Nespėjome soduose surinkti obuolių derliauS, kai beveik visuose valdžios – Seimo, Vyriausybės, ministerijų bei joms pavaldžių institucijų – koridoriuose prasidėjo rudeninis „viščiukų“ skaičiavimas. Viščiukai dažniausiai minimi, kai norima pasakyti, jog dar galime neskubėti, nes viskas bus nulemta rudenį. Dabar tikras ruduo, nors ir šiltas, bet jau stipriai įsibėgėjęs. Tad apie rinkimus kalbėti dar ne vėlu, juo labiau kad ir agitacinis laikotarpis dar nesibaigė.

Sunku viską apibendrinti ir būti objektyviu, nes ir aš turiu savo nuomonę, supratimą, simpatijas – nuo jų pabėgti nėra lengva. Bet pasistengus galima. Kadangi mūsų šalyje rinkimai į Seimą vyksta partiniu ir individualiu principu, kas įprasta pasaulyje, pirmiausia reikėtų pakalbėti apie partijas, komitetus ir koalicijas. Matome, kad prieš kiekvienus rinkimus gimsta vis nauji politiniai dariniai. Nėra taip sunku surinkti du tūkstančius balsų ir užregistruoti partiją.

Kas tuo užsiima? Dažniausiai jau bent šiek tiek žinomi politikai, spėję iškristi iš kurio nors politinio vežimo. Kas prisideda? Tokie pat, tik iš kito vežimo iškritę, arba įsitikinę, kad niekuo nenusileidžia, o gal ir lenkia organizatorius. Kas balsuoja? Tie, kurie kažko nori ir į kurių norus savo pažadais ir taiko nauja partija. Tokių partijų tik padaugės, jei bus priimtas įstatymas visus politinius darinius prieš rinkimus apdalinti valstybės dotacijomis.

Vadinamos tradicinės (t. y. ne vienoje kadencijoje ir ne vienuose rinkimuose dalyvavusios) partijos tokius naujus darinius vadina populistiniais, prorusiškais, o kartais dar aštriau – antisemitiniais ar profašistiniais. Negražiai išvadintieji tuoj atsikerta esantys antisisteminiai, kovojantys prieš vagis ir už taiką, o labiausiai – už šeimą. Blogai, kai ta priešprieša pernelyg suveši ir pasigirsta raginimų bausti ar net šaudyti kitaip mąstančius, dar blogiau, kai tokie raginimai pasigirsta iš garsių žmonių lūpų.

Mano galva, geriausias partijos prisistatymas yra ankstesni jos darbai ir solidi rinkiminė programa. Tik kad gyva bėda su tom programom ir partijų pažadais.

Vienos partijos visut visutėlius kaimo žvyrkelius išasfaltuotų, kitos mokinius nuo informacijos apie „kitokius“ apsaugotų, trečios tą pačią dieną, kai tik laimės rinkimus, karą Ukrainoje užbaigtų ir Kinijos už kažką atsiprašytų. Dar kitos visus migrantus iš Lietuvos išvarytų ir padarytų, kad tik lietuvaičiai maistą išvežiotų, taksi vairuotų, toliareisininkais dirbtų ir programuoti mokėtų. Yra ir tokių, kurie „Ignitis“ akcijas atimtų, brandos egzaminų medžiagą be klaidų paruoštų ir vienos verslininkės privačias mokyklas į valstybines paverstų.

Nepagalvokite, kad čia tik apie tas naująsias partijas rašau. Kur tau. Panašių perliukų randu ir „tradicinių“ partijų programose. Nors bendrai vertinant pastarųjų rinkiminės programos man atrodo aukštesnio lygio, bet ir jose mažai kalbama apie lėšų pritraukimą į valstybės biudžetą. Daugiau dėstoma, kaip nežinia iš kur surinktas lėšas išdalinti.

Norėjau, kad kas nors aiškiau parašytų, kaip kovos su „tinginių kasta“ – etatiniais bedarbiais, gyvenančiais iš pašalpų. Jei kas nors sugebėtų įdarbinti visus Užimtumo tarnybos sąrašuose esančius asmenis, gal nebeliktų darbo jėgos stygiaus ir mažiau reikėtų migrantų paslaugų, kartu sutaupytume valstybės biudžeto lėšų, nes nebereikėtų mokėti bedarbiams pašalpų. Tauta apie tai seniai kalba, tačiau sisteminės ir nesisteminės partijos tyli. Gana apie partijas. Pakalbėkim apie tuos kandidatus, už kuriuos atskirai turėsime atiduoti savo balsą. Šiemet į Seimą pateks 71-as narys, išrinktas vienmandatėse rinkimų apygardose. Čia irgi nemažai įdomybių.

Pirmiausia turiu pasakyti, kad daug žmonių įsitikinę, jog visi Seimo nariai turėtų būti renkami tik individualiai. Kai kurios šalys taiko tokią praktiką, bet ar ji būtų teisinga pas mus? Ar tada Seime nepadaugėtų tokių asmenų, kurie gražiai kalba, dainuoja, šoka ar rodo aukštus rezultatus sporto srityje, tačiau turi menką supratimą apie valstybės valdymą?

Jau dabar dažnai piktinamės, kad Seimo nariai ir frakcijos nesugeba susitarti. Ar daug reikia fantazijos įsivaizduoti, kaip susitartų 141-as Seimo narys, nesurištas jokia partine virvute.

Renkant vienmandatininkus man visada įtarimą kelia tie, kurie žada nuveikti kažką konkretaus ne šalyje, o savo apygardoje ar net apylinkėje. Reikia suprasti, kad į Seimą einama dirbti vardan visos Lietuvos. Tai nelengva, bet būtina. Gerai būtų, jei vienmandatininkas būtų jau įrodęs savo gebėjimus konkrečiose valdymo struktūrose, versle ar visuomeninėje veikloje. Čia laikausi šūkio „Jokių pilypų iš kanapių“.

Štai kodėl rinkimai pagal sąrašus yra labai svarbūs. Sąrašas turi kryptį, kurioje ryškėja tam tikri kandidatų siekiai. Turime mokėti juos pasverti ir palyginti su kitų „žadėtojų“ siekiais, kartu nepamiršti seniau kandidatų nuveiktų darbų ir patirties.

Nepamirškime ir to, kad išrinkta „ne mūsų“ partija ar „ne mūsų“ kandidatas jau po metų ims vykdyti, ką buvo pažadėjęs ir ko labiausiai nenorėjome. Tokia demokratijos kaina. Visos demokratijos nėra tobulos, bet geriau už jas kol kas nieko neišrasta.

Rimantas GENTVILAS

„Žemaitis“

• Rašyti komentarą (8)