Apsistojus Kretingos krašte Modestai Genytei atsivėrė pievų ir žolynų pasaulis.

Kretingos krašte šaknis leidžianti kūrėja Modesta Genytė įsitikinusi, kad gamtos virsmai mums primena, jog gyvenimas yra nuolatinis kitimas. Gamta, filosofija, teosofija, alchemija, menai, mitai ir sakmės – tai tos pasąmonės dalys, kurios ją įkvepia, padėdamos susigyventi su realybe taikoje ir harmonijoje. Žolynų pasaulio tyrinėjimai, miškų paslaptys, šaltinių versmės, smilkalų, žvakių ir kvapų kūryba, kurią vienija pasirinktas pavadinimas „Laumės virsmas“, – tai gelmės, kūrėją pakvietusios per tai skleisti žinią pasauliui. Modestos kūrybinis Laumės vardas, tarsi palaiminimas iš vandenų ir miškų dievybių, jai, anot pačios kūrėjos, buvo perduotas Gamtos šnabždesiais, kuriuos išgirsti galima klausantis širdimi.

„Šiuo metu esu susikūrusi tokį gyvenimą, kad būčiau kuo arčiau gamtos. Pasitelkdama gamtos galias, pamokas, augdama ir tobulėdama, noriu tas žinias perduoti kitiems“, – kalbėjo Modesta, pagalbą sau ir kitiems gamtoje surandanti kiekviename žingsnyje. Menininkė iš įvairiausių žolelių kuria smilkalus, gamina natūralią kosmetiką, lieja bičių vaško žvakes.

Visa ši veikla prasidėjo moteriai iš naujo užmezgus ryšį su gamta. Nors vaikystėje Modesta daug laiko praleisdavo gamtoje, bet studijų metais nuo jos šiek tiek atitolo. Studijuodama ji gyveno Kaune, vėliau Alytuje, Vilniuje. Nors tuo metu Modesta dalyvaudavo įvairiuose žygiuose, mėgo daug vaikščioti, bet ryšys su gamta nebuvo toks stiprus. Gyvendama Kaune ji pradėjo jausti, kad pastatas, kuriame dirbo, ją slegia, ji dūsta, jai tarsi trūksta erdvės ir oro, todėl ėmė dažniau lankytis miške, kur rado atgaivą ir ramybę. Nutarusi, kad jos biuras bus gamta, Modesta ėmėsi organizuoti patyrimines keliones gamtoje – ši patirtis kažkiek panaši į šiuo metu populiarėjančias vadinamąsias miško maudynes.

Vytauto Didžiojo universitete Modesta yra baigusi istorijos, filosofijos studijas ir turi praktinės filosofijos magistro laipsnį, todėl jai kilo mintis praktinę šių studijų dalį priartinti prie gamtos, perteikiant gamtos išmintį ir galią per žmogaus kūną. „Mūsų kūne yra daugiau išminties negu giliausioje filosofijoje“, – garsų filosofą Frydrichą Nyčę pacitavo Modesta, pridurdama, kad, įsiklausant į save, jaučiant visus kūno pojūčius ir juos priimant, daug paprasčiau galima gyventi savo gyvenimą. – Daugeliui baugu gyventi savo autentišką gyvenimą, nes bijo nepritapti ar atrodyti keistuoliu, bet iš tiesų svarbiausia – ką veiki ir kiek tavoji veikla teikia pasitenkinimo.“

Rankų darbo smilkalai – gamtoje gyvenančios kūrėjos aistra.

Pirmasis žygis, kurį suorganizavo Modesta, buvo tylos žygis. Tai tam tikra miško terapija, kurią tylomis, nenaudojant garsų, perteikia žmones mišku vedantis gidas: „Tuos septynerius metus, kuomet dariau šias ir kitas miško praktikas, labai stipriai jaučiau gamtos ar paties Kūrėjo palaikymą.“ Taip susikūrė organizacija „Miško istorijos“, siūlanti žmonėms renginius gamtoje ir vykdanti įvairias socialines iniciatyvas: „Kai mes išeiname į mišką – miškas tampa mūsų psichoterapeutas, o tas vedlys, kuris veda, per save perleidžia energiją ir gamtos galią sveikatai“, – pasakojo Modesta, pridurdama, kad žygio pradžioje, pamačiusi grupę žmonių, išsyk pajusdavo jų nuotaiką, kas jiems geriausiai tiktų čia ir dabar. Todėl ilgainiui ji ėmė kliautis savo intuicija, atsirado lankstumo, pasitikėjimo. „Miškai man atvėrė didžiulį gylį, kuriame vėl naujai pamačiau pelkes, medžius, augalus. Anksčiau man miške tiesiog būdavo gera, bet dabar atsivėrė visai kitas santykis: pradėjau jausti medžius, pažinti augalus, po truputį atėjo knygos apie juos, aplinkui ėmė rinktis žmonės, grįžti prisiminimai iš vaikystės, močiutės ir tetos pasakojimai apie vaistažoles“, – atskleidė pašnekovė.

Atvykusi gyventi į Kretingos kraštą, Modesta įsiliejo į baltiškas tradicijas puoselėjantį Baltų mitologijos parko kolektyvą. Taip jos gyvenime atsirado ne tik žygiai į mišką, bet ir piliakalniai, įvairiausios protėvių stiprybės vietos, akmenys. Gyvendama ir dirbdama šiame regione Modesta pajuto Žemaitijos krašto išskirtinumą, unikalumą: „Tyrinėdama šį kraštą, labai gilindamasi į jo istoriją, ėmiau suvokti, kad visai nepažįstu savo gimtojo Jurbarko“, – šypsojosi pašnekovė ir pridūrė, kad tai įkvepia dar labiau pažinti ir tyrinėti tiek savo gimtos vietos, tiek dabartinės, gyvenamosios erdvės, istoriją.

„Kai mes išeiname į mišką – miškas tampa mūsų psichoterpeutas“, – sako Modesta Genytė.

Apsistojus Kretingos apylinkėse, Modestą apgaubė ne tik miškai ar žolynai, bet ir noras kuo daugiau laiko leisti gamtoje, tarsi natūraliai įsiliejant į jos teikiamą naudą fizinei ir emocinei sveikatai. Nurimus protui ir nesiblaškant, tarsi pačios rankos iš įvairių surinktų žolynų ėmė lipdyti smilkalus, vėliau atsirado bičių vaško žvakės: „Tai buvo tarsi kažkoks tolimas prisiminimas, kai, regis, pasiimi ir darai, nors, žinoma, daug ko dar turiu mokytis.“

Paklausta, kas jai yra gamta, Modesta atviravo: „Gamta man tarsi įsčios, kur aš galiu ateiti ir, įsisupus į ją, atgauti savo prarastą gyvybinę energiją.“

Medžiai, pasak pašnekovės, arba atima energiją, arba ja dalinasi: „Tarkime, kadagys yra labai stiprus medis, kuris apvalydamas iš žmogaus ištraukia visą negatyvą, liūdesį, depresines nuotaikas. Kadagio šakele išmušama bloga, užsistovėjusi energija. Eglė – mirties ir transformacijų medis. Ir reikėtų stebėti kūną – jei gerai jaučiamės, turbūt nelabai norėsime lįsti į sunkų mišką, į eglyną, kur medžiai šakomis vienas su kitu susipynę. O pušys jau kitokios, lengvos, tai medžiai, kurie mums kažką duoda, aukoja. Pušys labiausiai tinka moterims, ąžuolas – vyrams arba labai stiprioms moterims. Liepa – motinėlė, tai maitintoja, visiems atvira. Man dar labai imponuoja per mūsų senovines dainas atėjęs jovaras. Tai gyvybės medis, iš vienos pusės mistifikuotas, bet vis tiek bandome suprasti, kas tas medis mūsų mitologijoje. Tai gali būti ir tuopa, ir uosis, ir klevas. Einant mišku, svarbu savo vidumi pajusti, kur veda kūnas ir, įsiklausius į save, juo sekti. Įdomu būna stebėti, kaip žmonės intuityviai pasirenka, kur jiems eiti – vienas nueina prie žydinčio, žaliuojančio medžio, kitą patraukia sudžiuvęs, beveik į rąstą virtęs kamienas. Ir tai atspindi, ką tuo metu žmogus išgyvena“, – pasakojo kūrėja.

Atradusi save gamtoje Modesta atviravo, kad jos tikslas yra savirealizacija ir laimė daryti tai, kas teikia begalinį džiaugsmą, padedant sau ir kitam, šalia esančiam.

• Rašyti komentarą (9)