Laukinei gamtai išsaugoti atiduoda kiekvieną gautą eurą

Šlaveituose gyvenantis ir sodybą laukinės gamtos apsupty kuriantis Sigitas Kalnius sakė užrašantis visas sėkmes ir nesėkmes. „O gal kada iš to gims knyga?“ – pasvarstė jis.

„Viską darau dėl vienos vienintelės ir gyvenime man svarbiausios idėjos – visomis išgalėmis saugoti ir išsaugoti laukinę gamtą“, – kalbėjo viešąją įstaigą „Pelėdos“ prieš kelerius metus įsteigęs ir laukinės gamtos idėją sodyboje Šlaveituose puoselėjantis Sigitas Kalnius.

Sumanymų nestokojantis vyras šiomis dienomis į sodybą pasikvietė iš Darbėnų kilusį ir Klaipėdoje dirbantį virtuvės šefą Žilviną Jokūbauską, su kuriuo priėmė būrį svečių. „Noriu išjudinti įmones, jų vadovus, kad jie sudarytų sąlygas savo darbuotojams pailsėti laukinės gamtos apsuptyje, kad žmonės išmoktų vertinti tylą ir ramybę“, – sakė S. Kalnius. Šiemet yra pirmoji vasara, kai sodyboje, visiškai šalia miško, buvo suręstas svečių namelis, kuriame jau pabuvojo ne tik lietuvaičiai, bet ir svečiai ši Latvijos, Olandijos, Vokietijos, Belgijos, netgi Pietų Korėjos.

Kas čia juos traukia? S. Kalniaus pastebėjimu, visiškai natūrali laukinė gamta, kurios, pagal kai kurių svečių atsiliepimus, netgi ir per daug: sodybos šeimininkui kliuvo ir dėl nenušienautos žolės, ir todėl, kad svečių namelyje nebuvo veidrodžio ir belaidžio interneto ryšio. „Pasitaisiau: veidrodį pakabinau, internetą įvedžiau“, – kad tenka taikytis prie svečių norų, prasitarė S. Kalnius, kuris pasibuvimą jo sodybos svečių namelyje pusiau juokais pavadino „erkių terapija“.

„O ką? Visi dabar visokių tų terapijų – bičių, žirgų, dar kažkokių – pageidauja, tai aš ir sakau, kad pas mane – erkių terapija. Jų tikrai neišvengsi, bet žmonės ir neskiria vabzdžių – gi pilna taip vadinamų briedmusių, kurios prilimpa prie odos, sunkiau nukrapštysi, bet žmogui nieko blogo nedaro“, – linksmai pasakojo Sigitas, kuris bet kokiu sezonu nepaliauja meistrauti viešbučių vabzdžiams, namelių ežiams, inkilų paukščiams ir šikšnosparniams.

Vyras teigė, kad ieško meistrų, galinčių kalti inkilus: „Dalį parduočiau, dalį ir toliau tiek smulkiesiems, tiek stambiesiems paukščiams kelsiu miške. Kiekvieną gautą eurą skiriu gamtai, ir šis gamtosauginis projektas mano gyvenime yra idėja Nr. 1.“

Įkūręs „Pelėdų namus“, surentęs ne vieną vabzdžių viešbutį, iškėlęs nesuskaičiuojamą kiekį inkilų miškuose ir paupiuose, pradėjęs meistrauti pelėdų voljerus, S. Kalnius sugalvojo pastatyti svečių namą. Tam ruošėsi dvejus metus, per tiek pat laiko jį su pagalbininku arba padedant draugams ir pastatė. Jeigu reikėtų apibendrinti vienu žodžiu, tai būtų tvarus namas, mat pastatytas jis iš to, kas jau kartą buvo panaudota. „Pažiūrėkite, kiek daiktų žmonės išmeta: langus, duris, lentas, grindis, šviestuvus. Už kai kuriuos daiktus mokėjau simbolinę kainą, kitus žmonės geranoriškai atidavė. O seną gyventi nebetinkamą namą pervežiau iš Žeimių ir prikėliau antram gyvenimui“, – rodydamas senosios trobos sienojus pasakojo Sigitas, pasidžiaugęs, kad jo planas „įtilpti“ į numatytą sumą pavyko, dar šiek tiek ir sutaupė.

S. Kalnius jau kelerius metus puoselėja idėją įrengti voljerus pelėdoms. Tuo, galvoja, prisidėsiąs prie įvairių rūšių pelėdų išsaugojimo Lietuvoje. Leidimą iš Aplinkos ministerijos jau gavo, yra susiradęs bendraminčių, renčiamas takas iki voljerų, bet šie dar nefunkcionuoja. Voljeruose būtų laikomi sužeisti ar žūti pasmerkti paukščiai, čia galėtų vykti gamtos pamokos.

Svečių namas žolės stogu buvo pastatytas ir įrengtas iš to, kas jau kartą buvo panaudota, nesvarbu, tai būtų sienojai ar žmonių išmesti šviestuvai.

„Manau, kad kitais metais man pavyks voljeruose apgyvendinti 8 rūšių pelėdas. Lietuvoje yra ir daugiau tokių entuziastų, visi kartu galime padaryti svarbių darbų Lietuvos gamtai, kadangi nesame komercininkai. Komercinis požiūris tokią idėją tik sugadintų“, – S. Kalnius prisipažino, kad sumanymas saugoti ir išsaugoti laukinę gamtą reikalauja stipraus psichologinio nusiteikimo, kadangi žiemą vasarą, rudenį pavasarį sodyboje jis būna vienas, visi aplinkos tvarkymo darbai irgi yra jo vieno rūpestis. Bet štai gėlynus prie „Pelėdų namo“ terasos įrengė jo mama ir jos draugė, ir dabar, rudenėjant, jie dar tebežydi visu gražumu ir visomis įmanomomis spalvomis.

Sodybą Sigitas kuria 3,5 ha plote. Nelengva, tačiau rankų, sakė nenuleisiąs. Ką patiria, užrašo. Ką gali žinoti, gal ateityje iš to gims ir knyga. „Manau taip: jeigu savo gamtosauginės idėjos iki galo neįgyvendinsiu, tai nebus ir knygos. O dabar, kol dar esu pilnas idėjų, kol dar sekasi vieną ar kitą jų įgyvendinti, viską stengiuosi užrašyti“, – S. Kalnius parodė ir spausdinamąja mašinėle rašytą rankraštį, kuriame jis rašo: „Negali taip būti, kad žmogaus gyvenimas tilptų į kelias eilutes“, „bus iš manęs rašytojas ar tik šnekorius, parodys laikas“ ir kt. Sodybos šeimininkas prisipažino, kad nemėgsta dirbti kompiuteriu, o štai sena mašinėlė – gera pagalbininkė. „Žiemą bus laisvesni vakarai, tad teks sugrįžti prie rašymo“, – kad vasarą tam nebuvę laiko, prisipažino S. Kalnius.

Savo idėjai pristatyti jis norėtų sukurti blog’ą ir per plačiai prieinamus socialinius tinklus visuomenei papasakoti, kokia vis dėlto žavi ir nepakartojama yra Lietuvos, Žemaitijos gamta su savo miškais, paukščiais, žolėmis, vabzdžiais.

• Rašyti komentarą (0)