Renkantis pažintinių kelionių maršrutą svarbiausias Daivos Katkutės kriterijus – kalnai.

Darbėnų gimnazijoje Ikimokyklinio ugdymo skyriuje mokytoja dirbanti, Kurmaičiuose Kretingos rajone gimusi, augusi ir čia gyvenanti Daiva Katkutė savo kasdienybės neįsivaizduoja be gamtos, fotografijos ir kelionių.

Vienoje išvykoje telpa kelios kelionės

„Keliauju tiek, kiek leidžia mano galimybės, ir esu jau labai nemažai pamačiusi“, – sakė Daiva, kurios kelionių kraitelėje puikuojasi Slovakija, Kroatija, Austrija, Sakartvelas, Škotija, Omanas, Marokas, Lenkija, Ispanija. Renkantis pažintinių kelionių maršrutą svarbiausias kriterijus – kalnai. Planuodama keliones, pašnekovė taip susidėlioja maršrutą, kad vienoje jos suplanuotoje išvykoje tilptų kelių kelionių įspūdžiai. Keliaudama D. Katkutė daug fotografuoja, išryškindama net menkiausias smulkmenas, kurios telpa sustabdytoje akimirkoje: „Vaizdas, kurį pamatau, nėra vien vaizdas – tai mažos detalės, kurias aš parsivežu namo. Ir žmogus iš gyvenimo pasiima tik smulkmenas. Regis, koks smulkus ir juokingas tas žodis – smulkmena, bet juk iš jų viskas ir susideda“, – pasakojo Daiva ir prisipažino suvokusi, kad tokia smulkmena, kaip priešoperacinė narkozė jos organizmui buvo sunkiai pakeliama. Vieną po kitos patyrusi dvi operacijas ji galvojo, kad daugiau nebepamatys dukters ir pasaulio. Sunkiai atsigavusi po paskutinės operacijos ir išvydusi vaiskiai žydrą rugpjūčio dangų, ji iškėlė rankas į viršų ir už gyvenimą padėkojo Kūrėjui. Grįžusi namo, prisirinko kraitelę obuolių ir supratusi, kad jos nepakels, tiesiog sode, ant žolės iš raudonskruosčių vaisių pamėgino išdėlioti žodį gyvenimas. Regis, smulkmena, bet sudėlioti tokio ilgo žodžio nepavyko. Sudėjusi anglišką žodį LIVE, Daiva pajuto, kad kas benutiktų, ji turi gyventi, turi eiti, pamatyti, keliauti. „Tik labai artimas ratas žmonių žino, kokia tikroji, ne finansinė, mano kelionių kaina, kiek iššūkių tuo metu patiria mano organizmas, – atviravo pašnekovė ir pridūrė, kad ir kaip tai skausminga jos kūnui, ji renkasi gyventi. – Kelionės – tai ne tik kalnai, tai gamta, sutikti žmonės, bendravimas, kurio daug net nereikia, užtenka trumpos pažinties ir užsimezgusio trapaus tos akimirkos ryšio.“

„Jei esu nuotraukoje – visada su iškeltomis rankomis, tai mano padėka Dievui, padėka Kūrėjui, už tai, kad gyvenu,“ – sakė Daiva Katkutė.

Pradėjus važiuoti dviračiu, prieš akis – ilgas kelias

Daiva keliauja ne tik pėsčiomis, bet ir dviračiu, kuriuo renkasi gana netrumpas distancijas. Dviratis, kuriuo ji važiuoja, nėra įmantrus – tai pati paprasčiausia, moteriška transporto priemonė. Kaskart savaitgalį, ankstų rytą, užrakinusi namų duris iš gimtojo Kurmaičių kaimo Daiva dviračiu išvažiuoja kuria nors kryptimi ir mina, mina. Atvažiavusi į pasirinktą miestelį jame pasivaikšto, apžiūri ir pernakvojusi kitą dieną grįžta namo. Neskubėdama, besimėgaudama pačiu važiavimo malonumu, Daiva tiesiog maudosi pamatytuose vaizduose. Čia, žiūrėk, ganosi stirna, ten praplaukė gulbė, iš po akmens purptelėjo paukštukas – jos akys ir telefono blykstė stengiasi fiksuoti kiekvieną vaizdą. Pernai aplankiusi Telšius, šiemet Daiva dviračiu jau pabuvojo Liepojoje. Nors visą kelionę lijo, buvo apniukę – keliautojos tai neišgąsdino: „Kai pradedi važiuoti, prieš akis stoja ilgas, vingiuotas kelias, nesvarbu, kalnas, kalva, bet vis matai – vingiuoja ilgi kilometrai. Ir taip gera sieloje, tokia ramybė“.

Važiuodama Liepojos link, Daiva pamatė gerves. Gražias, karališkas, ilgakojes, kaip pati jas vadina, kurios klykdamos tarsi sveikino: sveika atvykusi į Latviją. Paskui stirna su trimis stirniukais, tarsi kartu šoktų: „Neturiu tokios geros kameros, kad pritraukčiau, užfiksuočiau, bet sieloje juk ta akimirka liko.“

Daivos aistra – vaikystėje pradėti rinkti paveikslėliai ant vokų.

Nuotraukų akimirkose – gyvybė

Būdama gamtoje, kelionėse Daiva labai retai fotografuojasi pati. Viskas, kas įamžinta, yra gamta ir jos didybė. „Manęs ten nėra arba yra labai mažai, – pasakojo ji. – Jei esu nuotraukoje – visada su pakeltomis rankomis. Tai mano padėka Dievui, Kūrėjui už tai, kad gyvenu, kad vis dar galiu patirti ir pamatyti kažką nepaprasto.“

Tikėdama, kad viskas nutinka savo laiku ir savo vietoje, Daiva džiaugiasi turėdama nediduką šuniuką, savo kelionių pėsčiomis draugą. Nors į tokias keliones leidžiasi tik su juo, kaskart, išėjusi į žygį, ji susipažįsta su žmonėmis. „Nors pati ne visada ryžtuosi kažką užkalbinti, bet mano šuniuką pakalbina, taip užsimezga pokalbis. Šuniui trylika metų, kartu įveikiame apie trisdešimties kilometrų žygius. Jis – pekinų veislės, jo kojytės nedidukės, aš jį daug kur tiesiog nešu ir, pamatę mudu, anksčiau sutikti žmonės atpažįsta būtent šuniuką. Jis nėra sunkus, apie penkis kilogramus, tarp mūsų stiprus ryšys, mes dažnai kartu bėgame ir į Akmenos upę maudytis“, – pasakojo Daiva.

Išėjusi į pėsčiųjų žygį, ji renkasi tokius maršrutus, kad galėtų tą pačią dieną grįžti namo. Beveik visi jos savaitgaliai yra išvykos, žygiai, kelionės. Daiva prisipažino savo nuotraukomis mėginanti parodyti gyvą tikrumą: „Mano nuotraukų akimirkose – gyvybė. Man nereikia perlipti per save, kad keliaučiau. Būtent kelionės, žygiai pėsčiomis, važiavimas dviračiu mane išgelbėjo nuo skausmo, manyje atsirado lengvumas, pajutau vidinę ramybę, – pasakojo Daiva, keliaujanti nepaisant metų laiko ir oro sąlygų. – Vasarą juk nieko daug nereikia – sėsk ant dviračio ir važiuok. Čia pat Palanga, Šventoji, Klaipėda, apsuki ratą ir vėl grįžti, nereikia nė cento išleisti.“

Kelionių palydovai – širdies formos akmenėliai.

Įspūdingos akmenukų ir vokų paveikslėlių kolekcijos

Grįžusi iš bet kurios išvykos, ar tai būtų kelionė į tolimą šalį, kelionė pėsčiomis ar dviračiu – Daiva visuomet padėkoja dangui, Kūrėjui, savo palydovui šuniukui, paglosto dviratį, už tai, kad vis dar veža, vis dar atlaiko jos susiplanuotą maršrutą. Grįždama ji visuomet parsiveža širdelės formos akmenukų, kurių jau turi apie pusantro tūkstančio. Pirmąją širdutę radusi Maroke, eidama pajūriu, ji pajuto, kad gyvenimas jai šypsosi, tarsi kviesdamas patirti daugybę nuostabių dalykų. Nors tai buvo mažytis, vos už žvyro skaldos gabalėlį didesnis akmenėlis – jis tapo jau nemenkos širdies formos akmenėlių kolekcijos pradžia.

Daiva prisipažino turinti dar vieną aistrą – paveikslėliai nuo vokų. Tai dabar tie vokai balti ar vienspalviai, o anksčiau ant jų būdavo koks nors piešinys. Pradėjusi juos rinkti dar visai nedidukė, kokių šešerių metų, Daiva tuos paveikslėlius išsikirpdavo iš voko ir įklijuodavo į storą sąsiuvinį. Paskui, prasidėjus atgimimui, ji jų nebekirpdavo – pradėjo rinkti vokus, ant kurių vis dar yra paveikslėlių. Seniausias jos turimas vokas yra 1969 metų. Paveikslėlių ir vokų yra daugiau negu keturi tūkstančiai. Dabar, kai tokių vokų nebėra daug, keliaudama nesvarbu kur, po Lietuvą ar išvykusi į užsienį Daiva nusiperka sau atvirlaiškį, kurį, paprašiusi uždėti pašto antspaudą, parsiveža namo: „Va taip ir gyvenu – paprastą, žemišką, stebuklų kupiną gyvenimą“, – kalbėjo D. Katkutė.

• Rašyti komentarą (1)