|
Mokslininkas išradingumą pritaikė triračiui sukurti
Kretingiškis Pranas Mažeika su nekantrumu laukia žiemos – kad ant užšalusios upės ledo galėtų išbandyti paties sukonstruotą triratį. „Pasaulyje antro tokio nėra“,- pristatydamas savąjį kūrinį užtikrino 31 metų mokslininkas, kurio sukonstruotas triratis ne tik yra varomas visais ratais, bet išsiskiria ir įdiegta antiprabuksavimo sistema.
„Kad minti nereikėtų“,- paklaustas, ar būtų galima kaip nors dar patobulinti triratį, pajuokavo P.Mažeika. Technikos mokslų daktaras, Klaipėdos universiteto dėstytojas, laisvalaikiu mėgęs važinėti dviračiu, nusprendė patobulinti šią ekologišką transporto priemonę. Triratis, anot P.Mažeikos, kur kas patogesnis: vairuotojas įsitaiso krėslą primenančioje sėdynėje, jam per kelionę neįskausta pečių juosta, nugara. O sustojus nereikia ieškoti vietos, kur patogiai prisėsti. Patogumas – tai svarbiausias principas, kurio laikėsi P.Mažeika, kurdamas triratį. Todėl įprastą vairą pakeitė dviem vairalazdėmis, prie kurių pritvirtintas ir stabdžių valdymas. Yra ir rankinis stabdys – kad triračiui sustojus, jis nepajudėtų iš vietos. Galinio vaizdo veidrodėliai, posūkių, priekiniai ir galiniai žibintai, greičio matuoklis ir net laikiklis mobiliajam telefonui – P.Mažeika prisipažino norėjęs sukonstruoti tokį triratį, jog šis turėtų kuo daugiau pranašumų ir funkcijų. Ne paskutinėje vietoje – ir triračio dizainas. Vienas jo akcentų – plevenanti Lietuvos vėliava. Pritaikė išradimą Tačiau labiausiai P.Mažeikos sukurtas triratis iš kitų išsiskiria techninėmis savybėmis – jis gali būti varomas ir visais ratais, ir pasirinktinai: tik priekiniais arba galiniu. Triratyje įdiegtas ir P.Mažeikos išradimas – antiprabuksavimo sistema, kurios analogo dar niekas iki šiol nebuvo sukūręs. „Užbuksavus galiniam ratui, automatiškai įsijungia priekiniai ratai, todėl triratis neužbuksuoja. Ir atvirkščiai – įklimpus priekiniams ratams, pradeda suktis galinis. Teko išbandyti Šventojoje ant smėlio – sistema tikrai veikia“,- kodėl važiuojant triračiu negresia kur nors įklimpti, paaiškino P.Mažeika. Nors triračiu, kuriame įdiegta 21 bėgio sistema, būtų galima išvystyti ir 50 km per val. greitį, tačiau, anot išradėjo, jis – labiau kelioninis negu sportinis. Todėl triračio gale pritaisyta ir bagažinė, ant kurios pritvirtintuose kelionkrepšiuose telpa ir asmeniniai daiktai, ir atsarginės dalys. P.Mažeika pasakojo triračiu važinėjantis tik dviračių takais, nes žvyrkeliuose vengiant duobių sudėtingiau manevruoti. Be to, dviratininkai, važiuodami nelygiu pagrindu, gali kiek pasikelti nuo sėdynės ir taip sušvelninti smūgius. „Yra pranašumų, yra ir minusų lyginant su dviračiu,- vardijo P.Mažeika. – Važiuojant triračiu jaučiamas mažesnis oro pasipriešinimas, tačiau didesnė masė ir trintis. Be to, dviratininkas mindamas pedalus gali panaudoti ir viso kūno svorį, o triračio vairuotojas pasikliauja tik kojų jėga“. Triratis – neįkainojamas „Internete teko rasti panašių triračių, kurie kainuoja nuo 4,5 iki 9,5 tūkst. eurų. Tačiau savojo įkainoti negaliu – juk jis kaip meno kūrinys, kuris neparduodamas“,- prabilus apie triračio vertę nusišypsojo P.Mažeika, kuris kol kas išradimo neketina panaudoti komercijai. Kretingiškis pasakojo triratį kūręs pusmetį – iš pradžių triratį sumodeliavo kompiuteryje, kur panaudodamas specialias kompiuterines programas, braižė, skaičiavo, konstravo. Vienas sudėtingiausių galvosūkių – kaip rasti aukso vidurį, siekiant išlaikyti triračio stabilumą, tačiau suteikiant ir manevringumo. Standartines dalis – pedalus, žvaigždutes, guolius ir pan. – P.Mažeika įsigijo dviračių dalių parduotuvėse. Čia jis rado ir 20 colių padangas, kurios skirtos vaikiškiems dviračiams. Plieninį rėmą, kitas detales P.Mažeika susimeistravo pats, o kruopštesnius tekinimo darbus patikėjo profesionaliam tekintojui. Palaiko kolegos Savo naujam kūriniui P.Mažeika panaudojo dar prieš trejus metus irgi paties sukonstruoto triračio dalis. Tačiau modernizuoti pirmąjį triratį P.Mažeika nutarė po to, kai šalies žiniasklaidoje išvydo filmuotą medžiagą apie vokietį, labai panašiu triračiu keliaujantį per pasaulį. „Pamačiau, kad mano ir jo triratis – visiškai tokie patys. Net ir priekaba tokia pati, kaip maniškė. Norėjosi kažko naujo, todėl naująjį sukūriau tokį, kokio dar niekur neteko matyti“,- sakė P.Mažeika, teigęs, kad konstruoti - lygiai taip pat smagu, kaip ir važiuoti. Nors P.Mažeika daugiausia kūrybinėmis idėjomis ir darbu prasidėjo prie triračio konstravimo, tačiau jis linkęs kūrinio autorystę skirti visam Mechatronikos mokslo institutui, kur eina mokslo darbuotojo bei direktoriaus pareigas. P.Mažeika pasidžiaugė, kad konstruojant triratį galėjo naudotis instituto patalpomis. Be to, patarimų, pastabų negailėjo ir instituto bei Klaipėdos universiteto kolegos. „Mokslininkai dirba 24 val. per parą: juk nežinosi, kada šaus gera mintis. Todėl bet kada mes galime vienas kitam paskambinti ir aptarti idėją“,- apie kolegų bendruomeniškumą sakė P.Mažeika, kuriam mintis – sukonstruoti triratį – taip pat gimė netikėtai.
|