Pajūrio naujienos
Help
2024 Birželis
Pi 3101724
An 4111825
Tr 5121926
Ke 6132027
Pe 7142128
Še18152229
Se29162330
Komentarų topas
Kretingiškis bėgimo mėgėjas Evaldas Šlušnys šiemet per tris savaites įveikė „Kauno Akropolio maratoną“ (nuotr.) ir maratoną Kopenhagoje Danijoje.

Kretingiškis šachmatininkas bėgikas Evaldas Šlušnys, pasiryžęs startuoti bėgimo maratone Kopenhagoje Danijoje, ne tik per tris savaites įveikė du maratonus, bet ir pagerino savo asmeninį rezultatą – maratoną jis nubėgo per 3 val. 28 min. ir 20 sek. „Tai nėra labai aukštas rezultatas, bet man asmeniškai tai puikus pasiekimas“, – prisipažino 52-ejų bėgikas, kuriam Kopenhagos maratonas buvo septintasis jo gyvenime.

Jis tęsė mintį: „Nubėgti du maratonus per tris savaites nėra kažkas ypatingo: kiti bėgikai po maratoną įveikia kas savaitgalį, o mūsų bėgikas Piotras Silkinas ir per parą sugebėdavo įveikti kelis maratonus. Bet man tai buvo iššūkis, nes niekada anksčiau to nebuvau išmėginęs.“

E. Šlušnys, nors ir yra kretingiškis, šiuo metu dirba, gyvena Klaipėdoje ir įvairiuose bėgimuose atstovauja arba Klaipėdos „Pamario“, arba Vilniuje registruotam „Maratomanijos“ klubui, kadangi Kretingoje nieko panašaus nėra.

– Prieš kiek metų susidomėjote bėgimu? Ką Jums duoda laikas, praleistas bėgimo trasose? – „Pajūrio naujienos“ paklausė E. Šlušnio.

– Bėgioti pradėjau dar paauglystėje. Manau, kad vienas motyvų buvo kretingiškio bėgiko Piotro Silkino pavyzdys – rajono spaudoje perskaičiau apie jo kelionę į Maskvos tarptautinį maratoną, ir tuomet man tai atrodė kažkas neįtikėtino. Per studijas bėgimą apleidau. Tačiau perkopęs per 40 metų, pastebėjau, kad silpstu fiziškai, silpnėja atmintis, blogėja sveikata. Supratau, kad reikia kažko griebtis, ir 2015 m. papuoliau į sveikos gyvensenos populiarintojo Dainiaus Kepenio sveikatos mokyklą Palangoje. Ten gavau labai daug žinių ir stiprų postūmį grįžti į aktyvų gyvenimą. Iš pradžių daug vaikščiodavau, kasryt darydavau mankštą ir nurisnodavau iki trečiojo tvenkinio išsimaudyti. Per gan trumpą laiką pastebimai pagerėjo sveikata: stojantis nebesvaigo galva, pagerėjo miegas, neliko jokių dūrių širdies plote, stipriai pagerėjo šachmatų rezultatai, atsirado jėgų ir noro intensyviau sportuoti. Tad pradėjau didinti bėgimo atstumą, o 2019 m. rudenį pirmą kart po daugybės metų nusprendžiau dalyvauti bėgimo varžybose – Klaipėdoje, EKO maratono trasoje, nubėgau 29 km. Čia susipažinau su keliais bėgikais, kurie pasiūlė dalyvauti jų komandoje. Užsimezgė daugybė pažinčių, pradėjau kartu važiuoti į įvairius bėgikams skirtus renginius. Ir treniruotis pradėjau dar rimčiau.

– Kokios buvo Jūsų pirmosios varžybos ar bėgimo renginys? Koks buvo įspūdis?

– Bėgimo varžybų buvo įvairių ir labai daug. Gerai pamenu tik tas pirmąsias varžybas, kuriose pavyko tapti prizininku. Tai buvo bėgimas „Dimitravas–Rūdaičiai“. Taip pat gerai pamenu pirmuosius maratonus, bėgtus 1990 m., – Kuršių Nerijoje ir Vilniuje „Europos centras –Vilnius“. Tie maratonai man buvo labai sunkūs. Galbūt trūko tinkamo pasirengimo, neturėjau kokybiškos avalynės ir aprangos. O ir su mityba reikalai buvo prasti – elementariai tokiems krūviams neužteko maisto. Tačiau emociškai jaučiausi labai pakiliai, lyg koks didvyris, atlikęs žygdarbius.

– Kuo skiriasi paprastos bėgimo varžybos nuo maratono? Ką reiškia apskritai dalyvauti maratone?

– Skirtumas yra distancija. Maratonas – 42 km ir 195 m. Tai labai prestižinė rungtis, nes vien įveikti šį atstumą yra, ką veikti. Maratonui neįmanoma pasirengti per trumpą laiką, tai yra per kelias savaites ar mėnesį. Be to, reikia pasirengti ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai – pastarasis dalykas galbūt net svarbesnis. Pastaraisiais metais pasaulyje bėgimo maratonai labai išpopuliarėjo. Juose dalyvauja po keliasdešimt tūkstančių bėgikų. Bėgti tokioje minioje, esant gausiam žiūrovų palaikymui, yra kažkas nerealaus ir aš to jausmo net nesugebėčiau nupasakoti.

