|
|
|
Ankštakiai – kaimas, kurį įkūrė naujakuriai
Prie kelio į Rūdaičius, tarp Kretingsodžio kaimo ir Tenžės upės, plyti Ankštakiai. Tai vienas seniausių Kretingos krašto kaimų, kurio žemėje žmonės gyvena nuo neolito laikų. Trys kapinynai mena vakarų baltus Pirmuosius Ankštakių gyventojus mena kaime rastas akmeninis laivinis kirvis, kuriuo naudojosi III–II tūkst. prieš Kristų čia gyvenę virvelinės keramikos kultūros atstovai. Be jo, aptiktas ir bronzos amžių menantis artefaktas – žalvarinis įvijinis smeigtukas. Senajame geležies amžiuje vietovė pateko į Vakarų Lietuvos kapinynų su akmenų vainikais kultūrinę sritį, kurios atstovus vakarų baltus mena trys kapinynai. Jie liudija, kad III–V a. mirusieji bendruomenės nariai laidoti nedeginti, o kiekvieną kapą juosė akmenų vainikas, besijungiantis su gretimo kapo vainiku. Mirusieji buvo išlydimi puošniai aprengti, su savo ginklais, darbo įrankiais ir buities reikmenimis. Jų kaklus puošė antkaklės, rankų riešus – apyrankės, o pirštus – žiedai. Rūbai buvo susegami segėmis arba smeigtukais. Vyrui į kapą palei kairį šoną įdėdavo ietį. Virš galvos vyrams ir moterims pastatydavo nedidelį, miniatiūrinį molinį puodelį, šalia padėdavo vieną ar kelias Romos imperijos monetas – sestercijas. Po didžiojo tautų kraustymosi čia atsikėlė seniesiems gyventojams giminingi kuršiai, kurie savo artimuosius VIII–XII a. laidojo šalia senųjų kapinynų, kaimo šiaurinėje dalyje. Čia aptinkami dviejų tipų kapai: griautiniai ir degintiniai. Degintiniams kapams XI–XII a. kasdavo įvairaus dydžio ir gylio duobes, į kurias supildavo iš laužavietės parneštus mirusiojo palaikus su įkapėmis. Įkapių rasta nedaug, o kai kuriuose kapuose jų neaptikta. Iš griautinių kapų išsiskyrė XII a. pab. – XIII a. pr. kario-raitelio kapas. Karys buvo palaidotas su vytine antkakle ant kaklo, o jo rūbas buvęs susegtas trimis pasaginėmis ir viena apskrita sege. Į kapą pomirtiniam gyvenimui buvę įdėti pjautuvas, drožtuvas, kovos kirvis ir dvi ietys. Šalia jų gulėjo dvinariai žąslai, liudijantys, kad palaidotasis yra raitelis. Be to, kapinynuose rasta atsitiktinių radinių, patekusių iš suardytų kapų. Iš jų išsiskyrė ornamentuotos šukutės-amuletas. Na, o apsilydęs žalvarinis svarelis liudija, kad X–XIII a. Ankštakių bendruomenėje būta pirklių, kurie palaikydavo prekybinius ryšius su kitais kraštais ir bendruomenėmis.
Pavadinimas – pagal Ankštakio pavardę Prasidėjus karams su kryžiuočiais, XIII a. II pusėje kuršių Ankštakiuose nebeliko. Dalis jų žuvo kryžiuočiams malšinant kuršių sukilimą, kiti galėjo pasitraukti į žemaičių kraštą arba kryžiuočių buvo iškeldinti į kitas Vokiečių ordino užkariautas sritis. Lietuvai XV a. atgavus dalį pajūrio žemių, į jas ėmė keltis žemaičiai, kurie steigė čia žemdirbių gyvenvietes – kaimus. Tokiu būdu Kretingos dvaro žemių pakraštyje, ties riba su Senkų bajorkaimiu ir Palangos dvaro Rūdaičių kaimu, kairiajame Tenžės krante, XVI a. įsikūrė naujakurys Ankštakis su sūnumis Ankštakaičiais, nuo kurių vardo nausėdija pavadinta Ankštakiais. Kaimą sudarė šiaurės – pietų kryptimi palei Tenžę nuo Kvecių iki Senkų nutįsęs stačiakampis sklypas, apimantis apie 392 ha žemės. Iš jos apie 342 ha sudarė dirbama žemė, kuri, pereinant prie trilaukės žemdirbystės sistemos, 1566 m. buvo padalinta į 3 stačiakampius laukus. Vidurinio lauko centre, abipus Kvecių–Senkų–Tarvydų kelio, buvo sukeltos visos žemdirbių sodybos ir suformuotas gatvinis kaimas. Kiekviename lauke žemdirbių šeimos gavo po 10 margų žemės rėžį, kuriuos sudėjus susidarė valakas (21,38 ha). Likusią dalį žemių sudarė bendrosios ganyklos ir pievos, plytėjusios kaimo pakraštyje Tenžės slėnyje. Jos buvusios labai drėgnos, durpingos ir klampios. Ganytis išleisti galvijai dažnai slėnyje įklimpdavo, todėl reikėjo nemažai pastangų siekiant juos iškelti.
Kaimo ribas žemdirbiai pažymėjo ežiomis, kurias sudarė akmenų pylimai. Tokio pylimo, skyrusio Ankštakių ir Senkų kaimus, fragmentas išliko šiaurės vakariniame pakraštyje augančiame miškelyje. XVI–XVIII a. Ankštakiai priklausė Kretingos valsčiaus Kurmaičių vaitijai, kuri kai kuriuose dokumentuose kitaip vadinama antrąja Kretingos vaitija. 1566 m. kaime gyveno Andrejus Ankštakis, Andrejus Preikuris, Vitkus Šutinas ir net 13-ka Ankštakaičių: Grigalius, Jonušas, Jokšas, Jonikas, Jurgutis, Motuzas, Morkus, Motiejus, Motiejus Kumpanosis, Peteris, Stanislovas, Stasius ir Urbonas. Už žemę Kretingos dvarui jie mokėjo činšą ir natūrinę duoklę, atlikinėjo nustatytas prievoles. Už valaką žemės priklausė kasmet mokėti 21 grašį činšo, pristatyti 2 statines avižų, 1 vežimą šieno, 1 žąsį, 2 vištas, 20 kiaušinių, atlikti pastotės, talkos ir kitas prievoles. Už natūrinę duoklę ar prievoles galima buvo atsiskaityti ir pinigais: vietoje avižų sumokėti 10 grašių, už šieną – 3 grašius, už žąsį – pusantro grašio, už dvi vištas – 16 denarų, už neatvykimą į talką – 12 grašių, už atsisakymą vykti į pastotę – du su puse grašio ir pan. 1572 m. nuo kiekvieno valako žemdirbiai dvarui mokėjo po 106 grašius. Tuo metu visi kaime gyvenę žemdirbiai: Andrejus, Jonas, Stasius, Markus, Stanislovas, Motiejus, Motuzas, Jurgis, Grygus, Jonikis, Petrus ir Urbonas turėjo Ankštakio pavardę. Andrejus Ankštakis buvo Kurmaičių (antrosios Kretingos) vaitijos vaitas. Jis valdė du valakus žemės: už vieną mokėjo mokesčius, o kitu naudojosi nemokamai, nes taip dvaras jam atsilygino už vaito tarnybą. Urbonas Ankštakis buvo suolininkas. Tai buvo taip pat dvaro paskirtas pareigūnas, kuris privalėjo tirti kaime kilusių ginčų ir kivirčų aplinkybes, rūpintis viešąja tvarka, drausminti jos pažeidėjus. Nubaustieji už viešosios tvarkos pažeidimą privalėjo dvarui pristatyti statinę rugių arba sumokėti 10 grašių pinigais. Prabėgus porai šimtų metų, 1771 m. kaime žemdirbyste vertėsi Jonas Mežetis, Stanislovas Gaucevičius, Tadas Jucys, Rokas Meškis, Motiejus Stonkevičius, Petras Grazdbardis, Stanislovas Stupelis, Jurgis Stupelis, Jonas Nagalovskis, Jonas Pocius, Jokūbas Albrichtas, Dovydas Saukalas, Pranciškus Cimpukas, Mykolas Girtas, Pranciškus Maksvytis, Baltramiejus Berzdauskas, Mykolas Kuzava, Jonas Katkus ir Martynas Dreinius su šeimomis. Deja, tarp gyventojų jau nebesutinkame kaimą įkūrusios Ankštakių giminės atstovų. Greičiausiai Ankštakiai išmirė per maro epidemijas arba giminė išnyko nepalikusi vyriškos linijos įpėdinių.
Seniūnija, jungusi 7 kaimus Mirusieji nuo XVI a. laidoti kaimo kapinėse, kurios išliko vidury laukų Kiaulupio pakrantėje stūksančioje kalvelėje. Jos apjuostos lauko akmenų pylimu, o centrinėje dalyje pastatytas kolektyvinis atminimo ženklas – monumentalus kryžius visiems mirusiems atminti. Kapines uždarius, nuo XVIII a. pab. mirusiuosius imta vežti į Kretingos parapines kapines. Kapeliais vadintose senosiose kapinėse iki tarpukario retsykiais laidojo savižudžius ir nekrikštus. XIX a. viduryje jose atsirado koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos skulptūra, prie kurios kaimiečiai rinkdavosi paminėti ir pagerbti mirusiųjų, pasimelsti už jų sielas. XIX a. kaime buvo 14–15 sodybų. Jose 1842 m. gyveno 144, 1845 m. – 128, 1857 m. – 105 katalikai. 1845 m. gausiausia buvusi 13-os žmonių Kazimiero Katkaus šeimyna. Po 11 asmenų buvo Jono Bružo, Antano Drungilo ir Kazimiero Zaušio, po 10 – Martyno Gervinskio ir Juozapo Rūties, 9 – Juozapo Mineikio, po 8 – Augustino Drungilo, Jono Stonkaus ir Mykolo Ubio, po 7 – Bonifaco Bružo ir Pranciškaus Gedvilo, 6 – Pranciškaus Maliauskio, 5 – Valerijono Papievio šeimynose. Palyginę su 1771 m. gyventojų pavardėmis, iš senbuvių sutinkame tik Katkų giminę. Tai liudija, kad žemės nuomininkai ilgai neužsibūdavo, ieškodami geresnių darbo ir gyvenimo sąlygų, keldavosi į kitą kaimą arba pas kitą dvarininką, arba, šeimoje nesant vyriškos linijos palikuonio, į ūkį užkuriu ateidavo žentas. Tik po baudžiavos panaikinimo, valstiečiams tapus dirbamos žemės savininkais, gyventojai tapo sėslesni. Vykdant baudžiavos panaikinimo reformą, buvo įkurta Kauno gubernijos Telšių apskrities Kretingos valsčiaus Ankštakių seniūnija, kuriai priklausė Ankštakiai, Padvariai, Kveciai, Kiauleikiai, Rūdaičiai, Tinteliai ir Klibiai. Iš baudžiavos paleistiems valstiečiams išsipirkti kaime buvo pamatuotas 391 dirbamos žemės sklypas, už kuriuos 46 valstiečiai 1870 m. mokėjo grafui Nikolajui Zubovui išperkamuosius žemės mokesčius. Baigus reformą, kaimas XIX a. pab. ūgtelėjo iki 19 sodybų, kuriose 1902 m. gyveno 137 valstiečiai.
1917–1919 m. Ankštakiuose mirė 19 žmonių: 11 suaugusiųjų ir 8 vaikai. Suaugusiųjų mirties priežastis buvusi senatvė, dusulys, širdies, plaučių, skrandžio ir inkstų ligos. Ignotą Jurevičių širdies paralyžius ištiko pakeliui iš Kretingos, prie Kurmaičių vandens malūno. Vaikų gyvybes nusinešdavo viduriavimas, organizmo nusilpimas, skarlatina, plaučių uždegimas. Net keturios skaudžios netektys 1917–1920 m. ištiko Konstantino Petrulio (Petruolio) šeimą: 1917 m. mirė 70-metė motina Kotryna Petrulienė, 1918 m. – penkių mėnesių sūnus Stanislovas Petruolis, 1919 m. – dviejų savaičių duktė Prakseda Petruolytė, o 1920 m. – žmona Prakseda Lazdauskaitė-Petruolienė. Todėl 38-metis našlys 1921 m. gegužės 31 d. antrąkart vedė 30-metę Salomėją Želvytę iš to paties kaimo. Mirusiųjų ilgam nešarvodavo: dažniausiai laidodavo jau kitą dieną, rečiau šermenys trukdavo dvi dienas, o Ignotas Jurevičius buvo palaidotas ketvirtą dieną. Tik Petronėlė Mineikytė amžinajam poilsiui buvusi išlydėta mirties dieną.
Prie sodybų ir pakelėse – kryžiai, koplytėlės Lietuvai atkūrus valstybingumą, 1919 m. nepriklausomybės ginti išėjo Pranas Papievis, o kaimas buvo patvirtintas Kretingos apskrities ir valsčiaus Ankštakių seniūnijos administraciniu centru. Seniūnu 1932 m. dirbo Kostas Petruolis, o seniūno padėjėjas buvo Kazys Drungilas. 1923 m. Ankštakiuose buvo 23 ūkiai ir 168 gyventojai. Prasidėjus Lietuvos žemės reformai, į vienkieminius ūkius pirmiausia 1922 m. buvo išskirstytos bendros su Kretingos dvaru ganyklos, o 1933 m. – ir kita kaimo žemė. Reformos metu dalis žemdirbių iš valakinio-gatvinio kaimo išsikėlė gyventi į vienkiemines nausėdijas, išsibarsčiusias po visą kaimą. Per reformą buvo ištiesinta Juozo Ubio žeme einanti kelio į Rūdaičius atkarpa. Senasis kelias puslankiu aplenkė Tenžės pakrantėje stūksojusią kalvą, o į slėnį leidosi šaltiniuota griova, vadinama Reguva. Ši buvusi išklota stambiais akmenimis, todėl ja važiuoti ir eiti buvę labai nepatogu. Be to, čia ir vaidenosi, baidydavosi arkliai, todėl apsisaugojimui nuo seno prie griovos stovėjo aukštas kryžius. Naujajai atkarpai buvo nukastas aukštumos šlaitas, kuriuo ir šiandien eina kelias. Daugelyje kaimo sodybų ir pakelėje stovėjo nemažai smulkiosios architektūros paminklų – kryžių, koplytstulpių ir koplytėlių. Seniūnas Kostas Petruolis vietoje jo kieme buvusio seno koplytstulpio 1930 m. pastatė kryžių. Kaimo pakelės koplytėlę su XX a. pr. dievdirbio Jono Kniukštos iš Tintelių drožta Švč. Mergelės Marijos skulptūra 1944 m. atnaujino Pranas Papievis. Barboros Kniukštienės rūpesčiu, vietoje kitos pakelėje stovėjusios medinės 1945 m. buvo išmūryta tašytų akmenų koplytėlė, į kurią perkelta taip pat XX a. pr. sukurta Švč. Mergelės Marijos ir dviejų angelų skulptūrinė grupė. Petrės Ubienės lėšomis XX a. pr. buvusi atnaujinta kapinių koplytėlė, kurioje greta senosios Švč. M. Marijos skulptūros atsirado dvi angelų skulptūrėlės, išdrožtos žymaus grūšlaukiškio dievdirbio Juozapo Paulausko. Šiandien: per 495 ha žemės, 34 sodybos, 4 kultūros paveldo objektai Antrajam pasauliniam karui artėjant į pabaigą, kaimo pietvakariniame pakraštyje, prie Tenžės abipus kelio į Rūdaičius, 1944 m. vokiečiai įsirengė gynybai skirtus prieštankinius apkasus, o už jų – apvalų betoninį bunkerį minėtam keliui kontroliuoti ir apšaudyti. Pokariu vietoje seniūnijos buvo įkurta Ankštakių apylinkė. Ji netrukus panaikinta, bet 1949 m. atkurta. 1954 m. apylinkės centras iš Ankštakių iškeltas, o 1960 m. apylinkė vėl panaikinta. Ruošdamasi žemės ūkio kolektyvizacijai, 1948–1949 m. sovietų valdžia iš Ankštakių į Sibirą ištrėmė Antano Šverio, Kazio Drungilo, Prano Papievio, Stasio Papievio, Igno Papievio ir Kosto Petrulio šeimas, kuriose buvo 24 asmenys. Visi jie iš tremties paleisti 1956–1957 m.
Įsibėgėjus masinei kolektyvizacijai, 1949 m. valstiečiai buvo varu suginti į žemės ūkio artelę, pavadintą „Vienybės“ kolūkiu. Vykstant ūkių stambinimui, 1959 m. ūkis prijungtas prie „Kretingos“ kolūkio, o vėliau Ankštakiai tapo „Karolio Požėlos“ kolūkio pagalbine gyvenviete. Skirtingai nuo kitų mažesnių apylinkės kaimų, Ankštakius sovietmečiu aplenkė demografinė krizė. Kaime nuolat gyveno apie 130–155 žmones, nuo 1962 m. veikė pradinė mokykla. Po nepriklausomybės atkūrimo vietoje panaikinto kolūkio nuo 1991 m. veikė dvi žemės ūkio bendrovės (po kelerių metų panaikintos), savo tėvų ar senelių žemėje ėmė kurtis ūkininkai. Vakarinėje kaimo dalyje ilgą laiką veikė sovietmečiu atidarytas Kretingos sąvartynas. Vykdant valstybinę atliekų tvarkymo reformą, 2009 m. jis uždarytas ir iki 2011 m. pabaigos rekultivuotas. Šalia įrengta Kretingos rajono didžiųjų atliekų, antrinių žaliavų, buityje susidariusių pavojingų atliekų surinkimo ir žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelė. Šiandien kaimui priklauso 495,79 ha žemės plotas. Jame 2022 m. buvo registruotos 34 sodybos ir ūkiniai pastatai, atliekų surinkimo aikštelė, 4 kultūros paveldo objektai: pakelės koplytėlė su Švč. Mergelės Marijos ir 2 angelų skulptūromis (unikalus kodas 9582), kapinių koplytėlė su ornamentuotu kryželiu, Ankštakių kapinynas (III–VI a.) ir Ankštakių, Senkų kapinynas (III–XII a.). Dar vienas III–XIII a. kapinynas aptiktas 2021 m. rudenį. Kapinynuose rasti archeologiniai radiniai saugomi Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune ir Kretingos muziejuje, o naujojo kapinyno medžiaga perduota Kultūros paveldo departamento Klaipėdos teritoriniam padaliniui. Saugotinas kultūros paveldo objektas yra ir senosios kapinės. Šiame Kapeliais, Markapiais vadinamame akmenų pylimu apjuostame kalnelyje prie Kiaulupio upelio amžinam poilsiui atgulę ilsisi kaimo istoriją kūrę senieji ankštakiškiai.
Julius KANARSKAS
Kretingos muziejus
|
|
