Pajūrio naujienos
Help
2024 Liepa
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Klaipėdos regione pasirodė netikrų pinigų: ar sugebėtumėte juos atskirti?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Kretingos teatro patriarchas – Egidijus Radžius

  • Irena ŠEŠKEVIČIENĖ
  • Mūsų žmonės
  • 2024-04-19

Režisierius teatro legenda Egidijus Ražius – scenoje ir gyvenime

Egidijus Radžius. Prieš kelis dešimtmečius šis vardas tarp teatro žmonių buvo žinomas visoje Lietuvoje. E. Radžius Kretingoje subūrė tokį teatrą, apie kurį sklandė legendos, o žmonės veržte verždavosi į jo spektaklius. Režisierius visas gyveno teatre, tuo persiėmė ir jo aktoriai, kurie ir šiandien, minint šviesaus atminimo E. Radžiaus gimimo 95-ąsiais metines, už išgyventą ypatingą bendrystės laiką su meile lenkia galvą prieš jį.

E. Radžiaus Kretinga neteko 2000-aisiais. Praėjus metams po jo mirties Egidijaus Radžiaus vardu buvo pavadintas Kretingos rajono kultūros centro suaugusiųjų teatro kolektyvas, kuriam vadovauti ėmėsi E. Radžiaus mokinys režisierius Nerijus Gedminas.

Koks buvo Egidijus Radžius – asmenybė ir režisierius, koks išliko jo suburtų aktorių atmintyje ir ką jie išvien su prisiminimais išsinešė iš tuometinio teatro scenos ir užkulisių į savus gyvenimus, „Pajūrio naujienoms“ pavyko pakalbinti keletą kretingiškių, šio teatro senbuvių.

Konstancija MACIENĖ, ilgametė Kretingos r. kultūros centro vadovė:

– E. Radžius atvyko į Kretingą 1968 m. – tuomet aš dirbau rajono Kultūros skyriuje. Dramos studiją mūsų mieste jau buvo subūrusi Bronė Tautkutė, ji vėliau išvyko į Vilnių, kur dirbo „Panoramos“ režisiere. E. Radžius stojo į jos vietą, susirinko kolektyvą ir vadovavo Kretingos teatrui 32-jus metus, iki savo mirties. Per tą laiką sukūrė apie 50 premjerų, net – muzikinius spektaklius, nes vaidino dainuojantys aktoriai – labai gražiais balsais išsiskyrė Sigutė Lubienė, Birutė Krilovienė ir paties režisieriaus žmona Birutė Radžiuvienė.

Pats teatro pakilimas buvo apie 1978–1980 metus: jame vaidino apie pusšimtis aktorių ir pakliūti į šį kolektyvą buvo didžiulis prestižas. Vaidinti kretingiškiai būdavo kviečiami po visą Lietuvą, jie buvo žinomi ir Kultūros ministerijoje, ir Nacionaliniame kultūros centre kaip geriausias mėgėjiškas teatras. Mūsiškių spektakliai būdavo rodomi per televiziją, kretingiškiai yra vaidinę net Nacionalinio dramos teatro scenoje. 1974 m. teatrui buvo suteiktas liaudies teatro, o 1977-aisiais ir liaudies muzikinio teatro vardas. Aš pati tevaidinau tik dviejose pjesėse: R. Skučaitės „...Ir teisė mylėti“ bei muzikinėje komedijoje „Svirplys“. E. Radžiaus vadovavimo metu teatras tapo Lietuvos klojimo teatrų krivūlės laureatu, – Lietuvos nacionalinis kultūros centras ligi šiol atsimena Radžių kaip teatro patriarchą.

Jis labai mylėjo savo aktorius, rūpinosi jais. Buvo be galo darbštus – kiekvieną veiksmą atidirbdavo nuo A iki Z, savo reiklumu aktorius „vedė iš proto“. Anksti tapo našliu, iš esmės teatre užaugo ir jo duktė Jorūnė.

Kai po E. Radžiaus mirties buvo pasiūlyta suteikti jam Kretingos rajono Garbės piliečio vardą, nors ligi tol, gyvam esant keliskart Savivaldybės tarybai teikiau jo kandidatūrą, bet politikai vis atmesdavo, tuomet pasiūliau jo vardu pavadinti Kultūros centro teatrą – nuo 2001-ųjų gegužės teatras taip ir vadinasi. Tai tarsi padėka E. Radžiui už jo triūsą, Kretingoje įspaustas jo pėdsakas labai ryškus.

E. Radžius buvo ne tik puikus režisierius, bet ir be galo geras skaitovas, pasižymėjęs aksominiu balsu. Abu su šviesaus atminimo mokytoja Ligija Vaičiulėniene buvo nepamainomi mūsų krašto respublikinių Dainų švenčių dalyviai.

Albina BUNTINIENĖ, Plikių mėgėjų teatro „Ciongs“ režisierė:

– Esu klaipėdietė, į E. Radžiaus vadovaujamą teatrą atėjau anksti – 1976-aisiais, dar besimokydama Vilniaus kultūros mokykloje, kai Kretingos kultūros centre teko atlikti praktiką. Repetuodavome ligi išnaktų, prieš premjerą – netgi naktį, čia pat ir maistą gamindavomės. Režisierius buvo dvasios aristokratas plačiąja prasme, o siaurąja – mums visiems tarsi tėvas: galėdavau bet kada pas jį ateiti, bet kada „išsikriokti“. Visi buvome tarsi didelė šeima, prireikus ir pats vaidindavo už kitą. Anuomet nebuvo telefonų, ir, jei kuris nebeateidavo į teatrą, režisierius pėsčias ar sėdęs ant dviračio pats mus namuose lankydavo, įkalbinėdavo neužmesti.

Kai baigiau mokslus, bendrakursiai norėjo pasilikti dirbti Vilniuje, o aš nenorėjau, nes atrodė, kad gyvenu E. Radžiaus teatre. Kretingos kultūros centre vietos kaip jaunai specialistei nebuvo, įsidarbinau Kartenoje ir kas vakarą važinėdavau į repeticijas Kretingoje, atgal grįždavau 23 val. su Rygos autobusu.

Pagalvoju, kas gi buvo toji magiška jėga, taip traukusi į E. Radžiaus teatrą? Turbūt todėl, kad buvome šeima, mus siejo nuoširdi bendrystė ir režisieriaus įžiebta meilė teatrui. Su mumis į gastroles, jei būdavo laisvų vietų, galėdavo vykti mūsų draugai, šeimos. Taip ir dardėdavome su rakandais – lygintuvais, elektrinėm plytelėm, virduliais – lyg koks čigonų taboras, o visoje kelionėje skambėdavo juokas ir pokštai. Per šventes, festivalius kolūkių pirmininkai, būdavo, ir paršą dovanodavo: patys skersdavome, dešras darydavome ir visus vaišindavome, kad tik kuo gausiau žmonės eitų į spektaklius. Sigitas Jonauskas gastrolėse sriubos visiems išvirdavo – pavalgom ir toliau vaidinam. Jei atvažiuoja teatras, visam kaimui šventė.

Scenos iš E. Radžiaus sukurto spektaklio R. Skučaitės „...Ir teisė mylėti“: (iš kairės) Albina Buntinienė, Stasys Jauga, Egidijus Radžius, Jonas Naureckas, Konstancija Macienė.

O kokios būdavo mūsų „cementovkės“! Kiek porų mūsų teatre „susiženijo“: Gailiai, Kumpiai, Jonauskai, Slavinskai! O kiek draugysčių užsimezgė! Jaunavedžiams teatre per vestuves tradiciškai dovanodavome vonią, o į ją prikraudavom: samčių, mėsmalę, kočėlą, bulvių tarkavimo mašiną – visko, ko reikia gyvenimo pradžiai.

Režisieriaus žmona lituanistė Birutė buvo tarsi pilkasis teatro kardinolas: ji taisydavo mūsų tartį, kirčiavimą, rašydavo humoristinius scenarijus.

Kai režisierius gulėjo ligos patale, prisimenu, visi Klaipėdoje sugriuvome į palatą, klausiame gydytojo – ar žinote, kas šis žmogus, privalote jį išgydyti. Tądien režisierius ir užgeso. Atsimenu, buvau banke, išgirdus šią žinią, buvo šokas, garsiai sušukau – Radžius mirė. Ligi šiol tebejaučiame nostalgiją E. Radžiaus teatrui, bet... karoliai sutraukyti. Kažką panašaus bandau savo vadovaujamame Plikių teatre: daug bendraujame, važinėjame, šeimomis leidžiame laisvalaikį.

Valdemaras POVILAITIS, buvęs pedagogas:

– Užplūdo prisiminimai, susikaupę per 20 buvimo E. Radžiaus teatre metų: į jį mane atvedė kolegė jo žmona Birutė, nes dirbome vienoje mokykloje. Atėjau ir pasilikau teatre 20 metų – traukė širdis. Buvome mėgėjai, ligi ausų įsimylėję teatrą. Bet kai režisierius iškeliavo anapilin, pasijutau išsekęs, išėjau ir aš. Manau, kad teatras gyvuoja tol, kol yra norinčių jame būti.

Spektakliai kaip spektakliai, bet teatre virė mūsų gyvenimas – buvome kaip šeima: Radžius tėvas, o Liolia (taip vadindavome bičiulę Eleną Grott) mūsų motina. Radžius buvo labai pedantiškas scenoje, o ypač prieš premjerą – kiekvieną mizansceną šlifuodavo ligi smulkmenų, po 10 kartų ją kartodavome. Repetuodavom ligi išnaktų, o Radžiuvienė mums atnešdavo sumuštinių, kavos.

E. Radžius buvo labai empatiškas, jis jausdavo, kas ką gali, kokiam vaidmeniui tinka. Jis mokėjo iš kiekvieno, netgi, atrodytų, neturinčio gebėjimo vaidinti nulipdyti aktorių, o vėliau nušlifuoti jį. Tuo jis man visam gyvenimui ir įsiminė – E. Radžius buvo talentingas teatro grynuolis.

Sigita LUBIENĖ, pedagogė:

– Džiaugiuosi, kad buvau šito didžio žmogaus vadovaujamo teatro dalele. Į teatrą atėjau per vieną švietimo įstaigų programų apžiūrą, kurioje mane pastebėjo B. Radžiuvienė. Atsimenu, buvo labai nedrąsu į teatrą įžengus pirmąkart, jame vaidino tokie grandai, kaip Elena Grott, Birutė Laučienė, Valdemaras Povilaitis, Jonas Gindulis. Tuomet buvo rengiamas spektaklis „Aušros sūnūs“, liepė paskaityti ištrauką – tiko, taip ir pasilikau. Vaidinau E. Radžiaus teatre daugiau kaip 15 metų.

E. Radžius mums buvo šviesulys, pats neskaičiuodavo laiko teatre, o paskui jį – ir mes. Visi Lietuvos teatrų sambūriai jį žinojo, laukė mūsų atvykstant į gastroles. Esu įsitikinusi, kad E. Radžius atliko itin ryškų švietėjišką-kultūrinį darbą. Asmeniškai aš sužinojau daug puikių dalykų, scenoje įvykdavo virsmas – tapdavau nebe savimi, o tuo personažu, kurį vaidindavau. Įsimintini vaidmenys kūriniuose S. Kymantaitės-Čiurlionienės „Aušros sūnūs“, O. Pleirienės-Puidienės „Skirmunda“, D. Fletčerio „Kaip valdyti žmoną“, „Joninių sakmė“, studentų diplominiuose darbuose.

Teatre sutikau daug įdomių žmonių, kurie išliko svarbūs mano gyvenime, ir šiandieną esu jiems didžiai dėkinga už nuostabų drauge praleistą laiką. Kiekviena diena teatre tapdavo savotišku nuotykiu, o ypač vykstant į festivalius: visa kelionė – vien pokštai, krykštavimai. Radžius juos irgi labai mėgo, toleravo mūsų juokus, o ir pats linksmindavo smagiomis istorijomis. Tačiau būdavo griežtas išgėrinėjimams: scenoje tik vienintelį kartą leisdavo išgerti šampano ir tai būdavo po premjeros – scena jam buvo šventa. Kretinga gali didžiuotis, kad turėjo iškilų, labai protingą ir šviesų žmogų.

Visi aktoriai po spektaklio: centre – E Radžius, už jo stovi žmona Birutė, o pritūpus pirma iš dešinės duktė Jorūnė.

Stasys JAUGA, tautodailininkas drožėjas:

– Kalbant apie E. Radžių, man pirmiausiai iškyla jo portretas: jis būdavo baisingai pasišiaušęs, turėjo tokią vešlią ševeliūrą. O jei įvykdavo kokia situacija, susijusi su rizika scenoje – kažkas tekstą pamiršdavo, pasimesdavo – jis dvigubai pasišiaušdavo, plaukų kupeta antra tiek pakildavo (juokėsi).

Man, kaip tautodailininkui, jo žmogiškasis paveikslas savotiškai asocijuojasi su Petro Kalendos sukurtu Palangos Juze, prisimenate tokį – su klumpėmis, žirklėmis po pažastimi. Tik E. Radžiui, jeigu reikėtų jį išdrožti, vietoj žirklių įstatyčiau pypkę, nedažnai, bet mėgo ją patraukti. Dėvėjo trumpokas kelnes. Buvo pakankamai šmaikštus žmogus, labiausiai išgurkliuodavo pokštus iš savų prisiminimų. Ir dar įstrigo epizodas, nebūdingas jo amžiaus žmogui: buvo laibas ir ant scenos laiptais nelipdavo, o tiesiog plykt – šokte užšokdavo.

Jo vadovaujamame teatre vaidinau su pertraukomis, paskutiniu Donato Žilinsko režisuotu spektakliu „Keista liga“ užbaigiau savo mėgėjišką aktoriaus gyvenimą.

Liuda GRIKPĖDIENĖ, medicinos darbuotoja:

– Į E. Radžiaus teatrą atėjau palyginti vėlai – 1997 metais, kai ligi režisieriaus mirties bebuvo likę vos treji metai. Bet pasilikau jame kone ilgiausiai – 30 metų, ir tebevaidinu ligi šiol. Per tą laiką sukūriau 11 vaidmenų, suvaidinta keli šimtai spektaklių.

Atsimenu kai atėjau pirmąkart, vau, kokios žvaigždės jame vaidino: Stasys Jauga, Valdemaras Povilaitis, Valdas Lubys, Jonas Gindulis, Jonas Naureckas.

V. Povilaitis buvo mano sūnaus Vytauto auklėtojas, sykį per vieną renginį mokykloje man, tėvų atstovei, teko deklamuoti S. Nėries „Gyvenimo giesmė“. Auklėtojas padėkojo, o kitą rytą laukė manęs prie ligoninės, kada išeisiu baigusi darbą, sako: mane atsiuntė E. Radžius, be tavęs liepė negrįžti. Taip ir nuėjau, gavau pirmąjį tarnaitės vaidmenį D. Fletčerio spektaklyje „Kaip valdyti žmoną“. Mano vyras Vytautas nenorėjo, kad vaidinčiau, E. Radžius pats atvyko į namus ir prišnekino vyrą. O vėliau jis ir pats į gastroles sykiu vykdavo, ir šeimininkaudavo, ir talkindavo mums. Kiek per tą laiką po Lietuvą važinėjome, kiek linksmų nuotykių patyrėme.

E. Radžius visą save atidavė teatrui. Man, kaimo mergaitei, nors visa giminė – labai kūrybinga, jis buvo lyg žmogiškoji šviesa, geras režisieriaus žodis būdavo gydantis tarsi medus. Aš ir pati, manau, persiėmiau iš to didžio žmogaus gerumo, o gyvenimo universitetus išėjau ir iš realybės, ir iš kuriamų vaidmenų. Nors man labiau atitenka komiški vaidmenys, matyt, jie geriausiai tinka mano būdui.

---

E. Radžius kilęs iš Šilalės krašto, meilę teatrui įskiepijo jo motina, kuri vesdavosi jį į teatrą, kai šeima gyveno Kaune. E. Radžiui vaikystėje tekdavo dalyvauti jo tėvo pastatytuose spektakliuose. 1949 m. įstojo į Kauno žemės ūkio akademiją, tačiau dėl blogos šeimos materialinės padėties mokslus teko mesti. Atvyko į Darbėnus: turėdamas režisūrinį talentą, žengė pirmąjį žingsnį į sceną, pastatęs A. Čechovo „Meška“.

1949–1950 m. E. Radžius pasuko į Telšius: tapo Žemaičių dramos teatro aktoriumi, o vėliau – kultūros namų meno vadovu, direktoriumi, Telšių Žemaitės teatro įkūrėju.

Nuo 1968 m. Kretingoje dirbo kultūros namų direktoriumi, meno vadovu, statė spektaklius. Jam paklusdavo visi žanrai – nuo satyrinių miniatiūrų iki stiprių dramos kūrinių. Jam vadovaujant, 1974 m. Kretingos kultūros namų dramos kolektyvui suteiktas Liaudies teatro vardas, o 1977-aisiais – Liaudies muzikinio teatro vardas.

Prie geriausių savo spektaklių pats E. Radžius priskyrė E. Švarco „Sniego karalienę“, A. Liobytės „Kuršiuką“. Išskyrė ir J. Mackonio „Ulijoną“, T. Jan „Mergaitė ir pavasaris“. Atgimimo laikotarpiu ypač daug emocijų žiūrovams sukeldavo patriotiniai kūriniai S. Čiurlionienės-Kymantaitės „Aušros sūnus“ ir O. Pleirytės-Puidienės „Skirmunda“. Iš viso E. Radžius sukūrė daugiau nei 80 įvairaus pobūdžio premjerų.

E. Radžius – pirmasis Boriso Dauguviečio premijos laureatas. Jis buvo ne tik režisierius, bet ir pedagogas, aktorius. Jo spektakliuose vaidino apie pusantro šimto artistų. Kretingos teatras ne vienam jaunam menininkui buvo tolimesnio kūrybinio darbo mokykla. E. Radžiaus dėka Kretingos teatras tapo vienas stipriausių šalyje. 2001 metų gegužės 1 d., praėjus metams po vadovo mirties, Kultūros rūmų dramos kolektyvui buvo suteiktas Egidijaus Radžiaus vardas.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas