Pajūrio naujienos
Help
2024 Liepa
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Komentarų topas

Verslininkas Judelis Taicas

Než. fotografas. Kaunas, 1940 m. Kauno regioninis valstybės archyvas

Darbėnų žydų bendruomenėje gimė ir užaugo ne vienas verslininkas, kurie, palikę gimtąjį miestelį, tapo garsiais Žemaitijos ar kitų šalių vietovių prekybininkais ir pramonininkais. Vienas jų buvo Judelis Taicas, tarpukariu Kretingoje įsteigęs stambiausias šiame mieste smulkiosios pramonės įmones, liejusias žvakes, svarsčiusias arbatžoles, presavusias sacharino tabletes, fasavusias augalinius taukus.

Kretingos kraštotyros muziejaus direktoriaus Juozo Mickevičiaus surinktais duomenimis, Judelis Taicas gimė po 1880-ųjų metų Darbėnų miestelio žydų verslininkų šeimoje. Užaugęs vertėsi prekių ekspedijavimu: turėjo šešis arklius, kurių traukiamais vežimais iš Liepojos uosto ir Muravjovo (Mažeikių) geležinkelio stoties pats ir jo samdyti vežėjai vežiojo įvairias paklausias iš kitų kraštų atgabentas prekes, platino jas Darbėnų, Laukžemės, Salantų, Grūšlaukės ir Kretingos apylinkėse.

Sukaupęs kapitalą, po Pirmojo karo persikėlė gyventi į Kretingą ir apsigyveno miesto centre, reprezentacinėje vietoje, Turgaus aikštės vakariniame pakraštyje įsigytame mediniame vieno aukšto name, stovėjusiame priešais dabartinį Kretingos vartotojų kooperatyvo parduotuvės „Senukai“ pastatą.

Šis namas buvo medinis, statytas XIX a. antroje pusėje. Deja, istoriniai šaltiniai nutyli, kas buvo jo statytojas ir kam pastatas naudotas. Greičiausiai tai buvo vieno žydų kilmės Kretingos verslininkų pasistatytas gyvenamasis namas su prekybai ar aptarnavimui skirtomis komercinėmis patalpomis. Pats žemės sklypas priklausė Kretingos dvarui, todėl už jį namo savininkas privalėjo grafui Juozapui Tiškevičiui, o nuo 1891 m. – jo sūnui Aleksandrui Tiškevičiui, mokėti činšą – žemės rentos mokestį.

Judelio Taico namas prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Dešinėje – aukštesniosios mokyklos pastatas, kuriame XIX a. – XX a. 2 deš. veikė carinės Rusijos karininkų namai ir būstai. Kairėje – Rusijos imperijos muitinės pastatas.

Paulinos Mongirdaitės nuotr., apie 1910 m.

Pastatas buvęs vienaukštis, stačiakampio plano, pastatytas skersai posesijos, pagrindiniu ilguoju fasadu atsuktas į aikštę. Aukštas akmenų mūro cokolis liudijo, kad po visu namu yra įrengti erdvūs rūsiai, naudoti maisto atsargoms ir prekėms saugoti. Pagrindinio fasado siena buvusi apkalta gulsčiomis, o galinių fasadai – statmenomis dailylentėmis. Nuo turgavietės pusės namas turėjo 5 stačiakampius šešiarūčius langus, o kairėje pusėje buvęs įėjimas su dvivėrėmis filinginėmis durimis bei dviejų rūtų švieslangiu virš jų. Įeiti į pastato komercines patalpas galima buvo pakilus nuo aikštės mediniais laiptais, užlipus jais ant plačios medinės pakylos su ažūriniais turėklais. Nuo pakylos galima buvo pasipuikuoti Turgaus aikštės panorama, palūkuriuoti eilėje prie durų arba iš karto pro jas patekti į viduje veikusią krautuvę. Namo šeimininkai naudojosi kiemo pusėje esančiu įėjimu.

Dvišlaitis gegninės konstrukcijos stogas buvęs dengtas malksnomis (gontais). Virš kraigo ties viduriu kilo degtų plytų mūro kaminas. Šiaurinio fasado frontone būta poros šešiarūčių langų, liudijančių, kad palėpėje įrengtos mansardos tipo gyvenamosios patalpos. Panašiai, du langai, turėjo būti ir kitame palėpės gale.

Namas stovėjo strategiškai svarbioje vietoje: į pietus nuo jo stūksojo XVII a. pr. statytas dviaukštis mūrinis muitinės pastatas, o į šiaurę – 1788–1790 m. Kretingos dvaro lėšomis vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio pastatytas mokyklos tinkuoto mūro pastatas, kuriame Rusijos imperijos valdžia XIX a. įkurdino Gargždų pasienio brigados Kretingos įgulos karininkų namus ir būstus.

Firmos „Taicas ir Šeras“ bendrasavininkiai Judelis Taicas (dešinėje) ir Enikas Šeras (kairėje) prie savo produkcijos paviljono pramonės pasiekimų parodoje.

Kaunas, 1925 m. Kauno apskrities viešoji biblioteka

Į sklypo gilumo esantį kiemą buvo patenkama pro įvažiavimą, įrengtą tarp namo ir mokyklos (karininkų namų) pastato. Įvažiavimą nuo aikštės skyrė aukšti ir aklini dvivėriai lentiniai vartais vežimui įvažiuoti ir nedideli vienvėriai varteliai šeimininkams praeiti. Pietų pusėje nuo muitinės pastato ir turgaus aikštės namui priklausanti posesija buvusi atitverta aukšta ir aklina statmenų lentų tvora, už kurios augo nedidelis vaismedžių sodas. Kieme stovėjo keletas medinių, vienaukščių pagalbinių ūkinių statinių. Į vakarus nuo trobesių plytėjo dirbama posesijos dalis – daržai, siekiantys Akmenos gatvę.

Manoma, kad šiame name XIX a. II pusėje – XX a. 2 deš. veikė didžiausią metinę apyvartą turėjusi Kretingos parduotuvė, priklausiusi Bereliui Kacenelenbogenui, besiverčiančiam avalynės, vyno, degtinės, audinių, kolonialinių ir manufaktūros prekių prekyba. XX a. pradžioje šios parduotuvės bendrasavininkis buvo Aronas Hiršovičius.

Po Pirmojo pasaulinio karo prestižinėje vietoje esantį namą su kieme stovėjusiais ūkiniais pastatais įsigijo darbėniškis prekybininkas Judelis Taicas, nutaręs savo verslą iš nuošaliau esančių Darbėnų perkelti į apskrities centrą.

Jis pastatą šiek tiek pertvarkė: nutinkavo cokolį, prie senojo pagrindinio įėjimo į komercines patalpas vietoje medinių laiptelių įrengė kapitalinius tinkuoto mūro dvipusius laiptus su geležiniais turėklais. Dešinėje fasado pusėje antro nuo galo lango vietoje išpjovė angą antram įėjimui iš aikštės į pastatą, prie kurio išmūrijo analogiškus laiptus su turėklais.

Sacharino fabriko „Malūnas“ produkcijos dėžutė. Apie 1935–1937 m.

Atlikęs namo remontą, mansardoje ir kambariuose iš kiemo pusės įsirengė savo šeimos būstą. Viename nuo gatvės (turgaus aikštės) pusės esančių kambarių, į kurį buvo patenkama pro naujai įrengtą įėjimą, atidarė kirpyklą, kurioje dirbo lietuvis kirpėjas. O kituose kambariuose, į kuriuos vedė senasis įėjimas, įkurdino pramonės ir prekybos bendrovės „Taicas ir Šeras“ būstinę. Joje dirbo samdomas buhalteris, tvarkęs visų firmai priklausančių gamybos įmonių finansinius ir statistinius dokumentus.

Judelio Taico ir kretingiškio žydų verslininko Eniko Šero apie 1920 m. įkurta ir Lietuvos finansų, prekybos ir pramonės ministerijos Prekybos departamente įregistruota prekybos ir pramonės įmonė „Taicas ir Šeras“ buvo viena pirmųjų tarpukario Kretingos miesto bendrovių, užsiėmusi smulkiąja gamyba ir pagamintos savo produkcijos pardavimu. Iš pradžių bendrovė valdė porą smulkiosios gamybos įmonių – žvakių fabriką „Švyturys“ ir arbatžolių svarstymo dirbtuves „Virdulys“. Žvakės buvo liejamos Eniko Šero valdoje Birutės gatvėje, o arbatžolės svarstomos viename Judelio Taico namų valdos kieme stovėjusių pagalbinių ūkinių pastatų. Arbatžolių svarstymo įmonės „Virdulys“ pavadinimą 1925 m. birželio 20 d. patvirtino Finansų, prekybos ir pramonės ministerijos Prekybos departamentas, leidęs arbatžolių produkcijai naudoti prekybinį ženklą su virdulio atvaizdu ir pavadinimu.

Judelio Taico įmonių reklama. 1937–1940 m.

Arbatžoles verslininkas atsiveždavo iš Klaipėdos, į kurią jos atkeliaudavo laivais iš Sumatros (Indonezija), Ceilono (Šri Lanka) salų ir kitų Pietryčių Azijos kraštų. Kretingoje samdyti darbininkai jas svarstė, maišė su vietinėmis vaistažolėmis, fasavo ir pakavo. Žaliavos ir produkcija buvo laikomi kitapus kiemo stovėjusiame kitame ūkiniame pastate – mediniame sandėlyje, virš kurio durų kabėjo didelė iškaba su užrašu: „ARBATOS IŠSVARSTYMO SANDĖLIS / „Virdulys“ / KRETINGA / Taico ir Šero / Kretingoje, Viešoji a. 2, Tel. N. 27“. Iš čia produkciją išvežiodavo į Kretingos, Klaipėdos, kitų miestų ir miestelių krautuves.

Plėsdamas savo verslą, Judelis Taicas sumanė gaminti ir sachariną. Jis Vokietijoje nusipirko sacharino tabletėms spausti presą ir dyzelinį vidaus degimo variklį, kuriuos prie arbatžolių svarstymo įmonės pastato specialiai pristatytame priestate sumontavo atvykęs specialistas vokietis. Naujoji įmonė pasivadino Didžiosios Lietuvos saldžiųjų tablečių (vėliau – sacharino) fabriku „Malūnas“, o savo produkcijai žymėti naudojo vėjo malūno atvaizdą.

J. Taico arbatžolių svarstymo įmonės „Virdulys“ produkcijos pakelis. Apie 1936–1939 m.

Fabrike nuolat dirbo du meistrai – iš pradžių Antanas Galdikas ir iš Kaišiadorių atvykęs Mykolas Staškevičius, o vėliau – M. Staškevičius su Adolfu Šakiniu, aptarnavę vidaus degimo variklį ir sacharino presus. Jiems padėti įmonės savininkas samdė 4–5 padienius darbininkus, pamainomis dirbusius taip pat arbatžolių svarstymo dirbtuvėse ir netoliese, Birutės gatvėje, veikusiame žvakių fabrike. Per vieną dieną įmonė pagamindavo 100 kg sacharino, kurį presavo vaistus primenančiomis mažytėmis tabletėmis ir fasavo į dėžutes po 120 tablečių. Firmines dėžutes produkcijai fasuoti darė Klaipėdoje. Iš ten atveždavo ir medines dėžes, į kurias sukraudavo po 25 kg sacharino. Mirus bendrovės „Taicas ir Šeras“ bendrasavininkiui Enikui Šerui, kuris palaidotas Kretingos žydų kapinėse, apie 1937 m. bendrovė buvo pervadinta „Taicas, Judelis ir Ko“. Judelis Taicas perėmė žvakių fabriką „Švyturys“, o iš lietuvių verslininko Jono Eitavičiaus išsinuomotame pastate Birutės gatvėje įkūrė dar vieną įmonę – augalinių taukų fabriką „Plantage–Koks“.

Dalį bendrovės įmonėse pagamintos produkcijos įsigydavo Kretingos apskrities ir kitų Žemaitijos miestelių krautuvininkai. Tarpukariu manyta, kad sacharinas yra daug sveikesnis už cukrų, todėl jis populiarus buvo miestuose ir miesteliuose, ypač jį noriai naudojo inteligentija. Tik sacharinu arbatą ar kitą karštą gėrimą saldino cukralige sergantys ligoniai. Augalinius taukus pirko miestelių gyventojai, daugiausia – žydai, vartoję juos kepimui, pasiskaninimui prie įvairių patiekalų.

Didelė produkcijos dalis iškeliaudavo į bendrovės Klaipėdos skyrių – pagrindinį žaliavos ir produkcijos sandėlį, veikusį Klaipėdoje, Turgaus g. 27, vėliau – Kepėjų g. 28, prie Šv. Jono bažnyčios. Prie sandėlio veikė parduotuvė, kurioje pardavėja dirbo samdoma vokietė. Virš sandėlio ir parduotuvės kabėjo iškaba su vokišku užrašu „Taitz & Scheer“, vėliau – „Taitz, J. & Ko“.

Sacharino fabriko „Malūnas“ darbininkai Antanas Galdikas (kairėje) ir Kazys Petkus prie įmonės produkcijos reklaminio vežimo Judelio Taico kieme. 1939 m.

Kretingiškių bendrovės pagamintas sacharinas turėjo nemažą paklausą, todėl kai kurie tuo pačiu verslu užsiimantys konkurentai mėgino savo produkciją pardavinėti panašioje firminėje pakuotėje. Apie tai mena laikraštyje „Žemaitis“ išspausdintas bendrovės kreipimasis į pirkėjus: „Dėmesio! „MALŪNO“ sacharino vartotojai! Saugokitės padirbimo! Esame pastebėję, kad pastaruoju metu mūsų konkurentas Janoveris Kelmėje, kad mums pakenkus, išleido sachariną žaliame įpakavime su panašiais kaip malūnas ženklais. Tad būkite atsargūs ir tėmykite, kad įpakavimo viršuje būtų mūsų įstatymais apsaugotas ženklas „MALŪNAS“. Tai visų pripažinta geriausia prekė. TAICAS ir ŠERAS Kretingoje.“

Amžininkai prisimena, kad Judelio Taico vadovaujamos bendrovės „Taicas, Judelis ir K?“ buhalteris buvo patekęs į mokesčių inspekcijos akiratį už dvigubos buhalterijos vedimą. Kretingos apskrities savivaldybės inžinieriumi dirbęs Ignas Jablonskis rašo, kad „visą Taico trijų fabrikų buhalteriją sudarė vos pora knygų. Norėdamas sutikrinti tų „fabrikų“ veiklą, mokesčių inspektorius išsikviesdavo vienintelį „fabrikų“ apskaitos darbuotoją. Po vieno tokio patikrinimo, inspektorius staiga vėl iškvietęs apskaitos darbuotoją. Čia vyriausiasis ir vienintelis apskaitos darbuotojas beskubėdamas pagriebęs kitas knygas, kuriose buvo rodomos visai kitos operacijos. Taip netyčia buvę išaiškinta, kad „vargšų“ Taico ir Šero trijų vyrų ir penkių moterų aptarnaujamų „fabrikų“ metinis pelnas – 150 tūkst. litų! Kokią „premiją“ už žioplumą gavo buhalteris, nežinoma, tačiau apytuštė apskrities finansų skyriaus kasa iš karto pasipildė 60 tūkst. litų. Taicui, be abejo, tai buvo tik smulkmena“ (Ignas Jablonskis. Ką mena malūnų užtvankos. Švyturys, 1967 m. rugpjūčio 20 d., p. 3).

Judelio Taico namas po renovacijos. Kairėje pusėje kyšo buvusios muitinės pastatas, kuriame tarpukariu veikė Lietuvos ūkio banko skyrius ir Kretingos apskrities viršininko įstaiga. Apie 1939 m.

Judelis Taicas tapo vienu pirmųjų Kretingos verslininkų, įsigijusių lengvąjį automobilį. Pats Judelis nevairavo, o samdė asmeninį vairuotoją, kuriuo dirbo kretingiškis Antanas Galdikas. „Taico ir Šero“ bendrovės būstinėje 1922 m. jau buvo telefono ryšis, naudotas verslo ir asmeniniams reikalams. Judelio pėdomis sekęs sūnus Mauša Taicas žengė dar toliau už tėvą: įsikūrė Kaune, kur Šiaulių gatvėje atidarė privačią kolonialinių prekių parduotuvę.

Po 1940 m. birželio mėnesį sovietų įvykdytos Lietuvos okupacijos, naujoji valdžia bendrovės „Taicas, Judelis ir Ko“ įmones nacionalizavo. Kretingoje įsikūrusi Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) kariuomenės brigada Judelį Taicą iškraustė iš nuosavo namo, kuriame apsigyveno karinio dalinio politinis vadovas (politrukas). Judelis Taicas išvyko pas sūnų Maušą į Kauną. Nacistinei Vokietijai užėmus kraštą, 1941 m. vasarą jis buvo uždarytas Kauno gete, kuriame apie 1942 m. žuvo kilus gaisrui.

Kretingoje šalia Turgaus aikštės stovėję Judelio Taico namai ir gamybos įmonių pastatai sudegė per 1941 m. birželio 26 d. miesto gaisrą. Išliko tik Birutės gatvėje buvęs gamybinis pastatas, kuriame pokariu daugiau kaip dešimtmetį veikė Kretingos vietinės pramonės kombinatui priklausęs žvakių fabrikas „Švyturys“. Sudegusių pastatų vietoje prie turgavietės 1961 m. buvo pastatytas tipinis mūrinis dviejų aukštų komercinės paskirties pastatas, kuriame veikė Kretingos rajono kooperatyvų sąjungos universalinė parduotuvė, o šiuo metu – Kretingos vartotojų kooperatyvo parduotuvė „Senukai“.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas