Pajūrio naujienos
Help
2024 Gegužė
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar gerai laistomos rajono žvyruotos gatvės?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Motociklus prikelia antram gyvenimui

  • Dovilė SIMAITYTĖ
  • Vakarų Lietuva
  • 2009-12-01

„Didžiausias malonumas – po ilgų metų kruopštaus darbo išgirsti, kaip pirmą kartą užsiveda motociklas, ir juo nuvažiuoti pirmuosius 300 metrų. Tuomet supranti, kad pastangos nenuėjo veltui“,- sakė 26 metų palangiškis Adomas Benetis, kurio garaže surūdiję ir karo laikus menantys motociklai atgyja naujam gyvenimui.

Jau metalo laužo krūva virtusį 1950-ųjų motociklą M-72 Adomas Benetis taip atnaujino, kad dabar jis – tarsi ką tik iš gamyklos.

„Važinėdamas po kaimus pamatai, kad dažnai žmonės senų motociklų nesaugo. Tiesą pasakius, šie motociklai, jei jie dar nevirtę metalo laužu, būna gerokai apleisti. Neretai motociklai yra ir liaudies meistrų „patobulinti“, kad ir ūkio darbams pritaikyti,- pasakojo motociklų restauratorius A.Benetis. - Norint motociklą atkurti kuo autentiškiau, tenka pašalinti senąją dažų dangą ir perdažyti naujai, ieškoti originalių dalių. O jų paieškos gali užtrukti ir keletą metų“.

Dėmesys – ir mažiausioms detalėms

Laikui bėgant, tikimybė rasti originalių detalių – vis mažesnė. Gamintojai iš naujo pagamina tik komerciškai paklausių senovinių motociklų detales. Dalių retesniems modeliams tenka dairytis pas technikos mylėtojus arba, atidžiai išanalizavus brėžinius ir nuotraukas, pasigaminti pačiam.

„Dalys turi būti visiškai tokios pačios kaip ir originalios. Pavyzdžiui, jei gamintojas išgraviruodavo kokį užrašą ar iškaldavo numerius – šios žymos turi atsirasti ir ant naujai pagamintos detalės“,- paaiškino A.Benetis, kuris laikosi principo kuo daugiau restauracijos darbų atlikti savo rankomis, neprašant metalo meistrų pagalbos.

Restauratorius stengiasi atkurti ir rasti tokią pačią spalvą, kokia nudažytas motociklas iš gamyklos išvažiavo į rinką.

„Originalią spalvą gali išduoti ir dažų likučiai ant motociklo“,- sakė A.Benetis.

Informacijos apie senovinę techniką A.Benetis ieško knygose, internete, bendraudamas su bendraminčiais. Jie vienas kitam parduoda rastas originalias motociklų dalis, susitinka ir senovinio transporto mėgėjų mugėse, organizuojamose ir mūsų, ir kaimyninėse šalyse.

Vienus modelius keičia kiti

Šiuo metu A.Benetis ieško dalių savo dviem motociklams – 1938 metų laidos NSU ir 1942-ųjų „Triumf“.

Pašnekovas prisipažino, jog šie du bei jau anksčiau paties restauruoti 1947 metų IŽ-350 ir 1950 metų M-72 motociklai ir yra jo mėgstamiausi modeliai. A.Benetis teigė, jog kaskart restauravus motociklą, pasitenkinimo jausmas pamažu ima blėsti – jį užgožia nauji projektai. Taip vieni motociklų modeliai iš garažo išvažiuoja, kiti, kartais tik dalimis dėžėse, atvažiuoja.

Dabar A.Benetis gali pasigirti padėjęs atkurti bene pusšimtį įvairių modelių senovinių motociklų, tokių, kaip prieškario vokiškų DKV, NSU, „Triumf“ markės.

A.Benetis ir dabar pamena pirmąjį paties restauruotą senovinį motociklą – 1953-ųjų „IŽ-49“, kurį 18-ojo gimtadienio proga padovanojo krikštatėvis.

„Tai buvo pirmoji pažintis su senovine technika. Tuomet labiau pradėjau domėtis motociklizmo ir apskritai transporto istorija. O laikui bėgant apetitas didėjo“,- sakė A.Benetis.

Populiarina transporto istoriją

A.Benetis įsitikinęs, kad restauruodamas senovinius motociklus, padeda populiarinti transporto istoriją.

„Restauruotų motociklų neuždarau garaže. Dalyvauju įvairiose parodose, paraduose, miestų šventėse. Mielai paskolinu ir privačioms įmonėms, norinčioms pritraukti žmonių dėmesį. Svarbiausia, kad visuomenė galėtų pamatyti tokius motociklus. Pastebėjau, kad vyresnės kartos žmonėms karo laikus menantys motociklai atgaivina prisiminimus iš vaikystės. Jaunimas vertina paprasčiau: tiesiog modelis arba patinka, arba ne“, - kalbėjo A.Benetis.

Anot jo, Lietuvoje nėra gilių senovinės technikos puoselėjimo tradicijų. Jos kur kas stipresnės Skandinavijos šalyse, kur antikvarinius automobilius, motociklus žmonės paveldi iš kartos į kartą ir juos saugo kaip šeimos relikviją.

„Taigi motociklo vertę lemia ne tik kuo senesni pagaminimo metai. Kur kas brangesni ir mažaserijiniai motociklai, arba tos transporto priemonės, kurios priklausė įžymiam žmogui, dalyvavo reikšminguose įvykiuose, turi savo išskirtinę istoriją“,- sakė A.Benetis.

Jo teigimu, senovinio motociklo restauracija gali kainuoti ir 100 tūkst. Lt, – viskas priklauso nuo modelio išskirtinumo.

Laisvė – šiuolaikiniams motociklams

A.Benetis įsitikinęs, kad senovinės technikos restauravimo patirtis jam praverčia ir darbe – remontuojant šiuolaikinius motociklus. Domėtis antikvariniais motociklais lieka jo laisvalaikiui.

„Į šių laikų motociklus žiūriu kiek kitaip – per technikos istorijos prizmę. Kai kurias žinias, inžinerinius sprendimus, idėjas, įgūdžius restauruojant senovinę techniką, pavyksta pritaikyti taisant ir šiuolaikinę“,- teigė A.Benetis.

Tačiau jis tų pačių standartų – išlaikyti gamintojo originalumą – netaiko remontuodamas šiuolaikinius motociklus.

„Motociklizmo kultūros aukso amžiumi galima laikyti 6-8 dešimtmečius Amerikoje. Tuomet vyravo idėja – „Kiekvienas gamina savo motociklą“. Ta dvasia juntama ir šiais laikais“ ,- sakė A.Benetis.

Jis, tobulindamas šiuolaikinius motociklus, savęs neriboja: vienam motociklui gali panaudoti nors ir trijų skirtingų modelių detales – svarbu, jog hibridas taptų pranašesnis kelyje.

Antikvarine laikoma ta transporto priemonė, kuri pagaminta daugiau negu prieš 50 metų, o nuo modelio gamybos pabaigos praėjo ne mažiau kaip 30 metų.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas