|
|
|
Projektas – tarp geriausių Europoje, bet ir nuoskaudos niekur nedingo
Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Salantų regioninio parko grupės įgyvendintas projektas „Žuvų migracijos kliūčių pašalinimas ties Salantų miesto užtvanka ir vandens telkinio būklės gerinimas siekiant atkurti Salanto upės vagą“ ką tik susilaukė tarptautinio dėmesio: pateko tarp penkių organizacijos „Dam Removal Europe“ remiamo konkurso nominantų iš visos Europos. Vieniems vaisius saldus, kiti to nesako Salantų regioninio parko grupės ekologo Antano Kubiliaus teigimu, Europa savo upėms yra stipriai pakenkusi, migruojančios žuvų rūšys drastiškai nyksta, todėl užsibrėžtas tikslas šalinti užtvankas ir bent iš dalies atgaivinti, atkurti buveines. Organizacijos „Dam Removal Europe“ misija užtvankų griovimo projektus kuo plačiau viešinti. Nors ekspertų komisijos ir visuomenės, kuri balsavo, sprendimu, pirmoji vieta bei apdovanojimas atiteko ispanams, A. Kubiliaus nuomone, vien faktas, kad iš maždaug 70 Europos užtvankų šalinimo projektų salantiškis įrašytas į geriausiųjų penketuką, negali nedžiuginti. „O kas džiaugiasi? Tie patys, kurie projektą užsakė, kurie vykdė, bet ne vietiniai gyventojai, – pastebėjo šešių butų name prie pernai nugriautos užtvankos gyvenantis Bronius Leknius. – Kone visas miestas buvom susirinkę, protestavom, „gvalta“ šaukėm, kad tą užtvanką paliktų, bet kam rūpi? Upė baisi, į save tapo nepanaši, sekli.“ Nuo 1970-ųjų tame daugiabutyje gyvenanti Broniaus kaimynė Stanislava Petrutienė pritarė, kad patogumų liko mažiau: vasarą vos pro duris išėjus nebegalima išsimaudyti, nebegalima, kaip anksčiau, tilteliu nusileidus, pasisemti vandens gėlėms ir daržams palaistyti... „Bet ta gamta aplink vis tiek liko graži – žalia, anądien stebėjau atskridusį juodąjį gandrą“, – pasakojo moteris.
Kito salantiškio Valerijono Einikio žodžiais, galbūt Regioninio parko direkcijos (tuomet taip vadinosi) vadovai į žmonių nuomonę būtų labiau įsiklausę, supratę norą išsaugoti užtvanką, jeigu patys būtų „iš šaknų“ vietiniai, o ne „ateiviai“. Nugriovus hidrotechnikos statinį, vanduo nuseko tiek, kad perbridęs nesušlapsi, žadėtų žuvų – nė kvapo.
Lūkesčius pranoko nėgių lizdų skaičius
„Nežinau, kaip įrodyti: rengdamas apskaitą, aš pats atvertame upės ruože iki Tuzų užfiksavau 150 nėgių lizdų, o buvusioje Salanto tvenkinio teritorijoje, kurioje atkurta upės vaga ir pagal Klaipėdos universiteto mokslininkų rekomendaciją įrengtos dirbtinės nerštavietės, – 29 lizdus. Jų tankumas viename kilometre buvo 60. Toks lizdų skaičius geros būklės kriterijų pranoksta šešis kartus. Vadinasi, pagrindinis projekto tikslas pašalinti kliūtis, kad žuvys galėtų laisvai keliauti, yra pasiektas, atlikom tikrai didelį darbą gamtai “, – įsitikinęs A. Kubilius.
Nėgės esančios svarbios visai ekosistemai. Jų lervos keletą metų gyvena ramiuose užutekiuose, maitinasi filtruota medžiaga iš vandens, taip gerina jo būklę. Be to, nėgėmis maitinasi kiti gyvūnai: ūdros, juodasis gandras, pora Salante apsigyvenusių dančiasnapių, atskrendantys paukščiai, plėšriosios žuvys. Nėgė laikoma viena silpniausių migruojančių rūšių, nes nesugeba peršokti slenksčių, plaukia lėtai vingiuodama, skirtingai negu lašišos, prigimtinio instinkto sugrįžti ten, kur buvo veisimosi vieta, kur suaugo ir subrendo, jos neturi. Manoma, kad Salantą nėgės gali pasiekti ir iš Švedijos, ir iš Vokietijos, mat visos gyvena Baltijos jūroje ir pasirenka, į kurias upes plaukti patogiau. Ekologas neabejojo, kad šlakiai ir lašišos sugrįš. Pernai, sakė, gausiai buvo atsiradę, o ir šiemet tikimasi sulaukti plėštinės skėtės rūšies laumžirgių. Ši į Europos ekologinį tinklą „Natura 2000“ įrašyta rūšis laikoma lašišinių upių indikatore. Beje, „Natura 2000“ tinkle saugomos ir nėgės, valstybės prievolė yra užtikrinti gerą jų būklę.
Kad vanduo upėje šio metu nusekęs, anot A. Kubiliaus, užtvanka niekuo dėta. „Vandens ji nei pamažina, nei padaugina. Kai kurias Lietuvos upes, kaip Merkį, Ūlą, maitina dar ir šaltiniai, todėl vandeningumas jose svyruoja mažiau. O štai mūsų rajone, kur žemėse vyrauja molis, Salantas, Minija, Akmena daugiausia pasipildo nuo lietaus, po potvynių. Gruntinio vandens yra tiek, kiek matome šiuo metu“, – sakė jis.
Sietuva buvo vietinių džiaugsmas
„Pasakas galim sekti, kokias tik norim. Daug esam matę ir mes tų sausrų“, – ironizavo Virginijus Daržinskis. Bet, sakė, nėra pasitaikę, kad visa upė būtų smėliu užnešta, kad tik vieną kitą žuvelę kur ne kur pastebėtum, kai anksčiau žvejai laimikiais galėdavę varžytis.
Salantiškio žodžiais, turbūt mieste nerastum senbuvio, kuris nuo mažų dienų nebūtų maudęsis vadinamoje upės sietuvoje. „Paleidom iš rankų užtvanką – tai paleidom, ką bepadarysi... Kad bent sietuvą leistų atgal susigrąžinti. Ką darys su ja? Parašėm raštą, prašėm projekto užsakovų ir rangovų išaiškinti, koks tolesnis likimas“, – atviravo Virginijus.
Kaip kompensacija maudykla žmonėms dabar įrengta atokiau – suformuotas daugiau kaip 0,6 ha ploto dirbtinis tvenkinys. Bet gyventojams jis „nelimpa“. „Vienas dalykas džiaugtis iš tolo, kitas –matyti realybę. Zonoje, skirtoje maudytis, nėra jokios infrastruktūros, nei medžio, nei šešėlio nuo saulės pasislėpti. Atėjusios mamos su vaikais kaitroje turi kepti“, – kodėl dar žmonės ilgisi sietuvos, savo nuomonę išsakė rajono tarybos narė salantiškė Vitalija Valančiutė.
„Anksčiau vasarą su vaikais ir mes atvažiuodavom į Salantus upėje išsimaudyti, dabar nebesaugu. Įlipi į tvenkinį, atrodo, negiliai, bet paskui staiga paneri“, – teigė Barzdžiuose gyvenantis Kazys Vyšniauskas. „Vaikai maudytis dėl to ir nebeina... Va, Sietuva tai buvo ir mažiems, ir dideliems džiaugsmas“, – pritarė nuo gimimo salantiškis Česlovas Galdikas. Abiejų pašnekovų nuomone, užtvanką geriau reikėjo renovuoti, išvalyti, kaip kažkada seniau yra buvę, o ne nugriauti. „Sako, užtvankas ir kitos šalys demontuoja... Bet nebūtinai. Esu pavaikščiojęs, pasidomėjęs Švedijoje – nė vienos nuardytos užtvankos nemačiau“, – pridūrė K. Vyšniauskas.
Negraži, bet reikalinga
Einant nuo buvusios užtvankos tvenkinio link akys kliūva už užputojusios kūdros. Būtent tokiais po užtvankos nugriovimo ne itin gražiais Salanto vaizdais viešoje erdvėje dalijosi salantiškiai. Ekologas paaiškino: tai yra šlapynė, projektuotojų pasiūlyta kaip barjeras, kuris nelaimės atveju upę galėtų apsaugoti nuo atsitiktinės taršos, iš miesto galinčios patekti per lietaus kanalizaciją. Kūdra – negili, iki kelių. Siekiama, kad joje priaugtų kuo daugiau makrofitų, žolių, ir jos veiktų kaip filtras. „Kai prieš dvejus metus mieste išsiliejo dyzelinas, teršalai į Salanto upę todėl ir nepateko, kad virtinė mažų kūdrų Salantų dvaro parke buvo apaugusių žolėm, sudarė barjerą. Ugniagesiai gelbėtojai galėjo surinkti teršalus ir apsaugoti upę nuo dar didesnės bėdos“, – sakė A. Kubilius. Jo teigimu, kiekvieną kūdrą iškasus pradžioje auga žaliadumbliai, tik po kurio laiko, kai atsiranda daugiau augalų, susiformuoja visavertė šlapynė.
---
„Pozityvūs pokyčiai Salante matomi nuo pat tada, kai buvo išgriauta užtvanka: atkurta upės vaga, įrengtos dirbtinės nerštavietes, šlapynė, užutekis, atstojantis vietos gyventojams maudynių vietą. Taip pat išvalytas Salanto upės ruožas žemiau užtvankos, o Salantų mieste esančio tvenkinio teritorija rekultivuota ir natūralizuota išlaikant teritorijos rekreacinį potencialą, gamtines vertybes. Mokslininkai pastebi, kad turi praeiti keleri metai, kad išlaisvintame upės ruože visiškai atsikurtų ekologinės buveinės ir funkcijos, bet tam tikrus pokyčius galima pastebėti ir dabar: sugrįžo neršti nėgės. Dėl užtvankos sukurtos migracijos kliūties daugiau kaip 30 metų šios žuvys negalėjo pasiekti nerštaviečių, esančių aukščiau Salantų užtvankos.“
|
|
