„Tėviškės namų“ idėjos autorius ir pagrindinis įgyvendintojas Jonas Eimantas Balaika ir Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė Aldona Kerpytė

Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologinių ligonių bendruomenė, vienijanti vėžiu sergančius žmones ir jų artimuosius, aplankė ilgamečius bičiulius – Alytaus viešąją įstaigą (VšĮ)„Tėviškės namai“, kurios darbuotojai ir savanoriai taip pat rūpinasi onkologiniais ligoniais ir kuri įsteigė hospisą – neatlygintinai paliatyviąją – medicinos, psichologinę, emocinę, dvasinę – pagalbą itin sunkiems ligoniams suteikiantį prieglobstį. Šv. Pranciškaus onkologinių ligonių bendruomenę itin šiltai pasitiko „Tėviškės namų“ bendruomenė išvien su jos vadovu Jonu Eimantu Balaika ir VšĮ „Lietuvos hospisas“ direktoriaus pavaduotoja Inga Krasnickiene. Alytiškiai aprodė patalpas, papasakojo, kaip kūrėsi, pradėjo dirbti, kokias dar planuoja veiklas, kuriomis siekiama ne tik palengvinti, bet ir nuspalvinti gyvenimą sunkiomis ligomis sergantiems žmonėms.

Alytaus Šv. Kazimiero bažnyčioje įkurdinta palaimintojo Karolio Akučio relikvija.

Nuo pokalbių – iki asociacijos

Paties J. E. Balaikos atėjimas į šią anksčiau nepažintą sritį taip pat buvo netikėtas: savęs ieškojimas, netektys, sunkios artimųjų ligos jį, buvusį bankininką, pirmiausia atvedė į tikėjimo kelią ir pagalbos sau, o po to – kitiems – paieškas.

„Visų veiklų pradžiai postūmį prieš 15 metų davė bendrystė su kunigu Ričardu Doveika, kai išgirdome naujas, iki tol negirdėtas, sąvokas: paliatyvioji pagalba, hospisas. Po to užsimezgė bendrystė su šviesaus atminimo kraštiečiu Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesoriumi Arvydu Šeškevičiumi, kartu vykome į vėžio centrą užsienyje stebėti, kaip dirbama šia kryptimi. 2009-aisiais Didžiosios Britanijos-Lietuvos bendrijos labdaros organizacijos „The Tiltas Trust“ ir Vilniaus universiteto Onkologijos instituto organizuotoje konferencijoje išgirdome Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorės Aldonos Kerpytės pasakojimą apie jų centro Klaipėdoje kūrimosi viziją. Į Alytų atvyko Mančesterio hospiso atstovai, buvo surengta dabar jau tradicija tapęs Nakties ėjimas su malda. 2010-aisiais Alytaus kino teatre „Dainava“ buvo surengtas labdaros renginys, per kurį surinkta parama buvo pradinis įnašas steigiant viešąją įstaigą „Tėviškės namai”, – prisiminė jos vadovas.

Iš pradžių jų įstaiga savo veiklą pradėjo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus kabinete, o ilgainiui, veiklai įgaunant pagreitį, Savivaldybė atidavė nebenaudojamas vaikų darželio patalpas. Vienose jų, suremontuotose geradarių pastangomis ir už jų lėšas, bendradarbiaujant su Nacionalinio vėžio instituto specialistais, Psichosocialinės onkologijos asociacija, pirmiausia ir buvo įkurtas Vėžio informacijos ir paramos centras. Būtent Alytaus „Tėviškės namų“ iniciatyva gimė POLA (pagalbos onkologiniams ligoniams asociacija) ir jos kortelė.

Relikvija įstatyta į menišką relikvijorių šalia centrinio altoriaus.

Ne apie ligas, o – svajones

Plėtodama pagalbos onkologiniams pacientams ir jų artimiesiems idėjas, jų įstaiga 2012 metais suformavo paliatyviosios pagalbos namuose komandą, kurią sudarė gydytoja, slaugytojos, socialinė darbuotoja, psichologė ir sielovadininkas, taip pat – tam darbui parengti savanoriai. Iš pradžių ligoniai buvo lankomi, o 2013 m. „Tėviškės namai“ to paties darželio patalpose įsteigė Paliatyviosios pagalbos ir globos dienos centrą.

„Kasdien susirenka iki 15 žmonių, daugumą atsivežame patys. Siekiame, kad žmonės čia jaustųsi kaip namie. Prie arbatos, kavos piešiame, žaidžiame stalo žaidimus, bendraujame. Apie ligas įprastai nekalbame, dalijamės ir džiaugiamės kiekviena gyvenimo diena. Netgi mūsų medicinos darbuotojos stengiasi netrukdyti šios bendrystės: prie kiekvieno prieina atskirai ir išsiveda procedūroms“, – apie situaciją hospise kalbėjo I. Krasnickienė.

Greta medicinos kabineto, kur vyksta procedūros, prieš 3-jus metus įrengtas ir vadinamasis sielos kabinetas – koplyčia su Šv. Dievo Jono ir Dievo Motinos Visų Karalienės ikonomis, kur ligoniai gali medituoti, pasikalbėti su dvasininku, vyksta šv. Mišios.

Ant vienos poilsio kambario sienų nutapytas pienės burbulas ir iš jo nusklendžiantis pūkas. „Šis pienės pūkas simbolizuoja ligonių svajones, kad papūtus vėjui, jos viltingai nuskris, kad kažkur sudygtų. Sprendžiant iš tų žmonių ligų, jų gyvenimas jau lyg ir nužydėjęs, bet svajonė lieka ir sklendžia tolyn, kad išsipildytų“, – šių namų simbolio prasmę paaiškino J. E. Balaika. Greta medicinos kabineto, kur vyksta procedūros, įrengtas ir vadinamasis sielos kabinetas – koplyčia su šventųjų ikonomis, kur ligoniai gali medituoti, pasikalbėti su dvasininkus, vyksta šv. Mišios.

Šv. Pranciškaus onkologinių ligonių bendruomenė – svečiuose pas bičiulius Alytaus „Tėviškės namų“ įkūrėjus ir darbuotojus.

Parvežė relikviją

Pasak I. Krasnickienės ir J. E. Balaikos, jų hospiso perspektyvos – įsteigti atokvėpio paslaugas sunkius ligonius slaugantiems artimiesiems, o taip pat stacionarą gyvenimo saulėlydį pasitinkantiems žmonėms: jau yra nupirktos lovos slaugomiems sunkiems ligoniams, kad jų įstaigoje jie galėtų pasitikti savo gyvenimo saulėlydį. Hospiso stacionarą tų pačių patalpų antrajame aukšte planuojama įsteigti po 2–3 metų, tam reikės apie 300 tūkst. Eur.

„Ir mes gyvename tarsi tas pienės pūkas: mūsų svajonės pildosi – iš pradžių gavome vienas patalpas, po 7 metų – kitas, o užpernai antrąjį buvusio darželio aukštą, nuo 200 kv. m išsiplėtėme iki 1,5 tūkst. kv. m. Ligonių kasos mums nemoka, viskas įrengta, ir darbuotojų algos – tik iš geradarių paramos“, – neslėpė įstaigos vadovas.

Šiuo metu „Tėviškės namuose“ dirba 6 darbuotojai, būrys savanorių. Įstaiga plečiasi: Jono Eimanto tėviškės sodyboje kuriami relaksacijos namai onkologiniams ligoniams, kur žmonės galės pabūti vienatvėje arba kartu su bendruomene rengti šventes, stovyklas, rekolekcijas.

„Kai Dievas yra su mumis, jis ir veda tolyn, tikėjimas veda į gijimą. Mūsų parapijos ir seserų elžbietiečių iniciatyva neseniai į Alytaus šv. Kazimiero parapiją iš Asyžiaus Švč. Mergelės Marijos bažnyčios parvežta šių laikų palaimintojo, staiga mirusio 15-mečio Karolio Akučio, kurį kitąmet Bažnyčia ruošiasi paskelbti šventuoju, relikvija. Relikvijorius buvo užsakytas Lenkijoje. Žinome konkrečią šeimą Alytuje, kai, bendruomenei besimeldžiant prie šios relikvijos, įvyko stebuklas – pasveiko nepagydoma liga sergantis vaikas, o netikintys jo tėvai įtikėjo. Savo parapijoje norėjome šios relikvijos, nes taip tarsi įtvirtiname šventųjų bendravimą – šv. Kazimieras buvo anų laikų jaunimo globėjas, o K. Akutis – šiandienos jaunų žmonių“, – šią istoriją prie K. Akučio relikvijos papasakojo J. E. Balaika.

• Rašyti komentarą (0)