spalvos, jų kaita skirtingais metų laikais.

Žemiškų atspalvių akmenų dermės D. Viskontienės papuošaluose.

Kretingoje gyvenanti 26-erių buvusi vilnietė Dovilė Viskontienė kuria papuošalus iš natūralių akmenų – auskarus, apyrankes, vėrinius, sages. Jos darbų, tarsi kvepiančių žeme, sugėrusių jos spalvas, galime išvysti dažnoje Žemaitijos mugėje. Jauna moteris taip pat įkūrė savo virtualius papuošalų namus „ŽaVu“.

„Nors kuriančiųjų papuošalus iš natūralių akmenų, atrodytų, yra nemažai, tačiau kiekvieno braižas – skirtingas, kiekvienas mėgsta ir turi kažką ypatinga. Maniškiai išsiskiria natūraliomis, prigesintomis žemės spalvomis. Kiekvieną karoliuką imdama įdėmiai apžiūriu, tarp jų derinu detales, keičiu, klijuoju – rezultatas pirmiausia turi patikti pačiai ir tik tuomet jau galiu jį rodyti būsimai pirkėjai“, – kalbėjo moteris, kilnodama papuošalus iš akmenų – agato, larvikito, hovlito, jaspio, o tarp jų lavos, stiklo, keramikos karoliukų. Kiekvieną jų iš kitų išskiria įvertas Dovilės pamėgtas skiriamasis ženklas – metalinis veidukas.

Ji sakė verianti papuošalus ir vyrams, ypač – apyrankes, ir jau turi savo gerbėjų būrį.

Pradėjus nuo papuošalų iš polimerinio molio, ilgainiui D. Viskontienę patraukė akmenys. Su jais, sakė, eksperimentuojanti pastaruosius metus, susikūrė savąjį stilių, kurį pasiryžo pristatyti savo pačios įkurtuose virtualiuose papuošalų namuose „ŽaVu“, ir labai norėtų, kad tai taptų jos asmeniniu prekiniu ženklu.

Papuošalai iš natūralių akmenų tapo jaunos moters, auginančios dukrelę Vakarę, ne tik pomėgiu, bet ir nedideliu šeimos verslu – jai taip pat talkina anyta Vilma Viskontienė.

Dovilė su džiugesiu pasakojo, kaip ji, tikra vilnietė – gimusi ir augusi triukšmingame daugiabutyje, buvusi vienturtė, juokavo, savo tėvų Ritos ir Ryčio numylėta gėlelė, baigusi Justino Vienožinskio dailės mokyklą ir bepradedanti dirbti viename prestižinių sostinės grožio salonų, atvyko paskui mylimą vyrą į Kretingą.

„Mano vyras Žilvinas – profesionalus kariškis, tarnaujantis Klaipėdos dragūnų batalione. Įsikūrėme Kretingoje, prie dvaro, ir čia labai patiko – tokia ramybė, parko grožis, įleidau šaknis ir jau niekur nebenorėčiau iš čia išvykti. Tėvai netgi juokiasi, kad jau ir žemaičiuoju“, – kalbėjo 5-tus metus Kretingoje gyvenanti jaunoji kūrėja.


„Šachas Prūsijai. Luizė Mėmelyje“, – taip vadinasi naujoviškas modernus, 60 min. trukmės šokio spektaklis, kurį Kretingos žiūrovai netradicinėje erdvėje – Kretingos dvaro parke, išvys šį sekmadienį, spalio 11-ąją, 14 val.

Tai – Agnijos Šeiko šokio teatro sukurtas šokio spektaklis-istorinė ekskursija apie Mėmelį, kuriame prieš 200 metų, bėgdami iš Berlyno nuo Napoleono kariuomenės, apsistojo karalienė Luizė ir Prūsijos karališkasis dvaras.

Vaikštinėdami paskui aktorius po dvaro parką, žiūrovai ausinėse girdės grožinės literatūros tekstą istorine tema. Skambant šiuolaikiškai dekonstruotai ano laikmečio muzikai, miesto garsams bei šokėjams įkūnijant karalienės Luizės aplinką, žiūrovai pasijus tarsi istoriniame filme, kur susilieja šiuolaikinės Klaipėdos ir senojo Mėmelio pulsai.

Šiuo spektakliu Kretingoje prasidės tradicinė rudens meno akcija–festivalis “Kita erdvė [30] Vakarų krantas”.

Pasak šio festivalio rengėjo Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiojo režisieriaus Nerijaus Gedmino, tai – novatoriškas, tačiau savo forma ir atlikimo maniera itin patrauklus spektaklis.

“Ne tradicinėje scenoje, o istorinėje aplinkoje girdėdamas ištraukas iš karalienės Luizės ir dvariškių atsiminimų, žiūrovas įsitraukia į veiksmą, – tarsi tampa tos aplinkos liudytoju, o Luizės mėgstama violončelės muzika ir lakoniškas judesys miesto erdvėse sukuria magišką patirtį”, – kalbėjo festivalio organizatorius.

Šį šokio spektaklį-istorinę ekskursiją „Šachas Prūsijai. Luizė Mėmelyje“ jo autoriai rekomenduoja suaugusiems ir vaikams nuo 5-erių metų.

Žiūrovams rinktis reikės šiek tiek anksčiau – 13.45 val. prie Kretingos muziejaus, automobilių aikštelėje juos pasitiks N. Gedminas ir išdalins ausines. Režisierius įspėjo – jeigu oras būtų itin prastas, lytų lietus, šį spektaklį tektų atidėti.

---

Kiti meno akcijos „Kita erdvė [3°] Vakarų krantas“ renginiai numatyti spalio 15 dieną: 15 val. atidengiamas Atminimo ženklas buvusios Kretingos sinagogos vietoje, po to Kretingos rajono kultūros centro fojė atidaroma paroda „Vienas amžius iš septynių. Lietuva. Lita. Lite“ iš renginių ciklo, skirto Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metams.


Kūryba – lyg žaisminga kelionė

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-10-09
Savo, kaip menininko, kelią pradėjęs nuo scenos, Rytis Zenkevičius šiandien šaknis įleido į metalo skulptūrą.

Klaipėdietį kūrėją Rytį Zenkevičių galėtume vadinti žmogumi-orkestru: jo vardą pirmiausia išgirdo scenos žmonės, po to – automobilių puošyba, vadinamuoju tiuningu, besidomintieji. Pastaruosius du dešimtmečius jis išgarsėjo kaip metalo plastikos meistras, išradęs savo kūrybos techniką – šaltkalvystę pavertė juvelyrika: jo darbuose metalas tarsi šėlsta išvien su medžiu, oda, akmeniu, popieriumi.

Menininko sukurtos skulptūros „Šokėja“, „Gyvatė“, „Skrynia“, „Šv. Apolonija“, „Sakura“ šiandieną puošia Klaipėdos miesto viešąsias erdves. Mūsų rajono Baublių koplyčiai jis sukūrė kryžių su Nukryžiuotuoju, o kitą kryžių pašventė negimusiems kūdikiams.

Gausybė menininko darbų – skulptūrų, šviestuvų, laiptų turėklų, kabyklų, laikrodžių, sukurtų iš įvairių medžiagų – odos, juodmedžio, vario, nerūdijančio plieno, akmens – puošia šalies ir užsienio užsakovų asmenines erdves. R. Zenkevičiaus darbai pabuvoję šalies parodose, taip pat – ir šį rudenį Kretingos muziejuje surengtoje Kretingos krašto kuriančių žmonių kūrybos darbų parodoje.

Susikūrė savąją techniką

„Kritikai mano kūrybą vadina metalo plastika, o aš sakau, kad tai – šaltkalvystė, metalo drožinėjimas, panašiai kaip juvelyro, tik šis tai atlieka smulkiai, o aš – stambiai. Susigalvojau ne kalimo, o virinimo ir medžiagų miksavimo techniką, – kalbėjo 50-metis menininkas. – Man įdomu viskas – metalas, medis, popierius ir jų dermės.“

Jo žodžiais, šauna į galvą – ir iš vyniojamojo popieriaus arba iš žalvario ir veršio bei stručio odos gabalų gimsta prabangūs šviestuvai. Būna, darbas lengvai pasiduoda širdžiai ir rankoms, o kartais metų metus praguli kertėje ir staiga pats „pašaukia“ kūrėją, – per kelias valandas gimsta laikrodis, driežo skulptūra ar, kaip pats pavadino, koks mažmožis.

