Pajūrio naujienos
Help
2021 Balandis
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe29162330
Še3101724
Se4111825
Orų prognozė
Dieną20°C debesuotumas 3 %
Naktį9°C debesuotumas 7 %
Apklausa

Ar kiekvienas rajono Savivaldybės tarybos narys turėtų atsiskaityti rinkėjams?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Smiltys

Kūrybos kraitė

  • Smiltys
  • 2021-04-09


Siuvinėti skirtukai – malonios staigmenos draugams

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Smiltys
  • 2021-04-09
Kryželiu siuvinėti kretingiškės Dianos Žukauskaitės skirtukai knygoms.

Meniški kryželiu siuvinėti skirtukai knygoms su senovės baltų ženklais, žmonių inicialais, gamtos vaizdais, geometrinėmis figūromis ir vaikiškais piešiniais. Kelias dešimtis jų, sukurtų Kretingos rajono kultūros centro darbuotojos Dianos Žukauskaitės, bus galima išvysti balandžio pabaigoje šio centro tinklalapyje surengtoje virtualioje personalinėje parodoje.

Nuo seno siuvinėjanti, tik labiau – paveikslus, D. Žukauskaitė sakė, kad prieš porą metų jai kilusi mintis sukurti meniškus skirtukus knygoms.

„Labai patogu tokias savo rankomis padarytas, o dažnai – ir kiekvienam atskirai apgalvotas, smulkmenas išdovanoti draugams, įvairių švenčių dalyviams, skaitovams. Tiesiog nešiojuosi jų ir kuprinėje: einu gatve ir staiga pamatau mielą pažįstamą veidą – šast išsitraukiu ir padovanoju. Žmogus nustemba – padovanoju gerą nuotaiką, malonu ir jam, ir man pačiai“, – kalbėjo kūrėja.

Jos sukurti knygų skirtukai – dviejų rūšių: tradiciniai stačiakampiai per knygos ilgį ir keturkampiai, užmaunami ant knygos lapo kampo. Kiekvienam darbui D. Žukauskaitė iš anksto pasiruošia eskizą, pagal kurį į specialią skirtingų tankių drobę – kanvą – perkelia siuvinėjamą motyvą. Nors, atviravo, siužetų – pilnas internetas, tačiau iš esmės ji mėgstanti juos susigalvoti pati.

„Buvo metas, kai labai domėjausi baltų ženklais, – buvau sukūrusi visą seriją paveikslų. Tai atsirado iš to, kad bičiulių latvių folkloro kolektyvo nariams sumaniau padovanoti specialias kišenes – dalmonų imitacijas. Tuomet ir pradėjau domėtis, ką gi ant jų išsiuvinėjus. Kadangi abi mūsų tautas sieja istorinė praeitis, pagalvojau, kad reikia paieškoti baltiškų motyvų. Ir taip kuo toliau, tuo giliau – buvo labai įdomu panagrinėti baltų ženklus, simbolius, sužinoti jų prasmę. Todėl tie ženklai vis dar gyvena manyje, sukirba mintis, ir retkarčiais sumanau juos perkelti į skirtukus“, – kalbėjo kūrėja.

Įprastai D. Žukauskaitės kuriamų užmaunamų skirtukų dydis – 7x7 cm, pagal pasirinktą tankį viename piešinyje jai tenka išsiuvinėti per tūkstantį akelių. „Kuriant ilsisi galva. Kaip ir vasarą, dirbant gėlyne ir darže tėviškėje, Kūlupėnuose, kur, į amžinybę iškeliavus abiem tėvams, liko jų butas. Kretingoje žiemoju, o vasaras leidžiu tėviškėje. Esu žemdirbio vaikas: nuo vaikystės visas piktžoles pažinojau, visų mamos puoselėtų, ir ne tik, gėlių pavadinimus. Kai manęs paklausia, kam tau to daržo reikia, atsakau: kad negalvočiau, ar darbas atitinka teisinį aktą, ar teisingai padariau“, – šmaikštavo pašnekovė.


J. Pačinskas teigė, jog iš visų žymių žmonių, dalyvavusių jo ir kolegos pokalbių laidoje, didžiausią įspūdį vaikinui palikęs svečias buvo Rytis Zemkauskas (dešinėje).

Ko gero kiekvienas svajojame apie darbą, kuris mums teiktų džiaugsmą. Iš Palangos kilęs Justas Pačinskas, šiuo metu randantis laiko net dviem darbams, apie vieną jų vis dar atsargiai kalba kaip apie pomėgį, gimusį iš meilės kinui ir vienuolika metų skaičiuojančios užrašų knygutės.

Meilė kinui užgimė dar vaikystėje

Dvidešimt ketverių palangiškio Justo Pačinsko meilė kinui prasidėjo dar vaikystėje. „Atsimenu, anksčiau mano mama žiūrėdavo daug filmų, taigi nuo mažų dienų juos žiūrėjau ir aš. Tuomet itin žavėjausi fantastika, ypač atmintin įsirėžė trilogija „Atgal į ateitį“. Tai – vienas mano mėgstamiausių filmų iki šiol“, – su šypsena kalbėjo pašnekovas.

Jis prisiminė 2009 metus, kuomet sužinojo apie kino teatruose pasirodysiančią antrą filmo „Transformeriai“ dalį ir pradėjo nuodugniai ieškoti apie jį informacijos internete: skaityti, žiūrėti medžiagą iš filmavimo užkulisių ir panašiai. „Toliau viskas vyko sniego gniūžtės principu – kinu, bėgant laikui, pradėjau domėtis vis labiau ir labiau“, – prisipažino J. Pačinskas.

Danijoje finansų valdymo studijas baigęs vaikinas teigė, kad į užrašų knygutę matytus filmus surašyti pradėjo neatsitiktinai. „Dar mokykloje lankiausi pas korepetitorę, su kuria labai gerai sutarėme. Būtent ji man ir padovanojo užrašinę bei pasiūlė joje surašyti visus peržiūrėtus filmus. Šioje užrašų knygelėje buvau sudaręs jau gana ilgą sąrašą, tačiau dabar turiu šiam reikalui skirtą virtualią programėlę, kurioje žymiuosi, vertinu ir trumpai apžvelgiu peržiūrėtus filmus ar serialus“, – aiškino šiuo metu Vilniuje gyvenantis ir dirbantis vaikinas.

Pomėgį pavertė darbu

Be išlaidų kontrolieriaus darbo farmacijos kompanijoje, J. Pačinskas kartu su kolega Dario Voitukevez kuria turinį savo internetinei tinklalaidei pavadinimu „Pasiklydę ekrane“. „Vasarą, kai grįžau iš Danijos, laiką leidau Palangoje ir man kilo idėja pradėti tinklalaidę kino tema. Pasiūliau tai savo geram draugui kino apžvalgininkui Dario ir jis sutiko. Galiausiai pasikalbėjome su vienu Youtube kanalo „Negyvas eteris“ kūrėjų Rolandu Mackevičiumi ir jis leido mums pabandyti kurti savo laidą“, – apie pokalbių laidos „Pasiklydę ekrane“ pradžią pasakojo palangiškis.

Dar 2020 metų spalį kartu su kolega pirmą tinklalaidės laidą Youtube platformoje patalpinęs J. Pačinskas tikino, kad kol kas po vaizdo įrašais jiedu susilaukiantys iki keliasdešimties tūkstančių peržiūrų. „Savo tinklalaidėje kalbame apie kino industriją, filmus, serialus, išsamiai juos apžvelgiame, suteikiame žiūrovams rekomendacijų, todėl turime konkrečia auditoriją. Ir, nors kino mėgėjų bendruomenė Lietuvoje gana didelė, jo apžvalgininkų ir panašaus tipo turinio, kokį kuriame mes, internete nėra daug“, – pastebėjo pašnekovas.

Anot J. Pačinsko, kas savaitę pasirodančioje laidoje „Negyvas eteris“ vaikinai sulaukia įvairiausių įžymių svečių. „Kol kas man asmeniškai didžiausias pasiekimas kuriant šią tinklalaidę buvo Ryčio Zemkausko dalyvavimas joje. Jis yra tarsi Lietuvos kino guru, tad pats faktas, kad tokioje naujoje laidoje pasirodė šis žmogus, man buvo labai svarbus“, – paaiškino vaikinas.


Airijoje gyvenantis grupės „Nojus Live Music“ įkūrėjas, dainininkas, gitaristas Darius Mileris-Nojus – vienas renginių organizatorių, kurio pastangomis prasmingos eilės apjuosė pasaulį.

Pasaulinės poezijos dienos proga Airijos lietuvių kultūros asociacija kartu su visuomenine organizacija „Lyrikos vakarai“, „Nojus Live Music“ ir Airijos lietuvių bendruomene pristatė Pasaulio lietuvių virtualią poezijos kelionę. Renginį globojo Lietuvos Respublikos ambasada Airijoje ir Pasaulio lietuvių bendruomenė. Kovo 21-ąją – Pasaulinę poezijos dieną – 21-os šalies poetus, skaitovus ir atlikėjus internetinėse paskyrose stebėjo per 4 tūkst. žiūrovų.

Dalyvius ir žiūrovus eilėmis pasveikino šventės organizatoriai buvusi ilgametė Dublino lietuvių bendruomenės pirmininkė Rasa Kochanauskaitė-Raižienė ir Darius Mileris-Nojus. Tada kas kelias minutes keitėsi Lietuvos Vyriausybės atstovų, Lietuvos ambasadoriaus Airijoje J. E. Marijaus Gudyno, Lietuvos Respublikos Seimo narės Dalios Asanavičiūtės, Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkės Dalios Henke bei 25 dalyvių veidai.

Ištarto žodžio prasmė

Marcelijaus Martinaičio žodžiais „Poezija kalba tiems, kurie supranta daugiau, negu ji gali pasakyti“ , tad pagrindinės išgirstų eilių ir dainų temos apėmė tėvynės ilgesį, neužtikrintumą dėl rytojaus, jautrumą, viltį ir lietuvišką kuklumą. Štai keletas pavyzdžių. Jūratė Leonavičiūtė (Jungtinė Karalystė) sutapatina laiką su nuolat kintančia žmogaus egzistencija: „Į laiką, kurio nėra/Per amžinybės srovenimą/Supyliau save./Atėjau į žemę saulės taku/Čia save iš naujo renku./Po spindulį, pamažu/Statau savo gyvenimą.“ Jutta Noak (Vokietija), eilėraščiu „kūno izoliacija...“ priminė, kad tebegyvenam koronaviruso laiku, kai „užsitęsusi kūno izoliacija/lyg drykstantis audinys/laikinai apsigyvena/siuvimo mašinoje/nauji apdarai/priedanga kūnui dilgčioja akis/kaukė veidui trukdo/dygsniuoti žodžius.“ Valdo Kišūno (Airija) abejonės persipina su viltimi eilėse „Aš Tikiu“: „Švelnink prigimtį kur mindo/mano šviesų veido žvilgsnį,/Duok lašelį nusipraust,/Skirk minutę Tave garbint --- /Sutiksiu ką, jei bėgsiu šitaip greitai,/O ką pajausiu, jei klausiu vis – „kodėl.“


Tadas Girininkas „Auksiniu scenos kryžiumi“ įvertintas už Dalando vaidmenį operoje „Skrajojantis olandas“ ir Henriko vaidmenį operoje „Ana Bolena“.

„Solistui visada būna malonu, kai sulaukia publikos pripažinimo. O jeigu už sukurtą vaidmenį, už sunkų darbą nusipelnai dar ir „Auksinio scenos kryžiaus“ – tai didžiulis įvertinimas, tai – tiesiog laimė“, – prisipažino operos solistas Tadas Girininkas, šiemet Tarptautinės teatro dienos proga apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias metų solistas už Dalando vaidmenį Richardo Vagnerio operoje „Skrajojantis olandas“ Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) ir Henriko vaidmenį Gaetano Donicečio operoje „Ana Bolena“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT).

Saksofoną iškeitė į vokalą

Šiauliuose gimęs, nuo pat ankstyvos vaikystės Palangoje augęs Tadas Girininkas sako ir pats nežinąs, iš ko paveldėjęs muzikalumo geną: gal iš muzikalios sielos senelio, gyvenusio Palangoje, gal iš kito, Šiauliuose gyvenusio senelio, kurio turėtą turtingą akordeonų kolekciją jis atsimenąs nuo mažumės. Gabų septynmetį, tuometinio Palangos vaikų darželio „Saulutė“ pradinuką, pastebėjo ir mokytis pakvietė atranką surengę Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos pedagogai.

„Iš pradžių apie dainavimą net negalvojau, juolab kad ir su vokalu susijusios specialybės nebuvo: visi dainavome chore, grojome fortepijonu, – leidosi į prisiminimus T. Girininkas. – Berods, šeštoje klasėje, kai reikėjo rinktis specializaciją, panorau groti saksofonu: gal patiko pati instrumento forma, gal – neįprastas skambesys. Ir į Lietuvos muzikos akademiją Vilniuje 2000-aisiais įstojau tęsti saksofono studijų. Po kurio laiko kažkas – gaila, neprisimenu, kas, – man pasiūlė: „Turi puikų balsą, tau reikia dainuoti“. Likimas suvedė su profesoriumi Vladimiru Prudnikovu, ir, palikęs saksofoną, 2003 metais perėjau į vokalo studijas“.

Pasak solisto, klasikinė muzika jam visą laiką buvusi prie širdies, nepaisant to, kad saksofonas artimesnis džiazui. O dabar jis gali drąsiai pasakyti: klasikinė opera yra jo tikroji didžioji meilė.


„Išankstinių didelių planų neturiu. Kuriu, dainuoju ir tuo mėgaujuosi“, – sakė klaipėdietė kompozitorė ir atlikėja Irena Upė.

Kovo 20-osios vakarą Kretingos rajono kultūros centras renginių išsiilgusius muzikos mylėtojus pakvies virtualiai pasiklausyti klaipėdietės atlikėjos ir kompozitorės, muzikos meno studijos „Motyvas“ įkūrėjos Irenos Upės koncerto.

Pranašiški Leonido Donskio žodžiai

Menininkės auditorija – labai plati, nes muziką atlieka skirtingą. „Savęs aš nerėminu žanrais“, – „Pajūrio naujienoms“ atviravo Irena Upė, vis dėlto atkreipusi dėmesį, kad jos dažniausiai klausosi tvirti ir atviri ieškojimams žmonės, kurių amžius nuo 30 iki 45-erių metų. Vienas įdomiausių renginių įvyko Šveicarijoje, tarptautinėje parodoje. „Teko koncertuoti 40 kvadratinių metrų erdvėje, todėl jaučiau itin stiprų ryšį su publika. Klausydamosi dainų, moterys verkė, o po pasirodymų pasakodavo apie save, dėkojo už tai, kad priminiau, kas yra tikra“, – išgyventas akimirkas perteikė pašnekovė.

Klaipėdietės atmintyje taip pat neišblėso ir koncertas Islandijoje, kur ji dainavo lietuviškas dainas: tenykščiai žmonės gyrė, kokia graži, daininga yra lietuvių kalba.

Kodėl ji Upė? Kokią žinutę žiūrovams siunčia pasirinktasis sceninis vardas? Iki 2019-ųjų besivadinusiai „Synthgirl I-rena“ ir tuo vardu vinilinėje plokštelėje išleidusiai debiutinį albumą „8“ menininkei žodis „Upė“ tiesiog vieną dieną suskambo galvoje. „Šis vardas atskleidžia mano laisvę, natūralumą ir nuoširdumą“, – akcentavo Irena.

Ji užaugo Šilutėje, muzikos mokykloje ten baigė smuiko klasę ir daugiau muzikos nebestudijavo, manė, kad muzikinis kelias taip ir pasibaigs. „Man nepatiko mokytis muzikos, bet visada ji buvo šalia: aktyviai lankiau įvairius meno būrelius, svajojau tapti aktore, baigti režisūrą, imtis teatro kūrybos“, – atviravo pašnekovė. Kadangi nesinorėjo iššvaistyti ir gerų mokymosi mokykloje rezultatų – mėgo kalbas, istoriją, matematiką, fiziką, – kelias ją nuvedė į politikos mokslus Klaipėdos universitete. Čia baigusi ir bakalaurą, ir magistrą, dirbo politinio marketingo srityje, stažavosi Briuselyje.

„Ko gero, amžiną atilsį profesorius Leonidas Donskis mano gyvenime buvo pirmasis žmogus, kuris pakišo mintį, kad esu sutverta didesniam tikslui negu vien politikės darbas“, – svarstė Irena.

Save ji išbandė ir privataus verslo sektoriuje, taip pat kurį laiką dirbo pardavimo vadove. Besilaukdama vaikelio, suprato, kad nebenori grįžti atgal, kur jau buvo, o nori laisvos dvasios, trokšta kurti.


KŪRYBOS KRAITĖ

  • Smiltys
  • 2021-03-12

Skulptorius Antanas Mončys. 1982 m., Prancūzija.

