Pajūrio naujienos
Help
2024 Vasaris
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe291623
Še3101724
Se4111825
Apklausa

Ar pasigendate spartesnės daugiabučių gyvenamųjų namų renovacijos Kretingos rajone?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Kinologas Simas Endriekus neseniai savo namų duris atvėrė australų aviganiui, kurį pavadino Kono. „Manau, kad kiekvienas dresuotojas privalo turėti šunį, nes tai gali padėti ir mano darbe“, – kalbėjo jis.

Kretingiškis dvidešimt trejų metų Simas Endriekus pasirinko kinologo kelią. Šiandien jis veda individualias ir grupines šunų dresūros pamokas, o neseniai jis tapo ir oficialiu Lietuvos kinologų draugijos (LKD) dresuotoju mūsų mieste.

Kaip viskas prasidėjo

Šiuo metu dresuotojas užsiima grupinėmis ir individualiomis šunų dresūros pamokomis Klaipėdoje, Palangoje ir Kretingoje. Jis yra Lietuvos kinologų draugijos šunų akademijos dresuotojas.

Baigęs mokyklą Simas žinojo, kad stos į gamtos mokslus. Jam teko rinktis tarp dviejų specialybių – žuvininkystės arba kinologijos. Jį nuo pat vaikystės žavėjo gamta, o ypač akvakultūra, šunys. Dar iki pasirinkdamas tapti kinologu, jaunuolis drąsiai svajojo apie nuosavą žuvininkystės verslą, laisvalaikį leisdavo žvejodamas, tačiau atėjus laikui nuspręsti, su kuo sieti ateitį, pakrypo kita linkme.

„Pasirinkau kinologiją, kadangi ši sritis man atrodo perspektyvesnė, taip pat daug žinių apie kinologiją jau turėjau prieš studijuojant ją. Priėmęs tokį sprendimą tikrai nesigailėjau, nes šis darbas teikia pačias geriausias emocijas“, – sakė pašnekovas.

Simas šunų dresavimu domėjosi dar prieš studijas, apie darbą biure jaunuolis nė nesvarstė. Kretingiškis studijavo Lietuvos sveikatos mokslų universitete Veterinarijos akademijoje gyvūno ir žmogaus sąveiką ir įgijo kinologo specializaciją. Pabaigęs šias studijas S. Endriekus gali dirbti veterinarijos tarnyboje, su gyvūnų maisto gamyba susijusiose įmonėse, kinologu.

Vis dėlto kol kas dirbti kinologu policijoje ar Valstybinės sienos apsaugos tarnyboje jaunuolis neketina. „Darbo teisėsaugoje nepasirinkau, kadangi tai nėra vien darbas su šunimis, pirmiausia privalai tapti pareigūnu, tik po to kinologu. Tai pat dirbant teisėsaugoje daugiausia dirbi su savo šunimi ir prarandi malonumą padėti žmonėms spręsti jų problemas, iškylančias dėl augintinių“, – akcentavo jaunuolis, tikinęs, kad neatmeta galimybės ateityje kinologu dirbti ir teisėsaugos struktūroje.

Per studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete Veterinarijos akademijoje vaikinas dirbo kaip asistentas, savanoris pas kelis dresuotojus. „Darbas pas juos sustiprino mano įgyjamas žinias studijose“, – tikino S. Endriekus.

Norint tapti kinologu, Simo teigimu, studijos nėra privalomos, tačiau jos suteikia žinių ir padeda tapti kompetentingu savo srities specialistu. Štai norint tapti LKD dresuotoju, reikia dvejus metus dirbti asistentu pas vieną šios organizacijos dresuotojų, tada reikia laikyti teorinį ir praktinį dresuotojo egzaminą.

„Oficialiai LKD kinologas esu apie metus. Konkrečiai užsiimu šunų dresūra ir elgesio koregavimu. Apskritai dirbu su visomis šunų problemomis – nuo nemokėjimo pabūti ramiai namuose iki agresijos“, – darbo specifiką apibūdino Simas.

Vieniems rūpi, kitiems – ne

Dirbdamas su šunų šeimininkais Simas pastebi, kad Lietuvoje atsiranda supratimas, kad šuo nėra tik sargas ar žaislas: „Vis daugiau žmonių pradeda nuo pat vaikystės investuoti į savo augintinio ateitį bei užkirsti kelią problemoms, o ne su jomis pradėti kovoti, kai jos jau atsiranda ar įsisenėja.“

Taip pat dėl rūpinimosi gyvūnų elgesiu situacija skiriasi ir pagal miestus. Kaip teigė pašnekovas, Kaune ir Vilniuje paklausa yra daug didesnė negu pajūryje. „Daugiausia susidomėjimo sulaukiu Klaipėdoje ir Palangoje. Pastarojoje norinčiųjų dresuoti šunis padaugėja vasarą. Kretingiškiai dresūros srityje mažiausiai aktyvūs ir dažniausiai jau su įsisenėjusiomis problemomis“, – apibendrino S. Endriekus.

Nors dresuotojai sulaukia nemažai dėmesio, tačiau žinių auginant šunis vis dar trūksta. „Paleidžiami be pavadžio šunys, kurie yra nevaldomi, rodo, kad kultūros ir tarpusavio supratimo šitoje srityje dar stipriai trūksta. Savais augintiniais žmonės taip pat ne per daugiausiai domisi, nesupranta jų kūno kalbos, į tai net nesigilina. Šios kultūros trūkumą galima pamatyti ir šunų aikštelėse, kur šunys paleidžiami, o šeimininkai užsiima savo reikalais“, – kur trūksta esminių pokyčių įvardijo dresuotojas.

Rūpindamiesi savo augintiniais šeimininkai daro esminių klaidų. S. Endriekus tikino, kad žmonės jų daro kiekviename žingsnyje – nuo vedžiojimo pavadėliu iki bendravimo namuose su augintiniu: „Tačiau yra žmonių, kurie stengiasi gilintis, konsultuojasi jau prieš įsigydami šunį ar vos įsigiję. Dažniausiai pakanka vienos konsultacijos, kad pavyktų išvengti daugybės klaidų auginant naują šeimos narį.“

Šunų dresūrą kai kurie yra linkę vertinti prieštaringai. Apie gajus mitus tekę girdėti ir kretingiškiui. „Mitų yra įvairių. Esu girdėjęs, kad dresūra – žiaurus užsiėmimas. Manau, kad tai likę iš ankstesnių laikų, kai žmonės manydavo, kad šunį galima išauklėti tik „botago“ principu. Dabartiniai dresuotojai šias normas laužo ir keičia visuomenę įrodydami, kad galima šuniuką puikiai išauklėti ir „meduolio“ principu“, – šypsojosi S. Endriekus.

Dresuojant šuo mokomas ne tik naujų triukų – jo šeimininkui atskleidžiami esminiai principai, kaip išvengti tam tikrų galimų problemų namuose turint šunį. „Mėgstu juokauti, kad pirmiausia tai – šeimininkų dresavimas, nes įgytas žinias jam reikia pritaikyti auklėjant šunį namuose“, – juokavo dresuotojas.

Anot kretingiškio, dresūra padeda užkirsti kelią šuns psichologinėms problemoms, kelia pasitikėjimą ir gydo baimes.

Marija KALNIŪTĖ

„P. n." akademijos narė


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas