Ar ugdome kultūriškai brandų jaunimą?

Vaikų ir jaunimo teatro „Atžalynas“ režisierė Auksė Antulienė pasidalino mintimis apie jaunimo kultūrą per teatro renginius.

Jaunimo ir vaikų teatras „Atžalynas“ savo spektakliais siekia populiarinti teatrą tarp moksleivių ir yra gerai žinomas kretingiškiams. Vis dėlto „Atžalyno“ aktoriai Gerda Gedrimaitė, Emilija Matulaitytė ir Sidas Čepelevas nusprendė atskleisti, kad vaidinant jaunimo ir ypač – vaikų publikai neretai tenka susidurti su nemaloniais iššūkiais.

Norisi palikti sceną

Jaunieji aktoriai pripažino, kad į kiekvieną spektaklį atėjusi publika būna skirtinga, o daug kas priklauso nuo amžiaus, sudėtingiau – su jaunesniais žiūrovais. „Kartais jie linkę spektaklius žiūrėti ne taip atidžiai, ypač, jei į juos ateina ne savo noru, o, pavyzdžiui, atvesti auklėtojų“, – tikino Sidas, o jam antrino Emilija, akcentuodama, kad situacija tampa dar sudėtingesnė, kai mokyklos, iš anksto neperspėjusios, į spektaklius atsiveda daugiau klasių negu buvo sutarta.

Įsiaudrinusi, chaotiška, nepagarbi jaunimo publika sukuria tiek psichologinį spaudimą, tiek techninių nesklandumų.

„Sunkiausia būna rasti vidinio ryžto toliau atlikti savo vaidmenį. Kai girdi iš žiūrovų įvairias replikas, kai matai, kaip kitiems aktoriams į akis šviečiama vadinamuoju lazeriuku, vienintelis dalykas, kurį norisi padaryti, – tiesiog palikti sceną“, – emocinio mikroklimato tikrove per kai kuriuos spektaklius pasidalino Gerda.

Ją papildė Emilija, teigdama, kad tokiais atvejais kokybiškai vaidinti tampa techniškai neįmanoma: dėl didelio triukšmo scenoje ar užkulisiuose esantiems aktoriams, apšvietėjamas, dirbantiems prie aparatūros viduryje didžiosios salės, nieko nesigirdi.

Vis dėlto visi trys aktoriai pripažino, kad, nepaisant nepagarbios publikos, jie privalo nesiblaškyti ir stengtis suvaidinti kuo geriau, nes tarp triukšmingų žiūrovų tikrai bus ir tų, kurie atėjo nuoširdžiai pažiūrėti spektaklį.

Nemokoma kurti

Atžalyniečių teigimu, priežastis, kodėl kultūriškai išprususio, mandagaus jaunimo yra nedaug, ta, kad nėra ugdomas palankumas menui nuo pat mažų dienų įvairiose gyvenimo srityse. „Visų pirma, prie vaikų kultūros renginiuose puoselėjimo neprisideda patys tėvai – nesiveda vaikų į renginius, nemoko pagrindinių etiketo ir mandagaus elgesio taisyklių“, – tikino Gerda, kuriai pritarė ir E. Matulaitytė, kurios pastebėjimu, artimoje vaikų aplinkoje nėra pakankamai kalbama meno, kultūros temomis. Tačiau jų kolega Sidas yra įsitikinęs, kad problema slypi mokykloje, kur nuo mažens mokoma mokytis, o ne kurti. „Vaikai nebeįvertina pastangų, kurių prireikė norint, pavyzdžiui, pastatyti spektaklį. Pamokose turi būti aiškinama ne kas yra menas, o kodėl jis yra, kaip jis kuriamas“, – dėstė jis.

Pašnekovų nuomone, ir jie būdami dar maži ir eidami į spektaklius nejautė itin didelio kultūrinio intereso ar meninio potraukio tam, kas vykdavo scenoje. „Paprasčiausiai džiaugėmės galėdami būti kažkur kitur, ne tik mokyklos klasėje“, – pasakojo atžalyniečiai.

Esminis lūžis jiems įvyko tapus jaunaisiais aktoriais. „Kai dirbi begalę valandų kurdamas kažką gražaus, tuomet norisi, kad ir kiti tuo džiaugtųsi. Pradėjome geriau pastebėti įvairias detales ne tik savo, bet ir kitų kolektyvų spektakliuose, aktorių triūsą, pastangas. Taip pat atsirado ir teatro kritikų gyslelė“, – dalinosi įgyta patirtimi Emilija.

Prievartos nereikėtų

Svarstydami, kaip iš esmės spręsti jaunimo teatro kultūros problemą, jaunieji aktoriai sutiko, kad pirmiausia kultūrinį ugdymą turi pradėti tėvai namuose, o vėliau mokytojai turi tas žinias gilinti ir ugdyti per pamokas ar renginius. „Augdami jie turėtų matyti autoritetus, atkreipti dėmesį, kaip jie elgiasi, ir mokytis iš jų“, – kalbėjo Emilija.

Vis dėlto S. Čepelevas išsakė pastebėjimą, kad vienos ir tos pačios taisyklės nereikėtų taikyti visiems be išimties. „Tas jaunimas, kuris išreiškia norą dalyvauti teatro renginiuose, su malonumu yra laukiamas, tačiau tie vaikai, kuriems menai yra ne prie širdies, o tai juk visiškai normalu, neturėtų per prievartą būti į juos vedami, nes tai ne tik sukelia nepatogumų aplinkiniams, bet ir pačiam vaikui neduoda jokios naudos ir tik dar labiau atgraso nuo tokio pobūdžio renginių“, – tvirtino jis.

Režisierė Auksė Antulienė (iš kairės), jaunieji aktoriai Gerda Gedrimaitė, Emilija Matulaitytė ir Sidas Čepelevas mano, kad svarbu ugdyti jaunimo įprotį lankytis teatre, tačiau tai turi būti daroma atsižvelgiant į jų išreikštą norą.

Reikia mokytis

Jau dvidešimt šeštus metus jaunimo teatro „Atžalynas“ režisiere dirbanti Auksė Antulienė taip pat sutiko pasidalinti įžvalgomis vaikų ir jaunimo teatro kultūros tema. Režisierė pripažino, kad, statant spektaklį jaunimo publikai, reikia padirbėti labiau, nes jaunas žmogus yra aktyvus, gyvas. „Mėgstu sakyti: jei jaunuolis tyliai užlipa laiptais, tai reikia iškviesti „greitąją“, nes jam kažkas negerai“, – juokėsi pašnekovė.

A. Antulienės teigimu, būti geru žiūrovu reikia lygiai taip pat mokytis. „Visada skatinu tėvus vestis mažuosius į spektaklius, į koncertus ir į sporto varžybas, kad vaikas suprastų, koks yra skirtumas, kai turi būti aktyvus sirgalius, o kada savo paprastu, ramiu buvimu spektaklio metu palaikyti aktorius“, – kalbėjo režisierė.

Jos nuomone, itin svarbu, kad mokytoja prieš renginius primintų vaikams taisykles ir atsakingiau pagalvotų, ar tikrai verta atsivesti į renginį visą klasę. „Galbūt klasėje yra penki vaikai, kuriems įdomus yra teatras“, – tikino A. Antulienė, atkreipusi dėmesį, kad, jei jaunas žmogus niekada neateis į teatrą, jis niekada ir nesužinos, kas ta aktorystė.

„Paragauti teatro dvasios jis turi! Tačiau reikia tai padaryti sąžiningai, atsakingai išklausyti, pamatyti ir tik tada spręsti, jam tai patinka ar ne“, – svarstė „Atžalyno“ vadovė.

Jos teigimu, nemažiau svarbu suaugusiesiems, tėvams ir mokytojams, rodyti tinkamą asmeninį pavyzdį atžaloms. „Turime mokytojų, kuriuos vadinu tikrais fanais, nes kiekvienais metais vedasi į mūsų spektaklius vis naujas klases ir, žinoma, patys 45 minutes mato ir nori matyti tai, kas vyksta scenoje, tačiau labai liūdna pastebėti atvejus, kai, atsivedę vaikus, mokytojai patys nerodo jokio susidomėjimo“, – apgailestaudama pasakojo režisierė, prisiminusi, kad ta pati situacija yra ir su tėvais: „Norėtųsi, kad tėvai žiūrėtų kartu su savo vaikais spektaklį, rodytų gerąjį pavyzdį, o ne užsiimtų pašaliniais darbais ar tik nekantriai lauktų pasirodymo pabaigos.“

A. Antulienė įsitikinusi – kultūrinė branda turi ateiti ne vien iš jaunimo, bet ir iš juos ugdančių mokytojų, artimųjų.

Tomas VALIŪNAS

„P. n." akademijos narys

• Rašyti komentarą (0)