Šiemet birželio 8 d. sueis 100 metų, kai Mončių kaime Darbėnų valsčiuje Kretingos apskrityje gimė pasaulinio garso menininkas skulptorius modernistas Antanas Mončys (1921–1993). Šiai sukakčiai Antano Mončio namuose-muziejuje atnaujinta nuolatinė ekspozicija, o visus metus truksiantis renginių ciklas „Sveikinimai ir pasisveikinimai Antano Mončio gimimo 100-čiui“ pradėtas kovo 10-ąją Anykščiuose atidaryta paroda „Meniniai pasisveikinimai“.

Pirma paroda – svajonės išpildymas

„Paroda „Meniniai pasisveikinimai“ – tai simboliškas Antano Mončio svajonės pamatyti Anykščius išpildymas minint skulptoriaus gimimo šimtąsias metines, – apie A. Mončio kūrinių parodą Anykščių menų inkubatoriuje-menų studijoje sakė projekto koordinatorė ir komunikacijos vadovė Ramunė Vaičiulytė. – Savo norą aplankyti Anykščius skulptorius išsakė 1989 m., kai po 45 priverstinės pertraukos metų atvykęs į Lietuvą viešėjo Palangoje, kurioje būdamas ir apsisprendė savo kūrybos dalį dovanoti Lietuvai“.

Paroda kol kas atidaryta virtualiai, tačiau tikimasi, kad iki gegužės 2 d. ją bus galima išvysti ir gyvai. Jos branduolį sudaro A. Mončio palikimas – piešiniai ir akvarelės, koliažai, skulptūros, fenomenalios unikalių švilpių ir kaukių formos – iš brandžiojo kūrybos periodo (1969–1988). Specialiai šiai parodai surinktas retai matomų ir visai nerodytų kūrinių rinkinys. Žiūrovų čia laukia ir atradimai, ir tikros premjeros: pirmą kartą eksponuojamas A. Mončio ypatinga gofro technika sukurtas parodos plakatas, ekspozicijoje – ir skulptūra, žinoma kaip paskutinis jo gyvenimo kūrinys.

Pirmąją skulptoriaus jubiliejui skirtą parodą palydės ir susitikimai, per kuriuos menininkai „paduos“ ranką, būdami nutolę laike ir erdvėje: virtualiai bus galima pasiklausyti A. Mončio nulipdytais švilpiais atliekamos muzikos, susipažinti su filmo apie dailininką eskizu ir susitikti su būriu talentingų asmenybių – atlikėjais Doniu (Donatu Bielkausku) ir Viktoru Rubežu, režisieriumi Linu Mikuta, menotyrininku V. Liutkumi.


Andriaus Seselsko sukurtas Jurgio Pabrėžos atvaizdas, kuris naudojamas plakatuose

Kitą savaitę kraštietis dailininkas Andrius Seselskas pradės įgyvendinti meninį projektą – tapys kunigo ir mokslininko Jurgio Pabrėžos, kurio vardu pavadinta Kretingos miesto universitetinė gimnazija, portretą ant jos holo sienos.

Visus 2021-uosius metus, kurie LR Seimo yra paskelbti Jurgio Pabrėžos metais, Kretingos rajono bendruomenė įvairiais renginiais pagerbs įžymųjį kraštietį, kuris liaudyje nuo seno už savo darbus pramintas šventuoju.

Menininkas neslėpė, kad, imantis darbo, teko gerai išstudijuoti J. Pabrėžos biografiją, kad kuo įtaigiau atspindėtų šios iškilios Lietuvos asmenybės savitumą.

„Siena jau paruošta, o aš esu pasirengęs eskizą, kurį kursiu art decor stiliumi. Man labai smagu sugrįžti į mokyklą, kurioje pats mokiausi. Tačiau nedidelis skirtumas: kažkada už sienų paišymą buvau kviečiamas pas direktorių, o dabar pats direktorius pasikvietė, kad ant jos pieščiau“, – juokavo A. Seselskas.

Menininkas pernai Kretingos erdvėse jau paliko ryškų pėdsaką – ištapė vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ studijos Kretingos rajono kultūros centre holo sienas.

Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus prašymu, A. Seselskas taip pat sutiko sukurti 12 padėkų su originaliais autoriniais piešiniais. Šios padėkos bus įteiktos nusipelniusiems asmenims per J. Pabrėžai skirtus renginius.

Menotyrininkų vertinimu, ypatingu „seselskišku“ grafikos stiliumi, kurio ašis – siurrealizmas, piešiantis kraštietis taip pat sukūrė Motiejaus Valančiaus atvaizdą, kurį padovanojo M. Valančiaus viešajai bibliotekai. „Dar reikėtų imtis miesto įkūrėjo Jono Karolio Chodkevičiaus, kurio jubiliejinius metus taip pat švenčiame šiemet, portreto“, – sakė menininkas, patikinęs, kad, nors su šeima įsikūręs Kelmėje, tačiau Kretinga, kurioje gimė ir augo, liks jo pirmuoju miestu ligi gyvenimo pabaigos.

„P. n.“ informacija


Kretingiškė Danutė Vasiliauskienė gamtoje mėgsta fotografuoti tai, ko dažno akis nė nepastebi ar neišlaukia.

Kretingiškė ilgametė pedagogė Danutė Vasiliauskienė džiugina savo meninėmis fotografijomis, kuriose užfiksuotos gamtos akimirkos – gyvūnai, paukščiai įstabiomis pozomis, peizažai, gėlės: ji rengia parodas, siunčia nuotraukas TV3 žinioms, taip pat dalijasi jomis šalies ir tarptautiniuose socialiniuose tinkluose.

Kadre – visas gyvūno kūnas

Žmonių kretingiškė sakė nefotografuojanti, vien – gamtą. Ji laukia tupinčios gulbės, kada ši išskleis sparnus, kada pursluose paskęs iš snaudulio pabudusi besipurtanti antis, kada kamienu nuliuoksės išpurusia uodega švytruodama voverė ar akimirką užsimirš varlinėjantis gandras. „Reikia pagauti gyvūnus, paukščius judesy, fokusuojant vaizdą rankomis – tai duoda tam tikrą efektą, – tikino fotomenininkė mėgėja. – Žinau fotografų, kurie, eidami į gamtą, maskuojasi ir valandų valandomis tyko kadro. Bet aš to nedarau. Einu aplinkui tvenkinius, palei Akmeną, važiuoju į mišką. Gamta visur juda kruta, tik reikia ją matyti. Vaikštau aplink sodybą: kikiliai, dagiliai, zylės patys atskrenda, tik fotografuok. Bet jei jau ką užmačiau, nebegaliu atsitraukt, kol tą „kažką“ vis vien pagaunu“, – pomėgiu, kuriuo dega jau 25-erius metus, dalijosi D. Vasiliauskienė.

Ji tęsė mintį: „Nemažai pasitaiko netikėtų kadrų: žiūriu – Pastauninko upely žiemojęs garnys plastelėjo, prie muziejaus praskrido baltasis garnys. Gyvūnas ar paukštis mano nuotraukoje turi matytis visas, ne fragmentais. Man labai svarbu, kad į kadrą tilptų visas jo kūnas, o ne vien atskiros dalys“, – patikino pašnekovė.

Jos žodžiais, taip pat reikia žinoti, kada fotografuoti: vasarą geriausias apšvietimas iki 8-os ryto arba po saulėlydžio. Fotografui nereikia turėti kažkokio ypatingo matymo, bet gerai matyti yra būtina. Svarbiausia – pastebėti: kiti nė nemato to, ką pastebi fotografas.

Į gamtą – su 3 kg sveriančiu aparatu

Buvusi pedagogė D. Vasiliauskienė sakė su fotografijos menu susipažinusi, kai, mokydama geografijos, pati skatindavusi vaikus fotografuoti. Vykdavo respublikiniai moksleivių fotografijos konkursai, vaikai laimėdavę ir prizinių vietų. Rengdavo projektinius darbus – tyrė Pranciškonų gimnazijos tvenkinį, Pastauninko upelį, Reiskių tyrą, o projektus reikėdavo ir meniškai pateikti.

„Tai ir buvo mano pradžia. Po to sūnus padovanojo pirmąjį fotoaparatą „Leika“, bet netyčia šokdama per upelį jį nuskandinau. Vėliau įsigijau du aparatus „Nicon“ – vienas jų, sunkus ir masyvus, skirtas fotografuoti gyvūnus, vaizdą pritraukia net iki 100 m. Gyvūnai gamtoje labai atsargūs, tik voverės Kretingos parke gali imti skanėstus iš rankų“, – juokaudama pasakojo pašnekovė.

Klaipėdiečiai profesionalūs fotomenininkai Alė ir Virgilijus Jankauskai, pas kuriuos ji mokėsi fotografijos kursuose, sakė – neišlaikysi rankoj, imk stovą. Bet ji išsitreniravo ir į gamtą eina laikydama rankoj maždaug 3 kg sveriantį fotoaparatą.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas