Pajūrio naujienos
Help
2022 Gegužė
Pi 29162330
An 310172431
Tr 4111825
Ke 5121926
Pe 6132027
Še 7142128
Se18152229
Apklausa

Ar, prieš laiką atstatydinus administracijos direktorių, Savivaldybėje situacija pasikeistų į gera?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Didieji Žalimai – paskutinio Lietuvos partizano buveinė

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Žemė ir ūkis
  • 2009-06-19

Kūlupėnų seniūnijos Didžiųjų Žalimų kaimas visoje Lietuvoje išgarsėjo tuo, kad jame ligi 1965 metų slapstėsi ir čia žuvo paskutinis Lietuvos partizanas Pranas Končius. O išnykusiame Pipirų kaime gyveno ir pavadinimą jam davė kadaise garsi Pipirų giminė.

Užspeistas nusišovė pats

Miško tankmėje tarp Kūlupėnų ir Grūšlaukės vienas šalia kito glaudėsi Didžiųjų ir Mažųjų Žalimų kaimai. Tačiau iš abiejų kaimų šiandien liko tik šimtametė Drungilų sodyba, kurioje dabar gyvena Drungilų duktė Bronė Jucienė su šeima.

Bronė ir Eugenijus Juciai – prie savoje sodyboje Prano Končiaus atminimui pastatyto kryžiaus. Tame name 9 metus slapstėsi paskutinis Lietuvos partizanas.

Šioje sodyboje 9 metus slapstėsi vietinis partizanas P. Končius. „Po karo jau buvo praėję 10 metų. Mažai tų partizanų ir bebuvo likę: po miškus bastėsi Končius, Šlima ir Salys. Tėvas pasigailėjo Končiaus ir priglaudė jį į savo namus, - prisiminė 67-erių B.Jucienė. – Končius buvo labai akylas, bijodavo be reikalo ir į lauką išeiti. Per tuos metus jis mums buvo tapęs tarsi šeimos nariu, ypač po to, kai netekome mamos“.

Jis gyveno namo kampe atitvertoje 2 x 2,5 m dydžio kamaroje. Į savo buveinę įlipdavo pro viršų, o vidaus siena buvo apkrauta malkomis. Specialiai greta buvo veisiamos kiaulės.

Yra buvę, kad „ant viršaus“, pro kur įlipdavo Končius, miegojo penki saugumiečiai. Jiems nė į galvą neatėjo, kad po jais – slėptuvė su ieškomu žmogumi.

Bronė įsitikinusi, jog P.Končių kažkas įskundė. Atvažiavo būrys saugumiečių ir pradėjo matuoti trobą: nustatė, kad trūksta kampo. „Aš su seserimi grėbiau šieną. Dieną gerai atsimenu: buvo mano gimtadienis - liepos 13-oji. Troboje iš pradžių pasigirdo vienas šūvis, o po to – pliūpsnis šūvių. Končius, jam buvo 55-eri, nusišovė pats. O po to jį suvarpė taip, kad iš kamaroje pakabintų drabužių beliko vienos skylės. Ir lavoną išsivežė, - giminės ir šiandien nežino, kur jį užkasė, - B.Jucienė dar atmena, kaip jų šeimyną po to tardė po vieną. - Neišsidavėme, kad Končius pas mus gyveno taip ilgai. Sakėme – pagrasino ginklu ir priglaudėme. Juolab, kad kamaroj atrado ir tris Končiaus šautuvus. Taip išvengėme kalėjimo“.

Aplink Žalimus - pokario kovos

„Per mūsų namus ėjo ir ėjo. Pagal šuns lojimą suprasdavome, kurie ateina: ir šuo labiausiai skalambydavo ant tų, kurie daugiausiai skriausdavo - ant stribų. Stribai mus tardydavo, ar nematėm partizanų. Motinai sykį tvojo taip, kad patys ir gaivino: pylė ant galvos vandenį. Atėjūnai „nuvalgydavo“ visus namus: nespėjai paslėpti papjovęs gyvulį - nebėr, bulvių ir cibulių – irgi nebėr. Sykį tėvas parvežė man iš miesto nupirkęs batelius, užkėlė ant spintos, - atrado, pasigriebė ir tuos. Įžengs į trobą - visi stalčiai būdavo jų“, - vaikystės nuoskaudos atgimė B.Jucienės atmintyje.

Pokario partizanų žūtis Žalimuose įamžina kryžiai. Vieną jų - P.Končiui atminti - Jucių sodyboje pastatė Kūlupėnų seniūnija. Netoli Jucių sodybos kryžių trijų partizanų žūties vietoje pastatė buvusio kardo rinktinės vado Kazio Kontrimo brolis Adolfas su grūšlaukiškiu Antanu Burba.

Miško keliu važiuojant nuo Kūlupėnų Darbėnų link, pakelėje stovi iš lauko akmenų sumūrytas paminklas. Užrašas jame skelbia, jog toje vietoje 1953 m. sovietų saugumas sunaikino Žemaičių apygardos Kardo rinktinės štabą. Žuvo: Stasys Jonauskas, Antanas Gliožeris, Antanas Bružas, Vytautas Vaičekauskas, Anicetas Kaunas.

Išeiviai susitinka kasmet

B.Jucienė atmena Didžiuosiuose Žalimuose po karo dar buvus septynias sodybas. Tačiau kaimo, atsidūrusio pokario kryžkelėje, likimas – dramatiškas: Juozo Baltuonio ir Kazimiero Šideikio šeimas išvežė į Sibirą. Juozapą Valužį nuteisė kalėti. „Saugumiečiai jį nuogą tardė ir pjudė šunimis už pagalbą partizanams. Atrado miške kiaulės galvą, ir atsekė, kad mėsą jiems atvežė Valužis“, - pasakojo moteris. Kita pusė gyventojų išsikeldino į gretimas gyvenvietes.

Buvę žalimiškiai ir išeiviai iš gretimų kaimų puoselėja tradiciją: susirinkti krūvon per Tėvo dieną. Jau kelintus metus juos suburia iš šių vietovių kilęs muzikantas Petras Rudys. Šiemet kaimo sueiga vyko Jucių sodyboje.

Į vienintelę sunykusį kaimą dar menančią Bronės ir jos vyro Eugenijaus Jucių, užauginusių 7 vaikus (vieno iš jų neteko), sodybą sugrįžo sūnus Bronius su šeima. Jis renčia pirtį, netoliese aptvare žolę rupšnoja dvi avys, ožiukai, pulkas žąsų.

Šeima pasirengusi atstatyti ir griūvančią senąją trobą. Tik, B.Jucienė sakė, niekaip negali įteisinti savo tėvo žemės. „Yra archyviniai dokumentai, bet neišliko žemės planas. Todėl jau ketverius metus teisybę įrodinėjame teismuose. Padarė rėžinį kaimą, žemę išdalijo tiems, kam ji niekad nė nepriklausė. Galvoju, kad tebekenčiame už Končių, nes rajono valdžioje ligi šiol tebebuvo tie, kurie prisiminė anų dienų įvykius“, - įsitikinusi moteris.

Merginas pravardžiuodavo Pipiraitėm

„Pipirų kaimas ėjo palei geležinkelį“, - į tolius iš savo kiemo Sausgalvų kaime rodė Birutė Nevedomskienė.

Pipirų kaimas buvo išsidėstęs priešais Kūlupėnų gyvenvietę, palei geležinkelį. „Iš tėvonijos po melioracijos belikę medžiai ir vienintelė jau mirusios Akvilinos Vilkienės sodyba. Tėvai sakydavo, kad kažkada čia gyvenę ūkininkai Pipirai, - nuo to ir paėjęs kaimo pavadinimas. Mokykloje mus, kaimo mergas, net pravardžiuodavo Pipiraitėmis“, - kalbėjo iš tų vietų kilusi, bet jau 30 metų Sausgalvuose gyvenanti Birutė Nevedomskienė.

Moteris atmena Pipiruose buvus daug nagingų žmonių. Jos tėvas Antanas Milašius iš medžio skobęs klumpes. „Tų klumpių atvažiuodavę pirkti net čigonai. Kai klumpės nebėjo, tėvas iš žilvičių pindavo „krežius“. Arkliais veždavom juos į turgų. O man, vaikui, būdavo įdomu, iš kur apytamsiu arkliai žino kelią. Tėvas atsakydavo: jie iš vakaro klausosi, ką mes kalbame“, - sugrįžusi į vaikystę juokėsi moteris.

Jos motina Stefanija ausdavo lovatieses, storas drobules, paklodes. Leisdavo įsėsti į stakles ir jai, bet dažniausiai – tik sugadinti audinį, juokavo Birutė. Ji sakė ligi šiol dar tebenaudojanti motinos išaustas paklodes.

Garsi kaimo audėja buvusi ir Magdalena Degimienė, o pas kalvį Laurinavičių kaustyti arklius atvesdavę iš visos apylinkės.

Miške ji atmena gyvenus bevaikių keistuolių Daukantų porą. Jų namas buvęs su langinėm, kieme – senoviškas krėslas. Pasisupti jame senoliai leisdavę ir kaimo vaikams, jeigu šie ateidavę pavieniui. O jei - būriais, pykdavo ir išvaikydavo. Daukantų miške buvę gausu grybų, ypač – baravykų, o pievos palei geležinkelį raudonuodavo nuo žemuogių.

„Iš Pipirų išsikraustėme vieni iš paskutiniųjų, - aš dar prisimenu, kaip į mūsų kaimą atvedė elektrą“, - sakė B.Nevedomskienė.

Gyveno paprastai, bet – linksmai

„Kaime augti buvo labai gera. Aš daug kam pasakoju, kokia graži ir linksma buvo mūsų vaikystė. Ko tik mes neprigalvodavome: kiaušinius ridendavome, nuo kalno su rogutėmis duodavomės, eidavom slėpynių. Paaugę siausdavom šokiuose: tėvas neišleidžia – išlipi pro langą. Paryčiais – atgal: tėvas atidaro duris, o mes jau – lovose“, - prisiminimais pasidalijo iš Pipirų kilusi, dabar Šatilgalio kaime gyvenanti 63-jų Genovaitė Benetienė.

Genovaitė Benetienė Pipirų kaimo žmones atmena buvus labai draugiškus ir kaimyniškus, o savo vaikystę – skurdžią, bet linksmą.

Pipiruose, jos žodžiais, visi gyvenę kaimyniškai. Žmonės mokėję linksmintis: į svečius eidavę su visais vaikais, ir burnelę išgerdavę, ir dainas taip užplėšdavę, kad drebėdavę namų sienos bei gesdavę lempos.

Jų šeimoje augę aštuoni vaikai. „Gyvenome „biednai“, bet nė vienas neužaugome padykęs, neplėšėm ir nevogėm, nors tėvai neturėjo kada mūsų sužiūrėti“, - tvirtino pašnekovė.

Valgis, anot moters, buvęs itin paprastas: ryte – bulvių ar „pusinė“ košė, per pietus – bulvynė, kopūstynė ar burokynė, vakare – kunkulynė, laistynė ar kruopynė. „Išvirs tokį didelį puodą: semdavom iš jo ir burbuliuodavom. Jei pavakariams mama iškeps kiaušinį ar blynų – tai jau bus tikra šventė. Jokios chemijos – sava duonelė, pienas ir prisūdyti katilai mėsos. Mūsų trobos buvo negrįstos, pabarstydavom aslą pelenais – ir gerai“, - prisiminė G.Benetienė.

Dabar vaikai, anot jos, nebeturi vaikystės. Vaikai yra „pasenę“: nei žaidimų, nei linksmybių kaime nebėra, visi susmeigę akis į kompiuterius – gryna tragedija. Jau ir kaimo žmonės – kitokie: užsidarę, susvetimėję. O jei kuriam sekasi, jau nebegerai – užpyksta.

Tačiau geraširdžių žmonių, Genovaitės žodžiais, kaime dar esą. Savo namų kertes atlaiko dviese su dukra, abi - našlės: ji našlauja 20 metų, duktė – vienerius. Žentas Edmundas anapus iškeliavo po sunkios ligos. Liko trys atžalos. Pakelėje – nebaigta jo paties statyta pirtis. „Kai užgriūva bėda ar sunkūs darbai, gelbsti kaimynai. Anądien vienas su „vokietuku“ šviežiai nupjovė žolę“, - pasirėmusi ant grėblio po šienapjūtės savo ūkyje, kalbėjo moteris.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas