Pajūrio naujienos
Help
2024 Balandis
Pi18152229
An29162330
Tr3101724
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar verta uždrausti azartinių lošimų reklamą?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Kaimas Vokietijos karo topografų 1913 m. išleistame Kartenos apylinkių žemėlapyje

Kretingos rajono savivaldybės pietrytiniame pakraštyje esantys Eitučiai dar prieš nepilną šimtmetį buvo vienas didžiausių Kartenos valsčiaus kaimų. Šiandien jam priklauso 429,77 ha žemės, kurios didesnėje dalyje plyti dirvonuojantys laukai, auga Lubio, Domarko, Brauklio, Dyburio Biržtvos, Vaišnoro bei Armalio miškeliai, o pakraštyje šalia Lubių kaimo ir kelio į Kulius rymo 4 vienkieminės sodybos, kuriose prieš porą metų buvo registruoti 4 gyventojai.

Pavadintas pagal naujakurį

Kaimas susiformavo XVI–XVII a. Kartenos dvaro miško ir ganyklų plėšininėje žemėje, plytėjusioje abipus Karkluojės bei tarp jos ir Žvalginio upelio. Manoma, kad jo pavadinimas kilo iš pirmojo naujakurio asmenvardžio Eitutis daugiskaitos formos.

Eitučiuose besikuriantys žemdirbiai dešiniajame Karkluojės krante įsirengė kapines, kuriose laidojo mirusius artimuosius. Daugiausia čia atgulė maro ir kitų ligų epidemijų aukos, dėl to kapines imta vadinti Maro kapeliais. XVIII a. pab. valdžiai jas uždarius ir paliepus mirusiuosius laidoti Kartenos parapijos kapinėse, senojoje vietoje iki pat tarpukario amžinybėn be kunigo išlydėdavo savižudžius, nekrikštus, užkrečiamųjų ligų epidemijų aukas. Kapines žymėjo keli kryžiai ir koplytėlė.

XVIII a. kaimas buvo Kartenos dvaro Eitučių vaitijos centras. Dvarą įsigijus grafams Pliateriams, Eitučiai buvo priskirti Šateikių dvaro Aleksandravo palivarkui. 1846 m. kaime buvo 14 dūmų, o 1849 m. Pranciškaus Pliaterio Aleksandravo palivarke baudžiavą ėjo 152 baudžiauninkai.

Dvasiniais žemdirbių reikalais rūpinosi Kartenos parapijos kunigai. 1845 m. tikinčiųjų sąraše minimi 138 katalikai (57 vyrai ir 81 moteris), kurie sudarė 19 šeimynų. Iš dvaro išsinuomotuose ūkiuose šeimininkavo 66 nuolatiniai gyventojai, kurių šeimynose glaudėsi 72 įnamiai ir samdiniai. Gausiausios buvo Ignoto Šimonio, Petro Drukčio, Nikodemo Gaudučio, Tado Domarko ir Andriaus Slušnio šeimynos, kurias sudarė 10–15 žmonių. Mažiausiose – Domininko Drukčio, Ciprijono Bačkauskio, Antano Kubiliaus, Ignoto Dručio – šeimynose gyveno po 3–4 žmones.

Kaimo branduolį sudarė 12 sodybų, kurios keliomis grupėmis po 2–3 arba vienkiemiais telkėsi centrinėje žemių dalyje. Dar trys vienkiemiai stūksojo ganyklų žemėje arčiau Kupšių kaimo. Per Eitučius ėjo vieškelis Aleksandravas–Kuliai, nuo kurio kaime atsišakojo keliai į Anužius ir Gaudučius. Šioje kryžkelėje 1901 m., minėdami krikščionybės jubiliejų, gyventojai bendromis lėšomis pastatė puošnų kaltinį kryžių, kurį nukalė Kartenos arba Gaudučių dvaro kalvis.

Panaikinus baudžiavą, žemdirbiai buvo priskirti Kartenos valsčiaus Aleksandravo seniūnijos valstiečių luomui. Jiems buvo leista išsipirkti 22 sklypus, už kuriuos grafo P. Pliaterio turto paveldėtojams išperkamuosius žemės mokesčius 1870 m. mokėjo 30 valstiečių. Po reformos ūkių skaičius padaugėjo iki 20. 1902 m. kaime gyveno 100, o užusienyje – 3 valstiečiai.

Namas (žem. troba), statyta XIX a. pirmame dešimtmetyje.

Fot. Ignas Jablonskis, 1970 m. Kretingos muziejaus fondai

Ligonius šienavo mirtys

Eitučių užusienis plytėjo pietinėje kaimo dalyje, ganyklose prie Anužių kelio, ir apėmė 15 ha plotą. Kartu su greta esančio Čiūželių kaimo ganyklose atsiradusiomis naujakurių sodybomis šis užusienis buvo pradėtas vadinti Geležiniškėmis ir netgi neoficialiai laikytas atskiru kaimu.

Bažnytinės metrikų knygos liudija, kad 1916–1921 m. Eitučiuose mirė 17 žmonių (7 vyrai, 16 moterų), iš kurių 6 buvo vaikai. Mirusių vaikų amžius siekė nuo vienos savaitės iki dvejų metų, o suaugusiųjų – nuo 18 iki 90 metų. Vos savaitės sulaukusi, 1919 m. mirė nesantuokinė iš Salantų valsčiaus kilusios samdinės Magdalenos Preibytės duktė, kuri nebuvo pakrikštyta ir neturėjo vardo. Vyriausia buvo 1917 m. amžinybėn iškeliavusi 90-metė Petronėlė Pryšmontaitė-Jokubauskienė.

Mirties priežastys buvo gan įvairios. Vaikai mirė nuo viduriavimo, silpnumo, suaugusieji – nuo širdies ligų, gastrito, plaučių uždegimo, o iš Žarėnų valsčiaus atsikėlęs viengungis samdinys – nuo sifilio. Net aštuonių asmenų gyvybę nusinešė nežinoma liga. Atsisveikinimas su mirusiuoju trukdavo 1–2 dienas. Visi atgulė Kartenos parapinėse kapinėse, lydimi bažnyčios vikaro, rečiau – klebono.

Dažniausiai mirtis lankė Magdalenos Stroputės ir Antano Jašmontų šeimą, kuri 1916 m. neteko dvimetės dukters Zuzanos, 1919 m. – trijų savaičių sūnaus Stepono, 1920 m. – dviejų savaičių dukters Sofijos, o 1921 m. – ir šeimos galvos, 45-mečio Antano Jašmonto. Ūkyje liko šeimininkauti našlė Magdalena Jašmontienė su dukromis Kleopa, Magdalena, Stanislava, sūnumis Alfonsu ir Antanu.

Pėdsakus paliko ir kunigaikščio palikuoniai

1923 m. Eitučiuose buvo 22 ūkiai su 138 gyventojais. Vykdant Lietuvos žemės reformą, visa kaimo žemė 1926 m. buvo išskirstyta į vienkieminius ūkius, o Geležiniškės padalintos tarp Eitučių ir Čiūželių. Stambiausi kaimo ūkininkai buvo Pranas ir Afrozina (Efrozija) Dyburiai, valdę 70,9 ha plotą. 36,16 ha žemės turėjo Vincas Vaišnoras. Kiti žemdirbiai valdė mažesnius žemės sklypus.

Eitučiai didžiavosi tuo, kad kaime gyveno didžiojo kunigaikščio Gedimino sūnaus Klausučio palikuonys Beržanskiai. Ši žinia plačiai pasklido 1928–1930 m., kai šios giminės istorijos tyrėjas Jonas Gediminas-Beržanskis-Klausutis atsekė, kad Eitučių valstietis Augustinas Beržanskis priklauso kunigaikščių Gediminų-Beržanskių-Klausučių giminės Kartenos šakai. Pasakojama, kad, kol vyko tyrimas, kaimiečiai ėmė kalbėti, jog jų kaimynas bus priskirtas kunigaikščių luomui ir gaus dvarą. Nuo to laiko A. Beržanskį aplinkiniai ėmė vadinti Kunigaikščiu, o jo ūkį – Kunigaikštija (žem. Kunigaikštėne). Iš Augustino ūkį paveldėjo sūnus Kazimieras Beržanskis.

Kaime 1910 m. pastatytas namas.

