Monika ir Raimondas Pareigiai: „Jei žemės ūkis yra tavo kraujyje – tu negali jo mesti.“

Prieš septynerius metus įsigiję pirmąsias keturias karves Monika ir Raimondas Pareigiai iš Genčų Medsėdžių kaimo Kretingos rajone greičiausiai nė nesitikėjo, kad gana greitai jie valdys nemenką galvijų bandą ir taps „MR. Ūkio“ įkūrėjais.

Gyvuliai į ūkį įnešė stabilumo

„Buvome visiški maksimalistai, – pradėjo pokalbį Monika, pati kilusi nuo Švėkšnos Klaipėdos rajone. – Per karantiną, kai visi išėjo neplanuotų atostogų, kartu su vyru ir įkūrėme „Misterį Ūkį“, kuriame iš esmės dirbame dviese, retsykiais į pagalbą pasikviesdami Raimondo tėvą.“

Idėja užsiimti gyvulininkyste kilo abiem suvokus, kad ūkis turi būti mišrus, tuomet jis yra ir stabilesnis, ir daugiau naudos nešantis.

„Tiesioginė produkcija klientui turi būti kiekvieno ūkio siekiamybė“, – į pokalbį įsitraukė ir Raimondas, pridurdamas, kad jie augina ne tik jaučius, bet ir grūdines kultūras, kas yra ypač svarbu, žinant, kokie nenuspėjami gali būti metai. Vienais metais – sausros, kitais – liūtys, ir metai tampa nuostolingi grūdus auginantiems ūkininkams. Anot pašnekovo, gyvuliai, įnešdami stabilumo, kažkiek amortizuoja patirtus nuostolius.

Durpynai, visai netikę augalininkystei, puikiai tiko pievoms, tad pradėję nuo keturių karvių, jaunieji ūkininkai labai greitai suprato, kad ten, kur keturios, visai neblogai bus ir keturiasdešimčiai, o po to, žiūrėk, jau ir visas šimtas ganosi.

Kokybiškai mėsai paruošti reikia trijų aspektų

Pradėję mąstyti, kad pomėgis sparčiai pereina į verslą, Monika ir Raimondas suprato, kad augindami mėsinius galvijus jų mėsą gali tiesiogiai parduoti žmonėms.

Pirmąją partiją mėsos pardavę supirkėjams ir paklausę kur ji nukeliaus, sutuoktiniai išgirdo, kad tokios geros kokybės mėsa keliauja į užsienį, nes lietuviai čia jos neperka arba neįperka. Pasidomėję, kokios kokybės jautiena yra prekybos centruose, „MR. Ūkio“ įkūrėjai suprato, kad būtent kokybiškos mėsos ten labai sunku rasti. „Palaipsniui žmonės jau pradeda suprasti, kas yra geros kokybės jautiena, išmoksta ją paruošti ir po truputį mokosi ją valgyti“, – pastebėjo Raimondas.

Tik pradėję ūkininkauti, apie gyvulininkystę pora nelabai ką žinojo, tiesa, Monikos tėvai augino gyvulių, bet jiedviem tikrų, gilių žinių labai trūko. „Nežinojome, kaip tais gyvuliais rūpintis, kaip karvės veršiuojasi – vis eidavome ir eidavome žiūrėti, – prisiminimais dalinosi Monika, pridūrusi, kad dabar yra įrengtos vaizdo kameros, per kurias neišeidami iš namų jie gali stebėti, kas vyksta ūkyje. Porai labai svarbi ne tik kiekvieno gyvulio fizinė sveikata, bet ir psichologinė būsena: „Kaip tu prižiūri gyvulį, tokią grąžą ir gauni. Reikia ir vaistų, ir geros priežiūros, ir kokybiško pašaro. Savo gyvulių sveikatą perprantame iš elgsenos, jau atpažįstame, kada kuriam kažkas blogai.“

Anot pašnekovų, kokybiškai mėsai paruošti reikia trijų aspektų: gerai užauginti, gerai išpjaustyti ir gerai iškepti. Nors vieną iš šių aspektų sugadinus – kokybiško produkto nebus.

Pagarba auginamiems gyvuliams

Pradėję nuo mišrūnų, šiandien jaunieji ūkininkai džiaugiasi grynaveisliais prancūzų limuzinais. Tiesa, juos rinkosi ne vieni, jiems labai padėjo Ekologiškų mėsinių galvijų augintojų asociacijos vadovas kaunietis Arūnas Rutkauskas. Įsigiję veršingų karvių, gana greitai susilaukę jų palikuonių, sutuoktiniai džiaugėsi besiplečiančia banda ir šiai dienai jų turi jau šimtą dvidešimt, iš kurių keturiasdešimt mamų – taip gražiai karves vadina prancūzai.

Šiuo metu Monikos ir Raimondo ūkyje galima įsigyti ne tik jautienos, bet ir bulių-reproduktorių. Monika prisipažino, kad mažų veršiukų jie neskerdžia, o Raimondas ją papildydamas pridūrė, kad mėsinės galvininkystės ūkio pagrindas yra nuostata, jog veršiukas su mama turi ganytis septynis mėnesius, o po šio laiko, atskyrus nuo mamos, jis jau nebėra veršiukas.

Įkūrę ūkį, sutuoktiniai pajuto, kad šiuolaikiniai žmonės ir ypač vaikai yra ganėtinai atitolę nuo kaimo realijų. Dabartiniai vaikai, anot pašnekovų, žino, kaip atrodo flamingai, bet nėra matę kalakuto, todėl sutuoktiniai išdrįso sukviesti visus į festivalį ir ne tik parodyti savo ūkyje auginamus gyvulius, bet ir papasakoti apie jų priežiūrą, auginimą ir teikiamą naudą. Mokindami, kad gyvuliai yra jautrūs, prie jų negalima šūkauti, rėkauti, daryti staigių judesių, sutuoktiniai jaunimą moko gerbti šalia žmogaus esantį ir jam naudą teikiantį gyvūną.

Žemės ūkis – verslas po atviru dangumi

R. Pareigiui labai svarbu, kad žmonės suprastų, kad tikrai, kokybiškai mėsai neprilygs jokios alternatyvos. Dabar atėjusi nauja tendencija, piešianti, kad karvės savo mėšlu teršia planetą, kad dėl visuotinio pasaulio atšilimo kalčiausi ūkininkai, Raimondą skaudžiai žeidžia. „Žemės ūkis yra viena seniausių profesijų pasaulyje. Kol nebuvo nei automobilių, nei lėktuvų, gyvulių žemėje tikrai buvo daugiau negu šiandien. Ir, man regis, ta tarša tikrai buvo mažesnė negu dabar yra“, – pasvarstė pašnekovas, neslėpdamas, kad jam, kaip ūkininkui, yra pikta ir neteisinga, nes dėl šio atsiradusio požiūrio yra priešinama visuomenė, miesto žmonės nuteikiami prieš kaimo žmogų.

„Dažnai žmonės, pamatę kelyje traktorių ar kombainą, pyksta ant ūkininkų, pamiršdami, kad būtent ūkininkai žmonėms gamina maistą. Mes dirbame ir 14, ir 16, o kartais ir 20 valandų per parą. Žemės ūkis yra vienintelis verslas po atviru dangumi, kuris neapsaugotas nuo jokių rizikų. Jei žemės ūkis yra tavo kraujyje, esi jį pradėjęs, investavęs, išliejęs nemažai prakaito, tu negali, kažkam nepavykus, visko mesti“, – įsitikinę Monika ir Raimondas Pareigiai.

• Rašyti komentarą (1)