Benedikto Henriko Tiškevičiaus sugrįžimas į Kretingą

Grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius. Fot. Vilhelmas Benkas, Paryžius. XIX a. 10 deš.

Kretingos muziejuje liepos 28 d. atidaroma Šiaulių „Aušros“ muziejaus padalinio – Fotografijos muziejaus – parengta kilnojamoji paroda „Grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus fotografijos studija“. Tai simboliškas žymaus keliautojo, kolekcionieriaus ir fotografo B. H. Tiškevičiaus sugrįžimas į Kretingą, kurioje jis paskutinįkart lankėsi prieš 130 metų.

Grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935) buvo neeilinė asmenybė. Jis garsėjo kaip nenuilstantis keliautojas, kolekcininkas, meno mecenatas, laikomas vienu meninės fotografijos pirmtakų Lietuvoje ir Baltojoje Rusioje.

Naujagimis pasaulį išvydo netoli Vilniaus, Nemėžio dvare, kuriame rezidavo jo tėvai Mykolas ir Marija Vanda, abu kilę iš grafų Tiškevičių giminės. Jis buvo pakrikštytas senelio, motinos tėvo Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus garbei, kuris po 1835 m. savo šeimos rezidenciją įkurdino Raudondvaryje šalia Kauno, o Nemėžio dvarą kraičiui paliko dukrai Marijai Vandai.

Tuo metu tiek prastuomenės, tiek ir diduomenės šeimas lankė klastinga liga – džiova. Ji neaplenkė ir grafaičio šeimos, 1854 m. nusinešusi tėvo, o 1860 m. – ir motinos gyvybes. Anksti tėvų netekusį našlaitį auginti ir auklėti ėmėsi senelis Benediktas Emanuelis, gyvenęs Paryžiuje, Verne gatvėje įsigytuose namuose, ir jo brolis, Biržų dvarininkas Jonas Tiškevičius, o 1862 m. berniuko globėju tapo dar ir Rokiškio grafas Reinoldas Tyzenhauzas.

Benediktui Henrikui atvykus į Paryžių mokytis, giminės nuogąstavo, kad jo neištiktų tėvų likimas, todėl išsiuntė konsultuotis pas gydytojus. Šiems rekomendavus pasirūpinti silpnais jaunuolio plaučiais, jaunasis grafas buvo išsiųstas į Portugalijai priklausančią Atlanto vandenyno Madeiros salą, kurioje gyveno Austrijos imperatorienės Elžbietos, kitaip vadintos Sisi, rūmuose. Praleidęs nemažai laiko prie jūros, jaunuolis ją pamėgo, susidomėjo buriavimu ir jachtomis.

Keliautojo ir fotografo Benedikto Henriko Tiškevičiaus autoportretas. XIX a. 9 deš. I p.

Būdamas keturiolikos, jis tapo didžiulių valdų Lietuvoje ir Baltojoje Rusioje, rūmų Vilniuje, Varšuvoje ir Paryžiuje paveldėtoju, kuriuos jam paliko 1866 m. miręs senelis, kolekcininkas ir mecenatas Benediktas Emanuelis Tiškevičius. Nuolatines pajamas teikiantys dvarai leido jaunajam grafui gyventi be didesnių rūpesčių, keliauti po pasaulį, kolekcionuoti meno ir kultūros vertybes.

Siekdamas plačiau pažinti pasaulį ir tuo pačiu sustiprinti savo sveikatą, septyniolikmetis jaunuolis leidosi į keliones. Nuo 1869 m. keliavo po Prancūziją ir Italiją, 1872 m. rudenį išvyko į prancūzų valdomą Alžyrą, o 1874 m. išplaukė į Ameriką. Atvykęs į Masačusetso valstijos sostinę Bostoną, jame susipažino su jūros laivų savininkų Edvardo Bankrofto ir Klaros Elžbietos Pibodi-Bankroft šeima, užmezgė su jais glaudžius santykius ir tais pačiais 1874 m. vedė jaunesniąją dukrą Elžbietą Klarą. Po metų, jaunavedžiams parvykus į Paryžių, gimė pirmagimis sūnus Benediktas Jonas Tiškevičius (1875–1948).

Benediktas Henrikas Tiškevičius su sūnumis Benediktu Jonu (stovi dešinėje), Edvardu Reinoldu (sėdi tėvui ant kelių) ir žmona Elžbieta Klara, laikančia ant rankų dukrelę Elžbietą Mariją. Paryžius, 1883 m. pr.

Susižavėjęs Amerikoje matytomis jūrinėmis jachtomis, grafas sumanė pasistatyti moderniausią jachtą ir su šeima ja leistis į kelionę aplink pasaulį. Jo užsakymu prancūzų inžinierius-laivų statytojas Žakas Ogiustas Normanas 1875–1876 m. Havre suprojektavo ir savo laivų statykloje pastatė 42,2 m ilgio ir 7,2 m pločio dviejų stiebų jūrinę jachtą, kurią Benediktas Henrikas gimtinės garbei pavadino „Żemajtej“ (t. y. „Žemaitija“). Ruošdamasis kelionei aplink pasaulį 1876 m. įstojo į Prancūzijos geografijos draugiją, o Rusijoje įgijo laivo kapitono klasifikaciją. Deja, svajonė apiplaukti pasaulį liko neįgyvendinta. Grafui su šeima pavyko nuplaukti iki britų valdomo Gibraltaro ir iki prancūzų valdomo Alžyro. Tolesnę kelionę sutrukdė 1877–1878 m. įsiplieskęs Rusijos–Turkijos karas. Jachtą, kurią sukonstravęs inžinierius Žakas Ogiustas Normanas už techninius sprendimus Paryžiaus parodoje 1878 m. buvo apdovanotas sidabro medaliu, grafas 1879 m. pardavė, o už gautus pinigus nusipirko vilą Paryžiaus priemiestyje Neji prie Senos.

Grafienė Sofija Tiškevičienė (sėdi viduryje) su artimaisiais ir svečiais Kretingos parke. Dešinėje ant suolo krašto sėdi duktė Marija Tiškevičiūtė už grafienės stovi jos sūnus, Vilniaus verslininkas ir Kairėnų dvarininkas Antanas Tiškevičius, antras iš dešinės stovi fotografo sūnus Benediktas Jonas Tiškevičius. Fot. Benediktas Henrikas Tiškevičius, 1893 m.

Savo kelionėms ir aplankytoms šalims, jų žmonėms įamžinti Benediktas Henrikas susidomėjo fotografija. 1875 m. su fotografu Bronislovu Javorskiu keliaudamas po Alžyrą jis sukūrė pirmąjį fotografijų ciklą, kurį po metų, jachta perplaukęs Atlanto vandenyną, pristatė Filadelfijoje surengtoje pramonės parodoje ir buvo apdovanotas aukso medaliu.

Po santuokos grafas planavo su šeima grįžti į senelio išpuoselėtą, vaikystės laikus menantį Raudondvarį. Šis dvaras tapo reprezentacine Benedikto Henriko šeimos valda, kuri garsėjo savo oranžerija su apelsinų, mandarinų ir citrinų medžiais, rūmuose saugoma meno kūrinių, dokumentų ir knygų kolekcija. Kolekciją sudarė apie 20 tūkst. dokumentų, 12 tūkst. laiškų, per 10 tūkst. knygų tomų, iš kurių seniausi rankraščiai ir spaudiniai datuoti XV–XVIII a. Iš meno kūrinių čia puikavosi garsių dailininkų Kanaleto (Dovanio Antonijaus Kanalo), Marčelo Bačarelio, Simono Čechavičiaus, Valentino Vankavičiaus, Jono Rustemo nutapyti paveikslai, Slucko diržų rinkinys, gobelenų kolekcija. Į Raudondvarį grafas taip pat parsivežė už 60 tūkst. frankų įsigytą lenkų tapytojo Jano Mateikos paveikslą „Steponas Batoras prie Pskovo“.

Lentvario dvarininkas Vladislovas Tiškevičius su žmona Marija Kristina. Fot. Benediktas Henrikas Tiškevičius, 1893 m.

Nepaisant planų sugrįžti į Lietuvą, šeima toliau gyveno Paryžiuje, kuriame 1880 m. gimė antrasis sūnus Edvardas Reinoldas Tiškevičius (1880–1951). Siekdamas artimuosius apsaugoti nuo vis dar grasinančios džiovos, daug laiko su šeima leisdavo prie Viduržemio jūros dar tėvo įsigytoje Mentono viloje šalia Nicos, o 1882 m. leido Madeiros saloje, kur gimė dukra Elžbieta Marija. Iš ten 1883 m. grįžo į Paryžių, tačiau pablogėjus žmonos sveikatai persikėlė į Šveicariją, kurioje Elžbieta Klara netrukus mirė. Antrąkart Benediktas nevedė, tačiau atnaujino santykius su pirmąja savo meile paryžiete Izabele Fero, su kuria susipažino dar jaunystėje ir turėjo nesantuokinę dukrą Mariją.

Likęs našliu grafas su artimaisiais vasaromis atvykdavo į Raudondvarį aplankyti dvaro koplyčioje palaidotų artimųjų – senelių ir žmonos. Be to, jis pamėgo apie 100 km į pietryčius nuo Vilniaus, dabartinės Baltosios Rusios teritorijoje netoli Ivenčiaus (Iveneco) buvusį Vialos medžioklės dvarą. Jame buvo įrengti didelis zoologijos sodas ir medžioklės paviljonai. Jiems išlaikyti reikėjo nemažų išlaidų, dėl to grafas po kiek laiko juos panaikino.

Paskutinysis Kretingos bernardinų vienuolyno gvardijonas tėvas Jeronimas Beržanskis OFM. Fot. Benediktas Henrikas Tiškevičius, 1893 m.

Po žmonos mirties Benediktas Henrikas atsidėjo fotografijai. Paryžiuje savo namuose įkūrė erdvią fotolaboratoriją su ateljė. Jis kurdavo įvairios tematikos kompozicijas, mėgdavo pats persirengti ir perrengti kitus, todėl apsirūpino didžiuliu įvairių epochų kostiumų, skrybėlių ir perukų rinkiniu. 1884 m. tapo Prancūzijos fotografijos draugijos, o nuo 1897 m. – Paryžiaus fotografijos klubo nariu. Fotolaboratoriją ir fotografavimo aikštelę įsirengė ir Vialos dvare, kur, vasaromis atvykęs keliems mėnesiams pamedžioti ir papramogauti, taip pat fotografavo savo aplinkos asmenis – giminaičius, valstiečius, tarnus ir tarnaites. Savo menines ir reportažines fotografijas iš užsienio kelionių, įvairius studijoje darytus portretus ar temines kompozicijas jis 1894 m. eksponavo Lvive įvykusioje parodoje, o 1899 m. Berlyno parodoje jo darbai susilaukė pripažinimo ir buvo apdovanoti aukso medaliu. Paskutinįkart parodose dalyvavo 1901 m. Varšuvoje ir 1902 m. Vilniuje.

XIX a. paskutiniojo dešimtmečio ir XX a. pradžios nuotraukos liudija, kad grafas su vaikais daug keliavo ne tik po Prancūziją, Italiją, Šveicariją, Austriją, bet pabuvojo ir Kinijoje, Šri Lankoje, Singapūre, Japonijoje, Palestinoje, Egipte, lankė gimines Lietuvoje, Baltoje Rusioje ir Lenkijoje.

1893 m. birželio mėnesį atvyko į Kretingą ir dalyvavo pusbrolio Aleksandro Tiškevičiaus jauniausios dukters Elenos Klotildos Marijos Tiškevičiūtės (1876–1953) vestuvėse, drauge su grafais Vladislovu ir Adomu Pliateriais, Julijumi Ostrovskiu ir kitais tapo birželio 17 d. Kretingos bernardinų vienuolyno bažnyčioje įvykusios jos santuokos su Korčevo (Lenkija) dvarininku Aleksandru Antanu Feliksu Ostrovskiu liudininku. Vestuvių pokylis įvyko Kretingos dvaro rūmuose, kuriuos ir rūmus supantį parką puošė medžių šakelių ir gėlių girliandos. Sutemus rūmų aplinką apšvietė elektros lempučių girliandos, o parke buvo šaudomi pirmieji Kretingoje fejerverkai, kurių pažiūrėti atvyko miestiečiai, aplinkinių kaimų ir miestelių gyventojai, net vasarotojai iš Palangos.

Kretingos grafo Aleksandro Tiškevičiaus portretas. Fot. Benediktas Henrikas Tiškevičius, 1893 m.

Nežinome, ar Benediktas Henrikas fotografavo šias vestuves, kadangi šį įvykį įamžinusių nuotraukų matyti neteko. Tačiau kitos nuotraukos liudija, kad šioje kelionėje po Vakarų Žemaitiją jis fotografavo ne tik Kretingoje, bet ir svečiuodamasis Plungėje ir Palangoje. Bajorų geležinkelio stotyje daryta nuotrauka leidžia manyti, kad grafas į Kretingą atvyko arba iš jos išvyko geležinkeliu per Klaipėdą, Karaliaučių ir Berlyną.

Kaip ir dera aristokratams, Benediktas Henrikas užsiėmė visuomenine kultūrine ir labdaringa veikla, buvo lenkų emigrantų Šv. Kazimiero asociacijos Paryžiuje garbės narys, Viduržemio draugijos Nicos skyriaus ir Nicos regatos komiteto narys, rėmė lenkų sporto organizacijas, prisidedančias prie jaunimo sveikatingumo stiprinimo, taip pat gimnastikos draugijos „Sokul“ kūrimąsi. Už nuopelnus Katalikų Bažnyčiai jam buvo suteiktas garbingas popiežiaus rūmų šambeliono titulas ir įteiktas Popiežiaus Pijaus IX ordino Didysis kryžius.

1903 m. Raudondvarį, Vialą ir kitas svarbias savo valdas Benediktas Henrikas užrašė ir perleido vyriausiajam sūnui Benediktui Jonui, o pats 1904 m. leidosi į kelionę po Egiptą, Izraelį, Siriją, Afriką. Grįžęs iš kelionių dėl nežinomų priežasčių nustojo domėtis fotografija ir likusį savo gyvenimą ramiai leido Prancūzijoje ir Lenkijoje. Per Pirmąjį pasaulinį karą gyveno Sen Nazero miestelyje prie Luaros upės žiočių. Po karo jau nebekeliavo. Paskutinius gyvenimo metus praleido Mentono viloje prie Viduržiemio jūros, kur mirė 1935 m. gegužės 13 d. Palaidotas šalia motinos Simjė kapinėse prie Nicos.

Fotografo Benedikto Henriko Tiškevičiaus firminio spaudo su Lelivos herbu atspaudas. XIX a. 9 deš.–XX a. pr.

Sugrįžti po mirties į mylimą Raudondvarį ir atgulti amžinam poilsiui šalia žmonos ir senelių jam nebuvo lemta, nes dvarą iš jo sūnaus Lietuvos žemės reformos pradžioje nusavino vyriausybė, 1927 m. įkurdinusi čia vaikų prieglaudą. Rūmuose buvusią vertingiausią bibliotekos dalį Benediktas Jonas išsivežė į Lenkiją, kur ji saugoma Varšuvos nacionalinėje bibliotekoje. Dalį knygų įsigijo Kauno knygininkas Valteris Fišeris, bandęs jas pardavinėti, o neparduotas apie 8 tūkst. knygų 1930 m. padovanojęs Vytauto Didžiojo universitetui.

Benediktą Henriką Tiškevičių galime vadinti pasaulinio masto fotomenininku, nes jo pavardė įrašyta 1900 m. publikuotame garsiame prancūzų leidinyje „Fotografijos estetika“. Menininko darbai, kaip ir didžioji jo turto dalis, žuvo per Pirmąjį pasaulinį karą. Todėl apie jo kūrybą buvo sprendžiama tik iš negausių originalų ir to meto spaudos publikacijų, o pats Benediktas Henrikas kaip fotografas XX a. Europoje buvo žinomas menkai. Jis prisimintas tik po to, kai Niseforo Njepso muziejus, įsikūręs Šalone prie Sonos, 1993 m. įsigijo iš antikvaro apie 80 grafo darytų nuotraukų originalų.

Dar didesnį lobį pavyko rasti antikvarui, lituanistinių vertybių kolekcininkui Gediminui Petraičiui, kuris Vokietijos, Prancūzijos antikvariatuose ir aukcionuose nupirko ir į Lietuvą parvežė daugiau kaip pusę tūkstančio Benedikto Henriko 1891–1899 m. darytų fotografijų. Dalį šių nuotraukų įsigijo Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Šiaulių fotografijos muziejus ir Kauno rajono muziejus, įsikūręs Raudondvario rūmuose. Šis rinkinys 2021 m. buvo publikuotas dailės galerijos „Klasika“ išleistame albume „Sugrįžimas. Grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius (1852–1935)“, kurį sudarė Lietuvos fotografijos istorikas Dainius Junevičius.

Kretingos muziejus irgi gali pasigirti, kad jo ikonografijos rinkinyje yra saugoma 11 originalių nuotraukų, susijusių su Benediktu Henriku Tiškevičiumi. Visos jos į muziejų pateko prieš karą iš 1940 m. nacionalizuoto grafo Aleksandro Tiškevičiaus Kretingos dvaro. Vienoje jų, greičiausiai 1893 m. Aleksandro Tiškevičiaus šeimai dovanotoje nuotraukoje, kurią darė garsus vokiečių kilmės Paryžiaus fotografas Vilhelmas Benkas, įamžintas puošniais bajoro rūbais, per liemenį perjuostais Slucko juosta, vilkintis grafas Benediktas Henrikas Tiškevičius.

Kitos 9 fotografijos darytos paties Benedikto Henriko. Apie tai liudija dviejose nuotraukose po fotografija dešiniajame kampe ant kartono tipografiniu būdu atspaustas aukso spalvos užrašas: „Cte B. Tyszkiewicz fecit“ („Grafas Benediktas Tiškevičius padarė“). Vienoje jų įsiamžinęs kelionėje agavos fone stovintis pats Benediktas Henrikas su medžiokliniu šautuvu ir pistoletu, o kitoje jis 1883 m. pr. nusifotografavęs Paryžiuje su šeima: ant kelių sėdinčiu sūnumi Edvardu Reinoldu, šalia stovinčiu Benediktu Jonu ir atokiau sėdinčia žmona Elžbieta Klara, laikančia ant rankų kūdikį Elžbietą Mariją. Vienoje nuotraukoje, kurioje, manoma, nufotografuota šezlonge sėdinti duktė Elžbieta Marija, paties grafo ranka juodu rašalu rašytas įrašas: „B. Tyszkiewicz (fecit)“.

Dažniau jis naudojo spaudą, kuriuo nuotraukos apačioje ties viduriu arba dešiniajame kampe įspausdavo reljefinį firminį ženklą: skydą su Tiškevičių giminės herbu Leliva, kurį supa mantija su grafo karūna viršuje ir virš jos kylančiomis trimis stručio plunksnomis, ant kurių pakartoti herbo simboliai – šešiakampė žvaigždė ir po ja esantis pusmėnulis. Ženklo apačioje po skydu yra kaspinas su užrašu: „B. TYSZKIEWICZ“. Šiuo spaudu yra pažymėtos, manoma, 1893 m. jo darytos 6 fotografijos, kuriose įamžinti kretingiškis grafas Aleksandras Tiškevičius (dvi nuotraukos), jo brolis, Vilniaus verslininkas ir Kairėnų dvarininkas Antanas Tiškevičius, kitas brolis, Lentvario dvarininkas Vladislovas Tiškevičius su žmona Marija Kristina, senoji grafienė Sofija Tiškevičienė su svečiais Kretingos dvaro parke ir paskutinysis Kretingos bernardinų vienuolyno gvardijonas tėvas Jeronimas Beržanskis. Manoma, kad Benediktas Henrikas yra ir dar vienos kretingiškiams Tiškevičiams dovanotos nuotraukos autorius, kurioje nufotografuotas ant suoliuko sėdintis ir pypkę rūkantis jo sūnus Henrikas Jonas Tiškevičius. Ši nuotrauka nėra pažymėta spaudu ar įrašu.

Šiaulių „Aušros“ muziejaus atvežta paroda „Grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus fotografijos studija“ nuo liepos 28 d. ir visą rugpjūčio mėnesį bus eksponuojama Kretingos muziejaus parodų salėse šalia Žiemos sodo. Joje atskleidžiami grafo Benedikto Henriko Tiškevičiaus fotografijos ypatumai, meniniai ieškojimai ir pasiekimai. Parodos branduolį sudaro Šiaulių fotografijos muziejaus ir Petraičių šeimos rinkiniai. Juos papildo iš kitų Lietuvos muziejų, tarp jų – ir iš Kretingos muziejaus, taip pat iš Prancūzijos, Lenkijos, Nyderlandų muziejų, bibliotekų ir privačių fondų pasiskolintos fotografijos.

Julius KANARSKAS Kretingos muziejus

• Rašyti komentarą (0)