„Nesu klasikinis kūrėjas, jei nepatinka – nedarau. Sudominti gali bet kokia medžiaga: štai pajūry aptikau gerokai įmirkusį medžio gabalą, su kuo bepjautum – nepasiduoda. Pabendravęs su drožėjais išsiaiškinau, kad tai prabangus medis – juodasis ąžuolas, nežinia kiek jūroje pragulėjęs. Iš jo išėjo puikiausios skulptūrėlės“, – kalbėjo R. Zenkevičius. Naujų techninių sprendimų sakė mokęsis bendradarbiaudamas su žymiais meistrais – kalviu Algirdu Stankumi bei odininku Dainiumi Malecku.

„Neužsiciklinu nei ties formomis, nei medžiagomis. Man kūryba yra tarsi gyvenimo kelionė: panašiai kaip žmogus – gimsta, ropoja, vaikšto ir galop vos paeina su lazdele. Neretai su medžiu, oda ar metalu lengviau susitarti negu su žmogumi – šis turi per daug ambicijų“, – filosofavo menininkas.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2020-09-11

Trečiojo poezijos konkurso „Haiku Palangai“ dalyvius ir laureatus sveikino konkurso sumanytoja Audronė Levickytė-Bumbulienė, iš ekrano sveikinimus perdavė komisijos pirmininkė poetė Elena Karnauskaitė.

Trečią kartą Palangos kurorto muziejaus iniciatyva surengtame poezijos konkurse „Haiku Palangai“ šiemet dalyvavo rekordinis skaičius kūrėjų. Šiemet haiku tema buvo „Vanduo“. Sveikindama į jaukią, vila „Anapilis“ tebevadinamą, Palangos kurorto muziejaus salę susirinkusius haiku kūrėjus ir šio poezijos žanro gerbėjus konkurso sumanytoja ir organizatorė, muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė Audronė Levickytė-Bumbulienė pasidžiaugė, kad kasmet konkursas auga ir sukviečia vis daugiau poetų iš visos Lietuvos.

Konkurso komisijai – jos pirmininkei, poetei, eseistei, Ievos Simonaitytės literatūrinės premijos laureatei Elenai Karnauskaitei, poetui, eseistui, dramaturgui, vertėjui, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui Rolandui Rastauskui ir žurnalistei Livijai Grajauskienei šiemet teko nelengva užduotis išrinkti geriausius iš net 111 kūrėjų atsiųstų haiku – konkursui kiekvienas autorius pateikė nuo vieno iki šešių trieilių. Pirmajame konkurse 2018 metais dalyvavo 38, pernai – 65 autoriai.

Pagal konkurso nuostatus poetai, kurių pavardės komisijai nėra skelbiamos, buvo suskirstyti į tris amžiaus grupes. Gausiausia – suaugusiųjų amžiaus grupė, kurioje buvo 65 dalyviai, jaunesniojo mokyklinio amžiaus grupėje kūrybines jėgas išbandė 40, vyresniojo mokyklinio amžiaus grupėje sulaukta tik 6 autorių, todėl šioje grupėje buvo išrinktas tik vienas nugalėtojas.

Prieš paskelbdama trečiojo poezijos konkurso „Haiku Palangai“ laureatus, A. Levickytė-Bumbulienė padėkojo tiems žmonėms, nuo kurių, pasak jos, konkursas „atsispyrė“ ir dideliais šuoliais šoko į viršų – Palangos poetams bei literatams, kasmet pasidalijančiais savo kūryba: Nerijui Stasiuliui, Loretai Gliožerienei, Nijolei Fultinavičienei, Daliai Rakauskienei, Eglei Baranauskaitei, Dovilei Oškinytei, Almai Viskontienei, Virginijai Semenavičienei, Astai Brazaitienei, Stefanijai Šaltienei, Adelei Daukantaitei, Janinai Vambutienei, Audronei Žukauskaitei ir Julijai Paškevičiūtei.

Šiais metais viena iš temų buvo „Vanduo“, todėl konkurso organizatoriai bendradarbiavo su Palangos baseinu. Jo administracija atrinko keletą haiku, kurie, įrašyti specialiuose stenduose, pasitiks baseino lankytojus prie registratūros ir SPA zonoje. Įmonės „Palangos investicijų valdymas“ vadybininkė Eglė Rupulevičienė įteikė atminimo dovanas geriausius haiku vandens tema sukūrusiems autoriams: Anelei Tamošiūnaitei (Vilnius), Armintai Bilinskytei-Milkovičiūtei (Palanga), Adrijai Maciulevičiūtei (Palanga), Martynai Pacevičiūtei (Vilnius) ir Aleksandrui Sakui (Klaipėda).

Jau antrus metus prie konkurso viešinimo prisijungė ir specialius prizus įsteigė Haiku gimnazija. Šiemet prizus palangiškėms Arminai Bilinskytei-Milkovičiūtei ir Austėjai Daukšaitei įteikė rašytoja, Haiku gimnazijos vadovė Rugilė Audenienė, pabrėžusi, jog Austėjos kūryba ir pernai buvo įvertinta specialiu gimnazijos prizu.


Tautodailės metų atspindžiai Kretingos muziejuje

  • Audronė GRIEŽIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-09-11
Muziejaus direktorė Vida Kanapkienė (kairėje) ir muziejininkė Danutė Šorienė parodos atidarymo išvakarėse.

Penktadienį Kretingos muziejaus Baltojoje salėje – konferencija „Tautodailė – širdies šneka“, po jos bus atidaryta Kretingos krašto kuriančių žmonių kūrybos darbų paroda, skambės liaudies dainos, mirgės šokių ir žaidimų raštai. Šie Tautodailės metams skirti renginiai – projekto „Tyrinėk, atrask, pažink“ dalis.

Projekto tikslas – atrasti naujokų

Kaip sakė projekto autorė Lietuvos tautodailininkų sąjungos Žemaitijos skyriaus Kretingos sekcijos pirmininkė Danutė Šorienė, prieš pateikdama projektą vertinti Kultūros tarybai, ketinusi surengti 10 dienų trukmės ekspediciją ir aplankyti tuos kuriančius regiono žmones, kurie įdomūs, bet nesiryžta dalyvauti parodose. Tačiau dėl karantino sumanymą teko pakoreguoti.

„Išsiuntinėjau elektroninius laiškus visiems seniūnams, kaimo bendruomenėms, prašiau paskatinti, kad kuriantys gyventojai atsilieptų. Ypač daug pagalbos sulaukiau iš mūsų rajono Laukžemės kaimo bendruomenės pirmininkės Aidos Mikutienės ir Kūlupėnų seniūnės Ritos Lubienės“, – sakė D. Šorienė.

Dėl vietos stokos parodų salėse šįkart neeksponuojami tekstilės darbai, apsiribojama tapyba, skulptūra, karpiniais, keramika, ypač daug – juvelyrinių dirbinių. Tarp naujų, kretingiškiams galbūt mažiau žinomų, o gal visai nežinomų kūrėjų muziejininkė paminėjo medžio drožėją Augustiną Žalgirį iš Kartenos, kaip medžio drožėją pažįstamą, tačiau tapybos naujoką taip pat karteniškį Antaną Sungailą, tapytojas Laimutę Kasparavičienę iš Raguviškių, kretingiškes Janiną Budrienę ir Ramunę Martinėnienę, drožėją, gebantį sumeistrauti ir kankles, Arvydą Valeiką iš Kretingos, karpinių autores Laimutę Karčiauskienę iš Laukžemės ir Nijolę Kalvienę iš Vydmantų, metalo meistrą Rytį Zenkevičių, kretingiškius Rasą ir Gediminą Staškauskus – keramikos, medžio ir metalo darbų autorius, iš Kūlupėnų kilusią juvelyrę Salomėją Lubytę.

Iš viso parodoje darbus pristato 39 meistrai, tarp kurių 21 naujokas. Eksponuojami 175 darbai.

Kretingą garsina medžio drožėjai

Pranešimus parengė Lietuvos tautodailininkų sąjungos pirmininkas Jonas Rudzinskas, Žemaitijos nacionalinio parko gamtos ir kultūros paveldo skyriaus vyriausioji specialistė Aldona Kuprelytė, Jurgio Pabrėžos universitetinės gimnazijos dailės mokytoja Valdonija Karaliūnienė. Apie Kretingos krašto kryždirbystės ypatumus apžvalgą – dailėtyrininkė Alė Počiulpaitė, apie tai, kokia mūsų krašto tautodailė buvo vakar ir kokia yra šiandien, – D. Šorienė.

Muziejaus direktorė Vida Kanapkienė teigė, kad niekas taip gimtinės negarsina, kaip kultūros paveldas ir įvairių profesijų žmonės, tarp kurių ryškų pėdsaką krašto istorijoje paliekantys tautodailininkai, neabejingi liaudies tradicijoms. Šie talentais likimo apdovanoti kūrėjai, norėdami tarpusavyje ir su kitais dalintis, kaip jie jaučia gamtą ir pasaulį, kokie troškimai neleidžia gyventi ramiai, 1966-aisiais ir įkūrė Lietuvos meno draugiją, kuri 1989-aisiais tapo Lietuvos tautodailininkų sąjunga (LTS) – savarankiška kūrybinė organizacija, vienijanti geriausius Lietuvos tautodailininkus – tapytojus, skulptorius, grafikos, kalvystės, keramikos, audimo, mezgimo, juvelyrikos, pynimo meistrus. Lietuvos etnografiniuose regionuose atsirado LTS skyriai, Žemaitijos skyriaus Kretingos sekcijai nuo 1985-ųjų iki 1996-ųjų V. Kanapkienė ir vadovavo.

„Man geriausiai žinomi tie 11-a metų. Skyrius tuomet vienijo apie 60 žmonių, buvo organizuojamos parodos, susitikimai. Įdomu tai, kad savo kūrybinius gebėjimus ir paslaptis tėvai perduodavo vaikams – iš kartos į kartą“, – sakė direktorė. Jos žodžiais, Kretingos kraštą labiausiai garsino, o ir dabar garsina medžio drožėjai, tarp kurių Anicetas Puškoriaus, jo sūnus Raimundas Puškorius, Juozas ir Feliksas Lukauskai, Alfonsas vyresnysis, kurio jubiliejus muziejuje neseniai paminėtas, ir Alfonsas jaunesnysis Skiesgilai, rajono garbės pilietis Adolfas Viluckis, kurio drožiniai – ypatingos vertės, subtilūs, eksponuojami ne tik respublikinėse parodose, bet papildę Lietuvos muziejų fondus ir privačias kolekcijas mūsų šalyje ir užsienyje.


Sukūrė ryškią festivalio aurą

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2020-09-11
Režisierius Nerijus Gedminas šiemet į festivalį Kretingoje pakvietė itin novatoriškus spektaklius sukūrusius šalies teatrus, parodas.

Rugsėjo 16-ąją į Kretingą pagaliau atvyksiantis (dukart nukeltas) Nacionalinio dramos teatro spektaklis „Durys“ bus tarsi praėjusių metų tradicinio meno festivalio „Kita erdvė. Vakarų krantas[3°]“ užbaigimas , o taip pat ir – prasidėsiančio šiųmetinio festivalio startas. Šiemet žiūrovų, patikino šio festivalio sumanytojas ir organizatorius Kretingos rajono kultūros centro Egidijaus Radžiaus teatro vyriausiasis režisierius Nerijus Gedminas, laukia itin įspūdingi novatoriški reginiai.

Apdovanotas 4 scenos „Aukso kryžiais“

N. Gedminas priminė, kad vienas svariausių numatytų praėjusio festivalio renginių – spektaklis „Durys“ pirmąsyk neįvyko todėl, kad susižeidė vienas šokėjų, o kitąkart koją pakišo pandemija.

„Šis spektaklis bus ne vien festivalio atspirties taškas, bet ir išbandymas visai miesto teatro bendruomenei: mums, rengėjams, teks verstis iš savų resursų – šiemet festivaliui, skirtingai nuo ankstesnių kartų, negavome lėšų iš Kultūros tarybos. Todėl iš anksto atsiprašau žiūrovų, kad teks branginti bilietus. Į pastarąjį spektaklį „Durys“ dar galios ankstesnė kaina – 8 Eur, tačiau kiti spektakliai jau bus brangesni“, – festivaliui nepalankios situacijos neslėpė N. Gedminas.

Tačiau, nepaisant finansinių kliūčių, režisierius labai kviečia kretingiškius pasižiūrėti neįprastą spektaklį „Durys“, sukurtą vadinamąja nonsensine, arba nesąmoninga, beprotiška, pačių aktorių išgalvota, kalba.

„Tai bus vienas tų spektaklių, kai – daug istorijų, lyg ir nėra vientiso siužeto, tačiau visgi galima apčiuopti jas vienijančią bendrą atsakomybės ir išsiveržimo iš kasdienės rutinos baimės liniją. Aktoriai ir šokėjai sukuria įspūdingus vaidmenis, – šis spektaklis apdovanotas 4 scenos „Aukso kryžiais“. Nors kai kam jis gali ir nepatikti, visgi „sofos ekspertams“ nereikėtų turėti išankstinės skeptiškos nuomonės, kviečiu ateiti ir pamatyti patiems“, – ragino režisierius.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas