Pajūrio naujienos
Help
2024 Balandis
Pi18152229
An29162330
Tr3101724
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar verta uždrausti azartinių lošimų reklamą?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Prahos čekų orkestras Sankt Peterburge.

Než. fotografas. XIX a. 8 deš.

Grafui Juozapui Tiškevičiui (1835–1891) Kretingos dvarą 1878–1883 m. pavertus šeimos rezidencija, dvaro rūmai tapo ne tik grafo valdų administraciniu centru, bet ir svarbiu reprezentaciniu objektu, kultūrinio šiaurės vakarų Žemaitijos regiono gyvenimo centru. Grafas didelį dėmesį skyrė muzikavimo tradicijoms puoselėti. Iš pradžių vasaromis dvaro parke grodavo karinis orkestras, vėliau muzikuodavo rūmų orkestras, o šiam išyrus koncertuodavo rūmų choras.

Juozapas Tiškevičius nuo vaikystės mėgo muziką. Meilę jai išugdė grafaitį muzikos pagrindų mokęs kompozitorius, grafų Tiškevičių lankomos parapinės Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios vargonininkas Stanislovas Moniuška.

Dar tarnaudamas Vilniaus generalgubernatoriaus adjutantu, karininkas Juozapas Tiškevičius iš jam pavaldaus kazokų dalinio karių subūrė karinį orkestrą, kuris pasitikdavo grafo svečius Lentvario rezidencijoje. Šeimai apie 1878 m. persikėlus į Kretingos dvarą, parvykdamas atostogų grafas parsiveždavo ir karinį orkestrą, kuris, pasak dvariškio Vladislovo Suchaneko, „grodavo susėdęs po grybo pavidalo altana parke, jaunųjų liepų alėjų sankryžoje.“

Dėl sveikatos problemų pulkininkui Juozapui Tiškevičiui 1882 m. išėjus į atsargą, karinio kazokų orkestro neliko. Tuo metu Lietuvos ir Lenkijos dvaruose buvo madinga steigti orkestrus, kuriuose grodavo kviestiniai muzikantai, dažniausiai atvykę iš koncertinių orkestrų tradicijas puoselėjančios Austrijos-Vengrijos imperijos. Iš istorijos žinome, kad Rietavo kunigaikštis Bogdanas Oginskis į savo dvarą pasikvietė iš Berouno (netoli Prahos) kilusį Austrijos-Vengrijos kariuomenės orkestro muzikantą čeką Jozefą Eduardą Mašeką. Šis tapo Rietavo dvaro orkestro mokyklos vedėju, simfoninio ir pučiamųjų instrumentų orkestro dirigentu, o po kunigaikščio mirties tarnavo Salantų dvaro valdytoju.

Muzikantų namas, pastatytas 1883 m.

Juliaus Kanarsko nuotr., 2011 m.

Artimai su kunigaikščiu Bogdanu Oginskiu bendravęs grafas Juozapas Tiškevičius 1883 m. taip pat nutarė suburti rūmų orkestrą. Jo branduoliu turėjo tapti profesionalių muzikantų įgūdžius turintys tarnautojai čekai, kuriuos grafas pakvietė su šeimomis atvykti iš Austrijos-Vengrijos imperijos.

Orkestrantams apsigyventi palivarko sodybos pakraštyje, kelio į Salantus dešinėje pusėje, priešais rūmus tyvuliuojančio tvenkinio šiaurinėje pakrantėje grafo samdyti darbininkai 1883 m. gegužės–spalio mėn. pastatė sodybą, kurią sudarė tinkuoto mūro namas ir medinės arklidės. Muzikantų namo pamatams akmenis darbininkai rinko šalia dvaro sodybos besidriekiančiuose palivarko laukuose, pastato sienų statybai plytas degė dvaro plytinėje, kalkes ruošė dvaro kalkių degykloje, o medieną perdengimo ir stogo konstrukcijoms kirto Dvaro girioje, plytėjusioje abipus kelio į Kūlupėnus. Langus namui padarė kretingiškis stalius Eitavičius.

Pastatas buvo dviejų galų, vieno aukšto, su erdvia palėpe ir rūsiu, skirtu maisto produktams ir kt. laikyti. Abiejuose galuose buvo išmūryta po koklinę krosnį. Jų metalines detales – dureles ir kita, skardą ir vinis priekrosniams įrengti dvaras birželio mėnesį įsigijo kretingiškio verslininko Izraelio V. Gliukmano krautuvėje, veikusioje prie Turgaus (dab. Rotušės) aikštės. Toje pačioje krautuvėje namo stogo latakams ir lietvamzdžiams pagaminti buvo nupirkti 6 lakštai cinkuotos skardos ir kitų detalių, namo grindims prikalti ir dekoruoti – 1 pūdas keturių colių vinių, o kambarių sienoms nudažyti – 4 pūdai kreidos ir 5 pūdai klijų.

Altanos kalva, supilta 1883 m. tarp tvenkinio ir muzikantų namo.

Juliaus Kanarsko nuotr., 2022 m.

Į rytus nuo namo, prie keliuko, vedančio dvaro plytinės link, iškilo nedidelės medinės arklidės, skirtos muzikantų žirgams laikyti. Jose buvo patalpa ir muzikantų brikai – kelionėms skirtam išeiginiam vežimui laikyti. Muzikantų brikos ašiai pagaminti ir ratams apkaustyti 1883 m. gegužės 27 d. dvaras pas krautuvininką Izraelį V. Gliukmaną nupirko 9 pūdus ir 28 svarus geležies.

Tarp tvenkinio ir muzikantų namo tais pačiais 1883 m. aukštumos kampe buvo supilta kalvelė, kurios viršūnėje pastatyta medinė altana. Nuo jos atsiverdavo senojo tvenkinio ir jo pakrančių panorama su aukštumos šlaite įrengta krioklio uola bei virš jos stūksančiu dvipusiu akmeniniu suolu, kurį kretingiškiai vėliau ėmė vadinti Sostu arba Meilės akmeniu. Akmenimis grįsti takai jungė altaną su muzikantų namu ir papėdėje esančiu tvenkiniu.

Grafaitė Elena Klotilda Tiškevičiūtė-Ostrovska savo prisiminimuose rašo, kad į Kretingą jos tėvo kvietimu atvyko kelios čekų šeimos. Tarp jų buvo Pranciškus Suchanekas (1850–1922), gimęs ir augęs Vamberko (Čekija) miestiečių Jano ir Emilijos Suchanekų šeimoje. Iš tėvo paveldėjęs staliaus amato paslaptis, jis taip pat išmoko groti fleita ir smuiku. Todėl, be staliaus darbų, vertėsi dar ir muzikavimu, su kitais muzikantais koncertuodavo Prahoje ir kituose Austrijos-Vengrijos miestuose, kur juos pastebėjo į Austrijos kurortus pailsėti ir pasigydyti atvykdavęs grafas Juozapas Tiškevičius.

Kretingos rūmų orkestro fleitininkas Pranciškus Suchanekas, kilęs iš Vamberko.

Fot. A. Bavarskis. Čekija, XIX a. II p.

Čekai muzikantai tapo orkestro branduoliu. Orkestrantų gretas turėjo papildyti ir vietiniai – Žemaitijos ir Lietuvos muzikantai. Todėl, pasak grafo dukters Elenos Klotildos, priimdamas į darbą tarnautojus vyrus Juozapas Tiškevičius reikalavo, kad šie mokėtų groti kuriuo nors muzikos instrumentu. Apie buvusią atranką liudija ir dvaro kasos dokumentai. Pavyzdžiui, 1883 m. gruodžio 9 d. atrankoje dalyvavo vargonininkas, instrumentų meistras, būsimo kompozitoriaus Balio Dvariono tėvas Domininkas Dvarionas, taip pat Antanas Dvarionas, Tadas Dobrovolskis, Juozapas Virkšus ir Augustinas Ruika. Pirmuosius keturis pretendentus grafas Juozapas Tiškevičius pripažino „niekam tikusiais“ ir paliepė dvaro kasininkui Mikalojui Tiškevičiui sumokėti jiems po 1 rublio dydžio kompensaciją. Tokio pat dydžio užmokestis už pastangas tapti orkestrantu tą pačią gruodžio 9 d. atskiru kasos dokumentu buvo išmokėtas ir Augustinui Ruikai, tik, deja, išmokos lapelyje nenurodyta, ar muzikantas buvo priimtas į orkestrą, ar taip pat pripažintas netinkamu.

Orkestrantai priklausė tarnautojų kategorijai, todėl jiems dvaro administracija iš samdinių skyrė patarnautoją. Dvaro kasos išlaidų dokumentai liudija, kad 1883 m. gruodžio 29–31 d. muzikantų patarnautoju dirbo Pranciškus Vilamis, kuriam už tas tris darbo dienas kasoje buvo sumokėtas 1,2 sidabrinio rublio dydžio užmokestis.

Muzikologė Laima Kiauleikytė savo monografijoje „XVIII a. II pusės–XIX a. muzikinė Lietuvos dvarų kultūra: stiliaus epochų sankirtose“, išleistoje 2008 m. ir apdovanotoje Vytauto Landsbergio premija bei Lietuvos kompozitorių sąjungos diplomu, nurodo, kad Kretingos rūmų orkestrui vadovauti grafas iš Vilniaus pakvietė koncertuojantį smuikininką Mikalojų Vaičekovskį.

Detalesnių žinių, kokie instrumentai sudarė orkestrą, neturime. Manoma, kad tai buvo koncertinis pučiamųjų instrumentų orkestras, kurį sudarė apie 10 muzikantų, grojusių pučiamaisiais ir mušamaisiais muzikos instrumentais. Žinome tik, kad stalius Pranciškus Suchanekas šiame orkestre grojo fleita, o orkestro vadovas Mikalojus Vaičekovskis – smuiku.

Ilgametis Kretingos muziejininkas, istorikas Juozapas Mickevičius savo straipsnyje „Muzikinis kultūrinis gyvenimas Kretingoje iki XX amžiaus vidurio“, publikuotame 1994 m. žurnale „Žemaičių žemė“ (Nr. 1, p. 20), nurodo, kad rūmų orkestre taip pat grojo ir iš Budapešto (Vengrija) kilęs dvaro daržininkas Liudvikas Haidukas (1856–1914), į Kretingą atvykęs iš Vienos. Tačiau kitų šaltinių, patvirtinančių Liudviką Haiduką buvus orkestrantu, neturime. Išlikę Kretingos dvaro kasos dokumentai leidžia manyti, kad karališkojo sodininko-planuotojo amato paslapčių Habsburgų dinastijos Šiobruno rezidencijoje šalia Vienos išmokęs Liudvikas Haidukas į Kretingą atvyko gerokai anksčiau negu buvo įkurtas rūmų orkestras.

Rūmų orkestranto Pranciškaus Suchaneko fleitos, saugomos Kretingos muziejuje. XIX a. vid.

Dvariškiai ir grafaitė Elena Klotilda Tiškevičiūtė prisimena, kad orkestras koncertuodavo Kretingos dvaro rūmuose ir Vasaros sodo rotondoje, stovėjusioje prancūziškosios parko dalies centre, liepų alėjų sankirtoje. Į rūmuose rengiamus pokylius ir kitus kultūrinius renginius atvykstančius grafų svečius orkestrantai pasitikdavo rūmų verandoje ir ant jos laiptų. Per pokylius orkestras grodavo Baltojoje salėje, o koncertus rengdavo su Žiemos sodu besiribojančioje Rausvojoje salėje, kuri dėl to buvo pradėta vadinti Muzikos arba Muzikantų sale. Ją grafo samdyti meistrai baigė įrengti 1883 m. gruodžio viduryje, paklodami lentų grindis, kurioms prikalti ir dekoruoti buvo nupirkta 1 pūdas šešių colių ir 10 svarų trijų colių vinių.

Rūmų orkestro koncertų klausytis susirinkdavo Tiškevičių šeimyna, grafų svečiai, dvaro tarnautojai ir tarnai, valdžios įstaigų Kretingoje ir Palangoje valdininkai, valdinių mokyklų mokytojai, vasarotojai iš Palangos ir Juodkrantės.

Manoma, kad vasarą rūmų orkestras grodavo ir angliškoje parko dalyje, tarp muzikantų namo ir tvenkinio supiltos kalvos viršūnėje stūksojusioje altanoje. Iš jos nuostabios muzikos garsai plačiai pasklisdavo virš tvenkinio ir jo pakrantėmis, pasiekdavo kitapus tvenkinio stovinčius grafų rūmus ir prancūziškąją parko dalį.

Lenkų literatūroje rašoma, kad rūmų orkestras taip pat koncertavo Palangos kurorte, pakviestas vykdavo į artimiausius Kuršo gubernijos ir Rytų Prūsijos miestus bei miestelius.

Grafaitė Elena Klotilda Tiškevičiūtė savo prisiminimuose rašo, kad rūmų orkestrą Kretingos dvare jos tėvui nepavyko ilgesniam laikui išsaugoti. Pasiilgę gimtinės ar pervilioti kitų didikų orkestrantai po poros metų išsiskirstė. Kretingoje liko gyventi tik fleitininkas Pranciškus Suchanekas su šeima, toliau dirbęs staliumi, muzikavęs tik savo malonumui ir artimųjų šventėse. Staliaus amato paslaptis, taip pat meilę muzikai jis perdavė ir savo sūnui Vladislovui Suchanekui, šeimos ir dvariškių susiėjimuose grojusiam tėvo gimtinėje nusipirkta Otomaro Lederhoferio dirbtuvėse Prahoje pagaminta armonika. Ši armonika ir abi Pranciškaus Suchaneko fleitos šiuo metu eksponuojamos Kretingos muziejaus ekspozicijoje, veikiančioje Ūkvedžio name.

Karlo Bechšteino pianinų fabriko Berlyne sąskaita grafienei Sofijai Tiškevičienei už pagamintą pianiną. 1883 m. rugsėjo 26 d.

Orkestrui iširus, grafas Juozapas Tiškevičius samdydavo gastroliuojančius muzikantus ar jų orkestrus. Kretingoje jie muzikuodavo rotondoje ir Rausvojoje (Muzikos) salėje šalia Žiemos sodo. Pas grafus svečiavęsis Kauno gubernijos sekretorius Konstantinas Gukovskis 1890 m. rusų kalba išleistoje knygelėje „Telšių apskritis“ rašė, kad Žiemos sodas „ilgam sužavi nieko panašaus nemačiusį lankytoją, nukelia jį į pasakišką stebuklų šalį [...] Žiemą lauke viesulas siaučia ir šalčiai traška, o Žiemos sode vakare įsižiebia elektros lemputės, pradeda šniokšti krioklys, čiulbėti kanarėlės, upokšniuose pliuškentis žuvelės, iš galerijos pasklinda melodingi muzikos garsai […] Tada lankytojas pasijunta esąs stebuklų pasaulyje.“

Grafai Juozapas ir Sofija Tiškevičiai daug dėmesio skyrė vaikų, ypač dukrų, muzikiniam lavinimui. Dukras, skirtingai negu į Sankt Peterburgo vidurines karo mokyklas išsiųstus sūnus, Kretingos rūmuose auklėjo ir ugdė Lenkijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Vokietijoje samdytos mokytojos. Muzikos mokytoja tradiciškai būdavo vokietė, kuri tuo pačiu mergaites mokė ir vokiečių kalbos. Iš jų didžiausią įspūdį grafaitėms paliko apie 1885 m. mokytojauti pradėjusi talentinga Berlyno konservatorijos absolventė Zelma Reti.

Muzikos mokytojos kambaryje, įrengtame dvaro rūmų pagrindinio korpuso antrajame aukšte, stovėjo pianinas, kuriuo ji grodavo dėstydama muzikos kursą ir mokydama mergaites skambinti šiuo muzikos instrumentu. Šį pianiną grafai Tiškevičiai už 1 tūkst. 530 markių įsigijo 1883 m. rugsėjo 26 d. Berlyne, Karlo Bechšteino pianinų dirbtuvėse, o į Kretingą parsivežė iš Klaipėdoje įsikūrusio tarpininko Oto Grosmano. Viena pirmųjų šiuo instrumentu nuo gruodžio 19–20 d. per šv. Kalėdų švenčių laikotarpį rūmuose 13 dienų koncertavo pianistė Johana Fiurstenberg, kuriai už tai buvo sumokėtas 26 vokiškų markių atlyginimas.

Vasaros sodo (parko) rotonda, kurioje vykdavo karinio ir rūmų orkestrų bei samdomų muzikantų koncertai.

Rekonstrukcija, 2021 m.

Rūmų orkestrui iširus, grafas įpareigojo mergaičių muzikos mokytoją Zelmą Reti suburti rūmų chorą. Jo nariais tapo dvaro tarnautojos, gražų balsą turėjęs gydytojas Ortmanas, griežęs smuiku ir violončele, taip pat solistė mecosopranas, algebros, matematikos ir anglų kalbos mokytoja Margarita Sent-Kler. Pati Zelma Reti nepasižymėjo geru balsu, tačiau turėjo unikalią klausą, puikiai grojo klavišiniais instrumentais ir muzikaliai švilpavo.

Koncertai vyko dukart per savaitę Žiemos sode ir turėjo didelį pasisekimą. Skelbimus ir programėles spausdino Klaipėdoje, platino Kretingoje, aplinkiniuose miesteliuose ir palivarkuose. Grafai, jų svečiai ir dvariškiai koncertą stebėdavo sėdėdami oranžerijos balkonuose, o miestiečiai ir aplinkinių dvarų bajorija įsikurdavo Žiemos sodo apačioje.

Po grafo Juozo Tiškevičiaus mirties neliko ir rūmų choro. Našlė Sofija Tiškevičienė, o nuo 1893 m. ir dvarą oficialiai paveldėjęs vyriausiasis sūnus Aleksandras Tiškevičius nebelaikė nei orkestro, nei choro. Rūmuose rengiamiems vakarėliams ir pokyliams, taip pat dvare surengtoms seserų Elenos Klotildos ir Sofijos vestuvėms jaunasis grafas Aleksandras Tiškevičius pasikviesdavo muzikantus iš Kretingos, Liepojos ar kitų miestų.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas