|
|
|
Rastos plunksnos išpranašavo draugystę su paukščiais
Baigusi užsiėmimą, per kurį su grupe gargždiškių degustavo gilių, lubinų, erškėtrožių, viksvuolių ir daug kitų senovinių augalų mišinių kavą, Kretingos muziejaus edukatorė Nida Urbonaitė į susitikimą čia pat esančioje Dvaro saldaininėje neatsitiktinai atėjo nešina keliomis sparnuočių plunksnomis. Būtent šie radiniai, aptikti bevaikštant dvaro parke ir Reiskių tyre, kur be vedlio, anot pašnekovės, galima būtų ir pasiklysti, ją paskatino ne tik domėtis, bet ir susibičiuliauti su paukščiais, padėti išgyti negaluojantiems. Pirmiausia „atėjo“ balandžiai „Skrajūnai man visada patiko, iš tolo gėrėdavausi. Kol nepažinau iš arčiau, atrodė nenuspėjami: su kate ar šunimi dar, regis, gali „susišnekėti“, o paukštis purpt – ir nuskrido. Nei pašauksi, nei paglostysi“, – juokėsi Nida. Bet atsitiko taip, kad, mirus artimam žmogui „našlaičiais“ liko koks 10 ar šiek tiek daugiau balandžių. Anot pašnekovės, niekas iš giminės tokio „palikimo“ priimti nepanoro. Nidai paukščių pagailo, parsigabeno į savo sodybą, tėvų įprašė į vištoms įrengtus narvus. „Stebėjau tuos balandžius – niekada nebūčiau pagalvojusi, kad mes, žmonės, iš jų galim kai ko pasimokyti – tvarkos, atsakomybės“, – įsitikinusi N. Urbonaitė. Sakė, įstrigęs toks vaizdelis: patelė padeda du kiaušinius, tupi ant jų, peri... Ateina tiksli kaip šveicariško laikrodžio valanda, ir patelę pakeičia patinas. „Dabar kurį laiką tupi „vyras“. O jo „moteris“ išskrenda – pasimėgaus saulės voniomis, gal ko nors skanaus palesios ir sugrįš“, – pasakojo Nida. Vieną vakarą per langą ji pamatė į sodybą ateinant nepažįstamą žmogų su būreliu vaikų – jie atnešė iš medžio iškritusį sužeistą keršulį, paprašė priglausti. Nida neatsisakė. Tiesa, žinių, kaip prižiūrėti ir maitinti šį mažiulį, neturėjo, tad per socialinius tinklus kreipėsi į kretingiškius balandininkus, kurie patarė iš įvairių grūdų ir sėklų malti miltus, maišyti košeles ir taip „nabagą“ maitinti. „Netrukus užsimezgė mudviejų tikra draugystė. Kelis kartus per dieną su šilta koše ir brinkintais žirniais bei kukurūzais aš pas jį skubėjau. Ilgainiui tas mažas pilkas kamuoliukas pasveiko, sustiprėjo, užaugo ir išskrido“, – pasakojo N. Urbonaitė. Iš viso ji yra padėjusi keturiems keršuliams – į laisvę paleido įsitikinusi, kad jiems viskas gerai.
Sužeistuosius guldo į „sanatoriją“ O praėjusią žiemą dvaro parko pusnyse Nida aptiko kovarnį. Iš pradžių pamanė, kad paukštis negyvas, bet, pamačiusi, kad vos vos kvėpuoja, parsinešė namo, sušildė, pamaitino, vaistais aptepliojo žaizdas ir apgyvendino lauko voljere. Šioje „ sanatorijoje“ kovarnis praleidęs tris mėnesius ir, įsibėgėjus pavasariui, taip pat buvo paleistas į dangaus žydrynę, kur, pašnekovės žodžiais, paukščiams ir yra vieta. „Neapsakomas jausmas, kai matai savo globotinį nutolstantį sveiką. Jei norės, jis dar sugrįš“, – neabejojo pašnekovė. Tačiau dar vienas, jaunas kovarnis, kurio koja sužeista, „sanatorijoje“ turės pabūti ilgiau. Šį juodą gražuolį N. Urbonaitė parsinešė iš parko, pastebėjusi, kad paukštis keistai šokinėja, bet nepaskrenda – galėtų būti lengvas grobis katinams. Informacijos, kuo maitinti naująjį gyventoją, moteriai teko ieškoti internete. Socialiniuose tinkluose ji susipažino su žmonėmis, kurie dalijosi panašia patirtimi. Praėjusi žiema įsimintina dar ir tuo, kad Nida priglaudė ir dvi sužeistas kuosas – vieną iš Palangos, kitą – iš Vilniaus. Kadangi palangiškės sparnas nesitaiso ir akivaizdu, kad jau nebepagis, Nida suprato, jog šis paukštis pas ją turės likti visam gyvenimui. Kad nelaimėlei būtų linksmiau, socialiniuose tinkluose paieškojo likimo draugų, taip pat nebegalinčių skristi. Ir atrado... Vilniuje. Į Kretingą kuosą su visu narveliu bei šeimininkės sudėtu lauknešėliu lesalų parvežė nasrėniškis Petras Šadreika. „Parvežti nebuvo lengva, bet Petras pasistengė paukščiui sudaryti kuo geriausias sąlygas“, – pasidžiaugė Nida.
Gyvena „viršvalandžius“ Anot N. Urbonaitės, ilgą laiką kuosa buvo gyvenusi bute, bet labai mylima ir lepinama matyt dabar jau garbaus amžiaus sulaukusios ir nebegalinčios pasirūpinti šeimininkės. Iš pradžių Nida būkštavo, kad viena kitos nepažįstančios kuosos, kol išsiaiškins hierarchiją, nesipyktų, tačiau taip neįvyko – paukščiai greit rado bendrą kalbą. „Visi šiuo metu mano globojami paukščiai, jeigu nebūtume suteikę pagalbos, jau nebegyventų“, – neabejojo pašnekovė. Žvelgdama į juos, ji teigė prisimenanti Jurgos Ivanauskaitės knygą „Viršvalandžiai“: rašytoja sunkiai sirgo, tačiau gyveno gerokai ilgiau negu prognozavo gydytojai, nuolat rašė, kiek leido jėgos. Taip gimė paskutinė jos knyga. „Lygiai taip ir laukiniai mano paukščiai gyvena viršvalandžius. Stengiuosi, kad jų dienos būtų, kiek įmanoma, įdomesnės, prasmingesnės“, – sakė N. Urbonaitė. Per dieną savo globotiniams moteris skiria mažiausiai apie pusantros valandos. Kainuoja ir finansiškai – pavyzdžiui, 1,4 kg visaverčių lesalų – 25 eurai. Kovarnis mėgsta nugaišusią žuvį. „Duodu kokią mažytę strimėlę – kad matytumėt! Pasigrožėdamas pirmiau akis iškabina, po to papilvę prakerta, iš lėto pasigardžiuodamas snapu traukia turinį... Taip jau surėdyta gamta, nieko nepadarysi...“ – kalbėjo Nida. Anot jos, kai žuvis nusibosta, augintinį pamaloninti galima ir kiaušinių tryniais. Kad skristi negalintys Kuosilės ir Kuosiljono vardais pavadintos kuosos ir kovarnis Dragonera gyventų patogiai, judėtų, šokinėtų po voljerą, pati moteris iš šakelių per dvi savaites sukonstravo laiptelius, o artėjant žiemai ketina padaryti užuovėjas nuo stipresnio vėjo ir sniego. N. Urbonaitė turi svajonę: prašys, kad vyrai – taip ji vadina savo tėtį Stanislovą, brolį Tomą ir Vilniuje gyvenantį, bet dažnai aplankantį sūnų Vėją – pagerintų, pagražintų, paplatintų paukščių narvus. „Kai bus šilta, svajoju čia atsinešusi pasistatyti kėdę, atsisėsti, skaityti knygas, o mano paukščiai tegul linksmai straksi aplink“, – juokėsi Padvariuose gyvenanti moteris. Bet ji ir dar vieną svajonę turi – savo sodyboje taip pat organizuoti edukacijas. „Jau renku paukščių plunksneles – prisiminimui po vieną padovanočiau čia apsilankantiems vaikams, kuriems mielai papasakočiau apie savo paukščius, galbūt kam nors įdomu būtų pamatyti ir Indijos bėgikų – ančių, kurios iš daržų sugaudo visus šliužus, porelę, arba mano mamos Genovaitės prižiūrimas mažųjų veislių vištytes“, – ateities planus atskleidė N. Urbonaitė.
|
|
