Aušra PETREIKĖ Dietistė

Jei galvojate, kad natūralaus pieno vartotojai susilaukia kritikos tik šiais laikais, prisiminkime tai, jog Julijus Cezaris 54 m. pr. m. e. lankydamasis tuo metu užkariautoje Britanijoje pasibjaurėjo tuo, kiek pieno suvartoja šiauriečiai. Senovės Graikų filosofas Strabo paniekino šiauriečius dėl nesaikingo pieno vartojimo, o Tacitas apibūdino germanų mitybą kaip neskoningą dėl jų pomėgio „rūgusio pieno produktams“. Romėnai taip pat neatsiliko nuo patyčių karuselės ir nesaikingą pieno vartojimą laikė „barbariškumo“ įrodymu. Šimtmečiais daugelyje pasaulio šalių tai buvo įprasta panieka – žmonės, valgantys sviestą ir geriantys pieną, buvo laikomi necivilizuotais.

Šiandieną pieno vartojimas yra viena labiausiai kontraversiškų temų mitybos srityje. Jei paklausiu kitų mitybos specialistų apie pieną, sulaukiu tokių teiginių: „pienas turi antibiotikų ir hormonų“; „pienas sukelia gleives“; „pienas sukelia pilvo pūtimą“ ir panašiai. Tokios mintys tikrai nestebina, na nes kas norėtų būti storas, pilnas gleivių ir išsipūtusiu pilvu? Taip pat jie teigia, kad pienas skirtas tik žinduolių vaikams užauginti, nes užaugę jie nebegeria pieno. Na, bet pripažinkim, kad užaugę jie ir mašinų nevairuoja, ir internetu nesinaudoja. Išskyrus žmones.

Kas per vienas yra pienas? Pienas yra žinduolių pieno liaukų produktas. Patikslinsiu, kad migdolai, avižos ar ryžiai neturi pieno liaukų. Karvių, ožkų ar avių pienas yra vienas vertingiausių maisto produktų. Visi žino, kad pienas turi daug kalcio, be to, turi ir magnio, kalio, seleno, gausą vitaminų. Didesnis pieno suvartojimas yra siejamas su mažesniu kūno svoriu, mažesniu cukraus kiekiu kraujyje, sumažėjusiu metaboliniu sindromu, padidėjusiu kaulų tankiu ir mase, sveikesniais dantimis. Pienas yra vienas tobuliausių maisto produktų, tačiau pienas nelygus pienui.

Natūralus ir fermoje „išgautas“ pienas skiriasi. Karvės, kurios ėda joms skirtą pašarą – žolę ir šieną, palyginus su fermų karvėmis, kurios dažnai būna maitinamos grūdų / pašarų mišiniais, piene „pagamina“ tris-penkis kartus daugiau konjuguotos linolo rūgšties. Kas per biesas ana y? Ši rūgštis mūsų kūnui svarbi, nes turi priešvėžinių ir priešuždegiminių savybių, pagreitina medžiagų apykaitą ir svorio kritimą. Be to, įrodyta, kad ši rūgštis sulėtina odos, krūtų, prostatos ir tiesiosios žarnos vėžio atsiradimo riziką.

Ar pasterizuotas pienas – geresnis? Pasterizavimas yra paprasčiausias kaitinimo ir staigaus atšaldymo procesas, skirtas nužudyti bakterijas ir kitus mikroorganizmus. Problema tame, kad pasterizacija taip pat užmuša ir gerąsias bakterijas, paveikia fermentus, baltymus, riebalus, cukrų ir taip pieną padaro mažiau naudingą mūsų kūnui. Negaliu sakyti, kad pasterizuotas pienas yra blogas – jis paprasčiausiai mažiau naudingas negu „žalias“ nepasterizuotas pienas. Be to, daugybė žmonių negali gerti nepasterizuoto pieno dėl per didelio kiekio piene esančių bakterijų, kurios „susipyksta“ su žarnyne esančiomis bakterijomis. Vienareikšmiškai – pasterizuotas pienas yra geriau negu jokio pieno.

Homogenizacija yra dar vienas pieno apdorojimo būdas, kurį matome užrašytą ant pieno pakuočių. Tai procesas, per kurį pienas stipriai plakamas ir pieno riebalai „susmulkinami“ pasitelkus didelį slėgį ir / ar smulkų tinklelį tam, kad pienas įgautų vienalytę „gražią“ konsistenciją. Natūraliame piene riebalai ganėtinai greit atsiskiria ir nusistovi skysčio paviršiuje. Skamba nekaltai, tačiau homogenizavimas suardo ne tik riebalus, bet ir baltymus ar fermentus. Knygos „Deep Nutrition“ autorė Katerina Šanahan rašo, kad homogenizuojant suardomas kazeino (pieno baltymų) kompleksas, ir tuomet susidaro kalcio stearatas, kuris gali stipriai paveikti žarnyno gleivinę ir sumažinti kalcio pasisavinimą. Nors atrodo, kad galėtume išvengti homogenizavimo proceso, paprasčiausiai suplakant pieno butelį prieš vartojant taip, kaip daugybę metų tai darome su sultimis. Viena karščiausių diskusijų kalbant apie pieną – jo netoleravimas. Pieno istorija sako, kad anksčiau didžioji dalis suaugusiųjų negalėjo virškinti pieno dėl to, jog jų žarnynai negamino laktazės fermento, skaidančio pieno cukrų. Tuomet, maždaug prieš 9 tūkstančius metų, Europoje įvyko genetinė mutacija, dėl kurios iki pat šiol galime virškinti pieną ir jo produktus. Kai žmogus sako, jog jis netoleruoja laktozės, dažniausiai tai reiškia, kad jo organizmas negamina laktazės fermentų. Kodėl taip atsitinka? Ar kalta genetika? Gali būti. Tačiau didžiausia tikimybė „netolerancijai“ išsivystyti yra dėl gyvenimo būdo pasirinkimo. Plonąjį žarnyną galima lengvai sugadinti vartodami alkoholį, vaistus, netinkamus riebalus ir kitą netinkamą maistą. O kai pažeidžiamas plonasis žarnynas, laktazė nebegaminama, ir tuomet nebegalime tinkamai virškinti pieno.

Ar įmanoma atstatyti laktozės virškinimą? Taip. Buvo atliktas tyrimas su 2 tūkst. 200 tiriamųjų, kurie vietoje pasterizuoto pieno pradėjo vartoti nepasterizuotą „žalią“ pieną. Iš 155 asmenų, kurie prieš tyrimą teigė, kad netoleruoja laktozės, o po to pradėjo gerti nepasterizuotą pieną, 81 proc. teigė nebepatiriantys jokių netoleravimo simptomų. Tyrimas parodė, kad anksčiau patiriamas pieno netoleravimas gali būti sukeltas pieno apdorojimo (pasterizavimo).

Pieną rekomenduoju vartoti kasdien, pradedant nuo mažesnio kiekio ir didinant iki tiek, kiek pienas jums patiks ir tiks. Jei norite, saldinkite pieną medumi, kaitinkite kakavą ar net įsiberkite truputį druskos. Ir gerdami nepamirškime to, kad ta pati Romos imperija žlugo dėl pieno gėrikų-barbarų, o tai yra svarus argumentas, kad sviestas ir pienas nėra skirtas tik prasčiokams.

• Rašyti komentarą (30)