– Koks buvo Jūsų pirmasis maratonas, kaip jame sekėsi?

– Pirmąjį savo maratoną įveikiau 1990 m. balandžio 29 d. Kuršių Nerijoje. Bėgome iš Smiltynės iki Juodkrantės ir atgal: 42,195 km įveikiau per 3 val. 34 min. ir 24 sek. Paskutiniuose kilometruose buvo nepaprastai sunku. Tai buvo jaunystėje. O dabar jau pirmąjį maratoną, o iš viso trečiąjį, įveikiau 2020 m. rugsėjo 6 d. Klaipėdoje, kai buvo surengtas „Vilties bėgimo maratonas“. Tai turbūt pats sunkiausias visų mano bėgtų maratonų. Maratonas tuo ir unikalus, kad jis visada yra sunkus, tik kiekvienąsyk vis kitaip. Kartais atsiranda vienos problemos – „išlenda“ kokie nors skausmai, o kitąkart bėgiką žlugdo visai kiti dalykai. Dažnai būna sunku tiesiog psichologiškai, kai, besišnekant su savimi, iškyla dilema – kam aš tai darau, kam man to reikia... Žinoma, kirtus finišo liniją, visi šie „pokalbiai“ užsimiršta ir užplūsta neapsakoma euforija.

– Kokių emocijų suteikė maratonas Danijoje?

– Reikia nemažai laiko, kad bėgikas po maratono spėtų atsistatyti. O aš balandžio 23 d. bėgau savo 6-ajį gyvenime maratoną „Kauno Akropolio maratonas“, o gegužės 14 d. ryžausi startuoti Danijoje, galingame Kopenhagos maratone. Prieš maratoną jaučiausi nelabai kaip. Galbūt slėgė nežinomybė, jautėsi, kad nesu dar visiškai atsistatęs po Kauno maratono – skaudėjo peties sąnarį, kelius. Tačiau viskas susiklostė labai palankiai, ir prie to daug prisidėjo ten gyvenanti lietuvių šeima – jų dėka nejaučiau jokių rūpesčių, susijusių ne su bėgimu: viešbutis, nuvykimas, kalbos barjeras ir pan. Pats renginys grandiozinis. Man iki šiol sunkiai suvokiama, kaip įmanoma taip viską sustyguoti, surikiuoti ir suvaldyti tokią masę žmonių. Bėgti sekėsi gana sklandžiai ir aš manau, kad šis, septintasis mano maratonas, buvo pats lengviausias ir sėkmingiausias – pasiekiau savo geriausią asmeninį rezultatą.

– Kokių planų, iššūkių esate sau išsikėlę?

– Šiuo metu man tiesiog įdomu, iki kokio amžiaus įmanoma gerinti sportinius rezultatus. Artimiausiais metais mėginsiu išbėgti 10 km iki 40 minučių, pusmaratonį – greičiau negu per 1 val. 30 minučių, maratoną – greičiau negu per 3 val. ir 20 minučių. Tai man asmeniškai ambicingi tikslai, kad jų pasiekčiau, reikės nemažai treniruočių. O didžiausia svajonė būtų kažkokiu būdu patekti bent į vieną didžiųjų maratonų – Niujorko, Berlyno, Londono, Bostono ar Tokijo. Tai susiję su didžiuliais pinigais, ir šiandien kol kas tai visiškai nerealu.

– Kiek laiko per savaitę praleidžiate bėgimo trasose ir ką galėtumėte patarti tiems, kurie norėtų, bet vis dar nesiryžta pradėti bėgioti? Gal tai ne visiems įveikiama?

– Bėgimui vidutiniškai skiriu 6–8 valandas per savaitę, dažniausia tai būna penkios treniruotės.

Manau, kad bėgimas yra įgimtas ir visiems lengvai prieinamas dalykas, nereikalaujantis kažkokių didelių laiko ar piniginių resursų. Tik reikia savęs paklausti: „Dėl ko man to reikia?“ Jei atsakymą pavyksta rasti lengvai, tuomet užtenka įsigyti bėgimui skitus batelius ir – pirmyn. Jei atsakymas savaime neateina, tuomet galbūt verta susirasti ir pavartyti kokią knygutę apie bėgimą, prisijungti prie bėgikų socialiniuose tinkluose ar tiesiog nuvykti į kokį nors bėgimo renginį ir iš pradžių pabūti bent žiūrovu.

Mane bėgimas disciplinuoja, padeda negalvoti apie žalingus įpročius, stiprina emociškai. Taip pat mane labai intriguoja išmaniosios technologijos – įvairūs davikliai, jutikliai, matuokliai, programėlės ir visa kita, kas leidžia save stebėti, gilintis į pokyčius, vykstančius organizme, treniruočių pažangą ir t. t.

Bėgimo naujokai gali mane susirasti socialiniuose tinkluose – pagal galimybes padėsiu, patarsiu, paskatinsiu. Dar vienas dalykas, kodėl bėgimas man aktualus – sportuodamas galiu neriboti savęs dėl maisto: valgau, ką noriu ir kiek noriu, visiškai nepergyvendamas dėl viršsvorio.


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas