|
|
|
Ar rūpi valstybei nykstančios koplytėlės
Daktarų kaime gyvenantys Frida ir Gintaras Beresnevičiai norėtų sutvarkyti su jų sodyba besiribojančią medinę koplytėlę ir netoliese esantį sutrūnijusį kryžių. Ant koplytėlės kabantis užrašas skelbia, kad tai - liaudies dailės paminklas, saugomas valstybės. „Nors valstybė ir pasiskelbė, kad saugo koplyčią, tačiau akivaizdu, kad ji, pamažėle trūnijanti ir nykstanti, valstybei nelabai ir terūpi. Tačiau patys savo nuožiūra liaudies paveldo paminklų remontuoti negalime“, - tvirtino F.Beresnevičienė.
Moteris teigė, jog ji kreipėsi į rajono Savivaldybės paminklotvarkininką, tačiau konkretaus atsakymo dėl galimybės sutvarkyti koplyčią ji nesulaukusi. „Norėčiau imtis iniciatyvos „užsukti variklį“, bet nežinau, į kokias instancijas eiti. Juk yra rašomi projektai ir gaunamas finansavimas atstatyti kultūros paveldo paminklus. Gal galėtų kažkas tuo užsiimti? Nežinau, ar galiu aplink koplyčią tvarkyti aplinką: šiemet vietoj senos sutrūnijusios tvoros norėjau pasodinti bukmedžių gyvatvorę. Bet man tai - gražu, o kažkam gal – negražu ir neleistina“, - samprotavo F.Beresnevičienė. Ant medinės, mėlynai nudažytos Daktarų kaimo koplyčios matosi įspraustas užrašas: 1948. 07. 08. Tai koplytėlės pastatymo data. F. Beresnevičienė sakė žinanti ir graudžią jos statytojo istoriją. Koplytėlę pastatė to paties kaimo drožėjas Kazimieras Benys. Koplytėlę pašventino prieš Vėlines, ir tą pačią naktį K.Benio šeima buvo sušaudyta. „Daktarų kaimo, kurio čia tik septynios sodybos belikusios, žmonės pasakojo, kad Kazimieras gelbėjo ir stribams, ir miškiniams. Ir „susipainiojo“ žmogus. Tą lemtingą naktį sušaudė jį, jo tėvą, žmoną, kelis vaikus. Kiti vaikai pabėgo ir išsislapstė užsienyje“, - kalbėjo F.Beresnevičienė. Moteris sakė iš to paties kaimo gyventojos Staponkienės sužinojusi, kad koplytėlė, kurią ji norinti išsaugoti, yra pastatyta ankstesnės vietoje: „Staponkienei – septyniasdešimt aštuoneri, o ji tvirtina, jog koplyčia čia buvo jau jai gimus. Ji atmena, kad ankstesnės koplytėlės viduje stovėjo tik Dievo Motinos skulptūra. O dabartinėje koplyčioje be išlikusios medinės, maždaug metro aukščio Dievo Motinos skulptūros kiekviename lange stovėjo ir po nedidelę medinę skulptūrėlę, kurias visokie surašinėtojai išsinešioję“. Šią perstatytą koplytėlę, pasak F.Beresnevičienės, prižiūrėdavo kaimo moteris, visų Elenėle vadinama. Tačiau ji pasiligojo, ir retai beateina. „Todėl ir norisi sutvarkyti ir prižiūrėti šią koplyčią – buvusią kaimo šventą vietą. Juk jų be priežasties žmonės nestatė. Senieji gyventojai pasakoja, kad prie šios koplyčios žmonės ateidavo pasimelsti, prie jų giedodavo „majavas“. Tą tradiciją ir šiandien puoselėja greta esančių Klibių kaimo gyventojai“, - taip F.Beresnevičienė nusakė priežastis, dėl ko norėtų pasirūpinti šia koplytėle, stovinčia prie įvažiavimo į jų sodybą. Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritorinio padalinio vyriausioji specialistė Audronė Puzonienė paaiškino, jog asmenys reikalus dėl kultūros paveldo paminklų tvarkymo turi derinti su savo rajono savivaldybės arba seniūnijos specialistais. „Nors paveldo objektas ir įsiterpia į asmens nuosavybę, vien savo nuožiūra asmuo jo tvarkyti negali“, - patvirtino specialistė. Anot specialistės, kultūros paveldo paminklai yra prižiūrimi dviem lygmenimis: savivaldybių ir valstybės. Tvarkyti valstybės lygmenyje prižiūrimiems objektams yra reikalingi specialistų parengti projektai. Savivaldybės lygmenyje prižiūrimus objektus leidžiama tvarkyti - perdažyti, pakeisti tvorą - be projektų. Kretingos rajono savivaldybės paminklotvarkininkas Algirdas Mulvinskas sakė, jog Daktarų koplyčios išorę galima sutvarkyti, perdažant statinį ir aptveriant jį nauja medine tvora. Jis patikino siūlysiąs sodybos šeimininkams F. Ir G. Beresnevičiams surengti pusdienio talką ir parūpinti medienos tvorai. „Nepalyginamai daugiau bėdos yra pridaryta Dievo Motinos skulptūrai, kuri perdažyta storu aliejinių dažų sluoksniu. Dėl to stipriai nukentėjo pirmykštis ir tikrasis drožėjo braižas“, - apgailestavo A.Mulvinskas.
|
|
