Pajūrio naujienos
Help
2024 Liepa
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Klaipėdos regione pasirodė netikrų pinigų: ar sugebėtumėte juos atskirti?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Baidotų kaimo situacija XX a. 2 deš.

Ištrauka iš Vokietijos vermachto generalinio štabo 1941 m. išleisto Telšių apylinkių topografinio žemėlapio.

Salantų parapijoje esantys Baidotai šiandien priklauso Skuodo rajono savivaldybės Notėnų seniūnijai. Iki 1959 m. kaimas priklausė Salantų valsčiui ir rajonui ir suvaidino reikšmingą vaidmenį Salantų krašto istorijoje. Labiausiai šį kaimą ir Salantus išgarsino Nezabitauskių-Zabičių giminė.

Susiformavo per Valakų reformą

Baidotai įsikūrę Vakarų Žemaičių plynaukštėje. Kaimas ribojasi su Panotėnių, Notėnų, Kulalių, Šniukščių, Dvarčininkų, Laivių ir Tuzų žemėmis. Pietvakariniu pakraščiu vingiuoja Salantas, o centrine dalimi teka Notė, kuri kaime daro staigų lankstą ir ties riba su Laiviais ir Dvarčininkais įteka į Salantą. Pietrytine dalimi teka Alksnė, kurią užtvenkus įrengtas Baidotų tvenkinys. Didžiąją kaimo teritorijos dalį sudaro dirbama žemė. Tik pietinėje dalyje, vidury laukų, auga apie 11 ha dydžio oficialaus vardo neturintis miškas, o šiauriniame pakraštyje ošia Juodupio, Velėnių ir Lindinės miškai. Pietine dalimi praeina kelias Seda–Barstyčiai–Salantai, kaime vadinamas Salantų gatve. Nuo jo atsišakoja išilgai kaimo į Kulalius einantis žvyrkelis, pavadintas Šilo gatve, nuo kurios į vakarus veda Paupio gatvė. Centre, rytinėje Šilo gatvės pusėje, stovi 10 kompaktiškai sovietmečiu suprojektuotų tipinės kolūkinės gyvenvietės sodybų, o kitos sodybos išsimėčiusios vienkiemiais kaimo pakraščiuose.

Kaimas susiformavo XVI a. II pusėje per Valakų reformą. Pirmąkart paminėtas karališkojo matininko Jokūbo Laškovskio 1568 m. rugpjūčio 7 d. sudarytame Lenkijos karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto Telšių dvaro Salantų valdos žemėlapyje.

Vietovės pavadinimas kilo iš asmenvardžio Baidotas daugiskaitos formos. Manoma, kad tai buvęs pirmasis šių žemių naujakurys, kurio palikuonys buvo vadinami Baidotaičiais. Todėl XVI a. kaimas vadintas Baidotaičiais, o nuo XVII a. – Baidotais.

Pietvakarinis kaimo pakraštys – Salanto pakrantės nuo Salantų–Notėnų kelio tilto per upę iki santakos su Note bei vakarinė-šiaurės vakarinė dalis – Notės pakrantės ir į šiaurės vakarus nuo jos esanti buvusio Dvarčininkų kaimo žemių dalis iki ribos su Kretingos rajonui priklausančio Dvarčininkų kaimo, patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką.

Kaimo koplytėlė

Fot. Bortkevičius, 1963 m. Kretingos muziejus, KM GEK-20195.

Nuo XVI a. kaimo žemdirbiai buvo Salantų dvaro baudžiauninkai. Iš dvarininko jie nuomojosi žemę, už kurią mokėjo činšą bei atliko nustatytas prievoles Salantų valdos Gintališkės dvare. Po Valakų reformos kaimui buvo priskirtas apie 625 ha stačiakampio plano žemės plotas, besiribojantis su Kulaliais, Notėnais, Laiviais ir Nerėpais, o pietų pusėje siekęs Tuzų ir Erlėnų žemes.

Dvasiniu kaimiečių gyvenimu iš pradžių rūpinosi Platelių, o nuo 1630 m. – Salantų parapijos kunigai. 1750 m. Baidotuose buvo 14 katalikų kiemų. Kaimas turėjo savo kapines, kuriose XVIII a. stovėjo Salantų parapijai priklausanti koplyčia, prižiūrima Salantų dvaro savininkų.

Gintališkės dvarui XVIII a. tapus savarankiška valda, tolesnis kaimo likimas priklausė nuo šios valdos savininkų valios. Daugėjant žemdirbyste besiverčiančių šeimų, dvaras leido naujakuriams kurtis vakariniame kaimo pakraštyje, abipus Notės plytėjusioje bendrųjų ganyklų ir miško plėšininėje žemėje. Taip XVIII a. antroje pusėje čia susiformavo Dvarčininkų užusienis, XIX a. tapęs savarankišku kaimu. Todėl Baidotuose nuo XIX a. minima mažiau sodybų. 1821 m. kaime buvo 12 kiemų su 123 katalikais. Mirus bevaikiui Gintališkės dvarininkui Juozapui Gorskiui, šią valdą 1843 m. paveldėjo Ignotas Leduchovskis. Tuo metu kaime buvo registruota 13 katalikų kiemų su 149 tikinčiaisiais.

Sodybose – po kelias šeimas

1845 m. sudarytame Salantų parapijos tikinčiųjų sąraše Baidotuose registruotos 33 katalikų šeimos, kurias sudarė 100 vyrų ir 111 moterų. Tai liudija, kad daugelyje sodybų gyveno po 2–3 šeimas. Gausiausios buvo Galitono Panumio (12 žmonių), Jokimo Janutausko (10 žmonių), Vinco Janučio, Bernardo Matulio, Barboros Nezabitauskienės, Prano Žvinklio, Pilypo Gedrimo (po 9 žmones), Kazimiero Dauginčio (8 žmonės), Antano Petriko, Ignoto Agrostausko, Motiejaus Želvio, Antano Lekstučio, Antano Burbos (po 7 žmonių) šeimynos. Be jų, kaime gyveno našlės Kotrynos (pavardė nenurodyta), Juozapo Andrejausko, Antano Arbono, Antano Balčio, Kazimiero Barausko, Prano Butkaus, Juozapo Gedrimo, Mikalojaus Gedrimo, Jurgio Janučio, Kazimiero Kaspero, Klemenso Moko, Jono Piekaus, Jurgio Puškoriaus, Juozapo Razgaičio, Antano Strakšio, Prano Šakinio, Baltramiejaus Vainoro, Kazimiero Vombučio, Juozapo Želmio ir Galipano Žulio šeimos. 1846 m. kaime minima 10 dūmų – baudžiauninkų sodybų. Pradėjus baudžiavos panaikinimo reformą, 1866 m. buvo 12 kiemų su 124 katalikais. Per reformą suformuoti 302 dirbamos žemės sklypai, kuriuos 1870 m. valdė 89 valstiečiai, mokėję Gintališkės dvarininkui Juozapui Leduchovskiui išperkamuosius žemės mokesčius. Ganyklos, pievos ir miškas liko bendro naudojimo žemės ūkio naudmenomis.

Panaikinus baudžiavą, kaimiečiai buvo priskirti Kauno gubernijos Telšių apskrities Gintališkės valsčiaus Notėnų seniūnijos luominei valstiečių bendruomenei. 1895 m. Baidotuose buvo 15, o 1915 m. – 16 kiemų, kuriuose 1902 m. gyveno 60 valstiečių.

Kaimo pakelės koplytėlė

Fot. Julius Kanarskas, 2013 m.

Kur buvo Apluokas, Žlioka, Garo kalnas

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, 1915 m. pavasarį kaime apsistojo kaizerinės Vokietijos kavalerijos eskadronas, kurio kariai plėšikavo: išsivežė valstiečių mėsos ir grūdų atsargas, vertingesnius daiktus. Kaizerinės okupacijos pradžioje Baidotai buvo priskirti Sedos apskrities Mosėdžio valsčiui. Jo viršaičiu buvo paskirtas baidotiškis Kazimieras Nezabitauskis, kuris netrukus šių pareigų neteko ir liko kaimo seniūnu.

Atkūrus Lietuvos valstybingumą, kaimas priklausė Kretingos apskrities Salantų valsčiaus Laivių seniūnijai. 1923 m. pirmąjį visuotinį Lietuvos gyventojų surašymą jame buvo 29 ūkiai, kuriuose gyveno 153 žemdirbiai. Vykdant Lietuvos žemės reformą, 1924–1930 m. buvo likviduotos bendrosios ganyklos, o visa kaimo žemė 1934 m. išskirstyta į vienkieminius ūkius.

Kurdami naują gyvenimą jauni baidotiškiai antrąją pusę šeimai sukurti rinkosi iš gimtojo kaimo arba iš netolimų apylinkės ar artimiausių parapijų kaimų. Tačiau kai kurių jaunuolių žvilgsniai nukrypdavo ir į tolimesnes vietoves. Taip Stasys Nezabitauskas 1923 m. liepos 1 d. Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje susituokė su Kartenos valsčiaus Bučnių kaimo valstiete Justina Žilinskyte.

Tarpukariu kaime buvo atidaryta Baidotų pradžios mokykla, kurią lankė ir aplinkinių kaimų vaikai. Jos mokytoja Stefa Ambrozaitytė Švietimo ministerijos 1935 m. birželio mėn. pavedimu anketavo į vienkiemius skirstomo kaimo geografinius vietovardžius. Iš viso anketoje ji surašė 9 mikrotoponimus. Vakarinėje kaimo dalyje laukuose stūksojo Apluokas – beržais ir uosiais apaugęs smėlingos žemės plotas. Kelio Salantų–Notėnų kairėje pusėje žemoje vietoje telkšojo Žlioka – pievų apsupta neišdžiūstanti bala. Netoliese esanti aukščiausia kaimo vieta vadinta Garo kalnu. Šioje molingoje pakilumoje gyvenusios 3 ūkininkų šeimos vadintos garokalniškiais.

Kaimo šiaurės rytuose tekėjo į Salantą kaimo lankose įtekantis Vargonupis, kuris vasaromis išdžiūdavo, o imdavo tekėti tik gerai palijus. Prie šio upelio buvęs Pakapis – medžiais apaugęs smėlingos žemės plotas. Pasakojama, kad seniau šioje vietoje veikusios kaimo kapinės, kuriose stovėjusi koplyčia. Jas panaikinus, koplyčia buvusi nugriauta, jos rąstai panaudoti Gintališkės valsčiaus magazinui, o šį nugriovus – Dovainių pradinės mokyklos statybai.

Poetas Kiprijonas Nezabitauskis-Zabitis

Autorius skulpt. Antanas Olbutas, 1989 m. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nr. LNDM S 2236.

Nusavinta žemė – mažažemiams

Prie Notės buvusi Bliūdais vadinama dirva, iš trijų pusių apsupta upelio. Šiaurinėje dalyje plytėjo suarta Juodupalio pieva bei Leiknaliais vadinama dirva. Šiaurės vakarinėje dalyje buvęs Plikis – didelis žemės sklypas, apaugęs kadagiais ir kitais menkaverčiais krūmais. Tarpukariu žemės savininkas jį suarė.

Stambiausi ūkininkai, valdę per 30 ha žemės, buvo Jonas Skridaila, Zigmantas Leknius, Stanislovas Astrauskis, Kazimieras Ivinskis, Kazimieras Dvarijonas, Valerijonas ir Grasilda Bučmiai. Tiesa, K. Dvarijonas kaime disponavo mažiau nei pusės hektaro sklypu, o didesnioji valdos dalis buvusi Dvarčininkuose. V. ir G. Bučmiai Baidotuose turėjo 23,03 ha, o kartu su Žvainiuose ir Klecininkuose įsigytais sklypais valdė 36,51 ha žemės. Dalį žemės Baidotuose – 5,02 ha dydžio sklypą, šeima 1939 m. pardavė Justinai Kučinskienei.

1940 m. sovietų valdžia iš ūkininkų nusavino 37,57 ha dirbamos žemės. Ją Salantų valsčiaus žemės ūkio komisija išdalino vietiniams mažažemiams Jonui Beniušiui, Kaziui Bertalui, Vincui Kučinskui, Povilui Pajauskui, Galikonui Panumiui, Pranui Šideikiui, Juozui Šiudeikiui, Stasiui Turauskiui, Monikai Žabinskaitei, Liudvikui Žabinskiui bei Kostui Alšauskiui iš Laivių ir Juozui Reveikiui iš Dvarčininkų.

Sovietizacija, represijos, kolektyvizacija

Sugrįžus Raudonajai armijai, buvo atnaujinta kaimo sovietizacija, kurią lydėjo valdžios institucijų vykdomos represijos, nepatikimų asmenų areštai, ūkininkų ir partizanų rėmėjų šeimų tremtys į Rusijos gilumą, masinė žemės ūkio kolektyvizacija. Panaikinus apskritis ir valsčius, Baidotai su kitais Laivių apylinkės kaimais buvo priskirti naujai įkurtam Klaipėdos srities Salantų rajonui. Laivių apylinkę panaikinus, kaimas 1954 m. perduotas Notėnų apylinkei, kuri 1959 m., panaikinus Salantų rajoną, prijungta prie Skuodo rajono.

1948 m. kaime buvo įkurtas kolūkis. Plečiant ariamos žemės laukus, kolūkiečiai iš vienkiemių XX a. 7–8 deš. buvo perkelti į kaimo centrinėje dalyje suprojektuotą kolūkinę gyvenvietę. Išliko tik už dirbamų laukų atsidūrusios vienkieminės sodybos. Populiacija pokariu kaime sumažėjo, todėl per pirmąjį sovietmečio surašymą 1959 m. jame buvo registruota 118 gyventojų. Laikui bėgant, gyventojų stabiliai mažėjo: 1970 m. suskaičiuota 90, 1979 m. – 66, 1989 m. – 44, 2001 m. – 39, 2011 m. – 29 žmonės. Prie Baidotų buvo prijungta 1999 m. pradžioje iš Skuodo rajono savivaldybės gyvenviečių (vietovių) sąrašo išbraukto Dvarčininkų kaimo teritorija.

Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė

Než. fotografas. XX a. 5 deš. Kretingos muziejus, Nr. IF-3709.

Ryškūs asmenybių pėdsakai

Šiuo metu Baidotams priklauso apie 550 ha žemės, kurioje 2015 m. stovėjo 17 sodybų. 2019 m. pradžioje įkurta apylinkės kaimo gyventojus vienijanti Baidotų kaimo bendruomenė. 2021 m. kaime gyveno 18 gyventojų.

Baidotai priklauso tai šiaurės vakarų Žemaitijos kaimų grupei, kuriuose gimė nemažai nusipelniusių asmenybių, palikusių ryškų pėdsaką Lietuvos istorijoje. Viena tokių buvo Nezabitauskių (Zabičių) šeima. Joje užaugo Lietuvai nusipelnęs Vilniaus universiteto ir Varnių dvasinės akademijos auklėtinis kunigas Kiprijonas Juozapas Nezabitauskis (1779–1837). Kunigaudamas apie 1823 m. jis parengė kunigo Aleksandro Butkevičiaus 1811 m. parašytai pirmajai lietuvių kalbos gramatikai tris lankus priedų, iš lenkų kalbos išvertė gamtininko Jono Kristupo Kliuko pirmąją knygelę bitininkams. Aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime, kurį numalšinus, pasitraukė į Prūsiją, o rusų valdžios už akių buvo nuteistas mirties bausme. Praleidęs kelis metus Tilžėje, 1835 m. persikėlė į Prancūziją, dirbo Nansi lenkų emigrantų vaikų mokyklos vedėju ir mokytoju, tapo lietuvių politinės ir filosofinės poezijos pradininku. Į tėvynę grįžti jam nebuvo lemta: mirė Nansi.

Liudvikas Nezabitauskis.

Fot. Mejeris Smečechauskas. Kaunas, 1934-12-30. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Nr. ČDM Gnf 121.

K. J. Nezabitauskio jaunesnysis brolis Kajetonas Rokas Nezabitauskis-Zabitis (1800–1876) mokėsi Žemaičių Kalvarijos domininkonų mokykloje ir Kauno gimnazijoje, studijavo teisę Vilniaus universitete, dalyvavo studentų Žemaičių kultūros sąjūdyje. 1823–1824 m. su rusų filologu ir kraštotyrininku Ivanu Loboika keliavo po Žemaitiją tyrinėdamas lietuvių kalbos tarmes ir rinkdamas istorinę medžiagą, pradėjo rengti lietuvių kalbos žodyną, kurio nebaigė, ir ėmėsi rašyti lietuvių kalbos gramatiką. 1824 m. išleido pirmąjį iliustruotą lietuvišką elementorių „Naujas mokslas skaytima diel mažū vaykū Žemaycziu yr Lietuvos“. Jame taip pat išspausdino pirmąjį lietuviškų knygų bibliografinį sąrašą „Surinkimas wysokių rasztų lietuwiszkų“, kuriame suregistravo 1547–1824 m. išleistas 73 knygas ir rankraščius. Persikėlęs 1825 m. gyventi į Varšuvą, tarnavo Švietimo ministerijoje, lenkų kalba leido „Visuotinį kalendorių“, religines knygas, romanų vertimus iš vokiečių ir prancūzų kalbų, istorijos veikalus, tarp jų ir apie Lietuvos istoriją. Nepamiršęs lituanistikos, rašė „Lietuvos istoriją“, kuriai 1829 m. parengė bibliografinį priedą „Sąrašas veikalų lietuvių, žemaičių ir prūsų-lietuvių kalbomis“. Mirė ir palaidotas Varšuvoje.

Nauja iš Nezabitauskių-Zabičių giminės kilusių žymių asmenybių karta gimė ir užaugo XIX ir XX amžių sandūroje Karolinos Danilavičiūtės ir Kazimiero Nezabitauskių šeimoje. Iš šios kartos atstovų garsiausia yra dainininkė (sopranas), muzikos mokytoja, dirigentė Adelė Nezabitauskaitė-Galaunienė (1895–1962). Būdama vienuolikos metų, ji pradėjo giedoti Salantų parapijos chore, o vėliau, besimokydama Skuodo ir Kauno gimnazijose, ėmė reikštis kaip solistė. 1918–1919 m. rengė vakarus-koncertus Vilniuje ir Kaune, gastroliavo Žemaitijoje. Ištekėjusi už dailininko Pauliaus Galaunės, 1919 m. persikėlė į Kauną, prisidėjo kuriant lietuvišką operą, tapo Valstybės teatro soliste, dalyvavo Kauno radiofono koncertų programose, gilino vokalo studijas Paryžiuje. Nuo 1931 m. dėstė muziką ir dainavimą gimnazijose, Kauno muzikos kursuose, vadovavo moksleivių ir suaugusiųjų chorams. Nuo 1945 m. dainavo Kauno valstybiniame operos ir baleto teatre, o 1947 m. grįžusi prie pedagoginio darbo dėstė Kauno konservatorijoje, J. Gruodžio muzikos mokykloje, Lietuvos aklųjų draugijos Kauno skyriuje.

Adolfas Nezabitauskis

Než. fotografas. XX a. 5 deš. Kretingos muziejus, Nr. IF-3708/GEK-22760.

Mirė Kaune, palaidota Petrašiūnų kapinėse. Jos brolis Adolfas Nezabitauskis (1901–1968), 1940 m. pakeitęs pavardę į Zabitis, mokėsi Telšių gimnazijoje ir Vytauto Didžiojo universitete. Nuo 1927 m. bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, 1929 m. tapo laikraščio „Lietuvos aidas“ kalbos tvarkytoju ir sekretoriumi, 1939 m. dirbo dienraščio „Vilniaus balsas“ korektoriumi, stilistu ir žurnalistu, buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. 1941 m. buvo paskirtas Kultūros paminklų įstaigos viršininku, o karo metais dirbo Kauno M. K. Čiurlionio galerijoje, bendradarbiavo leidinyje „Lietuvių archyvas“. Po karo grįžo į gimtuosius kraštus, 1946–1949 m. dirbo Mosėdžio progimnazijos direktoriumi, 1949–1965 m. kalėjo Abezės lageryje (Komija). Grįžęs apsigyveno Šiauliuose, dirbo „Aušros“ muziejaus fondų saugotoju, Šiaulių miesto ir Žemaitijos rajonų laikraščiuose skelbė publikacijas apie lokalinę istoriją ir kraštotyrą. Mokėdamas lotynų, lenkų, senąsias graikų ir vokiečių kalbas, vertė įvairius istorinius šaltinius. 1968 m. persikėlė į Telšius, dirbo Žemaičių „Alkos“ muziejuje. Mirė Telšiuose, palaidotas Gargždelės kapinėse, šeimos kapavietėje.

Jaunesnysis jo brolis Liudvikas Nezabitauskis (1903–1937), baigęs Telšių gimnaziją, įstojo į Lietuvos universitetą studijuoti teisės. 1932 m. buvo paskirtas į Šiaulių apygardos teismą tardytoju, o vėliau perkeltas į Klaipėdą. Nuo 1925 m. bendradarbiavo spaudoje, rašė teisės, ekonomikos ir kraštotyros klausimais, buvo Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Mirė Kaune, palaidotas Gargždelės kapinėse.

Kunigas Pranciškus Butkevičius

Než. fotografas. Kaunas, XIX a. 10 deš. Iš: http://www.spaudos.lt/knygnesiai/p_butkevicius.htm

Lietuvos Katalikų Bažnyčios istorijoje ryškius pėdsakus paliko dar du baidotiškiai – Pranciškus Butkevičius ir Jonas Petrauskis. Pranciškus Butkevičius (1825–1896) mokėsi Telšių apskrities mokykloje ir Varnių dvasinėje seminarijoje. Įšventintas kunigu kunigavo Žemaičių vyskupijos parapijose, rėmė 1863 m. sukilėlius. Po sukilimo tapo uoliu kraštiečio, Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus padėjėju leidžiant Tilžėje ir platinant Žemaičių vyskupystėje katalikiškus leidinius lietuvių kalba. Už tai buvo suimtas, kalintas Vilniuje ir ištremtas į Tobolsko guberniją, vėliau – į Jekaterinburgą. Tremtyje parašė kelias religinio turinio knygas, kurios liko rankraščiuose, neišspausdintos. Grįžęs į Lietuvą, nuo 1882 m. gyveno ir tarnavo Kaune, buvo pakeltas Žemaičių kapitulos garbės kanauninku. Palaidotas Kaune. Jo atminimas įamžintas Knygnešių sienelėje prie Vytauto Didžiojo karo muziejaus. Ilgametis Varnių klebonas, kunigas kanauninkas Jonas Petrauskis (1937–2023) užaugo motinos tėviškėje Atlaužuose, mokėsi Gintališkės ir Platelių mokyklose. Po tarnybos sovietų armijoje, 1961 m. įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Ją baigęs tarnavo Telšių vyskupijos parapijose, o 1972 m. buvo paskirtas į Varnius, kur vienu metu jam teko aptarnauti tris parapijas: Šv. Aleksandro bei Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus, taip pat Pavandenės Šv. Onos. Rūpinosi tikintiesiems grąžintos Šv. Aleksandro bažnyčios atkūrimu, Varnių katedros ir joje esančių kultūros vertybių, tarp jų Žemaičių vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus sosto krėslo restauravimu. Kunigas buvo paskirtas Telšių dekanato dekanu ir pakeltas Telšių vyskupijos katedros kapitulos kanauninku. Nuo 2015 m. tarnavo Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus parapijos kunigu rezidentu. Palaidotas Beržoro kapinėse.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas