Kitoks Turkijos paveikslas

„Pažinome tokią Turkiją, kokios nepamatysi turistams skirtuose maršrutuose ir nerasi keliaudamas su gidu“,- pažintimi su autentiška Turkijos kultūra pasidžiaugė Kretingos meno mokyklos mokytojos Živilė Sabaliauskaitė, Daiva Galdikaitė ir Asta Abramauskaitė-Gatelienė, kurios dalyvavo tarptautiniame skulptūros ir tapybos plenere Turkijoje, Ispartos regione esančiame Yenišarbademli mieste.

Pirmąją plenero dieną dailininkams susirinkus prie dirbtuvių, vietinis gyventojas suskubo atsinešti savo instrumentą, kad juos galėtų pradžiuginti turkiška folklorine muzika. Nuotr. kretingiškės (iš dešinės) – Asta Abramauskaitė-Gatelienė, Daiva Galdikaitė bei Živilė Sabaliauskaitė (stovi).

„Kiekvienas jau buvome sugalvoję, kokiomis temomis kursime savuosius darbus. Tačiau Turkijos gamta mums paliko tokį didelį įspūdį, kad visi plenero dalyviai nusprendė būtent jos grožį perkelti į savo paveikslus, - pasakojo Ž.Sabaliauskaitė, paaiškinusi, kad kiekvienas plenero dalyvis buvo įsipareigojęs pagal sau mieliausią techniką sukurti po du paveikslus, kuriuos padovanojo miestui. – Gyvenome kalnų apsuptoje vietovėje. Mūsų akimis žvelgiant, Turkijos kalnai ir gamta yra sausa ir išdžiūvusi: dagiai, akmenys, atrodo, viskas išdegę nuo didelio karščio. Tačiau vietiniai žmonės – tai spalvų margumynas. Gali pamanyti, kad gyventojai, ypač spalvingomis skarelėmis apsigobusios moterys, rūbų ryškumu bando tarsi sukurti atsvarą natūraliam gamtos pilkumui.“

Nepažintas kraštas

Dvidešimt plenero dalyvių, tarp kurių buvo trys mūsų kraštietės bei menininkų iš Belgijos ir daugiausiai – iš tos pačios Turkijos, dešimtį dienų drauge kūrė bei keliavo po šalį, kaskart patirdami atradimų džiaugsmą ir įvertindami vietinių žmonių nuoširdumą.

Į viešbučio salę, kurioje dirbo plenero dalyviai, laisvai galėjo ateiti ir jų kūrybinį procesą stebėti vietiniai žmonės. Dailininkai, bendraudami su vietiniais turkais, juos pradžiugindavo nutapydami jų portretus, kuriuos ir padovanodavo.

„Gyvenome visiškai turistų nelankomoje vietoje. Netgi plenere dalyvavę turkai šiame mieste lankėsi pirmą kartą. Miesto, turinčio apie 2 tūkst. gyventojų, žmonės yra tvirtai išlaikę savo tradicijas: vietinės moterys viešumoje negali pasirodyti vienos, be jas lydinčių vyrų, moterų neišvysi ir baruose ar kavinėse. Niekur nerasi ir alkoholio. O populiariausia susisiekimo priemonė yra arkliai ir asilai. Laisvai ganosi ožkos ir karvės, čia pat gali nusiskinti prisirpusių vyšnių kekę ar abrikosą. Netoli mūsų viešbučio buvo mečetė, todėl girdėdavome, kaip ji keturiskart per dieną tikinčiuosius kviesdavo maldai. Nors į mus, atvykėles iš Europos, buvo žvelgiama tolerantiškai ir atlaidžiai, bet ir mes buvome paprašytos būnant viešumoje prisidengti nuogus pečius ir nešioti uždarus rūbus“,- tenykščio gyvenimo kontūrus nupasakojo A. Abramauskaitė-Gatelienė.

Pažino turkų tradicijas

Kretingiškės autentišką Turkijos kultūrą turėjo progos pažinti ne tik bendraudamos su vietiniais gyventojais, dalyvaudamos folkloriniuose vakaruose, tačiau ir net keliskart pabuvojus tikrose turkiškose vestuvėse, į kurias būna pakviečiamas visas kaimas. Pasigėrėjusios tradicinėmis chna ceremonijomis, lietuvės žavėjosi kukliomis turkiškomis vestuvėmis, kur svečiai nesodinami prie maistu turtingo stalo, kaip būna mūsų šalyse, bet visi nuoširdžiai linksminasi ir šoka.

„Labai nustebino valdžios dėmesys. Mus kasdien aplankydavo miesto meras Mustata Edem, kuris pasirūpindavo ir mums skirtomis išvykomis po regioną“,- sakė pašnekovės, iki šiol menančios Magarasi krioklio, didžiulio Beysehir Golu ežero grožį. Didelį įspūdį paliko ir apsilankymas marmuro kasykloje – balti blizgantys marmuriniai laiptai kalnais tiesiog švyti iš tolo.

Kretingiškėms teko pabuvoti ir prie ežero Egirdir esančioje vietovėje, kurią galima pavadinti rožių karalyste. Jos gyventojai viską – nuo saldainių iki kosmetikos produktų, aliejų – gamina iš rožių. Todėl rožės simbolis puošia ir Ispartos regiono herbą.

A.Abramauskaitei-Gatelienei ypač didelį įspūdį paliko pažintis su Dedegol nacionalinio parko muziejaus meno istorijos profesore, archeologe Ričan Arik. „Kalbėdama apie grindų plyteles, egzistuojančias nuo XIII amžiaus, ji pademonstravo, kad šių plytelių ornamentikoje esama ir piešinių su fantastiškais paukščiais, gyvūnais, vaizduojamos net tam tikros scenos. Šito mes, mokydamiesi meno istorijos, nežinojome – visur buvo teigiama, kad ornamentika tėra geometrinių formų arba augalinių motyvų. Taigi nuostabu, kad galėjome praturtinti savo žinias ir pabendrauti su žmogumi, esančių arčiausiai šių meno lobių“,- kalbėjo A.Abramauskaitė-Gatelienė.

Pakvietė į mūsų šalį

Kretingiškės dailininkės pasakojo, kad šis tarptautinis pleneras, kuriame jos dalyvavo, susilaukė didelio ne tik vietinių gyventojų, bet ir žiniasklaidos dėmesio. O plenero darbų parodoje, kuri buvo atidaryta garsiame kasmetiniame festivalyje, apsilankė ir vietinės muzikos, teatro ir operos žvaigždės, surengusios savo pasirodymus.

„Miesto vadovai nuoširdžiai globojo plenerą, kurį inicijavo ir suorganizavo Melek Gunbey, su kuria susipažinau prieš šešerius metus, studijuodama vasaros akademijoje Austrijoje, Zalcburge pas garsius pasaulyje menininkus iš Čikagos Brother Zhou. Ji mus ir pakvietė atvykti į Turkiją, kur toks tarptautinis pleneras suorganizuotas antrą kartą. Beje, Melek Gunbay yra dirbusi gydytoja, o turkai šios profesijos žmonėms jaučia didelę pagarbą“,- pasakojo Ž. Sabaliauskaitė.

Kretingiškės Ž.Sabaliauskaitė, A.Abramauskaitė-Gatelienė ir D.Galdikaitė nudžiugo, kai plenero organizatoriai, įvertinę jų padovanotus suvenyrus iš Lietuvos, buvo pakviesti į Turkiją sugrįžti dar kartą. „Žinoma, mus pamalonino šis kvietimas, tad mes savo ruožtu pakvietėme Turkijos menininkus apsilankyti mūsų šalyje. Šia idėja jie labai susidomėjo, tad tikimės, kad pavyks suderinti visas tarptautinio plenero detales ir mūsų iniciatyvą palaikys ir rajono vadovai“, - pasakojo A.Abramauskaitė-Gatelienė, pajuokavusi, kad turkus įspėjusi, jog Lietuvoje jos negalinčios pažadėti tokio puikaus oro, kokiu jie gali džiaugtis savo šalyje.

Neįkainojama patirtis

„Galbūt Turkijoje praleisto laiko ir negalima pavadinti tikromis atostogomis, nes buvome susitelkę ties darbu, teko skirti laiko vietiniams žmonėms bei projektams ir nebuvo progos atsipalaidavus drybsoti paplūdimyje. Tačiau sugrįžus namo ir įvertinus, ką per šį laiką patyrėme, kokias emocijas parsivežėme, supranti, kad tai – neįkainojama patirtis,- kalbėjo Ž.Sabaliauskaitė ir D.Galdikaitė. - Turkijos žmonės, kokius mums teko pažinti, nėmaž neprimena kurortuose įkyruoliais vadinamų savo tėvynainių, jie pagarbiai atsiklausdavo, ar gali stebėti mūsų kūrybinį procesą ir stengdavosi su mumis susišnekėti, parodyti dėmesį ar pakviesti kavos, net ir nemokėdami anglų kalbos. Nors Turkija ir Lietuva yra labai skirtingos šalys, tačiau per tokius susitikimus supranti: kad ir kokiame pasaulio krašte begyveni, kad ir kokios skirtingos mūsų religijos, tačiau vertybės yra visur tos pačios. Tai nuoširdus bendravimas, žmogiškumas, tradicijų puoselėjimas.“

• Rašyti komentarą (0)