Pajūrio naujienos
Help
2024 Liepa
Pi18152229
An29162330
Tr310172431
Ke4111825
Pe5121926
Še6132027
Se7142128
Apklausa

Ar tikslinga buvo vėl riboti automobilių stovėjimo laiką Rotušės aikštėje Kretingoje?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas

Kolūkių dvasia Lietuvoje jau seniai išsisklaidė, bet Kretingos apylinkėse vis dar apstu ryškaus sovietmečio laikų palikimo – senų, yrančių betoninių užtvankų. Blogiausia, kad jos daro didelę žalą gamtai.

Dauguma hidrotechnikos statinių mūsų krašte buvo pastatyti būtent kolūkių laikais, bet žmonės prie jų taip priprato, kad kitaip ir neįsivaizduoja savo aplinkos. Kaip užtvankos marina mūsų upes, papasakojo dr. Vytautas Rakauskas, Gamtos tyrimų centro mokslininkas, tyrinėjantis vandens ekosistemas.

– Kodėl sovietmečiu, kolūkių laikais, Lietuvoje pastatyta tiek daug užtvankų? Dabar skaičiuojama, kad jų šalyje yra bemaž 1,5 tūkstančio.

– Užtvankos statytos ir tvenkiniai formuoti dėl įvairių priežasčių. Pavyzdžiui, vykstant šalies elektrifikacijai nė vienas kolūkis ar miestas nenorėjo likti nuošalyje ir bet kokia kaina stengėsi pasiekti laimėjimų. Hidroelektrinių užtvankos buvo statomos būtent gamtos sąskaita, sutrikdant natūralias upių ekosistemas, paverčiant jas labiau panašiomis į ežerų. Kita dalis tvenkinių buvo suformuoti kaip rezervuarai laistymo reikmėms, laukams drėkinti.

Dar kitur upės užtvenktos, nes aplink buvo per mažai ežerų. Kad gyventojams būtų kur maudytis, žvejoti, leisti laisvalaikį. Gamtai šie pokyčiai buvo stiprus stresas, migruojančios žuvys prarado didelę dalį nerštaviečių. Blogiausia, kad dėl užtvankų gamta yra priversta kentėti iki šiol, nors dalis žmonių labai vertina tvenkinių grožį – štai, plaukioja gulbės, žydi lelijos... Nors iš tiesų tvenkiniai yra žingsnis nutolstant nuo natūralios gamtos.

Sovietiniais laikais dalis žmonių, gamtininkų ir mokslininkų, be abejo, suprato, kad statant užtvankas vykdoma piktadarybė. Tačiau sovietinis režimas nutildydavo visus, kurių nuomonė nesutapdavo ar prieštaraudavo komunistų partijos linijai. Aplinkosauga ir ekologija nebuvo valstybės prioritetas, nusverdavo kiti dalykai.

Dabar, gyvendami demokratinėje santvarkoje, mes apie žmogaus piktadarybes gamtai galime atvirai kalbėti ir diskutuoti.

– Tuomet padiskutuokime ir pasvarstykime, kokios būtų Lietuvos upės, jeigu jose būtų mažiau arba išvis nebūtų užtvankų?

– Kad užtvankos užkerta kelią žuvų migracijai yra pati akivaizdžiausia jų žala. Pavyzdžiui, iš lašišų, šlakių, žiobrių užtvankos atėmė reikšmingą dalį nerštaviečių. O kai sumažėja nerštaviečių, sumažėja ir žuvų.

Be to, užtvankos labai smarkiai pakeičia buveines. Jeigu lygintume žmogaus nepaliestą sraunią upę su tokia, kurią perrėžia viena ar net kelios užtvankos, pavyzdžiui, kaip yra Kretingos mieste ir apylinkėse, tai turime dvi labai skirtingas situacijas. Tvenkiniai ir tarp užtvankų atsidūrę upių ruožai jau yra veikiau ne upinės, o stovinčio vandens buveinės. Galiausiai, užtvankos stipriai paveikia žemiau esančią upės dalį. Esu matęs, kai žemiau užtvankos esanti upės dalis per karščius buvo pilna negyvų žuvų – šlakių jauniklių, upėtakių, gružlių, šližių... Kodėl taip nutiko? Ogi todėl, kad vasarą dėl užtvankų telkiniuose stipriai sušyla vanduo, o per patvanką nuteka tik paviršinis – įšilęs labiausiai. Toks vanduo upės žuvims yra tarsi pražūtingas šilumos smūgis. Juk mūsų žuvys – tai ne šiltųjų jūrų ir akvariumų gyventojos.

Taigi, jeigu Lietuvos upės būtų vientisos ir nepažeistos žmogaus veiklos, tokių kraupių vaizdų vasaromis tikriausiai netektų matyti. Apskritai, mūsų upės be užtvankų būtų sveikesnės, turtingesnės, o tai ir žmonėms būtų naudinga.

Priminsiu, kad upėms įžuvinti valstybė kasmet išleidžia nemažai pinigų. Jeigu dėl vienos užtvankos išgaišta tūkstančiai saugomų, retų žuvų – tai yra ir didelis finansinis nuostolis, prarasti mokesčių mokėtojų pinigai.

– Dalis užtvankų yra senos, neprižiūrimos, apleistos.

– Taip, nuolat tenka matyti, kaip seni užtvankų betono luitai tiesiog eižėja ir griūva. Statinys nebeatlieka jokių funkcijų ir tik trukdo upės tėkmei, blokuoja žuvų kelią.

Deja, bet Lietuvoje pasitaiko, kad kažkas vis dėlto tokią griuveną nusprendžia atstatyti. Tada aš jaučiu gėdą. O juk sprendimas yra paprastas – tiesiog demontuoti užtvankas. Pirmiausia mažesnes ir apleistas ar jų griuvėsius. Kad upės tekėtų taip, kaip tekėjo tūkstančius metų po paskutinio ledynmečio.

Taip daro JAV ir daugelis pažangių Europos šalių, kurios supranta, kad žmogus be gamtos egzistuoti negali, kad turime rūpintis savo aplinka čia ir dabar. Jau ir taip per ilgai delsėme.

Laukžemės užtvanka ir kiti mūsų krašto upių tėkmę stabdantys hidrotechnikos statiniai – didelė žmogaus piktadarybė gamtai. Kad ir kokios įprastos užtvankos būtų aplink gyvenantiems žmonėms, bet migruojančios žuvys prie šių neįveikiamų kliūčių įprasti negali. Mokslininkai ekologai yra įsitikinę, kad upėse ir upeliuose gyvybės būtų kur kas daugiau ir ji būtų kur kas įvairesnė, jeigu užtvankų nebūtų.

Tokių teigiamų pokyčių pavyzdys yra Salantuose įgyvendintas projektas „Žuvų migracijos kliūčių pašalinimas ties Salantų miesto užtvanka ir vandens telkinio būklės gerinimas, siekiant atkurti Salanto upės vagą“.

Užtvankos rekonstrukcijos ir Salanto upės vagos atkūrimo darbų metu buvo atliktas tvenkinio vandens lygio žeminimas, vandens pralaidos rekonstrukcija, demontuota slenkstinė nuopila ir suformuota riedulių sraujymė. Taip pat buvo atlikti Salanto vagos atkūrimo, dugno nuosėdų išvalymo darbai žemutiniame bjefe, suformuotas reljefas, sutvirtinta upės vaga, sukurtos dirbtinės nerštavietės, įrengtos šlapynės, sutvarkyta teritorija. Kretingos rajone įgyvendintas projektas visai Lietuvai suteikė labai vertingos patirties, kaip galima gaivinti upes ir upelius, išlaisvinant juos nuo dirbtinių kliūčių ir atkuriant vientisumą. Gamtos mylėtojai neabejoja, kad panašių projektų mūsų šalyje bus ir daugiau, nes šia kryptimi aktyviai juda pažangios Europos šalys.

Iš viso Lietuvos upėse ir upeliuose yra daugybė užtvankų – beveik 1,5 tūkstančio. Tačiau vietos gyventojai yra tiek pripratę prie užtvankų, kad net ir matydami nesaugią, avarinę jų būklę nesusimąsto apie pavojų ir metų metais daromą žalą. Visuomenės apklausa atskleidė, kad maždaug 3 iš 5 žmonių yra girdėję, kad užtvankos kenkia gamtai. Tačiau vos pusė piliečių galėjo nurodyti, kad užtvankas labiausiai vertėtų pašalinti – išlaisvinti upes atkuriant natūralią jų tėkmę. Kitaip tariant, didelė dalis visuomenės užmerkia akis prieš problemą ir nepripažįsta, kad užtvankos žaloja gamtą: suardo vientisą upės ekosistemą, sutrikdo maistmedžiagių kelią, dėl to smarkėja upių ir jų priekrančių bioįvairovės nykimas.

Žmogaus sukurtos dirbtinės kliūtys upėse jų ruožus paverčia į tvenkinius, kurių ekosistema labiau panaši į ežerų negu upių. Tai gali paliudyti vien žvejų laimikiai – tvenkiniuose kimba karosai ar plakiai, o ne žiobriai, šapalai, šlakiai ar net lašišos.

Europos šalių ir JAV patirtis rodo, kad apleistų užtvankų remontas dažniausiai kainuoja kur kas daugiau negu išardymas ir upės vagos sutvarkymas. O tokių projektų nauda gamtai – milžiniška.

Artūras PAČĖTA


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas