Auksūdys. Kaimas, kuriame aukas dievams aukojo

Auksūdžio kaimo 1915 m. situacijos planas. Ištrauka iš 1939 m. išleisto Telšių apylinkių žemėlapio

Auksūdžio vardą Lietuvoje turi du kaimai – abu Žemaitijoje: vienas šalia Darbėnų, o kitas – netoli Laižuvos miestelio. Pasak kalbininko Aleksandro Vanago, vietovardžio šaknis „auk-“ kilusi nuo žodžio „auka, aukoti“, o dėmuo „sūd-“ sietinas su lietuvių kalbos žodžiu „sūduva“ (klampynė, akis, garmalas). Panašiai toponimo kilmę aiškina ir prie Darbėnų esančio Auksūdžio senoliai, pasak kurių kaimas taip vadinamas todėl, kad senovėje čia žmonės aukodavo aukas dievams.

Kaimo istorijos ištakos siekia bronzos amžių ar net neolitą, kuriuos mena Kosto Grabio rasti akmeninis kirvelis ir kaplio dalis. Pirmiausia žmonės kūrėsi prie Kulšės upelio, o mirusius gentainius I–XIII a. laidojo viena šalia kitos esančiose kalvose – Leišio kalnelyje ir Pilaitės (kitaip – Pilalės) kalne. Karingiems vikingams ėmus puldinėti šio regiono autochtonus kuršius, dalis bendruomenės pasitraukė prie Darbos, kur įsirengė akmenų pylimu apjuostą gynybinį įtvirtinimą, šiandien vadinamą Kūlių pilale (Akmenų pilaite), o šalia jo – alkvietę. Kūlių pilalės akmenines sienas laikė į žemę sukasti stulpai, o įvažiavimui į tvirtovę ir jos vartams apsaugoti išorėje lygiagrečiai aptvarui buvusi pastatyta dar viena akmeninė puslankiu einanti siena.

Panašu, kad per kryžiaus žygius kryžiuočiams XIII a. antroje pusėje išžudžius ar į kitas žemes iškeldinus užkariautus kuršius, Auksūdyje liko nedidelė jų bendruomenė, kurią XV–XVI a. asimiliavo į kuršių žemes besikeliantys žemdirbiai žemaičiai. Apie tai liudija prie Darbos veikusios ankstyviausios krikščioniškos XVI–XVII a. kaimo kapinės, kuriose rasta ir kuršių tradicijas išlaikiusių įkapių. Uždurpėjusioje Darboje rasti artefaktai mena, kad XIV–XV a. auksūdiškiai mokėjo ant ąžuolinių rąstų polių pasistatyti tiltą, darbui ir kelionėms naudojo medines roges ir vežimus.

Nuo XV a. Auksūdys buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio valda, kurią administravo Palangos, vėliau – Darbėnų, dvaro valdytojas. Galutinai kaimas susiformavo po Valakų reformos. Vykdant ją abipus Darbos upės Auksūdžiui buvo pamatuotas apie 14,2 kv. km dydžio stačiakampio plano žemės plotas, tarp Kulšės ir Laukupio besitęsiantis nuo Darbėnų iki Nausėdų. Jo centre, į šiaurę nuo Narštupio, buvo pamatuota gatvinė gyvenvietė, į kurią perkelti visi valstiečiai, kūręsi tarp Darbos ir kelio į Nausėdus pasistatytose sodybose.

Rukulio akmuo. Fot. Bronius Žekonis, Bronislava Adelaida Abaravičiūtė, 1936 m. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Abipus gyvenvietės buvo pamatuota dirbama žemė: rytuose už Darbos plytėjo Sėdžiaus, vakaruose – Naginalių, o paribyje su Pelėkiais – Apdėmių laukas. Į pietvakarius nuo gyvenvietės driekėsi Dubiosios Skrynios laukas, o į šiaurę, kelio į Nausėdus kairėje pusėje, – Mimiškių daržai.

Šiaurinę žemių dalį apėmė akmeningos, medžiais apaugusios ganyklos ir pievos. Šiaurės vakarinėje dalyje plytėjo Plikių ganyklos, kuriose XVII a.–XVIII a. pirmoje pusėje susiformavo Maloniškių ir Jurgutiškių apyrubės: apibrėžtas ribas turintys dirbamos žemės plotai su vienkieminėmis sodybomis arba be jų. Šiaurės rytinę dalį apėmė Pilalės Skrynia vadintos akmeningos ir medžiais apaugusios pievos, kurios pietų pusėje jungėsi su Rėžių Skrynios pievomis. Į šias pievas įsiterpė pelkėta ir šaltiniuota pieva, vadinama Dainiškėmis, kuria tekėjo Dubupis. Tarp Pilalės Skrynios ir Maloniškių apyrubės abipus Darbos plytėjo Lankos galo ir Valužiškių pievos.

Pietinę kaimo dalį, besiribojančią su Darbėnų žeme, apėmė akmeningos ganyklos. Į pietryčius nuo gyvenvietės buvo Dubioji ganykla, o vakarinėje masyvo dalyje – didžiausia ganykla, vadinama Gudiškėmis. Šioje ganykloje atsirado vienkieminės Kudiškių ir Gegužavo apyrubės bei neapgyvendinta Ilginių apyrubė. Pačiame kaimo žemių pietrytiniame kampe ošė Varniškių miškas.

Visi ariami laukai, daržai ir dauguma pievų, išskyrus Valužiškes, buvo padalinta į rėžius ir išnuomota valstiečiams, mokėjusiems žemės rentos mokestį Palangos seniūnijos administracijai.

Kaimas gerokai nukentėjo per XVII a. vidurio ir 1709–1710 m. marus. Tais laikais mirusieji laidoti net trejose kapinėse: Darbos kairiajame krante priešais gyvenvietę, Apdėmių lauko pakraštyje prie Kulšės ir Lankos galo pievoje. Pirmąkart Auksūdžio kaimas paminėtas 1756 m. Palangos dvaro inventoriuje. Tuo metu jame tegyveno 14 žemės nuomininkų. Per kitus 24 metus gyventojų skaičius šoktelėjo daugiau kaip dvigubai. Todėl 1780 m. jame šeimininkavo net 31 valstiečiai – Juozapas Buntinas, Silvestras Galdikas, Gabrielius Gineikis, Juozapas Joskaudas, Petras Jurevičius, Jokūbas Kalnius, Dovydas Kavarza, Martynas Kiesus, Jonas Klanevičius, Jokubas Kuršis, Jonas ir Juozapas Lazdauskai, Juozapas Macevičius, Rokas Marcinkevičius, Jonas Mažeiva, Kazimieras Misevičius, Juozapas ir Jurgis Mockevičiai, Kazimieras Nelinka, Antanas Perkumas, Kazimieras ir Pranciškus Petruliai, Motiejus Pocius, Stanislovas Rimkus, Petras ir Stanislovas Simučiai, Dovydas ir Stanislovas Skripkauskai, Petras Tautavičius, Endrejus Tumelis ir Baltramiejus Vinckus su šeimomis. 23 šeimos gyveno Auksūdžio kaime, o kiti – apyrubėse: dvi Maloniškiuose, po vieną – Gegužave, Jurgutiškiuose ir Kudiškiuose, o dar trys – į pietus nuo Narštupio upelio ganyklų žemėje įsikūrusioje Auksūdžio apyrubėje.

Kryžius karavykas kaimo kryžkelėje. Fot. Bronius Žekonis, Bronislava Adelaida Abaravičiūtė, 1936 m. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus

Seimui 1775 m. Palangos seniūniją perleidus Vilniaus vyskupui Ignotui Jokūbui Masalskiui ir šiam 1782 m. oficialiai tapus jos savininku, visi šios valdos valstiečiai virto baudžiauninkais.

Žemdirbių dvasiniais reikalais iš pradžių rūpinosi Palangos, o nuo 1740 m. – Darbėnų katalikų bažnyčios parapijos dvasininkai. Sudarant 1845 m. parapijiečių sąrašą, Auksūdyje buvo surašyta 316 katalikų: 141 vyras ir 175 moterys. Tai buvo Ignoto Bagužo, Jurgio Blyžos, Andriaus Čepanausko, Juozapo Galdeikio, Juozapo ir Motiejaus Galdikų, Antano Gricevičiaus, Antano Grigalausko, Jokūbo Jankausko, Antano ir Prano Jurgučių, Antano ir Petro Kalnių, Juozapo Kupės, Mykolo Kupšio, Antano, Felikso ir Juozapo Martinkų, Juozapo Mazalo, Simono Petrausko, Juozapo ir Tado Pocių, Domininko Preibio, Antano ir Vincento Raišių, Juozapo Ralūgos, Prano Rukio, Prano Serapino, Kazimiero Tamašausko, Mykolo Usino ir Jono Zoberniaus šeimynos. 1846 m. nurodoma, kad Auksūdyje yra 36 dūmai, t. y. prievolininkų sodybos. XIX a. pirmoje pusėje Rusijos valdžia vakarine kaimo dalimi nutiesė naują strategiškai svarbų kelią, vedusį nuo Skuodo pro Darbėnus valstybinės sienos link su Vokietija ties Kretinga. Jo statyboje dalyvavę valstiečiai savo rankomis nutiestą kelią pavadino Kasiniu. XIX a. nebeliko Kudiškių ir Jurgutiškių, tačiau atsirado Ežkepių, Panariškių ir Smaldegių apyrubės, vėliau pradėtos vadinti užusieniais. Naujakurių sodybos kilo į vakarus ir pietvakarius nuo senojo gatvinio kaimo.

Baudžiavos panaikinimo reformos metu buvo įkurta Darbėnų valsčiaus Auksūdžio arba Nausėdų seniūnijai priklausanti Auksūdžio bendruomenė, kurią sudarė Auksūdžio kaimas, Auksūdžio, Gegužavo Panariškių ir Smaldegių užusieniai. O kaimui anksčiau priklausę Ežkepių ir Maloniškių užusieniai buvo priskirti Nausėdų bendruomenei. Iš baudžiavos paleistiems žemdirbiams buvo leista išsipirkti iki tol dirbtą dvaro žemę. Ta teise pasinaudojo 158 Auksūdžio bendruomenės valstiečiai, 1870 m. Darbėnų dvarininkui grafui Juozapui Tiškevičiui mokėję išperkamuosius žemės mokesčius už 801 žemės sklypą. Žemės išsipirkimo procesas truko ilgą laiką, todėl 1881 m. Auksūdyje visateisiu žemės savininku buvo tik Antanas Lazdauskas. Jis kaime 1877 m. išsipirko 3 dešimtines žemės, kurią nuomojo, o pats gyveno kitur. Per šią reformą nuo kaimo buvo atskirtas ir dvarui paliktas Varniškių miškas, vėliau tapęs valstybiniu. XIX a. antroje pusėje kaimas ūgtelėjo: 1868–1915 m. jame buvo 31 ūkis. 1902 m. Auksūdyje gyveno 427 valstiečiai, o kaimo bendruomenei priklausančiuose užusieniuose – dar 18 žmonių. Apie 1915 m. Gegužavas ir Ilginiai atsiskyrė nuo Auksūdžio ir tapo savarankiškais kaimais.

Lietuvos žemės reformos metu išskirstyta centrinė kaimo dalis. Než. fotografas. 1939 m. Kretingos muziejus

Kaimo valstiečių Salomėjos Daukšaitės ir Antano Kalnių šeimoje 1907 m. sausio 10 (23) d. gimė sūnus Alfonsas, kuris suaugęs bandė tapti kunigu, tačiau vėliau Vytauto Didžiojo universitete baigęs lituanistikos ir pedagogikos studijas tapo žinomu lietuvių kalbininku, tekstologu ir pedagogu.

Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečių karinė okupacinė valdžia per kaimą 1915 m. nutiesė geležinkelį Bajorai–Priekulė (Latvija), o greta esančiame seniūnijos administraciniame centre – Nausėdų kaime įrengė stotelę.

Vykstant kovoms dėl Lietuvos nepriklausomybės, 1919 m. gruodžio 12 d. Auksūdyje pasirodė Klaipėdos krašto link traukiantys bermontininkai, kurie ėmėsi rekvizuoti grūdus, pašarą, maisto produktus. Bandydami juos atgrasinti, valstiečiai Juozas Vaičekauskas, Jonas Ročkus ir Stanislovas Vainora karius apšaudė. Pasikvietę pastiprinimą, bermontininkai bandė pagauti šaulius, bet šie pasislėpė. Tada kariškiai nutarė auksūdiškius už pasipriešinimą griežtai nubausti – sudeginti kaimą. Vis dėlto kaimiečių skubiai išsikviestam į pagalbą Darbėnų klebonui Kazimierui Nekrošiui pavyko įtikinti kareivius atsisakyti savo užmačių. Šie neskubėjo palikti kaimo, o atpažinę juos apšaudžiusį Juozą Vaičekauską, jį suėmė ir sušaudė prie geležinkelio pylimo. Našlė Ona Macevičiūtė-Vaičekauskienė su vaikais Steponu ir Ona žuvusįjį palaidojo gruodžio 14 d. Darbėnų kapinėse, o apie mirties priežastį klebonas metrikų knygoje įrašė: „Nušautas vokiečių kareivijos nutarimu be teismo už pasipriešinimą neperduoti grūdų.“