Fot. I. Jablonskis. 1970 m. Kretingos muziejaus fondai

Savo vardus turėjo ir kitos kaimo vietovės. Dešiniajame Karkluojės krante buvęs kaimo pakraštys vadintas Naumiesčiu. Čia, prie Aleksandravo–Kulių kelio, gyveno ūkininkai Mačernis ir Kostas Domarkas. Mačernis savo namuose buvo įsirengęs krautuvėlę, kurioje prekiavo supakuotu tabaku. Domarkas buvo priėmęs nuomininkę skalbėją (žem. pročką), kuri už sutartą mokestį apylinkės valstiečiams skalbė skalbinius. Be to, jis savo žemėje ėmė statytis dar vienus nedidelius namus. Stebėdami visa tai, kaimiečiai ėmė juokauti: „Kas per mandrybės: čia krautuvė, čia pročkarnia, čia didžiausi namai, o dar ir Nemunas (taip pašiepiamai vadino Karkluoję) pro šalį plaukia. Tikrai naujas miestas išdygo netikėtai!“. Naumiestį sudarę ūkiai taip pat gavo pravardes: Mačernio (vėliau – Šypalio) ūkis vadintas Dubiąja, Kosto Domarko – Pročkarnia, o Drungilų – Altarija.

Kaimo kalvoje augantis apie 5 ha dydžio beržynas vadintas Bėrštvynu, Bėrštva (Biržtvynu, Biržtva), o didžiausia apie 1 km ilgio ties viduriu įdubusi pieva – Dubiąja. M. Jašmontienei priklausančioje pievos dalyje buvusios iškastos 7 kūdros (žem. prūdai), kuriose augo baltieji lūgnai (paprastosios vandens lelijos), dėl ko ši pieva dar kartais vadinta Prūdų arba Lūgnų lanka. Kita šaltiniuota pieva, kurios viduryje tryško versmė, buvusi praminta Pašaltiniais, o dar viena pusės hektaro pieva vadinta Šlynpeive.

Kaime taip pat buvo Kalnadėrvė – ariamos žemės sklypas, kurio viduryje kūpsojo kalva. Adomo Tilviko žemėje plytėjo Lydimalio babos laukas. Stefanijos Drungilaitės ariamas sklypas, kuriame augo vieniša stora obelis, pravardžiuotas Paobelės lauku. Kitame ūkyje auganti stora vieniša pušis davė laukui Papošės vardą.

Per kaimą einantis Aleksandravo–Kulių kelias, kurio sankasą sukasė Eitučių valstiečiai, vadintas Kasėniu (Kasiniu). Prie jo, Stepono Brazdeikio žemėje plytėjo ariamas Pakasėnio (Pakasinio) laukas. Ties riba su Mamiais prie senųjų kaimo kapinių esantis laukas vadintas Pakapiu.

Kaimo žemių pakraštys prie Žvalginio upelio, kur seniau plytėjo grafams Pliateriams priklausęs Žvalginio miškas, vadintas Pažvalgėniu. Šiaurinėje kaimo dalyje driekėsi Šėlale (Šilale) vadinama lyguma su kalvomis ir upeliais. Seniau čia plytėjo dvarui priklausęs šilas. Jį iškirtus, plėšininės žemės sklypus išsipirko valstiečiai. Atokiausioje kaimo vietoje iš grafų Pliaterių išpirktas ir ariama dirva paverstas Šilalės miško sklypas buvo pramintas Mandžiūrija.

Domarkienė prie ubladės.

Fot. I. Jablonskis. 1970 m. Kretingos muziejaus fondai

Apie populiariausią pavardę, pravardes ir jungtuves

Kaime buvo daug Domarko pavardę turinčių valstiečių, todėl jie vadinti pravardėmis: Papaša, Maumalelė, Pažvalgėnis, Kajetonas. Prie kapinių gyvenusį Domarką vadino Pakapėniu, o jo vaikus – Pakapėnučiais. 1922–1940 m. Kartenos Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje buvo registruota 41 santuoka, kuriose sutuokti 49 jaunieji iš Eitučių. Tradiciškai per metus kaime įvykdavo pora santuokų, 1922, 1924, 1935 ir 1937 m. – po vieną, 1928 ir 1934 m. – po tris, 1940 m. – keturios, 1925 m. – penkios, 1931 m. – net šešios, o 1930 m. ir 1932 m. jų neregistruota. Tinkamiausias mėnuo vestuvėms kelti buvo vasaris, per kurį įvyko 18 švenčių. Birželį atšvęstos 6, spalį – 3, gegužę ir lapkritį – po 2, kovą, balandį ir rugsėjį – po 1 vestuves. O štai gruodis šiai gražiai šventei buvo netinkamas.

Aštuoniose jungtuvėse abi susituokusios pusės gyveno Eitučiuose. Tai buvo Antanas Domarkas su Barbora Beržanskyte (1924 m.), Povilas Domarkas su Petronėle Drungilaite (1925 m.), Sikstas Urbonas su Justina Domarkaite (1928 m.), Justinas Domarkas su Domicele Valužyte (1928 m.), Antanas Domarkas su Skolastika Drungilaite (1931 m.), Julijonas Kaunas su Petronėle Domarkaite (1931 m.), Steponas Domarkas su Salomėja Tilvikaite (1936 m.) ir Klemensas Vasilius (Vosylius) su Stefanija Drungilaite (1937 m.). Kiti antrosios savo pusės ieškojo už gimtojo kaimo ribų. Dalis jų toli nesidairydami tuokėsi su artimiausiais kaimynais: Ona Domarkaitė 1926 m. ištekėjo už Stasio Drungilo iš Mažiavų, Petronėlė Domarkaitė 1927 m. – už Vladislovo Urbono iš Čiūželių, Barbora Vasiliūtė 1931 m. – už Stepono Kundroto iš Kupšių, Valerija Urbonaitė 1934 m. – už Konstantino Valužio iš Lubių kaimo. Ketvertas Eitučių ūkininkų į žmonas paėmė kitapus Alanto esančių Anužių merginas: Konstantinas Valužis 1925 m. – Viktoriją Sodytę, Ignacas Jokubauskis 1936 m. – Barborą Tilvikaitę, o Edvardas Joneckis 1940 m. – Stanislavą Šaulytę. Pranciškaus ir Antaninos Joneckių šeimoje 1940 m. įvyko triguba šventė: minėto sūnaus Edvardo Joneckio vestuvių dieną vasario 4-ąją įvyko jaunesnės dukters Emilijos Joneckytės jungtuvės su Vladislovu Kaveckiu iš Palioniškių, o rugpjūčio 8 d. už Blidakiuose gyvenančio mokytojo Kazimiero Balčo ištekėjo vyresnioji duktė Barbora Joneckytė.

Vienkieminė Domarko sodyba.

Fot. I. Jablonskis. 1970 m. Kretingos muziejaus fondai

Eitučių gyventojai užmezgė giminystės ryšius su netolimoje kaimynystėje esančių Baltmiškių valstiečiais: 1934 m. Marijona Domarkaitė ištekėjo už Konstantino Gaudučio, 1935 m. Ona Jokubauskaitė – už Juozapo Gagilo, o 1939 m. Juozas Domarkas vedė Oną Gaudutytę. Kartenos parapijoje antrąją savo pusę rado Petronėlė Drungilaitė, 1922 m. ištekėjusi už Juozo Artavičiaus iš Papievių, Povilas Drungilas, 1923 m. vedęs Mortą Žilinskytę iš Dyburių, Andrijonas Stončius, 1925 m. į žmonas paėmęs Valeriją Lūžaitę iš Papievių, Juozas Domarkas, 1925 m. aukso žiedus sumainęs su jauna našle Ona Mažeikaite-Špogiene iš Raguviškių, Juozapas Domarkas, 1931 m. susituokęs su Jadvyga Bumbulyte iš Pecelių, Valerija Karčauskaitė, 1931 m. ištekėjusi už Pranciškaus Smilingio iš Prystovų, Juozapas Tilvikas, 1933 m. vedęs Jadvygą Šlimaitę iš Dyburių, Morta Domarkaitė, 1938 m. ištekėjusi už našlio Kazimiero Pociaus iš Lygnugariškių. Izidoriaus Mačernio žmona 1925 m. tapo Teodora Liutkutė iš Kartenos miestelio.

Kitų jaunuolių žvilgsnis, ieškant antrosios pusės, krypo į atokesnes nuo gimtojo kaimo vietoves, kuriose jaunimas galėjo susipažinti tarnaudamas pas ūkininkus ar svečiuodamasis pas gimines. Artimesni Eitučiams buvo Kulių parapijos kaimai. Taip Jadvyga Stončiūtė 1923 m. ištekėjo už Igno Kneitos iš Šložių, Marijona Valužytė 1927 m. – už Stanislovo Kuprio iš Paalančio, Kleopa Jašmontaitė 1931 m. – už Klemenso Mažeikos iš Blidakių, Petronėlė Sončiūtė 1933 m. – už Petro Skieraus iš Vieštovėnų, Kazimiera Domarkaitė 1934 m. – už Jurgio Milašiaus iš Karklėnų. O Stefanija Domarkaitė aukso žiedus sumainė su Budrių parapijos Drungilų kaimo žemdirbiu Pranciškumi Anužiu.

Salantų parapijos Sėlenių kaime išrinktąjį rado Stefanija Brauklytė, 1926 m. ištekėjusi už Jono Abarčio. Tos pačios parapijos Kūlsodžio kaimo jaunuolis Ignacas Rimkus 1929 m. tapo Stanislavos Domarkaitės, o Juozapas Vizgirdas 1940 m. – jaunesniosios jos sesers Anicetos Domarkaitės vyru. Už Šateikių parapijos Stropelių kaimo ūkininko Teofiliaus Rimkaus 1928 m. ištekėjo Magdalena Jašmontaitė. Toliausiai išrinktąjį susirado Petronėlė Domarkaitė, kurios vyru tapo Petras Dyburis iš Stalgėnų parapijos Rapšaičių kaimo.

1901 m. pastatytas kryžius krikščionybės jubiliejui atminti.

Fot. Julius Kanarskas, 2010 m.

Praeitį primena kryžius

Stojus pirmajai sovietų okupacijai, 1940 m. spalio 31 d. valdžia Eitučiuose nacionalizavo 46,55 ha žemės. Ūkininkai Pranas ir Afrozina Dyburiai neteko 40,39 ha, o Vincas Vaišnoras – 6,16 ha dirbamos žemės, kuri buvo išdalinta bežemiams ir mažažemiams valstiečiams.

1949–1951 m. į Sibirą ištremta 13 žmonių. Į Irkutsko sritį išvežti Pranas Dyburys su žmona Afrozina, sūnumi Albertu ir dukterimi Afrozina, į Krasnojarsko kraštą – Edvardas Joneckis su žmona Stanislava, dukromis Birute, Zita ir Jadvyga, Vincas Vaišnoras su žmona Marijona, sūnumi Karoliu ir Petrė Domarkaitė. Marijona Vaišnorienė mirė tremtyje. Kiti iš tremties paleisti 1957–1958 m.

Likę valstiečiai 1949 m. buvo suginti į kolektyvinį ūkį „Eitučiai“, kurį sudarė Eitučių ir Kupšių kaimai. Suvisuomeninus valstiečių nuosavybę, kolūkis turėjo 12 karvių, 4 paršavedes kiaules, 18 bekonų ir 40 arklių. Pirmuoju valdybos pirmininku buvo išrinktas Juozas Domarkas, buhalteriu – Antanas Domarkas, o Eitučių brigados brigadininku – Kazys Beržanskis. Po metų kolūkis jau turėjo 40 melžiamų karvių bandą ir augino 50 kiaulių. 1951 m. ūkis buvo prijungtas prie gretimo „Marytės Melnikaitės“ kolūkio, o naujasis darinys pavadintas Kalniškių kolūkiu.

Po karo dar ilgą laiką Eitučiai tebebuvo viena didžiausių Kalniškių apylinkės gyvenviečių, kurioje 1959 m. gyveno 102 žmonės. Kaimui tapus Kalniškių kolūkio dalimi, jis pradėjo nykti. Įsibėgėjus melioracijai, dauguma gyventojų buvo iškeldinta. Todėl 1979 m. Eitučiai turėjo 29, 1989 m. – 8, o 2011 m. – tik 3 gyventojus.

Pokariu tikslinant ribą tarp Kretingos ir Plungės rajonų, dalis kaimo žemių, esančių dešiniajame Karkluojės upelio krante, kartu su kaimo kapinėmis, vadinamomis Maro kapeliais, buvo priskirta Plungės rajono Mamių kaimui. Šiandien turtingą kaimo praeitį mena Gaudučių–Kulių kelio pakelėje už Lubių kaimo stūksantis vienišas kaltinis ornamentuotas kryžius krikščionybės jubiliejui atminti.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas