|
|
|
Kodėl senolė puvo namie
Tokią į ligoninę atgabentos senolės būklę patvirtino ir Kretingos ligoninės vyriausiasis gydytojas Romaldas Sakalauskas, patikinęs, kad medikų pareiga – suteikti ligoniui visokeriopą pagalbą, bet ne ieškoti ir aiškintis priežastis, kodėl taip įvyko. Kretingos seniūnijos seniūnė Sigita Riepšaitė „Pajūrio naujienoms“ apibūdino jai žinomus įvykius: „Močiutė gyveno kartu su dukra, kuri ją parsigabeno pas save prieš 13 metų. Greta, kitapus gatvės, gyvena vienas iš 3 senolės anūkų, beje, vienas jų dirba pedagogu Kretingoje, netoliese gyvena ir seniūnaitis. Senolės 70-metė duktė – gana konfliktiška, dažniausiai nesutaria su kaimynais dėl netvarkos savo sodyboje. Seniūnija iš „Sodros“ gavo užklausą apie senolę, mat, duomenų apie ją sistemoje nebuvo matyti – nė kad ji būtų kreipusis į gydytojus ar skirtas koks gydymas. Vien tik skiriama pensija.“ Be to, senolė dar turi ir nuosavos žemės. Pagalbos atsisakė ir grasino S. Riepšaitės žodžiais, kovo 31 dieną pasiskambinusi „Sodros“ nurodytu adresu pas senolę nuvyko Kretingos seniūnijos socialinė darbuotoja: močiutė sėdėjo lovoje, bendravo ir niekuo nesiskundė. Dukters gyvenimo būdas apie tvarką namuose neliudijo, buvo juntamas stipri šlapimo smarvė, greta padėtos sauskelnės. „Pasiteiravus, gal reikėtų kokios socialinės pagalbos, duktė replikavo, kad jai jos reikėtų labiau negu motinai. Paslaugų atsisakė. Ir kai antrą kartą socialinė darbuotoja pasiskambino, duktė aprėkė, kad nekeltų kojos, antraip žadėjo užsiundyti šunis. Pavojaus sveikatai ir gyvybei socialinė darbuotoja neįtarė – dėl tvyrančios smarvės policijos juk nekviesi. Gegužės 2-ąją senolė mirė, o giminaičiai atvyko į seniūniją piktindamiesi, kodėl nematėme realios padėties“, – kalbėjo seniūnė. Paklausta, kokią pamoką išmoko iš šios situacijos, ir ar įmanoma jų išvengti, S. Riepšaitė abejojo: „Senolė nebuvo vieniša, o gyveno šeimoje, pas dukterį. Niekada negavome jokių žinių, kad jai yra blogai. Juk nevažinėsime po visus kaimus stebėti šeimų, neturime teisės privačioje valdoje kilnoti senolių patalus. Jeigu žmogus paslaugų atsisako, nepriversime jų priimti. O ir teisinio mechanizmo, netgi žinant, kad kažkas negerai, nėra – kaip elgtis tokiu atveju, jeigu pats žmogus ar jo artimieji pagalbos atsisako. Įvykus nelaimei, morališkai tokie atvejai labai sunkiai išgyvenami.“ Vaikai atsako už senus tėvus Kretingos rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Kristina Gimžauskaitė-Mažonienė po įvykių aptarė šią situaciją su seniūnijų socialiniais darbuotojais. „Pajūrio naujienoms“ po to ji kalbėjo: „Liūdniausia, kad pati aplinka – artimieji, kaimynai, bendruomenė – ignoruoja problemą. Juk senolė 13 metų gyveno pas dukterį, matydavo ją kieme, kažkas užeidavo, girdėdavo pokalbius. Mažas kaimas, maža bendruomenė: turėjo gi vietiniai žmonės kažką nujausti ir informuoti tarnybas, kad būtų galima užbėgti įvykiams už akių. O dabar – nieks nieko, susizgribta kaltinti, kai jau po laiko. Šioje situacijoje man trūksta bendruomenės sąmoningumo. Mūsų pareiga – padėti, bet šis atvejis mums nebuvo žinomas.“ K. Gimžauskaitė-Mažonienė atviravo: „Drįsčiau manyti, kad įstatyme yra spraga: pagal LR Konstituciją, tėvai atsako už savo vaikus, o kai tėvai nebegali pasirūpinti savimi, už juos atsako vaikai. Iš netvarkingai gyvenančių tėvų vaikai paimami, tačiau neteko girdėti, kad iš vaikų būtų paimti neprižiūrimi tėvai. Nesant smurtinio atvejo šeimose, pareigūnai nėra kviečiami net ir žinomais atvejais. Mūsų rankos surištos, kai asmuo gyvena šeimoje, juolab pas dukterį, ir net 13 metų – gal senolei ir nebuvo blogai, jei sutiko palikti savo namus. Mūsų duomenų sistemoje moteris nefigūravo – nei dėl pašalpų, nei dėl kompensacijų nebuvo kreiptasi. Tiesiog jos atvejis atrodė kaip oriai senstančio žmogaus.“ Nenorėjo mokėti už paslaugas? Kretingos rajono savivaldybės Neįgaliųjų reikalų koordinatorius renka duomenis apie vienišus asmenis. Tačiau Stanislava nebuvo vieniša. Panašus atvejis, pasak K. Gimžauskaitės-Mažonienės, Kretingos mieste jau buvo anksčiau – tai susiję su praeityje garbaus kretingiškio gydytojo asmenine tragedija: gyveno kartu su dukterimi, kuri prastai juo rūpinosi. „Buvo sutvarkyti visi slaugai reikalingi dokumentai, bandydavome kalbėtis ir su juo pačiu, ir dukterimi, bandė įkalbėti ir buvę kolegos, tačiau atsakymas būdavo – ne. Taip ir iškeliavo žmogus, nepriėmęs kitų pagalbos“, – palygino ji. Kretingos rajono savivaldybės tarybos Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkė Jolanta Girdvainė taip pat mano, kad pirmiausia atsakomybė dėl šio įvykio tenka ne socialiniams darbuotojams, o artimiesiems: „Jeigu artimiesiems patiems sunku prižiūrėti senyvą ligonį, tam yra socialinės tarnybos – socialinės paslaugos dabar labai plačiai išvystytos. Suprantu, kad senatvėje žmogus gal ir nenori palikti namų, betgi yra paslaugos į namus – darbuotojai ir prižiūri ligonį, ir padeda susitvarkyti buitį. Antra vertus, galbūt artimieji nenori už jas mokėti, tai ir atveda į panašias situacijas.“ Šis atvejis, pasak J. Girdvainės, yra pamoka visuomenei – visi turėtume būti labiau socialiai aktyvūs: „Dabar gi gyvename užsidarę, nebematome kaimynų, nežinome, kas vyksta už sienos. Ši situacija jautri – tarsi laviruojama tarp žmogaus teisių. Bet jeigu savęs apginti negalinčio žmogaus sveikatai ir gyvybei gresia pavojus, visi privalome būti pilietiški“, – mano ji.
|
|