„Atėjo metas, kai sukauptas žinias apie augalų pasaulį perduodu jaunimui“, – sakė profesijos mokytoja Jurga Juknaitė.

„Turbūt pavargau būti „gėlių mergaite“, per metų metus sukauptas žinias išsinešiau ir dabar jas perduodu jaunajai kartai“, – sakė buvusi gėlių salono Palangoje savininkė, dabar Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro Pajūrio skyriaus profesijos mokytoja Jurga Juknaitė, kartu su kolege Ilona Stanevičiūte rengianti edukacijas ir aplinkiniuose rajonuose.

Ne gėlė kalta, kad negraži

Viena jų – apie interjero augalus – įvyko ir Kretingos miesto Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje, Jaunimo edukacijos erdvėje.

Vaikų ir paauglių iki 12-os metų atėjo ne tiek daug, o ir tie patys, anot Jurgos, iš pradžių susidomėjimo nerodė. „Bandė prisistatyti ir netikrais vardais, juokavo, mus su Ilona savotiškai „tikrino“, kas tokios esam, kaip bendrausim, o kai jau įgijom pasitikėjimą, patys prašė: tik leisk žemes į vazonėlius pilstyti, smalsavo, kaip tas skylutes padaryti, augalus padauginti – vyko „fokusai“, kaip iš vieno pasidaro keli “, – pasakojo mokytoja. Anot jos, edukacijos tikslas parodyti, kaip naujam gyvenimui prikelti nebe išvaizdžias, dažniausiai į namų kampus užspeistas kambarines gėles – anturį, sukulentinei augalų genčiai priklausančias eševeriją, kitaip dar „paleistuve“ vadinamą kalankę, alijošių ir kt.

Prižiūrint augalus, svarbiausia jų neperlaistyti – vandens perteklius kenkia labiau negu sausra: įsiveisia puvinys. O išdžiūvusi gėlė palaisčius turi galimybę atsigauti. Dar augalui reikia šviesos, šilumos, kad žemei netrūktų oro ir kvėpuotų šaknys.

„Aš visada akcentuoju: kambaryje pamatęs nusususią gėlę, svečias niekada nesakys, kad ji negraži – pagalvos, kad šeimininkai apsileidę“, – atviravo Jurga.

Jurga Juknaitė (dešinėje) ir jos kolegė Ilona Stanevičiūtė surengė edukaciją Kretingos Motiejaus Valančiaus viešojoje bibliotekoje.

Rožė vonios nepripažįsta

Mokytojos namuose augalų – pilnos palangės, nors, sakė, tiek ir nereikėtų.

„Kai uždariau savo gėlių saloną, liko daug vazoninių augalų. Nebuvo kur dėti, tai visus ir parsivežiau“, – juokėsi pašnekovė. Įdomiausios tos, kurių retas turi – musėkautai, tarp jų saulašarė, kurią patartina laikyti įrengtame florariume, taip pat – augalai, neturintys šaknų, augantys „kažkur įsikibę“.

„Turiu ir pelargoniją. Jų yra įvairiausių, bet pas mane išskirtinė – lazdelinė. Ji be lapų arba jie maži ir neišvaizdūs, svyra tarytum makaronai“, – apibūdino J. Juknaitė.

Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre Palangoje interjero augalų komponavimą ji dėsto būsimiesiems dekoratyvinio želdinimo darbuotojams. Moksleivių, sakė, pasitaiko visokių. Kai kurie į augalų pasaulį pasineria iš karto, kai kurie niurzga – esą puokščių nedarys, geriau jiems duokit sodinti tujas.

„Bet, kai išleidau pirmąją laidą ir paklausiau, ar kas nors įstrigo į širdį, nustebau, kad ir tie skeptikai prisipažino supratę, jog kiekvienas augalas – tai gyvybė, ir kartais tenka „gelbėti“, – pasidžiaugė mokytoja. Pratęsti augalų gyvenimą galima įvairiais būdais. Štai, pavyzdžiui, skintos rožės kotelį daugelis pakerpa ir trumpai pavirina vandenyje. Jurga šią šoko terapiją pavadino paskutiniausia prieš gėlės baigtį. „Aš niekada to nedarau, nes man atrodo, kad jai skauda.

• Rašyti komentarą (0)