Pajūrio naujienos
Help
2024 Vasaris
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe291623
Še3101724
Se4111825
Apklausa

Ar pasigendate spartesnės daugiabučių gyvenamųjų namų renovacijos Kretingos rajone?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Nepasiklydusi išbandymų kelyje

  • Mūsų žmonės
  • 2023-08-18
Adelė Dirsytė

Birželio 28 d. Kauno arkikatedroje įvyko Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės beatifikacijos bylos diecezinės fazės užbaigiamasis posėdis, kuriam vadovavo Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Surinkti dokumentai buvo iškilmingai užantspauduoti ir išsiųsti į Vatikaną tolesnei beatifikacijos proceso eigai.

A. Dirsytės beatifikacijos byla Kauno arkivyskupijoje yra pirmoji, kurios dokumentai jau išsiųsti į Vatikaną ir apskritai – pirmoji tokia byla Lietuvos istorijoje, nes didžioji dalis beatifikacijos bylų Lietuvoje užvestos vyskupams, kunigams ir tik kelioms moterims, tačiau jos nebaigtos. Adelė – pasaulietė mokytoja, savo pašaukimą išgyvenusi iki pat kankinystės. Kokia ji buvo asmenybė?

Adelė gimė 1909 m. balandžio 15 d. Šėtos parapijos Pramislavos kaime, gausioje Agotos ir Antano Dirsių šeimoje, buvo šeštasis vaikas. Po kelių dienų, balandžio 21d., pakrikštyta Šėtos Švč. Trejybės bažnyčioje. Adelė mokėsi Aukštųjų Kaplių pradžios mokykloje, vėliau – Šėtos progimnazijoje ir Kėdainių gimnazijoje. Dar besimokydama Kėdainių gimnazijoje pradėjo dalyvauti ateitininkų veikloje. 1928 m. įstojo į Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universitetą, Teologijos – filosofijos fakultetą, studijavo vokiečių kalbą, dalyvavo ateitininkų „Birutės“ draugovės veikloje. Deja, pasikeitus aplinkybėms, – mirė tėvas, studijas teko nutraukti, pačiai rūpintis pragyvenimu. Nuo 1939 m. vasario 26 d. A. Dirsytė pradėjo dirbti mokytoja Kauno Vaikelio Jėzaus draugijos mergaičių amatų ruošos mokykloje, o 1940 m. birželio 4 d., gavusi universiteto baigimo diplomą, persikėlė į Vilnių ir dirbo mokytoja keliose sostinės mokyklose. A. Dirsytė bendradarbiavo su kunigu Alfonsu Lipniūnu, dalyvavo ir jam padėjo organizuoti „pogrindinę“ ateitininkų veiklą.

1946 m. kovo 6 d. buvo suimta, teisiama už „tėvynės išdavimą ir antikomunistinę veiklą“, kaip ir daugelis kitų iškilių Lietuvos veikėjų. Nuteista 10 metų lagerio ir 5 metams tremties. Ta kelionė į tremtį apvainikuoja visą Adelės tikėjimo ir gyvenimo kelionę. A. Dirsytei teko patirti kančią tolimoje Užpoliarėje, Taišete, Kolymoje.

Patekusi į Sibirą, kaip akcentavo kun. prof. Kęstutis Antanas Trimakas, A. Dirsytė pirmiausiai pati stipriai kabinosi už tikėjimo. 1953 m. vasario 16 d. jos rūpesčiu dienos šviesą išvydo Sibiro lietuvių maldaknygė „Marija, gelbėk mus“. Čia surašytos ne tik maldos. Už jų slypi pasaulėžiūra, platus ir gilus žvilgsnis. Čia akivaizdžios, pasak kun. K. A. Trimako, dvi tikrovės: dieviškoji ir žmogiškoji. Savo konkrečią žmogiškąją tikrovę Adelė stengėsi derinti su Dievo valia, dieviškąja tikrove. Į Dievą nukreipiami ne tik žodiniai prašymai. Į Jį krypsta ir laikas, iš Jo visko tikimasi. Savo tragiškąją patirtį Adelė suvokia kaip istorijos, netgi kaip žmonijos dalį. Viskas iš Dievo ir su Dievu. Tuo ir įdomi Adelės Dirsytės tremties teologija. Tremtis, kurioje patiriamas Dievo artumas, atrodo lyg pašaukimas. Šią tiesą A. Dirsytė patvirtino ne tik savo laikysena, bet ir visu savo gyvenimu. Iš jos užrašytų maldų, ieškojimų tampa aišku, kad būti tremtiniu yra Kristaus kelias. Eiti šiuo keliu – eiti į šventumą kaip tikslą. Adelė ėjo, šiandienos žmogui nurodydama pačias plačiausias ir tikriausias žmogaus galimybes.

Tremties sąlygos buvo atšiaurios. 1948–1949 m. lagerių sistemos reorganizacija Sovietų Sąjungoje politiniams kaliniams nieko gero nežadėjo: pailginta darbo diena, uždrausta galimybė turėti popieriaus, rašiklį, knygą, taip pat retinta galimybė rašyti laiškus savo artimiesiems į Lietuvą, o vietoj vardo ir pavardės pradėta naudoti numerių sistema. Tai viena priežasčių. Kita priežastis – prasidėjusi dvasinė erozija tarp pačių lietuvaičių. Didelė dalis merginų, dirbusių Europos šiaurėje, 1949 m. buvo suvežtos į vadinamuosius Taišeto lagerius, kur specialiai formuoti spec. lageriai. Matydama, kad jame nebus galima turėti nė maldaknygių, A. Dirsytė ėmė kviesti kartu kalinčias mergaites užrašyti jų atsimenamas maldas. Taip buvo parengti net keli maldų rinkinėliai: „Tebūnie Tavo valia“ (1950), „Viešpatie, prikelk mano tautą“ (1950) ir „Marija, gelbėk mus“ (1953 m. vasario 16 d.). Maldaknygės „Marija, gelbėk mus“ maldų tekstus užrašė A. Dirsytė, tačiau prie šios knygelės gimimo prisidėjo ir kitos tremtinės – Lionė Grigalavičiūtė, Valė Bernatavičiūtė, Levutė Vizbaraitė. Dirbdama sunkų fizinį darbą, trumpas atokvėpio valandėles A. Dirsytė skyrė maldoms užrašyti. Tai pagelbėjo jai pačiai išlaikyti žmogiškąjį orumą pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis.

Skaitant trumpus maldų tekstus stebina neblėstanti viltis: Lietuva tampa Tėvyne, į kurią keliaujama tiek kūnu, tiek dvasia, todėl ji glaudžiai susijusi ir net persipynusi su Dangiškąja Tėvyne. Tėvyne, kurią pasiekti galima per Marijos užtarimą. Todėl dangiškajai Motinai pavedami visi, net skriaudėjai. Viena vertus, šis faktas gali ženklinti pačios Adelės patiriamus vis didesnius lagerio administracijos persekiojimus ir žeminimus, kita vertus – tai ir visiems rodomas pasitikėjimo Dievu ženklas.

Maldaknygė buvo dedikuota Pranutei. Manoma, kad tai galėjo būti Pranutė Čebelytė, pati sukūrusi maldaknygę „Tebūnie Tavo valia“. Išėjusi iš lagerio ji kurį laiką dirbo netoli Magadano veikusiuose slaugos namuose, buvo ištekėjusi už buvusio politinio kalinio, kuris 1955 m. mirė. Po vyro mirties P. Čebelytė atvyko į Lietuvą aplankyti savųjų ir važiavo į Ukrainą vyro giminaičiams perduoti daiktų. Taip pat lankėsi pas motinos giminaičius Radviliškyje. Žinoma, kad viena motinos seserų gyveno Amerikoje. Tokia galima maldaknygės „Marija, gelbėk mus“ paplitimo pasaulyje hipotezių. 1958 m. ši knygelė atsirado JAV pas jėzuitus, ją į anglų kalbą išvertė kunigas K. A. Trimakas, o vėliau ji išversta į kelias dešimtis pasaulio kalbų. Vertimas italų kalba pasiekė net kardinolo Giovannio Batistos Montinio, būsimojo popiežiaus Pauliaus VI, rankas. Pasirodžius maldaknygei, lagerio prižiūrėtojų ir administracijos akys krypo į A. Dirsytę. Suintensyvėjo tardymai. Kartu kalėjusios moterys pasakojo, kad kurį laiką Adelė buvo kažkur išvežta. Grįžo pašlijusios sveikatos, palūžusi. Adelė taip ir negrįžo į savo tėvynę, maldose vaizduotą kaip eschatologinę tikrovę. Faktiškai jau baigiantis tremties laikui, baigėsi ir jos kančių odisėja. Tačiau – toli nuo tėvynės, Chabarovske, 1955 m. rugsėjo 26 d.

Praėjusio tūkstantmečio pabaigoje į tuometį Kauno arkivyskupą metropolitą Sigitą Tamkevičių SJ kreipėsi Adelės kančių liudytojai – tremtinių ir politinių kalinių bendrijos „Kolyma“ nariai, prašydami pradėti šios kankinės beatifikacijos bylą. Gavus atitinkamus leidimus iš Vatikano, beatifikacijos byla buvo pradėta 2000 m. rudenį – kad A. Dirsytė, ta, kuriai kiekvienas žmogus buvo svarbus ir kuri, nepaisant sunkiausių išbandymų, visada kiekvienam turėdavo riekę vilties, būtų paskelbta palaimaintąja. Juk vilties, kaip orientyro, reikia ir mūsų laikais.

Nerijus PIPIRAS

Kunigas


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas