Parodos atidaryme (pirmame plane iš kairės): Aleksas Kulvietis, jo žmona Kristina, motina Marica ir tėvas Henrikas – dailininko Eugenijaus Kulviečio sūnus.

Vienas svariausių Kretingos miesto šventės meno projekto „Kretingos meno įvykis 2024 m.“ renginių – senajame Lietuvos banko pastate surengta garsaus tarpukario Lietuvos menininko, mokytojo, sodininko, poligloto Eugenijaus Kulviečio (1883–1959) paveikslų reprodukcijų paroda „Reminiscencijos“. Pažintis su šia Lietuvos istorijai svarbia asmenybe, jo kūryba įvyko Kretingoje apsigyvenusio ir senelio palikimo išsaugojimu besirūpinančio jo anūko tautodailininko Alekso Kulviečio bei jo šeimos iniciatyva.

E. Kulvietis – tarsi žmogus-orkestras

Parodoje, kurią praturtino istorinės Lietuvos banko erdvės su išsaugotu įžymaus tarpukario dailininko Petro Kalpoko drobių triptiku, eksponuojama ne itin gausiai E. Kulviečio paveikslų reprodukcijų, tarp jų – paties autoportretas bei jo kolumbietės žmonos Josepinos portretas.

E. Kulviečio gyvenimas susiklostė taip, kad likimas jį dukart nubloškė už Atlanto – pirmąkart 1910–1914 m. į JAV, o 1944 m. su kitais pabėgėliais – į Vokietiją, iš ten 1948-aisiais – į Kolumbiją. Būtent, gyvendamas Pietų Amerikoje, jis ir nutapė pačius brandžiausius savo darbus, persmelktus tėviškės ilgesio, atmintyje išsaugoto jos gamtos grožio, senųjų kryžių ir koplytstulpių pakelėse vaizdų.

Apie E. Kulvietį kaip asmenybę įprastai sakoma, kad tai žmogus-orkestras. Jis pasižymėjo kaip labai stipriai gyvenimą mylintis, įvairiais talentais apdovanotas itin aktyvus žmogus: jis buvo mokytojas, visuomenininkas, skautininkas, bitininkas, be galo gerbė ir tausojo gamtą, įveisė turtingą sodą ir amžininkų buvo vadinamas sodo alchemiku. Žmogus, ne tik savo būties epochoje, bet ir vidiniais virsmais stipriai išgyvenęs Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius, taip pat Rusijos–Japonijos karus, o ir pats kovojęs fronto linijose, 1919 m. dalyvavo savanoriu kovose su bolševikų Rusija. Žmogus apkeliavęs pasaulį nuo Lietuvos iki Tolimųjų Rytų ir kitapus Atlanto iki JAV ir Pietų Amerikos.

Poliglotas, be gimtosios kalbos, laisvai dar kalbėjęs 6 kalbomis: rusiškai, lenkiškai, vokiškai, prancūziškai, angliškai, ispaniškai, buvęs geras lotynų kalbos žinovas ir aktyvus esperantininkas.

Menininko E. Kulviečio autoportretas

Jo žmonos kolumbietės Josepinos portretas

Tąsa – per kryždirbystę

E. Kulvietis buvo profesionalus menininkas, baigęs Petrapilio karališkąją meno mokyklą. Puikus fotografas ir gana produktyvus dailininkas, kurio darbų tematika buvo gana realistinė ir per gyvenimą stipriai įvairavo – nuo portretų, peizažų, natiurmortų iki miestų kraštovaizdžių ir religinio turinio paveikslų. Jo paveikslai perteikia tautines ir laiko žymes, byloja apie daugel išnykusių objektų ir reiškinių, todėl tapę savotišku istorijos metraščiu.

Negana viso to, E. Kulvietis buvo ir puikus medžio meistras, preciziškai, tarsi laikrodininkas su ypatingu tikslumu ir dėmesiu detalėms gebėjęs drožti koplytstulpius, kryžius, kitokius medžio dirbinius, kuriais išpuoštos vietovės gimtinėje, o ir vėliau – tautiečių emigrantų sodybos.

Polinkį minimalistinei drožybai pavedėjo ir Kolumbijoje gimęs, bet trauką senelio gimtosioms šaknims jautęs ir į Lietuvą prieš 20 metų sugrįžęs jo anūkas Aleksas. Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu tapęs A. Kulvietis pasižymi savitu drožybos stiliumi: jis sukūrė tautodailės dirbinių – nedidelių apimčių kryžių ir koplytstulpių – kolekciją.

Senoji liaudies kūryba išradingai jo rankomis pristatyta sumažintu masteliu.

Paroda surengta istorinėse Lietuvos banko erdvėse.

Paveldu rūpinasi šeima

Įsikūręs Kretingoje, ilgainiui A. Kulvietis susirūpino senelio palikimu ir jo darbų sklaida tėvynėje, ėmėsi po pasaulį pasklidusių paveikslų paieškų, nes, jo žiniomis, senelio buvo nutapyta apie 2 tūkst. 300 paveikslų. Tačiau pats menininkas jų nesaugojo, todėl šiandieną – yra žinoma – jie puošia privačias galerijas ir kolekcijas ne tik Lietuvoje ir Kolumbijoje, bet ir JAV, Kanadoje Anglijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Prancūzijoje, Italijoje.

Labai simboliška, kad savotišką E. Kulviečio sugrįžimą į tėviškę po daugel metų pagerbė ir jo artimieji, būdami kartu per parodos Kretingoje atidarymą: atvyko Eugenijaus sūnus su šeima – Alekso tėvas Henrikas ir mama Marica, taip pat brolis Juozas. Susirinko kiti Lietuvoje gyvenantys giminės. Todėl pats Aleksas parodą atidarė, kalbėdamas ispaniškai, jo žodžius į lietuvių kalbą vertė žmona Kristina. „Mano senelio darbai padalinti į dvi skirtingas erdves – Lietuvą ir Kolumbiją, tačiau po 65-erių metų, mano tėvo dėka, jie tarsi sugrįžo namo. Nemažai laiko paskyrėme paveikslų paieškai, senelis turėjo gerbėjų, ir savų darbų nekaupė. Paveikslus parduodavo, kad uždirbtų duonai ir naujais potėpiais galėtų įgyvendinti kitas idėjas. Taip jo darbai iškeliaudavo. Mūsų šeimos saugomi tikrieji darbai liko Kolumbijoje, daugumą jų reikėtų restauruoti Ši paroda – tik pirmieji senelio ir jo kūrybos sugrįžtuvių žingsniai į Lietuvą“, – kalbėjo Aleksas, giminės vardu išsakęs dėkingumą šios parodos rengėjams – projekto kuratoriui Dariui Vaičekauskui ir kretingiškiui menininkui Alfonsui Lekavičiui, o už suteiktas istorines erdves – Lietuvos banko pastato savininkui Dariui Laurinaičiui.

Eugenijaus Kulviečio darbai

---

Eugenijaus Kulviečio reprodukcijų parodą Lietuvos banko pastate Kretingoje galima aplankyti iki liepos 7 dienos. Su ja kretingiškius bei svečius supažindins aktyvi kraštietė visuomenininkė, kultūros žinovė Jūratė Sofija Laučiūtė. Parodos atidarymo metu ji akcentavo, kad E. Kulviečio darbai istorinėje salėje, papuoštoje P. Kalpoko paveikslais, kalba apie tai, kad jiedu yra dalis tos kartos įžymių žmonių, kurie 1918-aisiais kūrė Lietuvą. Ir šmaikščiai pastebėjo, kad paties menininko autoportretas primena tautos tėvą Joną Basanavičių.

• Rašyti komentarą (1)