Negandoms praslinkus, 1921 m. viso kaimo vaikinų lėšomis kryžkelėje buvo pastatytas kryžius karavykas, kuriam padaryti iš Grūšlaukės pakviestas meistras Juozapas Paulauskas.

Per pirmąjį Lietuvos gyvenamųjų vietovių surašymą 1923 m. Auksūdyje buvo surašyti 58 ūkiai ir 310 gyventojų. Vykdant Lietuvos žemės reformą, 1935 m. kaimas pradėtas skirstyti į vienkieminius ūkius. Į reformos ardomą Auksūdį 1936 m. iš Kauno atvykę Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus darbuotojai fiksavo gatvinio kaimo trobesius, žmones, jų buitį, žemės ūkio ir namų ruošos darbus.

Vinco Noreikos namo gerosios trobos interjeras. Fot. Albertas Kivilis, 1961 m. Kretingos muziejus

1935 m. kaime apsilankiusi Ežkepių pradžios mokyklos mokytoja Kazė Kungienė užpildė Lietuvos žemės vardyno anketą, kurioje užfiksavo 41 tikrinį kaimo geografinių vietų ir objektų vardą. Jos duomenimis, šiaurės rytinė kaimo dalis vadinosi Laukininkais, o šiaurinė – Smaldegiais. Laukininkuose tarp Darbos, kurią auksūdiškiai vadino Darbupiu, ir kelio į Nausėdus įsiterpusios kapinės vadintos Kapaliais, o žvyringoje žemėje riogsančios apleistos ir krūmais apaugusios rūsių duobės – Doubalėmis. Be Darbupio, per kaimą tekėjo Narštupis ir Laukupis. Ariamų laukų vardai buvo Apdėmės, Apdėmių Senosios, Aptvaralės, Karčiamalės, Kūlijos, Naginalės, Pagelžkelio Skersosios, Panoriškė, Pasodžiai, Pavarniškė, Plačiosios, Plėšimai, Pusrėžis, Siaureliai, Užapluokis, Užkasiniai, Užnarštupis, ganyklų – Gudiškės ir Plikės, pievų – Apluokai, Dainiškės, Keisuotis, Margiai, Skrynios, Treinaliai. Pasakojama, kad Karčiamalėje seniau veikusi karčiama, kurioje vėliau apsigyveno žemdirbys Juozas Drabulis. O Rubežinėje stovėjusi trobelė, kurioje mėgę apsistoti per Rusijos–Vokietijos sieną (rubežių) nelegaliai prekes pergabenę kontrabandininkai.

Be jų, anketoje minimi Margalių lanka, Plėšimų daržo pieva ir ariamas laukas, Papilalio, Pasodelių, Rubežinės, Šarpiškių ganyklos ir pievos, Pilaitės kalno kalva ir Pilalės miškas. Juozo Misiaus žemėje prie pagrindinės gatvės priešais trobą kūpsojo didžiulis riedulys – Rukulio akmuo.

Tarpukariu veikė Auksūdžio pradinė mokykla, kurios vedėju iki 1930 m. dirbo mokytojas Juozas Asiukaitis. Aktyvumu pasireiškė pavasarininkų kuopelė, kuriai 1931 m. priklausė 26 nariai. Jie 1931 m. birželio pradžioje kaimo gyventojams surengė gegužinę, kurios metu suvaidino spektaklį „Bajoras Gaidys“, o lapkričio 11 d. organizavo vakarą-vaidinimą „Jurgis Šmikė“.

Pirmosios sovietų okupacijos pradžioje 1940 m. sudarant Darbėnų valsčiaus žemės fondą iš Juozo Lapinsko valstybė nusavino 2,33 ha, o iš Antano Martinkaus – 1,77 ha žemės, kurią 1941 m. išdalino mažažemiams ir bežemiams. Per vokiečių okupaciją 1944 m. Auksūdyje buvo 83 ūkiai.

Antrosios sovietų okupacijos pradžioje kai kurie kaimiečiai stojo tarnauti okupantams. Taip mažažemis Juozas Jašinskas 1946 m. kovo 15 d. tapo Darbėnų valsčiaus tarybos vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, o nuo 1946 m. liepos 1 d. iki 1950 m. gegužės mėnesio, išskyrus 1947 m. antrąją pusę, dirbo vykdomojo komiteto pirmininku. Dalis patriotiškai nusiteikusių vyrų įstojo į Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Darbėnų kuopos partizanų gretas. Iš jų kovoje dėl Lietuvos laisvės 1947 m. vasario 16 d. prie gimtojo kaimo žuvo Adomas Vaičekauskas (gim. 1914 m.).

Koplytėlė Auksūdžio (Ežkepių) kapinėse. Fot. Steponas Kaštaunas, 1966 m. Kretingos muziejus

Prasidėjus kolektyvizacijai, valstiečiai buvo priversti stoti į Liudo Giros kolūkį, kuris vėliau prijungtas prie Darbėnų kolūkio. Per masinius trėmimus į Sibirą iš kaimo 1949–1951 m. buvo ištremta 22 žmonės: Petrės Bendikienės, Juozo Petrulio, Anastasijos Raišienės, Bronislavos Vaičekauskienės šeimos, Marcelinas Šilas, Ona ir Juozas Švarai. Per pirmąjį po karo gyventojų surašymą kaime 1959 m. buvo registruota 313 žmonių. Tačiau po dvidešimties metų populiacija sumažėjo daugiau kaip per pusę ir 1979 m. buvo suskaičiuota 150 gyventojų. Per kitus dešimt metų šis skaičius krito dar per pusę, todėl 1989 m. Auksūdyje tebuvo 75 gyventojai.

Šiandien Auksūdžiui priklauso 1011,57 ha žemės, kurią sudaro daugiausia dirbami laukai, ganyklos ir pievos. Tik šiaurės rytinėje dalyje auga šiuo metu smarkiai iškirstas Pilalės miškas. Kaime yra dvi gatvės – Auksūdžio ir Skuodo, stovi 27 sodybos, 2021 m. gyveno 70 žmonių.

Kaimo praeitį mena išlikę kultūros paveldo objektai. Tai Pilalės miške kūpsantis priešistorinis mįslingas žiedinis akmenų pylimas – Kūlių pilalė, šalia jo esanti alkvietė ir akmenų krūsnimis pažymėti senovės žemdirbystės laukai. Vakariniame kaimo pakraštyje yra net 4 senovės kapinės: dviejose I–XIII a. laidoti kuršiai ir jų protėviai, o kitose XVI–XIX a. – Auksūdžio ir Pelėkių gyventojai. Dar vienos kapinės XVII–XIX a. veikė ties riba su Ežkepiais.

Seniausias, šalia kaimo buvusias kapines 1978–1982 m. sunaikino žvyro karjeras. Čia rasta XVI–XVII a. peilių, adatinių, amuletų, auskarų, žiedų, segių, karolių, sagtelių, diržų sagčių, pavienių ir į odinius maišelius-pinigines įdėtų monetų ir pan., o 2004 m. vakariniame pakraštyje ištirtas kapas, kuriame viename kaltinėmis vinimis sukaltame karste buvę palaidoti 30–40 metų vyras ir 25–35 metų moteris. Prie Narštupio guli Laumės lova vadinamas akmuo, atvilktas čia 1976 m. iš Benaičių kaimo.

Auksūdys nuo seno garsėjo smulkiosios architektūros paminklų – kryžių, koplytstulpių, stogastulpių ir koplytėlių gausa. Kaimo simboliu dar prieš karą tapo kryžius karavykas, kurį 1989 m. atstatė kryždirbystės tradicijas Auksūdyje puoselėję meistrai Albinas Gricius ir Tomas Mockus, savo darbo kryžiais papuošę kaimo pakeles, sodybas ir kapines. Baužių sodybą puošia tautodailininko Raimundo Puškoriaus sukurtas meniškas kryžius. Iš šio kaimo kilusį kultūros paveldo objektą galima pamatyti ir Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse: čia Auksūdį reprezentuoja Vinco Noreikos sodyboje 1815 m. pastatytas numalis (ubladė), kuris į muziejus iškeliavo 1968 m.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus

• Rašyti komentarą (0)