Pajūrio naujienos
Help
2024 Balandis
Pi18152229
An29162330
Tr3101724
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar verta uždrausti azartinių lošimų reklamą?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Kaip mes sodinome medžius

  • Mūsų žmonės
  • 2023-12-15
Darbėnų pradinės mokyklos mokinių 1931–1932 m. pasodintas ąžuolas žaliuoja ir šiandien.

Autoriaus nuotr.

Kone kasdien girdint apie plynus miškų ir pavienių brandžių medžių miestuose kirtimus, prisiminkime tuos žmones, kurie juos sodino. 1929 m. garsus Lietuvos miškininkas Marijonas Daujotas (1891–1975) sakė: „Lietuvos miškai yra brangus tautos turtas, tad ne tik miškininkai, bet ir visa visuomenė turi rūpintis, kad miškas ne nyktų, ne skurstų, bet augtų ir klestėtų. Visų turi būti vienas obalsis: Lietuvos miškų gerovė – Lietuvos gerovė.“

1918 m. atsikūrusi Lietuvos valstybė po kaizerinės Vokietijos okupacijos paveldėjo sugriautą miškų ūkį, kai, per karą iškirtus apie ketvirtadalį miškų, šalies miškingumas sumažėjo iki 17 proc., tad negausiems diplomuotiems miškininkams ir iš Rusijos sugrįžusiems ten mokslus baigusiems specialistams teko sunkus miškų atkūrimo darbas, prie ko aktyviai prisidėjo ir visuomeninės organizacijos bei šalies gyventojai.

Viena jų buvo prelato Juozo Tumo-Vaižganto (1869–1933) ir jo bendraminčių 1921 m. iniciatyva įsteigta „Lietuvai pagražinti draugija“, kurios vienas tikslų buvo puošti Lietuvą medžiais. Šios draugijos nariai energingai pradėjo savo veiklą, ragindami Steigiamąjį Seimą išleisti atskirą įstatymą, kuriuo nuo kirtimo būtų apginami palei kelius ir vieškelius augę medžiai, o savo pirmajame draugijos susirinkime ragino šalies švietimo ministeriją įvesti mokyklose medžių sodinimo šventę – moksleivių auklėjimo priemonę. Pirmąją tokią šventę draugija surengė 1921 m. spalio 1 d. Joje dalyvavo 8-ios Kauno mokyklos, kai vėliau medžių sodinimo pavasarinės talkos tapo kasmete tradicija. Šios draugijos iniciatyva – pasodinti ilgametį tvarų medį išskirtinėse kaimų ir miestų vietovėse, suteikti jam Lietuvos istorijai svarbų vardą, paplito visoje šalyje ir ne vienoje vietoje taip susiformavo istorinės aplinkos erdvė ar valstybinių ir istorinių švenčių vieta.

Darbėnų miestelio ir jo apylinkių talkininkai su girininku įsiamžinę prie Erškėtyno koplyčios po medelių sodinimo talkos XX a. 4-as deš.

Rupšių šeimos archyvas

1923 m. šios draugijos iniciatyva Lietuvos valstybės penkmečiui paminėti buvo iškilmingai pasodinti Laisvės medžiai, 1924 m. – Vilniaus, 1925 m. – Aušros, 1927 m. – Jono Basanavičiaus, 1928 m. – Nepriklausomybės , 1929 m. – Spaudos, 1930 m. – Vytauto Didžiojo, 1931 m. – Vienybės, 1932 m. – Kęstučio, 1933 m. – Jaunimo, 1934 m. – Tautos vado, 1935 m. – Klaipėdos, 1936 m. – Baltijos šalių vienybės medžiai. 1923 m. surengta 1-oji visuotinė medžių sodinimo šventė tapo kasmetine gegužės mėnesio tradicija, ir jos buvo sklandžiai organizuotos. Draugijos prašymu, miškininkai parūpindavo sodinukų, nurodydavo apsodinimui skirtus plotus ir patys šiose talkose dalyvaudavo. Buvo pasirūpinta ir metodinių knygelių, kaip sodinti medžius, leidyba, kas pasitarnaudavo pedagogams, kartu su pradinių mokyklų ir vyresniais mokiniais aktyviai dalyvavusiems medelių sodinimo talkose. Joms dėmesį skyrė ir spauda, iš kurios mes šiandien galime sužinoti apie pasodintus medžius. 1925 m. Klaipėdoje leistame laikraštyje „Klaipėdos žinios“ Balandėliu pasirašęs korespondentas rašė: „Gegužės 15 d. Kretingoje, buvusios rusų cerkvės kieme ir prie pat jos tvoros iš lauko pusės, buvo sodinamas „Aušros Medis“. Apie jo reikšmę prakalbas sakė p. Gasiūnas ir Bitlerius.

Apskrities viršininkas pasižadėjo tą medį apsaugoti ir prašė žmonių, kad jam padėtų. Apeigose dalyvavo visos organizacijos: pradžios ir vidurinių mokyklų mokiniai, šauliai, pavasarininkai ir kiti. Miestas buvo pasipuošęs vėliavomis.“

O 1925 m. birželio 16 d. tame pačiame laikraštyje išspausdintoje korespondento Stasio K. pasirašytoje žinutėje apie Kretingoje griaunamą rusų cerkvę irgi minimas „Aušros medis“: „...Cerkvės šventoriuje yra pasodintas Aušros Medis. Kažin ar Kretingoje nebegalėjo surasti tinkamesnės vietos, nes tenai ji visai nepatogi. Viena, ten seni medžiai daro didelį pavėsį, kas jaunam ąžuoliukui gali daug kuo pakenkti, antra, tarp daugelio medžių tik iškaba parodo, kad čia Aušros Medelis.“

Kretingos progimnazijos mokiniai su mokytoja Margarita Gvildaite-Burneikiene (viduryje) medelių sodinimo šventėje prie Pelėdos kalno. Alfonso Survilos nuotr. Autoriaus archyvas

Deja, nuotraukų iš miesto centre sodinamų medžių iškilmių neteko matyti, kai yra išlikusi 1925 m. Kretingos fotografo Alfonso Survilos, kas rodo šio įvykio svarbą jos dalyviams, daryta nuotrauka, kurioje įamžinti Kretingos progimnazijos mokiniai ir mokytoja Margarita Gvildaitė-Burneikienė medžių sodinimo talkoje Birutės gatvės gale, prie Pelėdos kalno.

Pajūrio krašto miškų apželdinimas, švietėjiška medžių sodinimo ir jų puoselėjimo visuomeninė veikla neatsiejama nuo garsaus miškininko Marijono Daujoto, 1915 m. baigusio žemės ūkio miškų institutą Pulavuose, 1921 m. sugrįžusio iš Rusijos į gimtinę ir nuo 1922 m. paskirto Kretingos apskrities miškų urėdu, veiklos. Dėl savo dydžio Kretingos apskrities miškus prižiūrėjo Kretingos ir Skuodo urėdijos, kurios urėdu M. Daujotas ir tapo, urėdiją įkūręs Darbėnų miestelyje. Energingai ėmęsis veiklos tvarkyti pajūrio miškus, jis Darbėnuose įkūrė medelyną, o 1926 m. vienas pirmųjų Lietuvoje Darbėnų girininkijoje pradėjo iš nukirstų medžių gaminti įvairius medienos gaminius, reikalingus besivystančiai šalies pramonei, geležinkeliams tiesti ir pan., kas atnešdavo urėdijoms gerokai didesnes pajamas negu parduodant neapdirbtą medieną. Ilgainiui Lietuvoje stataus miško imta parduoti vis mažiau, kol tai visiškai išnyko.

Kretingos pranciškonų gimnazijos mokiniai, pedagogai ir vienuoliai po medelių sodinimo talkos prie gimnazijos tvenkinio 1933 m. Pirmoje eilėje pirmas iš kairės sėdi Marijonas Daujotas, trečias – gimnazijos direktorius Vaclovas Šliageris.

Rusijoje dirbęs prie Volgos upės pustomų smėlynų apželdinimo, jis 1925 m. buvo paskirtas Palangos krašto pajūrio kopų apželdinimo darbų vadovu ir jam ši veikla gerai sekėsi. Miškininkams padėdavo paprasti darbininkai, visuomenė ir visų bendromis jėgomis buvo apsodinta teritorija nuo Palangos iki Šventosios, ir mes šiandien sunkiai įsivaizduotume plikus, vėjo pustomus smėlynus, net ir pačioje Palangoje, kur nuo jūros vėjo atneštas smėlis lindo žmonėms į burną ir akis, nusėsdavo gatvėse ir ant šaligatvių.

Šiandien pajūrio smėlynuose suaugę medžiai ne tik sulaiko smėlį, bet ir suteikia pavėsį, valo ir gaivina orą, kuria harmoningą, puikiai žmonių poilsiui tinkamą aplinką, ir už tai turime padėkoti šį grožį kūrusiems žmonėms. M. Daujotas, su šeima įsikūręs Darbėnuose, energingai ėmėsi miestelio tvarkymo ir puoselėjimo veiklos, buvo išrinktas „Lietuvai pagražinti draugijos“ skyriaus pirmininku. Kaip 1925 m. rašė „Klaipėdos žinios“, šios draugijos pastangomis miestelio aikštėje įrengtas gražus sodelis su jame pasodintais Lietuvos miestų medžiais, o apie svarbiausius, jų tarpe Vilniaus ąžuolą, pasodintos gražių gėlių klombos, prie kurių veda žvyru išpilti takeliai.

Darbėnų pradinės mokyklos mokiniai, įsiamžinę po ąžuoliuko pasodinimo priešais Darbėnų dvaro alėją. Antras iš kairės Marijonas Daujotas, trečias – Mykolas Rauchas.

M. Daujoto nuotr. iš jo archyvo.

Šis sodelis yra vienas gražiausių visoje Kretingos apskrityje ir žavi praeivių akį. Bet vienas svarbiausių šios draugijos sumanymų buvo 4 ha ploto žemės sklypo miestelio parkui įsteigti leidimo iš Miškų departamento gavimas, prie kurio M. Daujotas ypač svariai prisidėjo. Medžiais apaugęs 4 ha gojus tarp malūno tvenkinio ir geležinkelio buvo numatytas parkui, o išpylus žvyruotus takelius, pastačius vasaros amfiteatrą – ir įvairioms pramogoms, sportui, saviveiklininkų koncertams ir vaidinimams.

Draugijos veikla iš pagrindų pakeitė miestelio veidą: buvo išpilti ir medžiais apsodinti šaligatviai, numatyta daugybę darbų, tarp jų – ir įrengti miestelio kanalizaciją. Tas pats laikraštis rašė ir apie 1925 m. gegužės mėn. Darbėnuose pasodintą „Aušros medį“, kurį pasodinti rūpinosi ne tik draugija, bet ir šauliai. M. Daujotas į medžių sodinimo akcijas stengėsi įtraukti ir vaikus, kuriems taip buvo ugdoma meilė gamtai, o medžius sodinusieji jų nelaužydavo bei sudrausmindavo tai norinčius daryti. Kaip rodo M. Daujoto fotoarchyve išlikusios nuotraukos, medžių sodinimas Darbėnuose moksleiviams buvo tikra šventė, kai vaikams už jų pastangas buvo atsidėkojama Kretingos dvaro saldainių dirbtuvėje pagamintais saldainiais, kuriais pasirūpindavo pats grafas Aleksandras Tiškevičius ir jo aplinka.

Darbėnų pradinės mokyklos direktorius Mykolas Rauchas sako kalbą po Vytauto ąžuoliuko pasodinimo parke 1930 m. gegužės 5 d.

M. Daujoto nuotr. iš jo archyvo

Medžių sodinimo šventėse aktyviai dalyvavo miestelio pradinės mokyklos mokiniai, vadovaujami aktyvaus darbėniškio, šios mokyklos vadovo Mykolo Raucho (1906–1966). 1930 m. gegužės 5 d., Lietuvai minint Vytauto Didžiojo metus, jie Darbėnų parke pasodino Vytauto medį.

Sodinant medžius didesniuose plotuose Darbėnų apylinkėse aktyviai dalyvaudavo darbėniškės moterys, vadovaujant vietos girininkui. Taip mišku buvo apsodinta ir Erškėtyno koplyčios aplinka, o išlikusiose nuotraukose įamžinti ir jo sodintojai. Kai kurie iš tarpukariu Darbėnuose pasodintų medžių išlikę iki šių dienų ir jų vietą galima nustatyti iš M. Daujoto šeimos archyvo nuotraukų. Tokią pat veiklą M. Daujotas vykdė ir Kretingoje, į ją persikėlęs gyventi ir dirbti 1932 m. Prie miesto parko pastatęs naująją miškų urėdiją su ūkiniais pastatais, įsteigęs 30 ha medelyną, jis su žmona tapo aktyviais kretingiškiais, įtraukiant jaunimą į visuomeninę veiklą, ugdant jų pilietiškumą ir meilę savo kraštui. Prie tokios veiklos reikėtų priskirti ir pedagoginį darbą Kretingos pranciškonų gimnazijoje, kur M. Daujotas dirbo laisvai samdomu mokytoju ir kartu su gimnazijos vadovybe bei mokiniais dalyvaudavo medžių sodinimo talkose.

Trumpai prisiminta 1918 m. atkurtos Lietuvos valstybės žmonių visuomeninė veikla tarpukaryje, puošiant ją medžiais, galėtų tapti pavyzdžiu ir dabarties pedagogams, miškininkams bei visuomenei, siekiantiems ugdyti jaunosios kartos pilietiškumą ir meilę gimtajam kraštui.

Romualdas BENIUŠIS


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas