Restauruoti baldą – lyg kruopščiai atlikti operaciją

Palangiškis Linas Žulkus pagrįstai galėtų būti vadinamas „žmogumi – orkestru“: jis - profesionalus muzikantas, skulptorius, fotografas, o šiuo metu – ir vienas garsiausių šalyje antikvarinių baldų restauratorių bei kolekcionierių.

„Iš pradžių buvau muzikantas, iš muzikos pelnęs sau duoną. Atkurti senienas buvo tik mano pomėgis. Dabar viskas atvirkščiai: hobis perėjo į verslą, o muzika – į hobį“, - atviravo 44-erių L.Žulkus, ilgametis Klaipėdos liaudiškos muzikos ansamblio „Kupolė“ birbynininkas, kuriam paklūsta ir kiti liaudies instrumentai.

Restauratoriaus Lino Žulkaus rankomis šiomis dienomis atkurtas dviejų šimtmečių senumo stalas, atkeliavęs iš Peterburgo apylinkių dvarų.

Abu Lino tėvai – Albertas ir Teresė Žulkai – garsūs Lietuvoje tautodailininkai. Lino vaikystė prabėgo tėvo dirbtuvėse, tarp kaltų ir staklių, medžio skulptūrų ir įvairių senienų. „Iš tėvo išmokau valdyti kaltus, kartu drožėme suvenyrus. Tėvas namus apstatė paties restauruotais Smetonos laikų baldais – partempė bufetą, komodą. Ir mane uždegė: buvau gal penkiolikos, kai savarankiškai pabandžiau atkurti senovišką paveikslo rėmą“, - pirmuosius prisilietimus prie medžio darbų prisiminė L.Žulkus.

Paties baldų restauratoriaus namuose šiuolaikinių baldų – vos vienas kitas. „Jie – neįdomūs, šalti. Man patinka tik savo rankomis sušildyti daiktai“, - akcentavo menininkas.

Kai savo namus apstatė antikvariniais baldais, jų panoro ir draugai. Iš šių sužinojo kiti, – taip per du dešimtmečius įsisuko karuselė, tapusi pagrindiniu L.Žulkaus verslu. Ieškodamas senovinių baldų, verslininkas išvažinėjo ne vieną Europos šalį.

„Kai buvo geresni laikai ir žmonės statėsi namus, restauruotais baldais apstačiau ne vieną interjerą. Dabar užsakymų sumažėjo, bet darbo duonai užtenka, - prisipažino restauratorius, užsimindamas, jog menininko duonos neapibrėžia nei konkretus darbo laikas, nei pinigai. – Pinigų tiek, kiek įdedi darbo, niekada neatgausi. Tačiau nuo darbo pasikrauni: velniškai įdomu apžiūrinėti baldą, kuris atlaikė šimtmečius, kurį glostė talentingo meistro akys ir rankos“.

Prikelia dvarų kultūrą

Anot L.Žulkaus, šiandien tarp restauruojamų darbų dominuoja dvarų kultūros baldai, Dažniausiai jie pagaminti iš ąžuolo ar riešutmedžio. Praėjusiais šimtmečiais Lietuvos dvarininkai juos atsigabendavo iš Vakarų Europos. Lietuvos kaimuose taip pat būta itin nagingų meistrų. O į Rusiją menininkai, tarp jų – ir baldžiai, suvažiuodavo daugiausia iš Italijos, ir meną jie kūrė pačių didikų rūmuose.

Restauratorius be vargo gali atskirti, kur baldas buvo pagamintas - fabrike, manufaktūroje ar baldžiaus dirbtuvėse. „Ypač įdomūs pavienių meistrų darbai. Negali patikėti, kaip tais laikais, nesant gerų klijų ar vinių, baldžiai gebėjo taip suleisti medieną, kad nelikdavo jokio plyšelio“, - stebėjosi menininkas.

Šiandien restauratoriui, Lino tvirtinimu, yra reikalinga turėti ne vien įgimtos intuicijos, darbštumo ir kantrybės, bet ir pakankamai žinių. Tam šiandien pasitarnauja įvairūs katalogai, žinynai, internetas.

Rodydamas išrašą iš katalogo, menininkas pasakojo, kad skirtingų Europos šalių bei Amerikos mados, tarp jų – ir baldų stilius, buvo įvardinti pagal skirtingų monarchų valdymo laikotarpius ar būdingiausius to laikmečio įvykius, tarkim: romantizmo, empyrų, atgimimo, kolonijinis ir pan.

Mėgėjai iš Europos dabar priveža prieš dešimtmetį fabrikuose pagamintų antikvarinių baldų reprodukcijų. Jie yra tarsi senųjų laikų baldų kopijos, tačiau neturi išliekamosios vertės.

Prie baldo – su skalpeliu

Restauratoriui yra tekę atkurti ir ypač senų, net XVI šimtmetyje pagamintų baldų bei retų baldų iš Rytų šalių – Kinijos, Japonijos.

„Aš nesiekiu baldo paversti nauju, - tuomet jis netektų savo gyvybės. Restauratoriaus darbas tarsi prilygsta mediko atliekamai operacijai, kurios negalima padaryti bet kaip – prie kiekvienos vietos turi prieiti itin atidžiai ir kruopščiai: išvalyti, atkurti, sujungti taip, kad baldas atgytų“, - sakė L.Žulkus, pabrėždamas, jog galutinis tikslas yra tas, kad baldas iš naujo funkcionuotų.

Iš palėpės ištrauktą seną baldą pirmiausia reikia nuplauti, nušveisti senuosius dažų sluoksnius. Drožinėtas detales tenka išvalyti, išgremžti skalpeliais ar net dantų krapštukais. Sudrėkusį baldą reikia ir išdžiovinti. Po to meistras užtaiso skyles, suklijuoja atšokusias detales. Medieną pritaiko iš senų nebesutaisomų baldų, kartais tenka atkurti naujas detales. „Gerai, jei nors viena detalė išlikusi. Jei ne, tenka vartyti katalogus ir pačiam įsivaizduoti, kas toje vietoje galėjo būti“, - restauratoriaus darbo specifiką apibūdino L.Žulkus.

• Rašyti komentarą (7)