|
Klastinga liga privertė perkainoti gyvenimą
Per trejus metus įveikusios itin sunkią ligą – kraujo vėžį – palangiškės Ramunės Gecienės istorija – lyg gražiausia giesmė gyvenimui. „Jaučiuosi tikra nugalėtoja. Einu gatve ir galvoju: žmonės, kad jūs žinotumėt, per kokias kančias aš matau jus, galiu šypsotis jums, kalbėtis su jumis. Norėčiau išrėkti visam pasauliui – nepasiduokit sunkumams, vėžys - pagydomas. Reikia tik labai norėti gyventi ir tikėti“, - pro džiaugsmo ašaras kalbėjo trisdešimt šešerių moteris. R.Gecienė tikino, jog kelissyk stovint ant gyvybės ir mirties slenksčio, likimas užgrūdino ne tik ją, bet ir šeimą – vyrą Viktorą bei vaikus, išmokė to, ko galbūt jie nebūtų išmokę per visą gyvenimą: giliai pamilti žmones, perkainoti vertybes.
Apie tai, kad susirgo leukemija – kraujo vėžiu – R.Gecienė sužinojo prieš trejus metus, kai laukėsi trečio kūdikio. Jam nebuvo lemta gimti. Tuomet moteris, rūpindamasi sveikata, norėjo sužinoti, kaip po persileidimo atsistatė organizmas. Atėjo netikėta žinia – blogas kraujo tyrimas. „Draugų gydytojų dėka sužinojau, kad tyrimai rodo esant leukemiją. Tačiau galutinę diagnozę patvirtino Vilniaus Santariškių klinikoje. Lyg perkūnas nugriaudė iš giedro dangaus. Nebuvo klausimų – kodėl man. Išsyk galvojau, kiek dar liko gyventi, ir ką be manęs darys mano šeima. Tuomet sūnui Viktorui tebuvo penkeri, o dukrai Rusnei – dešimt metų, - pirmais išgyvenimais pasidalijo moteris. – Nebeturi kitos išeities, supranti, kad labai nori gyventi ir privalai ieškoti savyje jėgų bei kovoti. Belieka tik atsiduoti medikams, kurie tampa tavo sargais, tavo baltaisiais angelais“. Kai devynių gydytojų konsiliumas palatoje pranešė, jog Ramunė serga leukemija, tą pačią dieną prasidėjo konkretus gydymas – pradėta taikyti chemoterapija. Pirmasis kursas truko septynias paras. Emociškai, pašnekovės žodžiais, tai buvo pačios baisiausios dienos, kai nežinai, kas tavęs laukia. Tik išėjusi iš ligoninės moteris sužinojo, kad prieš akis - dar trys tokie gydymo kursai. Po pirmosios chemoterapijos suruseno viltis pasveikti: nebeliko vėžinių ląstelių, vadinasi, organizmas pasidavė gydymui. „Buvo skaudu, kai netekau ilgų ir vešlių plaukų. Ilgai slėpiausi po megztuko gaubtu, - negalėjau susitaikyti su pirmais išorės pasikeitimais. Pamažėle susigyvenau su mintimi, kad plaukai turi savybę ataugti. Pradėjau mokytis priimti save tokią, kokia esu. Nenukrypti nuo tiesos ir susigyventi su liga, nes ji buvo dalis manęs, man labai padėjo psichologas“, - tvirtino moteris. Atsidavė Dievo ir medikų valiai Per keturis chemoterapijos kursus Santariškių klinikose R.Gecienė pragulėjo pusę metų. „Buvau vienutėje. Vaikams nebuvo leidžiama lankyti manęs. Visąlaik šalia buvo tik vyras. Po chemoterapijos kursų vaistai užmuša visas kraujo ląsteles, imuninė sistema lygi nuliui. Gydytojai ateidavo tik su kaukėmis, nes bet koks virusas gali sukelti pavojų. Nežinai, kas tavęs laukia, iškyla apnuogintos mirties baimė. Neskiriami jokie raminantys vaistai, ir pats turi susitvarkyti su savo vidumi“, - atviravo Ramunė. Sunkiausia, jos žodžiais, būdavo suvaldyti plazdančią širdį, kuomet vaikus matai tik pro langą, šypsaisi ir mojuoji jiems, o viduj neapleidžia mintis – gal matai juos paskutinįsyk. „Jausdamas artimųjų skausmą ir norą padėti, ramini juos, atsiranda jėgų ir pats pasijauti stipresnis už juos. Atsiranda begalinis noras kabintis į gyvenimą, supranti, koks jis – nuostabus. Suvoki, kad privalai už jį kovoti ir niekas tau ant lėkštutės jo neatneš. Praeina diena, padėkoji už ją Dievui ir viltingai lauki kitos. Iki ligos turėjau tikėjimą, bet negilų. Per ligą Dievas apsigyveno manyje“, - tikino Ramunė. Santariškių klinikų gydytojas Laimonas Griškevičius Ramunei tapo tikru draugu, broliu, angelu sargu. „Jis žengė koja į koją su mano liga. Gulėdama palatoj, jau koridoriuj atskirdavau jo žingsnius“, - Ramunė tvirtino, jog šis žmogus jai siejosi su didžiausia viltimi pasveikti. Penktoji operacija – persodinti savi kaulų čiulpai Visą tą laiką vyravo remisijos būsena – kai nebelieka vėžinių ląstelių. Kas toliau? Kad būtų užtvirtintas gydymas, nes nebuvo šimtaprocentinės išgijimo garantijos, buvo reikalinga autologinė kaulų čiulpų transplantacija. Tai – paties ligonio kaulų čiulpų persodinimas. „Čiulpų persodinimo operacija nebuvo skausminga. Specialiu aparatu iš rankos venos imamas cirkuliuojantis kraujas, iš kurio atskiriamos kamieninės ląstelės. Per 6-7 val. paimama 250 ml kamieninių ląstelių, o kraujas grįžta į organizmą. Tačiau iki tol vėl taikoma stipri chemoterapija, kuria užmušamos visos ląstelės ir tuomet lašinamos kamieninės ląstelės. Autologinė transplantacija yra ypatinga tuo, kad nėra atmetimo reakcijos. Ląstelės prigijo greit, ir jau po aštuonių dienų važiavau namo“, - klausant Ramunės pasakojimo, susidarė įspūdis, jog moteris per savo ligą pati tapo pusiau medike. Moteris sakė grįžusi su pergalės pojūčiu, kad įveikė ligą. Tas laimės periodas truko devynis mėnesius. Su šeima išvyko net ilsėtis į Bulgariją, o po kelionės laukė įprastas pasitikrinimas klinikose. Vairuojant automobilį namo, jai paskambino gydytojas L.Griškevičius. „Išgirdau tai, ko niekada nebesitikėjau išgirsti: čiulpuose vėl padidėjo vėžinių ląstelių kiekis. Tuo nesinorėjo patikėti abiem: gydytojas jau nesibaimino tiesos sakyti man tiesiogiai, - per laiką jis suprato, kad emociškai tapau tvirtesnė ir už savo vyrą“, - prisiminė R.Gecienė. Paskutinis išsigelbėjimas - donoras Po kojomis vėl atsivėrė žemė, nors, pašnekovės žodžiais, protas ligi tol sakė, jog liga gali atsinaujinti. „Supratau, kad mirtis – čia pat. Jos baimė tiek priartėjo, kad perbėgau mintimis visą gyvenimą, regėjau save karste – aplink pilna draugų ir gėlių. Bet gydytojų žodžiai, jog yra dar paskutinis šansas – negiminingo donoro kaulų čiulpų transplantacija, vėlgi įžiebė viltį. Kartu su vyru kilome į paskutinę kovą už gyvenimą, nes alternatyvos nebebuvo – kovoti arba pasiduoti. Noras gyventi buvo beprotiškas“, - tikino moteris. Visos operacijos iki tol buvo finansuojamos iš Ligonių kasų, dabar pinigais – 100 tūkst. eurų – R.ir V.Gecams reikėjo pasirūpinti patiems. Šeima ketino imti paskolą, pinigų ieškoti labdaros keliu. Tačiau pirmoji užduotis buvo surasti reikalingą donorą. „Kreipėmės į Lenkijos kaulų čiulpų donorų registrą, nes Lietuva tuomet dar nebuvo prisijungusi prie Pasaulio kaulų čiulpų banko. Lenkai nedavė apčiuopiamos vilties, nes kraujo mėginys pirmiausia buvo siunčiamas tipavimui, tai yra nustatyti, ar Pasaulio banke yra tinkamas donoras. O laikas bėgo, vėžys progresavo, - 2004-ųjų pavasarį tvyrojusios įtampos dienas prisiminė Ramunė. – Po mėnesio atėjo atsakymas – donoras yra. Transplantacija Lenkijoje, Katovicų klinikoje, buvo numatyta balandį. Bet lenkai medikai delsė, nors pinigai buvo pervesti. Lietuvos Sveikatos ministerija pagal gydytojo L.Griškevičiaus pateiktą aprašymą nusprendė apmokėti visą operaciją. Delsimas kainavo daug nervų, nes vėžinių ląstelių daugėjo kasdien. Kai pagaliau gegužės pabaigoje išvažiavau į Lenkiją, valdė didžiulė baimė. Bet tikėjau, kad važiuoju laimėti gyvenimą“. Laimėjo gyvenimą Moteris tikino, jog vėlgi neliko nieko kito, kaip pasitikėti savimi ir lenkų medikais, kurie jau buvo atlikę per tūkstantį panašių operacijų. Svetimoje šalyje, Ramunės žodžiais, buvo dar sunkiau: nežinai kalbos, palatoj lieki vienas, o už stiklo matai verkiantį vyrą ir vaikus. Paprašai, kad išeitų ir nežinai, ar juos kada bepamatysi. Katovicų ligoninėj R.Gecienė praleido beveik du mėnesius: tiek laiko truko pasirengimas transplantacijai ir operacija. „Operacija nebuvo skausminga. Bet vėl – stipri chemoterapija ir plius – spindulinė terapija, kad sunaikintų visą kraujodarą. Kraujyje nebebuvo leukocitų, burnoje atsivėrė žaizdos. Nebeįmanoma pakęsti fizinio skausmo, o protas – blaivus kaip niekad. Gydytojų prašai morfijaus. Ir suvoki, kad dermė – vėžys ir morfijus - prilygsta mirčiai, bet viltis vis vien gyva. Labai bijojau, kad svetimi kaulų čiulpai gali neprigyti. Bet Dievas matė mano kančią, matė, kaip kabinausi į gyvenimą. Ir tai mane išgelbėjo“, - įsitikinusi pašnekovė. Tarsi ant svarstyklių lėkščių Ramunė ligoninėj iki paskutinės dienos jautė vienodai padėta - gyvybę ir mirtį, laukė, kada gydytojai pažiūrės į akis ir pasakys: taip ar ne. Bet jie neskubėjo. „Ir tik 2004–ųjų liepos pirmąją gydytojų konsiliumas pasakė laimingiausius žodžius – tyrimas geras. Galėjau važiuoti namo. Tai ir buvo laimingiausia mano gyvenimo kelionė“, - skruostus vilgant išgyvento skausmo ir džiaugsmo ašaroms, kalbėjo moteris. Galėtų būti misioniere Sugrįžusiai į Vilniaus klinikas, R.Gecienei dar buvo tęsiamas gydymas – leidžiami vaistai, slopinantys imuninę sistemą, kad neįvyktų čiulpų atmetimo reakcija. Moteriai atrofavosi raumenys, ji neteko daug svorio. Pašnekovė tvirtino, jog dar nežinojo, kas gali atsitikti kiekvieną minutę, jei į organizmą pakliūtų infekcija, tačiau širdy jautusi – pragaras peržengtas. „Tik prieš metus galėjau išeiti į žmones, nes dveji metai, pasak medikų, yra organizmo imuninės sistemos atsistatymo periodas. Garsiai net bijau džiaugtis, kad esu sveika. Kurį laiką negalėjau kalbėti, bet dabar atėjo metas, kai nebegaliu tylėti. Tiems, kuriems labai sunku, norisi padėti: atverti širdį, ir kalbėti apie savo begalinę patirtį. Kovą ir pergalę. Mirties baimę ir viltį. Jaučiu, kad dabar galėčiau būti misioniere“, - taip Ramunė siekia įkvėpti viltį vėžiu sergantiems žmonėms. Jei nori gyventi, įsitikinusi pašnekovė, - būtina tikėti. Nenori į Dievą - tikėk į laimingą pabaigą. Ir reikia labai mylėti, kad laimėtum, nes meilė daro stebuklus. Iškentusi kančią ir įveikusi ligą, moteris šiandien nebebijo įvardinti ligos – vėžys. Juo persirgęs, gali slidinėti, sportuoti, nes nejauti jokio fizinio sugniuždymo. „Mano šeima per tuos trejus metus subrendo, sustiprėjo dvasinis ryšys. Nuo vaikų iš pat pradžių neslėpėme, kuo sergu. Kas dėjosi jų širdelėse, sunku pasakyti. Šiandien jie nebenori apie tai net kalbėti. Tik jaučiu, kad bendraamžius jie gerokai praaugo“, - tikino Ramunė. Net ir sirgdama ši begaliniu gyvenimo geismu alsuojanti moteris sugebėjo neapleisti studijų. Kai R.Gecienę užklupo liga, ji, Vilniaus universitete baigusi prancūzų kalbą, studijavo teisę. Buvo likęs tik vienas valstybinis egzaminas. „Kai pirmąkart gulėjau ligoninėje, mano palatos palangės buvo nukrautos „kodeksais“. Galvojau, kad įstengsiu pasiruošti egzaminui. Nežinau, kaip tai atrodė medikams. Bet egzaminą, aišku, teko atidėti trejiems metams, nes liga triumfavo prieš mano galimybes“, - sakė šiandien advokato padėjėja Palangoje dirbanti R.Gecienė. Ragina tapti kaulų čiulpų donorais R.Gecienė šiandien yra Lietuvos onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ narė. Ši bendrija vienija medikus, kraujo ligas įveikusius ligonius bei jiems prijaučiančius asmenis. Bendrijos tikslas – psichologinė savipagalba bei pagalba sergantiems. Ši bendrija bei Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro medikai rengia kilnumo akciją „Be good“ („Būk geras“), kurios tikslas – pagausinti kaulų čiulpų donorų būrį. Kilnią misiją galima atlikti darbovietėse. Jei atsirastų penki asmenys, pasiryžę pagelbėti ant mirties slenksčio atsidūrusiems žmonėms, medikų komanda atvyks į vietą. Mobilios komandos medikai tyrimams paims kraujo iš venos. Tuomet žmogus užpildo anketą ir pasirašo sutikimą tapti kraujo čiulpų donoru. Jo kraujo duomenys įvedami į Pasaulio kaulų čiulpų banko, prie kurio jau prisijungė ir Lietuva, registrą. Nuo sutikimo tapti donoru iki tikros donorystės gali praeiti ne vieneri metai. Todėl būtina gerai apgalvoti savo apsisprendimą pasirašant sutikimą dėl donorystės. „Pasakyti „ne“ atsiradus ligoniui bet kuriame pasaulio krašte, donoro atsisakymas prilygsta mirties nuosprendžiui“,- įsitikinusi R.Gecienė. Daugiau informacijos apie akciją galima sužinoti internete: www.begood.lt Apsisprendimą tapti donoru pasirašė ir Ramunės vyras Viktoras Gecas, dirbantis advokatu Palangoje.
|