Pajūrio naujienos
Help
2024 Kovas
Pi 4111825
An 5121926
Tr 6132027
Ke 7142128
Pe18152229
Še29162330
Se310172431
Komentarų topas

Kotletams iškepti reikėjo kirvio

  • Aldona KAREČKAITĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2006-06-30

Budriuose gyvenanti Salomėja Vasiliauskienė gerai atsimena, kaip anksčiau šeimininkės ruošdavo šventinius stalus bei kasdieninį maistą.

Septyniasdešimt metų perkopusi Salomėja Vasiliauskienė puikiai pamena, kokius kasdieninius ir šventinius patiekalus ruošdavo jos mama.
Šventiniai patiekalai – spalvingi ir figūriniai

S.Vasiliauskienė sakė, jog kiekviena šeimininkė mokėjo kepti pyragus. Ypač populiarios buvo “babkos” – aukšti pyragai. Kad pyragai būtų aukštesni, dažnai kepimo formos kraštus paaukštindavo kartono lakštu. Kartais pyragai išeidavo tokie aukšti, kad vos tilpdavo duonkepėje. Iškeptus pyragus puošdavo: vienoje pusėje iš kremo išpiešdavo veidą, kitoje – padarydavo skarelę, kuri dažniausiai būdavo taškuota.

- Jokių švirkštų tortams puošti nebuvo. Kremą išspausdavo susukę sviestinį popierių,- sakė S.Vasiliauskienė, pati tarnavusi pas pagyvenusius mokytojus.

Kepdavo ir tortus, kurie būdavo puošiami spalvingu kremu. Papuošimui naudodavo ir uogas, bruknių lapus. Pasak pašnekovės, šeimininkės pačios kepdavo tortus ir prieš eidamos į svečius.

Ant šventinių stalų buvo dedamas ir sviestas. Dažniausiai iš sušaldyto tarkuoto sviesto darydavo avinėlį. Iš sviesto darydavo ir žuvis, kankorėžius.

Buvo kepamas ir zuikis, forma primenantis tikrą. Vietoj akių įdėdavo uogų.

Anot pašnekovės, kepti jaunų paršelių nebuvo mados, tačiau kepdavo kumpius. Jie būdavo specialiai paruošiami – pasūdomi, įtrinami prieskoniais ir palaikomi. Į juos prismaigstydavo ir lašinukų. Vėliau aprišdavo marle ir truputį apvirdavo, o paskui dar apie porą valandų kepdavo orkaitėje. Kumpiai prieš kepant būdavo papuošiami – įpjaunami langeliais. Dažniausiai būdavo kepami kiaulės, veršio kumpiai. Rečiau taip kepdavo rūkytą kiaulės kumpį.

Darydavo ir dešras.

- Mėsmalė buvo retas dalykas, ir jas turėjo tik labai turtingi žmonės, dažniausiai dvaruose. Mėsa dešroms, kotletams buvo kapojama kirviu,- prisiminimais dalinosi pašnekovė.

Taip paruošta mėsa būdavo labai skani. Dešroms daryti - kimšti mėsai į žarnas -naudodavo atitinkamai paruoštą karvės ragą. Padarytas dešras sukabindavo prie “garvilkio” - garų surinktuvo. Užkūrus krosnį dešras pasiekdavo šiluma. Taip dešros turėdavo prakabėti ne mažiau poros savaičių.

Žmonės buvo įpratę taupyti

Todėl, pasak S.Vasiliauskienės, kasdieniniai patiekalai nebuvo įmantrūs. Dar iš mamos pasakojimų prisimena, jog žmonės sunkiai gyveno ir dažnai pasninkaudavo. Pasninko metu valgydavo “spėrgę” - patiekalą, pagamintą iš paskrudintų ir trintuvėje sutrintų sėmenų ar kanapių. Į jas dar būdavo pridedama druskos, pipirų, smulkiai supjaustytų svogūnų. Toks patiekalas buvo valgomas su virtomis bulvėmis.

Anot pašnekovės, anksčiau žmonėms niekas nedraudė savo laukuose auginti kanapes ar aguonas. Pastarosios ypač buvo populiarios kepant pyragus.

S.Vasiliauskienė teigė iš mamos išmokusi, jog verdant bulves, kad būtų skaniau, reikia įdėti kmynų. Prie virtų bulvių darydavo padažą, kuris buvo vadinamas “šanke”. Padažas buvo gaminamas iš vandens, miltų ir plakto kiaušinio.

Moteris dar pamena, ir kaip mama ruošdavo užtriną. Papjovus kiaulę nuimdavo nuo skrandžio ir žarnyno taukus su plėve, kuriuos ji vadindavo “servetka”, pridėdavo į juos druskos, sulankstydavo į keturkampį, lininiu siūlu susiūdavo ir pamerkdavo į sūrymą. Vėliau ištrauktus taukus susukdavo į marlę, pakabindavo ant sijos džiūti. Atpjovus gabaliuką taip paruoštų taukų ir užpylus šlakelį karšto skystimo, su mediniu šaukštu gerai ištrindavo, kad gautųsi vientisa masė. Ją ir supildavo į sriubą. Sriubą gardindavo ir pasukomis, kurios likdavo darant sviestą. Pasukose likę sviesto gabaliukai taip pat paskanindavo sriubą.

Patys iš ąžuolo gilių, miežių, morkų darydavo kavos gėrimą. Prisirinkę ąžuolo gilių, jas išdžiovindavo, išlukštendavo ir išvirinę piene vėl jas išdžiovindavo. Tada mažomis girnomis sutrindavo.

Gaminant kavos gėrimą iš morkų, morkas sutarkuodavo ir palengva gerai jas sudžiovindavo, o vėliau taip pat sutrindavo.

Nors arbatžolių ir būdavo pirkti, bet dažniausiai arbatą virdavo iš pačių prisirinktų žolelių.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas