Tarvydai. Kaimas prie Dimitravo miško

Kelio Kretinga–Darbėnai kairėje pusėje esančio Tarvydų kaimo istorijos ištakos siekia IX–XIII a., kai čia gyveno Nagarbos pilies apygardai priklausanti kuršių bendruomenė. Per karus su kryžiuočiais kuršių nebelikus, į jų žemes XV a. atsikėlė žemdirbiai žemaičiai, įkūrę Tarvydų kaimą.

Nausėdija buvusi pavadinta pirmųjų jos naujakurių Tarvydų šeimos vardu. Galutinai kaimas susiformavo XVI a. II pusėje, didžiojo kunigaikščio dvaro žemaitiškose valdose įvykdžius Valakų reformą. Jis priklausė Palangos seniūnijai, o buvo administruojamas iš Darbėnų dvaro. Dvasiniais kaimiečių reikalais rūpinosi Palangos, o nuo 1739 m. – Darbėnų katalikų bažnyčios kunigai.

Valakinio Tarvydų kaimo planas. 1819 m. Lietuvos valstybės istorijos archyvas

1770 m. kaimas atiteko Upytės pavieto maršalkai Bytautui. Šis už skolas Tarvydus užstatė Palangos seniūnui Eberhardui Kristofui fon Mirbachui. Tuo netruko pasinaudoti seniūnijos ekonomas Otas Magnusas Tegderis, kuris pats ėmė valdyti kaimą ir rinkti iš valstiečių činšą, nemokėdamas už tai nė grašio seniūnui. E. Mirbachui 1769 m. mirus, seniūnu tapęs sūnėnas Karlas fon Mirbachas bandė skolą iš ekonomo atgauti, tačiau šis su šeima iš Palangos paspruko.

Seimo nutarimu 1779 m. Tarvydai buvo perduoti Kretingos grafystės savininkui, Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui. XVIII a. kaimas prijungtas prie šalia buvusio Jazdų (Jazdaičių) palivarko, kuriame žemdirbiai atlikdavo baudžiavos prievoles. 1795 m. jį paveldėjo vyskupo dukterėčia Elena Apolonija Masalskaitė, savo valdas užrašiusi vyrui Vincentui Potockiui.

Tarvydų Pilalė, Markapiai. Antano Ilgaudo nuotr., 1957 m. Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys

XV–XVIII a. kaimas turėjo dvejas kapines. Vienos jų veikė šiaurinėje dalyje, kelio į Daubėnus dešinėje pusėje laukuose stūksančioje Pilalės kalvoje, o kitos – rytinėje dalyje esančiame Bogų kalne. Nuo XVIII a. pab. mirusius artimuosius pradėjus laidoti Darbėnuose įrengtose parapinėse kapinėse, senosiose kapinėse retsykiais be kunigo amžinam poilsiui buvo išlydimi savižudžiai ir nekrikštyti mirę kūdikiai.

1806 m. Tarvydus nupirko rusų kunigaikštis Platonas Zubovas. 1819 m. buvo parengtas Jazdų palivarko ir Tarvydų kaimo žemių inventorius su vietovės topografiniu žemėlapiu. Pagal jį kaimui priklausė apie 825 ha dydžio stačiakampio plano žemės plotas, besiribojantis su Joskaudų, Daubėnų, Genčų, Kurmaičių, Senkų kaimais ir Jazdų palivarku. Išilgai Alkos kalno ėjusi riba su Joskaudų kaimu kartu skyrė Palangos ir Darbėnų valsčius bei parapijas, 1819 m. tapo administracine siena tarp Kauno ir Kuršo gubernijų, o 1919–1921 m. – tarp Lietuvos ir Latvijos valstybių.

Daigų ruošimas Darbėnų daigyne Dimitravo miške. Darbus prižiūri Dimitravo eigulys Pranas Mileris. Apie 1937–1938 m. Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys

1819 m. gyvenvietę sudarė 25 valstiečių sodybos. Iš jų 22 sodybos stovėjo abipus gatvės, vedusios nuo dabartinės Giminių ir Dimitravo gatvių kryžkelės, abipus Dimitravo kaimą kertančios alėjos Daubėnų link, o dar 3 sodybos buvusios šalia, kelio į Rūdaičius kairėje pusėje. Sodybos ir daržai apėmė per 16 ha žemės. Apie 287 ha teko pievoms, o 234 ha – ariamai žemei. 96 ha plote plytėjo viržynai, 90 ha – ganyklos, 60 ha – balos, po 10 ha – dirvonuojantys laukai ir pušynas, 9 ha – keliai ir bandotakiai, 7 ha – durpynas ir 6 ha – kalvos. Rytiniu pakraščiu ėjo XIX a. pr. carinės valdžios nutiestas strategiškai svarbus naujasis kelias Kretinga–Darbėnai, nuo kurio per kaimą Rūdaičių link vedė kelias Tarvydai–Palanga. Ties šių dviejų kelių kryžkele stovėjo dvaro smuklė.

1819 m. žemdirbyste vertėsi iš grafų Zubovų Kretingos dvaro žemę nuomojęsi Juozapas Rusinas, Kazimieras Gintautas, Mykolas Smulkevičius, Kazimieras Giedra, Mykolas Skripkauskas, Antanas Gonta, Juozapas Gaigalas, Jonas Vainoras, Bartolomėjus Butkus, Mykolas Burba, Petras Mažutis, Petras Baltuška, Jonas Mažutis, Martynas Šloza, Pranciškus Giedra, Fortūnatas Garjonis, Antanas Jurgutis, Jeronimas Jasinskas, Mykolas Gaigalas, Antanas Balčius, Juozapas Bumbulis, Mykolas Pleikis, Juozapas Jurgutis su šeimomis, taip pat stovėjo du apleisti ūkiai, kuriuose anksčiau šeimininkavo Feliksas Paulauskas ir Petras Šlima. Kiekvienam valstiečių ūkiui teko nuo 27 iki 30 ha žemės, o smuklei – 0,36 ha sodybinis sklypas su daržais.

Prano ir Matildos Milerių vestuvių Tarvydų kaime dalyviai. Nežinomas fotografas. XX a. 4 deš. Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinys

Žemę nuomojusių žemdirbių šeimynose gyveno samdiniai, įnamiai, kampininkai. Iš viso 1802–1827 m. bažnytinių metrikų knygose paminėti 163 suaugę asmenys ir 222 naujagimiai. Didžiausią lygį gimstamumas siekė 1802–1804, 1809 ir 1827 metais, kai pasaulį išvydo po 12 kūdikių. Trys poros naujagimių buvo dvyniai, o dar trys kūdikiai – nesantuokiniai. Net vienuolikos vaikų 1805–1823 m. susilaukė Juozas Bumbulis su Barbora Urbonaite. Kitų šeimose gimė po 5–8 naujagimius.

Pasak metrikų, dalis tarvydiškių kildino save iš bajorų luomo. Simforonijaus Felijaus Bukonto 1813 m. krikšto metrikoje prie jo tėvų Mykolo Bukonto ir Anastazijos Grozbarzdytės bei krikštatėvio Pauliaus Pukinsko pavardžių prirašyta lotyniška santrumpa „GD“, reiškianti Kilmingasis ponas. Tačiau kitų dviejų sūnų – Adomo ir Liudviko Bukontų – 1810 ir 1815 m. metrikose šios santrumpos nėra. Kiti kaimiečiai taip pat turėjo bajoriškų aspiracijų, kurios pasireiškė pavardės lenkinimu pridedant slavišką priesagą. Taip Domininkas Giedrimas tapo Giedrimavičiumi, Bartolomėjus Butkus – Butkevičiumi, Pranciškus Želvys – Želvavičiumi, Juozapas Jurgutis – Jurgutavičiumi, Vincentas, Petras ir Jonas Mažučiai – Mažutavičiais, Mykolas Giedra – Giedravičiumi, Antanas Balčius – Balcevičiumi. Na, o Juozas Gaigalas pasirinko kitą lenkišką savo pavardės formą – Gajgałowski (Gaigalauskas).

Tarvydų savininku tapęs Platono Zubovo brolis grafas Dmitrijus Zubovas 1829 m. kaimą panaikino, o jo žemėje įkūrė Kretingos dvaro ūkinį-gamybinį padalinį, kurį pavadino Dimitravo palivarku. Žemdirbius iškeldino į kitus kaimus, gyvenvietę nugriovė, o jos vietoje ėmėsi statyti palivarko trobesius. Siekdamas gauti naudos iš viržynais apaugusios smėlingos žemės, ūkvedžiui Jokūbui Reichbinderiui įsakė ją užsodinti eglių ir pušų daigais, iš kurių užaugo dabartinis Dimitravo miškas. Senuoju Tarvydų vardu iki XIX a. pab. buvusi vadinama prie Darbėnų kelio stovėjusi smuklė.

Bogų (Bogo) kalnas. Juliaus Kanarsko nuotr., 1996 m.

Kaizerinės Vokietijos okupacijos pradžioje lygiagrečiai Kretingos–Darbėnų keliui vokiečiai 1915 m. nutiesė geležinkelio Bajorai–Priekulė (Kuršas) ruožą ir įrengė Dimitravo geležinkelio stotelę, tarpukariu perkeltą arčiau kelio į Dimitravą ir pervadintą Tūbausių geležinkelio stotele.

Vykdant Lietuvos žemės reformą, 1926 m. Dimitravo palivarkas buvo išparceliuotas. Jame grafienei Elena Klotildai Tiškevičiūtei-Ostrovskai buvo palikta sodyba su 80 ha žemės, o likusi žemė 1925–1930 m. išskirstyta vienkieminiais ūkiais ir išdalinta dvaro kumečiams bei iš kitur atsikėlusiems bežemiams. Dimitravo miškas tapo valstybiniu ir buvo priskirtas Darbėnų girininkijai. Miško eiguliu dirbo tarvydiškis Pranciškus Mileris. Besikuriantys naujakuriai 1927 m. sugrąžino kaimui Tarvydų vardą, tačiau palivarko sodyba išlaikė Dimitravo vardą.

Širdies formos sagtelė, rasta 1986 m. Pilalėje. Juliaus Kanarsko nuotr., 1991 m.

Tarpukariu kaimo vaikai lankė Rūdaičių pradžios mokyklos Tarvydų komplektą. Jo mokytoja Stefanija Kirklytė 1935 m. surašė senuosius geografinius kaimo toponimus. Jos užpildyta anketa liudija, kad rytinėje dalyje prie geležinkelio miške esančios nenaudojamos senosios kapinės vadintos Bogu arba Bogų kalnu, o šiaurinėje dalyje Antano Potkalio žemės sklype stūksanti kita smėlinga kalva vadinta Pilale. Pietryčiuose, už vieškelio ir Tūbausių geležinkelio stotelės, augo Griežės (Greižės) pušynėlis, kuriame buvę daug griežlių. Nuo Griežės Tenžės link buvęs iškastas apie 2 km ilgio melioracijos griovys, vadintas Vandeniniu grioviu. Tarp pušyno ir dvaro plytėjusios lankos vadintos Papušyniu. Kaimo žemių centre stovinčią dvaro sodybą žmonės vadino Mitrava.

Smiltainio akmens galąstuvas, rastas 1986 m. Pilalėje. Juliaus Kanarsko nuotr., 1991 m.

Lietuvos žemės reformos atgaivintą kaimą užliejo gyvenimiškų įvykių kupinas šurmulys. Jauni žmonės skubinosi tuoktis ir džiaugtis naujagimiais. 1928–1939 m. Tarvyduose buvo atšvęstos 28 vestuvės. Net penkerios iš jų įvyko 1931 m., o ketverios – 1938 m. Dažniausiai jos buvo keliamos vasario, gegužės ir spalio mėnesiais, o balandį, liepą ir gruodį verstuvių nevyko. Tarpusavyje aukso žiedus sumainė aštuonios tarvydiškių poros: Juozapas Narkus ir Uršulė Kulikauskaitė, Petras Strakšys ir Bronislava Sudavičiūtė, Kazimieras Petreikis ir Stefanija Almonaitė, Juozapas Strakšas ir Kazimira Daugintytė, Domininkas Putkalis ir Agnieška Venckutė, Kazimieras Petrolis ir Juozapa Venckutė, Petras Putkalis ir Adolfina Venclovaitė, Stanislovas Petrulis ir Ona Gedvilaitė.

Septyni Tarvydų vaikinai – Kazimieras Arys, Aleksandras Vitkus, Antanas Petrulis, Juozapas Šamanskis, Steponas Putkalis, Pranciškus Mileris, Liudvikas Puotkalis – nuotakas parsivedė iš netoliese esančių Ankštakių, Darbėnų miestelio ir iš tolimųjų Dupulčių, Juodeikių bei Sėlenių. Kitoje vietovėje antrąją gyvenimo pusę susirado net trylika tarvydiškių nuotakų. Iš jų Onos Grikpėdytės išsirinktuoju tapo Dimitravo dvaro darbininkas Juozapas Juozepaitis, kuris buvo Kretingos grafų Tiškevičių augintinis. Našlė Magdalena Venclovienė antrąkart ištekėjo už našlio Vincento Danilavičiaus iš Medomiškių. Felicijana Zuberniutė susituokė su Klaipėdos uosto darbininku Bronislovu Mockumi, o Stefanija Petreikytė – su Paliepgirių žveju Adolfu Kvedaru.

Mirties metrikos liudija, kad su jaunomis naujakurių šeimomis į kaimą atsikėlė ir senyvo amžiaus jų tėvai. Be to, įvairios ligos skynė ir jaunų žmonių gyvybes. 1928–1939 m. Tarvyduose mirė 26 asmenys: 11 suaugusiųjų ir 15 vaikų. Pagal lytį 19 mirusiųjų sudarė vyrai ir tik 7 moterys. Jie laidoti Darbėnų, o vienintelė Barbora Galdikienė – Kretingos katalikų parapijos kapinėse. Kasmet buvo palaidojami 1–4 žmonės. Tik 1935 m. praėjo be mirčių. Suaugusių velionių amžius siekė nuo 20 iki 98 metų, o vaikų – nuo 14 dienų iki septynių su puse metų. Atsisveikinimas su mirusiaisiais truko 2–3 dienas. Tik trys vaikai buvo palaidoti kitą dieną po mirties.

Iš visų pusių Tarvydų kaimo žemių apjuostame Dimitravo dvarelyje Lietuvos vyriausybė 1937 m. atidarė Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo filialą – Dimitravo priverčiamojo darbo įstaigą. Į ją vienerių metų pataisos darbų bausmei administracine tvarka (be teismo) iš visos Lietuvos buvo siunčiami politiniai kalinai, kurie dvarelio ir kaimo laukuose rinko akmenis, tašė trinkeles gatvėms grįsti, kelkraščių stulpelius, vandens nubėgimo lovius ir pan. Jų produkcija pagrindine Tarvydų gatve buvo gabenama į kaimo rytiniame pakraštyje veikusią Tūbausių geležinkelio stotelę, o iš ten išvežiojama po Žemaitiją ir Lietuvą. Priverčiamojo darbo įstaigos tarnautojai ir Tarvydų kaimo jauni vyrai sudarė Kretingos šaulių rinktinei priklausantį Nagarbos šaulių būrį, kuris prižiūrėjo ir tvarkė netoliese esantį Nagarbos kalno piliakalnį, rengė ant jo šventes ir gegužines.

Vokiečių okupacijos metais Alkos kalne šalia Tarvydų naciai ir jų parankiniai žudė į Dimitravą atvarytas Skuodo žydų bendruomenės moteris ir vaikus. Duobių su nužudytųjų kūnais užkasinėti 1941 m. rugpjūčio 16 d. rytą buvo varomi ir Tarvydų kaimo gyventojai.

Prasidėjus pokario rezistenciniam judėjimui, į Žemaičių apygardos partizanų Kretingos (Kardo) rinktinės gretas įstojo ir tarvydiškiai vyrai. Tarp jų buvo kovoje su stribais ir saugumo vidaus kariuomene žuvę Antanas Pikturna-Šelmis (1928–1948), Jokūbave gyvenęs tarvydiškis Kazys Laukys (žuvęs 1948 m.). Šalia Tarvydų 1947 m. žuvo partizanas Vladislovas Gedvilas iš Pasertupio.

Vykstant sovietų valdžios represijoms, 1948–1952 m. į Sibirą buvo ištremti 28 žmonės – Stasio Laukio, Antano Laukio, Antano Petreikio, Kazimiero Kontrimo, Antano Šalnio šeimos, Stefanija Petrulytė ir Vladas Nakrys. Stasys Laukys mirė tremtyje, o kitiems iš tremties leista grįžti tik 1956–1960 m. Likę Tarvydų ir Dimitravo kaimų žemdirbiai 1949 m. buvo suvaryti į Vienybės kolūkį, kuris vėliau, stambinant ūkius, prijungtas prie Karolio Požėlos (Rūdaičių) kolūkio.

Vykstant sovietmečio melioracijai ir dirbamų laukų plėtrai, žemdirbiai iš vienkiemių kėlėsi į šalia Dimitravo dvaro formuojamą kolūkinę gyvenvietę. 1959–1987 m. Tarvyduose gyveno nuo 167 iki 200 gyventojų. Prasidėjus Atgimimui, 1989 m. kaimas turėjo 135 gyventojus, o 2021 m. jame bebuvo surašyti 106 žmonės.

Šiandien kaimui priklauso 349,44 ha žemės, kurioje registruota 31 sodyba ir sodybvietė. Skaičiai liudija, kad per žemės ir administracines-teritorines reformas Tarvydai prarado 58 nuošimčius savo istorinių žemių, kuriose dabar auga valstybinis Dimitravo miškų masyvas.

Seniausią kaimo praeitį mena valstybiniame miške prie Tenžės išlikęs IX–XIII a. kuršių kapinynas bei kitapus upės stūksantis Alkos, arba Pilies, kalnas – senųjų šio krašto gyventojų šventvietė. Apie istorinius laikus pasakoja Pilalės ir Bogo (Bogų kalno) kalvos, kuriose veikė senosios kaimo kapinės. Radiniai liudija, kad Pilalėje veikusiuose Markapiuose mirusieji laidoti su įkapėmis: monetomis, širdelės pavidalo sagtelėmis, smiltainio akmens galąstuvais ir pan. Kasant čia duobes bulvių rūsiams buvo surinkta įvairių senienų, kurias žemės savininkas 1934 m. perdavė Karo muziejaus vadovui generolui Vladui Nagevičiui. Bogų kalne kasant smėlį ir duobes rūsiams taip pat buvo randama žmonių griaučių. Pasakojama, kad šiose, pakelėje esančiose kapinėse, švedmečiu (XVII–XVIII a.) laidoti apylinkėse žuvę ar mirę švedų kariai, todėl kalva kitaip vadinama Švedkapiais. Bene ryškiausias kaimo istorijos paminklas yra jo žemių centre stūksanti Dimitravo dvaro sodyba, kurioje prieškariu ir karo metais veikė priverčiamojo darbo įstaiga.

Julius KANARSKAS Kretingos muziejus

• Rašyti komentarą (4)