Lėlininkės Ingos Jonušienės sukurtos lėlės iškeliauja į savus gyvenimus, jų istorijas, kaip ir Magdutės (dešinėje) tęsia tie, kurie jas įsigyja.

Lėlės į palangiškės 46-erių kūrėjos Ingos Jonušienės gyvenimą atkeliavo senokai: iš pradžių tai buvo preciziškai pasiūtais rūbais aprengti zuikučiai, vėliau jų kolekciją papildė angelai, fėjos, avytės, lėlytės, tapę  specifiniu kūrėjos stiliaus ženklu „InJoy Handmade“. Prieš kelerius metus išpopuliarėjusiam Šv. Magdalenos nakties bėgimui, vienijančiam onkologinėmis ligomis sergančias moteris, ji sukūrė lėlę Magdutę, kuri tapo šio bėgimo simboliu.

Magdutę išpopuliarino gydytoja

„Lėlę Magdutę sukūriau kaip padėką mane gydančiai gydytojai Agnei Čižauskaitei, žinodama, kad ji yra šio, krūties vėžiu sergančias moteris ir jų artimuosius suburiančio, judėjimo iniciatorė, o gydytoja ją išpopuliarino. Taip Magdutė tapo Šv. Magdalenos nakties bėgimo simboliu“, – kalbėjo I. Jonušienė, ir pati dėl šios ligos patyrusi gyvenimo išbandymus.

Inga vadina save vis dar ieškančia ir augančia ligi savos profesijos: ji dirbo prekybos ir vadybos srityse, ilgą laiką – grožio sektoriuje. O pastaruoju metu ji įniko į studijas – ketina tapti bendrosios praktikos slaugytoja. „Su savo liga šios profesijos nesieju, bet galvoju – gal mano tokia misija žemėje, kad turiu padėti žmonėms“, – filosofiškai į netolimą ateitį žvelgė pašnekovė.

Pirmieji į pasaulį išėjo zuikiai 

Rankdarbiai, tikino I. Jonušienė, ją traukė nuo vaikystės; viešint pas močiutę, panirdavo į magišką sagų, adatų ir siūlų pasaulį; „Tai buvo mano stichija. Pradėjau siūti, siuvinėti, megzti. Visos mano lėlės buvo išpuoštos pačios sugalvotais drabužiais – puošiau jas, rėdžiau kaip išmaniau.“

O kai pati tapo mama ir augino savo vaikus, turėdama laisvesnę minutę, vienai kitai draugei sukūrė zuikius, tiksliau – zuikutes su tiulio sijonais, dekoruotais švarkeliais. Kažkas, pamatęs juos, panoro įsigyti. Taip ir išėjo tie zuikiai į pasaulį savo mažomis pėdutėmis. Kiekvienas kitoks: su savo charakteriu, šukuosena, veido išraiška ir aprangos stiliumi. „Man nepatinka kurti visiškai identiškų darbų, o kartais ir negaliu – dėl naudojamų medžiagų“, – dalijosi kūrėja.

„Ir žmonėms jie patiko, o ir man pačiai patiko tai, ką dariau. Taip gimė mano lėlių logotipas, tapęs ir savotišku prekybos ženklu. Meistriškumo mokiausi, nusipirkusi specialius kursus. Perku ir ypatingos kokybės specialius audinius veidukams, medžiagas lėlių rūbams, avalynei, įvairius aksesuarus. Veidukus, tiksliau – jų išraiškas, išsiuvinėju arba piešiu dažais. Plaukams, priklausomai nuo lėlės šukuosenos, naudojama natūrali avies ar ožkos vilna, dirbtinis kailis, garbanoti buklė siūlai, sintetiniai lėlių plaukai. Batukus siuvu išskirtinai tik iš minkštos itališkos odos“, – kalbėjo lėlininkė. 

Žaidimas, kur žaidžiama širdimi

Kaip gi gimsta lėlės, tarsi atkeliavusios iš pasakų knygų, tarp jų – ir įnoringoji Pepė Ilgakojinė? Kūrėja atviravo: „Iš paties gyvenimo, kuriam esu atvira. Būna: kartais nebaigta lėlė praguli dėžėje mėnesį. Kaip aš sakau – ji bręsta, augina pati save. O paskui staiga šauna mintis, puolu siūti, ir gimsta kūrinys.“

Siūti lėles I. Jonušienei yra smagus pomėgis, terapija, žaidimas, kuriame žaidžiama širdimi. Lėlės sugyvena tarpusavyje, o kai jų persipildo namų kolekcijoje, Inga jas išdovanoja.

Kūrybinis procesas banguoja, nes lėlių Inga nekuria masiškai – kiekviena lėlė skirtinga, su sava istorija – tokia, kokią jai suteikia meistrė. Kurdama, ji tikino, norinti žinoti, kam jos lėlytė skirta, kur ji įsikurs –  koks bus interjeras, kas bus jos kaimynai? Ar ji skirta žaidimui ir kas ja žais? O vėliau jos istoriją jau kuria tas žmogus, kuris ją įsigyja.

Dovanoja mažiesiems onkoligoniams 

„Iš tų lėlyčių neišgyvenčiau – jos nėra mano pragyvenimo šaltinis, man džiugu jas rodyti žmonėms ar dovanoti. Seku onkologinėmis ligomis sergančių vaikų istorijas, sukuriu lėlyčių jiems, apgalvodama kiekvieną detalę, kam tikslingai ji skiriama“, – dovanojimo džiaugsmu pasidalino kūrėja.

I.Jonušienė neslėpė, kad į gyvenimą paleido kelis šimtus savo sukurtų lėlių, dar koks šimtas pradėtų ir nebaigtų, kitos keliauja po parodas.

Lėlininkė tvirtino nesiekianti populiarumo, nes įsitikinusi – kam reikia, tie patys ją susiranda. Taip savo lėlėmis Inga nudžiugina ir parodų lankytojus: savo siūtas didžiąsias, iki pusmetrio siekiančias, lėles eksponavo Liepojos bibliotekoje, pastaruoju metu jos zuikučių, avyčių, fėjų kolekcija įkurdinta Vydmantų bibliotekoje. O šiomis dienomis savo kūrinius ji išveža į parodą Skuodo R. Granausko viešojoje bibliotekoje. Bibliotekininkams paprašius, ji veda ir edukacijas vietinėms moterims, mokiniams.

Kūrybinis procesas banguoja, nes lėlių Inga nekuria masiškai – kiekviena lėlė skirtinga, su sava istorija – tokia, kokią jai suteikia meistrė. Kurdama, ji tikino, norinti žinoti, kam jos lėlytė skirta, kur ji įsikurs –  koks bus interjeras, kas bus jos kaimynai? Ar ji skirta žaidimui ir kas ja žais? O vėliau jos istoriją jau kuria tas žmogus, kuris ją įsigyja.

Dovanoja mažiesiems onkoligoniams 

„Iš tų lėlyčių neišgyvenčiau – jos nėra mano pragyvenimo šaltinis, man džiugu jas rodyti žmonėms ar dovanoti. Seku onkologinėmis ligomis sergančių vaikų istorijas, sukuriu lėlyčių jiems, apgalvodama kiekvieną detalę, kam tikslingai ji skiriama“, – dovanojimo džiaugsmu pasidalino kūrėja.

I.Jonušienė neslėpė, kad į gyvenimą paleido kelis šimtus savo sukurtų lėlių, dar koks šimtas pradėtų ir nebaigtų, kitos keliauja po parodas.

Lėlininkė tvirtino nesiekianti populiarumo, nes įsitikinusi – kam reikia, tie patys ją susiranda. Taip savo lėlėmis Inga nudžiugina ir parodų lankytojus: savo siūtas didžiąsias, iki pusmetrio siekiančias, lėles eksponavo Liepojos bibliotekoje, pastaruoju metu jos zuikučių, avyčių, fėjų kolekcija įkurdinta Vydmantų bibliotekoje. O šiomis dienomis savo kūrinius ji išveža į parodą Skuodo R. Granausko viešojoje bibliotekoje. Bibliotekininkams paprašius, ji veda ir edukacijas vietinėms moterims, mokiniams.

• Rašyti komentarą (1)