|
|
|
Berekas Joselevičius ir jį menančios vietos
Šiemet minime 230-ąsias Kosciuškos sukilimo metines. Šis nesėkme pasibaigęs patriotinių jėgų bandymas išvaduoti šalį nuo Rusijos imperijos ir Prūsijos karalystės bandymų galutinai likviduoti Abiejų Tautų Respubliką patenka ir į Kretingos istoriją, nes vienas šio pasipriešinimo didvyrių buvo kretingiškis Berekas Joselevičius, kurio gimimo 260-ąsias metines minėsime šį rudenį. Būsimasis didvyris gimė 1764 m. rugsėjo 17 d. Kretingos priemiesčio Žydų Naumiesčio verslininkų šeimoje. Pagal tradiciją jis gavo hebrajišką vardą Dov Ber ben Joseph, kuris lietuviškai reiškia – Dovas Beras Juozapo sūnus. Kasdienėje buityje žydai naudojo jidiš kalbą, kuria berniukas vadintas Bereku, o jo tėvas – Joseliu. Tuo metu žydų bendruomenėje dar nebuvo įvesta nuolatinių pavardžių sistema, o vietoje jų vartota slaviškoji tėvavardžių forma. Taip Dovas Beras ben Josefas oficialiai tapo Bereku Joselevičiumi (kai kuriuose šaltiniuose dar rašoma – Joselovičius). Berniukas mokėsi chedere – religinėje judėjų pradžios mokykloje, kurioje išmoko hebrajų kalba skaityti maldas, studijavo Torą ir Talmudą. Vėliau mokslus tęsė Telšiuose, iš kur sugrįžęs į Kretingą septyniolikmetis Berekas susilaukė Kretingos grafystės savininko, Vilniaus vyskupo, kunigaikščio Ignoto Jokūbo Masalskio pasiūlymo tapti jo prekybos reikalų patikėtiniu. Tai leido jam vyskupo pavedimu keliauti ne tik po Abiejų Tautų Respubliką, bet ir lankytis užsienio šalyse, užmegzti ryšius ir pažintis su įtakingais asmenimis.
Jau tuo metu jis laisvai kalbėjo bent keturiomis kalbomis – hebrajų, jidiš, lenkų ir vokiečių. Pirklio amatui rengiamam jaunuoliui vokiečių kalba buvusi būtina, nes jo verslas buvo tiesiogiai susijęs su vokiškaisiais prekybos centrais – Klaipėda, Karaliaučiumi, Dancigu (Gdansku), Štetinu (Ščecinu) ir kt. Juo labiau kad žydui vokiškai išmokti buvo nesunku, nes aškenazių ir litvakų buityje naudota jidiš kalba susidarė vokiečių aukštaičių tarmės pagrindu. Lenkų kalba tuo metu buvo valstybinė, būtina pirkliui keliaujant po Abiejų Tautų Respubliką. Nors žydų bendruomenė gyveno uždarai, tačiau būsimi pirkliai neišvengiamai privalėjo mokėti bendrauti su vietos gyventojais, kurie buvo pagrindiniai žemės ūkio produkcijos augintojai ir tiekėjai, iš kitų kraštų parvežtų prekių pirkėjai, taip pat dirbo samdiniais padėdami žydams tvarkyti kasdienę jų buitį. Todėl reikia manyti, kad Berekas galėjo susikalbėti ir lietuviškai, arba žemaitiškai. Vėliau, gyvendamas Paryžiuje, pramoko ir prancūzų kalbos. Šiandien sunku pasakyti, kur stovėjo gimtasis Bereko namas ir kuo vertėsi jo tėvai. Kai kurias prielaidas leidžia daryti XVIII a. archyviniai dokumentai, tarp kurių yra matininko Pranciškaus Aloyzo Jodkos 1771 m. parengtas Vilniaus vyskupo, kunigaikščio Ignoto Jokūbo Masalskio Kretingos grafystės inventorius. Vadovaujantis grafo Jono Karolio Chodkevičiaus 1609 m. sausio 23 d. išduota privilegija dėl Magdeburgo teisės suteikimo Kretingai, žydai neturėjo teisės tapti miesto piliečiais, jame gyventi ir turėti nekilnojamojo turto. Jiems į miestą įvažiuoti ir laikinai jame apsistoti leista tik turgaus dienomis ir per muges. Kunigaikščio Mykolo Juozapo Masalskio valdymo laikais (1756–1768 m.) įtakingesniems žydams pirkliams buvo leidžiama išsinuomoti katalikiško miesto pakraštyje, evangelikų liuteronų kvartale Birutės gatvėje prie Akmenos upės stovėjusius miesto iždui priklausančius namus.
Tačiau žydams nebuvo draudžiama kurtis už miesto sienos. Tokiu būdu už miesto ribų buvusioje Akmenos upės saloje šalia malūno ir magistralinės Birutės gatvės, jungiančios Kretingą su Klaipėdos keliu, XVIII a. susiformavo priemiestis, vadintas Žydų Naumiesčiu. Jame 1771 m. veikė turgavietė, stovėjo 14 namų, gyveno 13 žydų šeimų, o dar 4 žydai nuomojosi Birutės gatvėje magistrato iždo lėšomis statytus namus. Dauguma jų vertėsi smulkiąja prekyba ir nuoma, kiti – įvairiais amatais. Tarp priemiestyje gyvenusių šeimų 1771 m. inventoriuje minimi du Joselio vardą turintys asmenys: Leibovičius ir Solmovičius. Joselis Solmovičius vertėsi druskos prekyba, o Joselis Leibovičius buvo auksakalys, vertęsis taip pat tarpininkavimu – pinigų skolinimu. Be to, inventoriuje minima ir Joselienė (Josielowa), kuriai kunigaikštis Ignotas Jokūbas Masalskis leido dabartinėje Mėguvos gatvėje, už katalikų valdomų sklypų išsinuomoti posesiją naujai statybai. Įdomu tai, kad už Joselienės sklypo, jau už miesto sienos prasidedančiose miesto ganyklose žydams buvo leista pasistatyti mokyklą-sinagogą ir keltis iš Žydų Naumiesčio prie planuojamo dabartine Mėguvos gatve nutiesti naujojo kelio į Klaipėdą, kuris, deja, taip ir liko planuose. Žydų bendruomenėje įtakingesnis turėjo būti ne druskos pirklys, o auksakalys. Jo šeima turėjo didesnes galimybes investuoti į naujų sklypų nuomą trobesių statybai ir vaikams išmokslinti. Auksakaliui palankūs buvo ir dvaro valdytojai, naudojęsi jo teikiamomis paslaugomis. Todėl inventoriuje minimą Joselį Leibovičių esu linkęs laikyti Bereko Joselevičiaus tėvu, o Joselienę – Joselio Leibovičiaus žmona ir Bereko motina. Vykdydamas vyskupo pavedimus, prekybos reikalų patikėtinis Berekas Joselevičius nemažai laiko leido Lenkijos Karalystės sostinėje Varšuvoje, kurioje mėgo ilgesniam laikui apsistoti jo darbdavys Ignotas Jokūbas Masalskis. Jaunuolis netruko įsijausti į šio didmiesčio gyvenimą, todėl, pasitraukęs iš tarnybos ir pradėjęs savarankišką verslą, 1788 m. persikėlė į žydų gyvenamą Varšuvos priemiestį Pragą. Čia vedė žmoną Rifką, su kuria susilaukė sūnaus Jozefo Berkovičiaus ir dukters Lėjos. Plėtodamas savo prekybos verslą, tapo žirgų ir pašaro tiekėju Lenkijos karalystės kariuomenei.
Berekui prekybos reikalais 1789 m. ilgesniam laikui apsistojus Paryžiuje, ten jį užklupo Didžioji Prancūzijos revoliucija. Jos skelbiamos laisvės, visų tautų ir religijų lygybės ir brolybės idėjos užvaldė ir jį. Todėl, prasidėjus 1794 m. sukilimui, jis tikėjosi, kad sukilėlių generolas Tadas Kosciuška visiems laikams panaikins žydų diskriminaciją, kurią ši tauta nuolat jautė Abiejų Tautų Respublikoje. Jis su kitais Pragos žydais užsirašė į Varšuvos savisaugos būrį, o netrukus su Jozefu Aronovičiumi kreipėsi į sukilėlių vadą, siūlydamas suburti žydų lengvosios kavalerijos būrį. Tadui Kosciuškai paskelbus apie žydų dalinio įkūrimą, jo vadu paskirtas Berekas Joselevičius 1794 m. spalio 4 d. valstybės laikraštyje kreipėsi į Varšuvos ir Abiejų Tautų Respublikos žydus skelbdamas: „Klausykite, Izraelio genties sūnūs, visi, kurių širdyse atsispinti Amžinasis ir Visagalis Dievas, visi, kurie nori padėti kovoti už Tėvynę! Mūsų globėjas ir kariuomenės vadas Tadas Kosciuška nusprendė dėti visas pastangas, kad iš Izraelio tautos sūnų sukurtų tautinį pulką. Dievas, kuris išvedė mus iš didžiausios nelaisvės, kai jo šaukėmės, ir dabar bus mūsų gynėjas. Man buvo garbė iš aukščiausio ginkluotųjų pajėgų vado gauti pulkininko laipsnį. Kilkite ir eikite paskui mane gelbėti pavergtos Lenkijos! Ištikimi broliai! Mes kausimės už savo tėvynę iki paskutinio kraujo lašo. Jei mes to nesulauksime, tai bent mūsų vaikai gyvens saugiai ir laisvai ir nebus persekiojami kaip laukiniai žvėrys. Brangūs broliai! Būkite kaip liūtai ir leopardai!“
Per trumpą laiką Berekui pavyko surinkti pirmąjį moderniojoje istorijoje žydų karinį dalinį – lengvosios kavalerijos (raitų šaulių) pulką. Jo branduoliu tapo Varšuvos priemiesčio Pragos prekybininkai ir amatininkai. Kitų tautų miestiečiams tai kėlė nuostabą, nes buvo šventai tikima, kad žydai yra geri pirkliai, tarpininkai, amatininkai, tik ne kariai. Žydų kavaleristai turėjo savo uniformą – juodus mundurus su mėlynais atlapais, jiems buvo suteiktos galimybės atlikti judaizmo religijos apeigas, turėti košerinio maisto virtuvę, leista nešioti tradicines žydų barzdas, o šeštadienį, per šabą, jeigu nevyksta kautynės, neimti į rankas ginklo ir nedirbti kitų darbų. Bereko Joselevičiaus vedamas pulkas drauge su kitais sukilėliais 1794 m. lapkričio 4 d. didvyriškai stojo į kovą su Pragos priemiestį šturmuojančia karvedžio Aleksandro Suvorovo vadovaujama Rusijos kariuomene. Nors žydai kovėsi narsiai, tačiau neturėjo kovinės patirties ir nebuvo tinkamai paruošti kovai su profesionaliai išmuštruotais rusų rekrutais, tad didžioji jų dalis žuvo. Sukilimą numalšinus, Berekas su šeima pasitraukė į Austrijos imperijos iš Abiejų Tautų Respublikos nusavintą Lvovą. Iš ten žmoną su vaikais išsiuntė į gimtąją Kretingą, o pats išvyko į Italiją. Joje prisijungė prie Napoleono armijai priklausančio Jono Henriko Dombrovskio lenkų legionierių pulko, tapo dragūnų karininku, dalyvavo mūšiuose. Vėliau įsiliejo į 1807 m. įkurtos Varšuvos Kunigaikštystės armiją, vadovavo 5-ajam raitųjų šaulių eskadronui, dalyvavo mūšiuose su Prūsijos ir Austrijos kariuomene. Už ypatingą drąsą ir narsą 1803 m. buvo apdovanotas aukščiausiu Prancūzijos apdovanojimu – Garbės legiono ordinu, o 1808 m. – aukščiausiu Lenkijos kariniu apdovanojimu, karinės šlovės ordinu – Virtuti Militari. Savo karinę tarnybą Berekas užbaigė Lenkijos pietuose, prie Kocko miesto. Patekęs į Austrijos husarų apsuptį, jis didvyriškai kovėsi iki paskutinio atodūsio ir prieš 215 metų, 1809 m. gegužės 5 d., žuvo nuo austrų husaro Stefano Toto kardo. Nuo to laiko lenkų kalboje atsirado aforizmas: „Žuvo, kaip Berekas prie Kocko“. Jame kalba eina apie dingusį, mirusį arba tragiškai žuvusį žmogų, kurį šis likimas ištiko nepaisant didžiulės žuvusiojo drąsos, patirties ir pastangų išvengti žūties.
Bereko Joselevičiaus gyvenimo tyrinėtojai teigia, kad, tarnaudamas lenkų legionierių gretose Prancūzijos pusėje, Berekas tikėjo, jog, laimėjęs Europoje pergalę, prancūzų karvedys Bonapartas Napoleonas ne tik padės lenkams atkurti valstybę, bet ir suteiks žydams laisvę ir lygias teises su kitomis tautomis. Tačiau nepaisant Bereko didvyriškumo ir drąsos, dėl žydiškos kilmės jis neretai būdavo diskriminuojamas bajoriškos kilmės lenkų karininkų. Didžiulę karo patirtį Italijos karinėje kampanijoje įgijęs ir grįžęs į Lenkiją dėl savo kilmės jis tebuvo paskirtas raitųjų šaulių eskadrono vadu, o pulko vado pareigas užleido karinės patirties neturintiems kilmingiems lenkų karininkams. Tapęs profesionaliu kariškiu, Berekas privalėjo gyventi pagal kariuomenės taisykles, tokiu būdu atitolo nuo žydų bendruomenėse puoselėtų judaizmo tradicijų ir papročių, kurių, atsidūręs visiškai kitoje aplinkoje, negalėjo laikytis. Tradicinis pasakojimas apie jo laidotuves liudija, kad didvyriui žuvus, kunigas atsisakė žydą laidoti katalikų parapijos kapinėse, o žydų bendruomenė nuo jos tradicijų ir vertybių atitolusį tautietį taip pat nesutiko priimti į savo konfesines kapines. Esą, ieškant išeities iš susidariusios keblios padėties, Kocko rabinas paskelbęs: „Tegul likimas nusprendžia“. Karstą su Bereko kūnu įkėlę į jaučių traukiamą vežimą ir be važnyčiotojo paginę juos važiuoti. Todėl žuvusysis tapo palaidotas ten, kur pavargę galvijai kelio įkalnėje sustoję: pakelėje priešais Bialobžegų kaimą. Pasak kitos versijos, iškilus problemai dėl laidojimo vietos, didvyris buvęs palaidotas žūties vietoje iškastoje kapo duobėje, virš kurios jam atminti buvo supiltas žemių sampilas, pavadintas Bereko pilkapiu. Po mirties Berekas Joselevičius greitai tapo Lenkijos legenda ir didvyriu, nes tai buvo pirmasis žydas, tapęs Lenkijos pulkininku ir žuvęs už jos nepriklausomybę. Dar esant Rusijos priespaudai, prieš kurią jis kovėsi, minint 100-ąsias didvyrio žūties metines vietos dvarininko Edvardo Žultovskio rūpesčiu 1909 m. buvo pastatytas paminklinis akmuo su įrašu: „Berekas Joselovičius, gim. 1760, žuv. 1809, čia palaidotas“. O pilkapio šlaite padėtas kitas, plokščias riedulys su epitafija: „Berekas Joselovičius, Jozefas Berko, kitaip Berkas, gim. Kretingoje, Lietuvoje. Lenkijos kariuomenės pulkininkas, Varšuvos Didžiosios Kunigaikštystės 5-ojo raitųjų šaulių eskadrono vadas, Garbės legiono ir [Virtuti] Militari kryžių kavalierius, žuvo 1809 metais mūšyje prie Kocko. Čia palaidotas. Ne apgaule, ne kvortele, o krauju pelnė šlovę. Šimtosioms žūties metinėms 1909 m.“
Lenkai Bereko atminimą saugo kaip žydų didvyriškumo kovoje už Abiejų Tautų Respublikos nepriklausomybę simbolį. Jo gyvenimas ir mirtis jau nuo XIX a. domino lenkų ir žydų istorikus, rašytojus ir dailininkus, o žygdarbiai buvo aprašomi mokiniams skirtose chrestomatijose. Jo vardu pavadintos gatvės 42 Lenkijos miestuose. 1871 m. Bereko Joselovičiaus vardą gavo ir viena Lvivo (tuo metu – Lembergo) gatvių, kurioje 1909 m. pakabinta atminimo lenta. Ši gatvė Bereko vardą turėjo iki 1946 m., o 1992 m. jai suteiktas Lenkijos žydų istoriko Mejerio Balabano vardas. Kocke 1927 m. buvo įkurtas Pilietinis komitetas paminklui – pulkininko Bereko Joselevičiaus bendrojo lavinimo ir profesinei mokyklai – statyti. Po kelerių metų lėšų rinkimo, mokykla 1939 m. buvo baigiama statyti, o veikti pradėjo tik po karo. Apie 1928 m. už žmonių suaukotus pinigus Bereko pilkapis buvo apjuostas metaline tvorele. Žemė iš Bereko pilkapio specialioje urnoje 1935 m. buvo nuvežta į Krokuvoje supiltą Pilsudskio pilkapį – lenkų legionierių asociacijos iniciatyva įrengtą paminklą kovoms už Lenkijos nepriklausomybę atminti. Minint 200-ąsias žūties metines, Lenkija ir Izraelis išleido abiejų valstybių pašto ženklą, kuriame pavaizduotas dailininko batalisto Julijaus Kosako 1893 m. nutapytas paveikslas ,,B. Joselevičius mūšyje prie Kocko“. Kovingumą iš Bereko paveldėjo sūnus Jozefas Berkovičius (1789–1846) ir anūkas Leonas. Jozefas Berkovičius, kuris 1795–1807 m. su motina ir seserimi gyveno Kretingoje, grįžęs į Varšuvą 1809 m. tapo Varšuvos Kunigaikštystės karininku, kovėsi kartu su tėvu tame pačiame kariniame dalinyje. 1812 m. dalyvavo Napoleono kariuomenės žygyje į Rusiją, buvo apdovanotas Garbės legiono auksiniu kryžiumi. Per 1830–1831 m. sukilimą buvo paskirtas Lietuvos legiono majoru, su sūnumi Leonu kovėsi prieš rusus, tėvo pavyzdžiu ragino tautiečius suburti žydų kavalerijos pulką. Po sukilimo emigravo, mirė Anglijoje.
Lietuvoje ir Kretingoje, kurioje gimė ir augo Abiejų Tautų Respublikos didvyris bei užaugo vienintelis jo sūnus, taip pat kovotojas už lenkų, lietuvių ir žydų tautų laisvę Jozefas Berkovičius, Bereko Joselevičiaus atminimas ilgą laiką buvo primirštas. Tik 2013 m. Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondo vadovas Eugenijus Bunka pasiūlė Kretingoje pastatyti iš fondo lėšų sukurtą Atminimo koloną su portretiniu Bereko Joselevičiaus atvaizdu. Tačiau Kretingos rajono savivaldybei šio paminklo atsisakius, jis buvo pastatytas Litvakų atminimo sode šalia Platelių. Pasitinkant 220-ąsias didvyrio gimimo metines, 2014 m. Klaipėdos žydų bendruomenė inicijavo konkursą Bereko Joselevičiaus atminimui įamžinti. Jį laimėjo klaipėdiečiai architektas Vytenis Mazurkevičius ir skulptorius Gintautas Jonkus. Pagal jų sukurtą projektą Kretingos rajono savivaldybės skirtoje buvusioje bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolyno žemėje, minint Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-ąsias metines, 2015 m. kovo 10 d. buvo atidengtas paminklas. Tai Laisvės kolona, kurioje per žydų, lietuvių, lenkų ir prancūzų tautas atspindinčius simbolius – Menorą, Dovydo žvaigždę, Vytį, Erelį ir Prancūzijos herbo detales – įamžintas Bereko Joselevičiaus atminimas, įprasminant jo pastangas kovoje už bendražmogiškąsias vertybes.
Julius KANARSKAS
Kretingos muziejus
|
|
