Pajūrio naujienos
Help
2024 Vasaris
Pi 5121926
An 6132027
Tr 7142128
Ke18152229
Pe291623
Še3101724
Se4111825
Apklausa

Ar pasigendate naujų rajono Savivaldybės projektų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Elena Apolonija Masalskaitė-Potocka.

Dail. Elisabeth Louise Vigée Le Brun, Prancūzija, apie 1790 m. Lenkijos menų ir mokslo akademija

Grafai Potockiai – trumpiausiai, nuo 1795 m. iki 1806 m., Kretingą valdžiusi didikų giminė. Šiai giminei valda atiteko po to, kai per Tado Kosciuškos sukilimą už kolaboravimą su Rusija ir tėvynės išdavystę Varšuvos turgavietėje 1794 m. birželio 28 d. buvo viešai pakartas Kretingos savininkas, Vilniaus vyskupas, kunigaikštis Ignotas Jokūbas Masalskis. Didžiulių jo valdų paveldėtoja tapusi dukterėčia Elena Apolonija Masalskaitė-de Ligne jai atitekusius turtus kaip nuotakos kraitį netrukus užrašė savo antrajam vyrui Vincentui Potockiui.

Elena Apolonija gimė 1763 m. Vilniuje, Lietuvos dvaro paiždininkio, generolo leitenanto, Baltojo Erelio ordino kavalieriaus, kunigaikščio Juozapo Adrijono Masalskio ir iš Nesvyžiaus (Baltoji Rusia) kilusios kunigaikštytės Antaninos Radvilaitės šeimoje. 1764–1765 m. abiejų tėvų netekusią našlaitę ir jos brolį Ksaverą Pranciškų ėmėsi globoti dėdė, Kretingos dvarininkas ir Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. Iš pradžių jos ugdymu rūpinosi prancūzės guvernantės, o 1771 m. dėdė mergaitę išvežė į Paryžių ir patikėjo Bua abatijos vienuolyno bernardinėms, kurios rūpinosi iš aukščiausio socialinio sluoksnio kilusių mergaičių lavinimu ir rengimu savarankiškam gyvenimui.

Sulaukusi šešiolikos metų, mergina 1779 m. liepos 29 d. Paryžiuje ištekėjo už devyniolikmečio Austrų Nyderlandų (Belgijos) kunigaikščio, Austrijos kariuomenės artilerijos karininko Šarlio Antuano Emanuelio de Ligne, kurio tėvas Šarlis Žozefas de Ligne buvo Austrijos imperijos feldmaršalas ir diplomatas, o motina Pranciška Marija Ksaverija – Lichtenšteino kunigaikštytė. Nuotakos kraičiui dėdė perdavė 300 tūkst. livrų pinigais, dvejus rūmus Krokuvoje, vienerius rūmus Varšuvoje ir Mogilianų dvarą pietinėje Lenkijoje.

Jaunieji gyveno savo jaunystės mieste Paryžiuje, vyro gimtajame Briuselyje, o vėliau persikėlė į Vieną. Tačiau jųdviejų gyvenimas nesusiklostė. Šarlis Antuanas jau po trejų metų ėmė siekti skyrybų, nes užmezgė romaną su prancūzų aktore Fleury, su kuria 1786 m. susilaukė nesantuokinės dukters Kristinos. Tais pačiais metais dukterį Sidoniją Fransuazą Šarlotę pagimdė ir žmona.

Šarlis Antuanas de Ligne.

Dail. Charles Le Clercq ir Antoine Alexader Cardon. Belgija, 1785 m.

1787 m. kilus konfliktui tarp Rusijos ir Turkijos dėl Krymo, į karą rusų pusėje įsitraukė ir Austrija. Elenos Apolonijos vyras ir uošvis išvyko kariauti, o aristokratijos visuomeninis gyvenimas Vienoje apmirė. Nesutardama su uošve, Elena Apolonija 1788 m. išvyko į Varšuvą ir apsigyveno pas dėdę vyskupą Ignotą Jokūbą Masalskį. Išvykdama ji buvo priversta uošvei palikti dukrą, su kuria, likimui gyvenimą pakreipus kita linkme, susitiko tik po 18-kos metų.

Varšuvoje ji artimai susipažino su išvaizdžiu ir įtakingu didiku, žymiai vyresniu Lenkijos Karalystės pakamariu, karališkosios sargybos pulko vadu, generolu leitenantu, pasiuntiniu, Galicijos masonų didžiuoju magistru ir Liublino seniūnu grafu Vincentu Potockiu. Iki tol grafas buvo vedęs du kartus. Jo pirmąją žmona tapo Podolės vaivados Jono Jokūbo Zamoiskio duktė Uršulė. Santuoka buvo bevaikė, todėl 1781 m. sutuoktiniai išsiskyrė. 1787 m. antrąkart vedė Aną Micielską, su kuria po metų susilaukė sūnaus Pranciškaus Stanislovo Juozapo.

Susipažinę Vincentas ir Elena Apolonija nutarė nuo 1790 m. pradėti bendrą gyvenimą. Tačiau antrosioms pusėms nesutikus skirtis, sumanymas nepavyko. 1792 m. pulkininkui Šarliui Antuanui de Ligne žuvus kare, o Anai Micielskai pagaliau sutikus skirtis, 1792 m. rugsėjo 14 d. Eleną Apoloniją Masalskaitę-de Ligne ir Vincentą Potockį Varšuvoje sutuokė jaunosios dėdė vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. Po metų jaunavedžiai susilaukė sūnaus Alekso, dar po metų – Vincento, o 1795 m. – dukters Elenos, mirusios kūdikystėje.

Vincento Potockio portretas.

Než. dailininkas. XIX a. Varšuvos nacionalinis muziejus

Dėdę Varšuvos sukilėliams pakorus, Elena Apolonija ėmėsi tvarkytis jo turto paveldėjimą. 1795 m. kovo 28 d. Telšių apskrityje jai buvo perduoti Darbėnų, Grūšlaukės, Kretingos, Palangos, Plungės dvarai ir Tarvydų kaimas. Darbėnų ir Palangos dvarus pagal dėdės testamentą ji perleido pusbroliui, tetos Kotrynos Masalskaitės-Niesiolovskos sūnui generolui Ksaverui Pranciškui Niesiolovskiui. Likusią dalį ruošėsi užrašyti vyrui kaip nuotakos kraitį. Tačiau po 1795 m. spalio 24 d. įvykusio trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalinimo buvęs uošvis kunigaikštis Šarlis Žozefas de Ligne paprašė Rusijos imperatorės Jekaterinos II konfiskuoti vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio valdas, kad užtikrintų savo anūkės Sidonijos Fransuazos Šarlotės paveldėjimo teises. Tuo pat metu Ana Micielska, siekdama apginti savo sūnaus Pranciškaus Stanislovo Juozapo turtinius interesus, užginčijo jos buvusio vyro naujagimių Alekso ir Vincento teisės į tėvo turtą legitimumą, nes jie gimė oficialiai neįforminus tėvo ankstesnės santuokos ištuokos. Siekdamas išspręsti šiuos klausimus, Vincentas Potockis 1795 m. pabaigoje išvyko į Sankt Peterburgą, kur turėjo nemažų išlaidų, kol juridiškai išsprendė visų pretenzijas. Tik po to Rusijos imperatorė Jekaterina II 1796 m. sausio 30 d. patvirtino jam nuosavybės teisę į žmonos užrašytas naująsias valdas – Kretingos, Grūšlaukės ir Plungės dvarus bei Tarvydų kaimą.

Pranciškaus Stanislovo Juozapo Potockio portretas.

Než. dailininkas. 1803 m.

Elenai Apolonijai taip pat turėjo atitekti nemaža dalis iš dešimties milijonų auksinų dėdės palikimo grynaisiais. Tačiau šis turtas liko užšaldytas, o naujasis Rusijos imperatorius Pavelas I įpareigojo sutuoktinius iš šių lėšų finansuoti Vilniaus arkikatedros užbaigimo darbus, kuriems vyskupas I. J. Masalskis buvo gavęs pinigus iš Vilniaus vyskupijos kapitulos. Naujasis Kretingos, Plungės ir Grūšlaukės dvarų savininkas buvo kilęs iš lenkų bajorų giminės, kurios lopšys – Lenkijoje esantis Potoko kaimas, davęs didikams ir pavardę. Legendiniu šios giminės pradininku laikomas Žiroslavas, kuris 1166 m. už prie Piliavos pasiektą pergalę prieš prūsus gavo Piliavos herbą. Šiame herbe mėlyname fone vaizduojamas trijų kryžmų kryžius, kurio apatiniam skersiniui trūksta kairiojo peties. Aiškinama, kad viršutiniai du skersiniai simbolizuoja dvi atmuštas prūsų atakas, o apatinis – persilaužimą mūšyje ir pasiektą pergalę.

Didikais Potockiai tapo XIV a. pabaigoje, gavo grafo titulą. XVI a. pirmoje pusėje persikėlė į Galiciją ir Podolę (Vakarų Ukraina), kur įsigijo didelių dvarų. XVII a. tapo įtakingais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybės veikėjais, susigiminiavo su kunigaikščiais Radvilomis. XVIII a. palaikė Abiejų Tautų Respublikoje vykdomas reformas, dalyvavo valstybės valdyme. Galiciją prijungus prie Austrijos imperijos, tapo įtakingais Austrijos-Vengrijos politiniais veikėjais. Potockių valdos taip pat plytėjo Lenkijoje ir Baltoje Rusioje, o Lietuvoje jas papildė Elenos Apolonijos Masalskaitės-de Ligne kraitis.

Sidonija Fransuaza Šarlotė de Ligne-Potocka.

Než. dailininkas. XIX a. pr. Beloil pilis (Belgija)

Elena Apolonija ir Vincentas Potockiai rezidavo Kovalivkos dvare prie Nemirivo (Podolė), taip pat Broduose (Galicija), gyveno Rusijos imperijos sostinėje Sankt Peterburge. Tiesa, šeimos reikalai nelabai klostėsi. 1797 m. mirė jaunėlis sūnus Vincentas, po poros metų – vyresnysis Aleksas, o nauji bandymui susilaukti vaikų pasibaigdavo persileidimu. Nežiūrint į Elenos Apolonijos paveldėtus turtus, didesniąją dalį paveldėjimo dėl šeimos skolų administravo valstybė. Į valdžią po perversmo atėjęs caras Aleksandras I leido grąžinti Potockiams dalį turto, tačiau šeima ir toliau sunkiai brido iš skolų. Siekdamas jas padengti, Vincentas buvo priverstas 1802 m. parduoti savo rezidenciją Kovalivkoje trečios eilės pusbroliui Stanislovui Potockiui. Galicijoje jam beliko tik Brodų ir Zbaražo dvarai.

O Kretingos grafystė už skolas 1802 m. kovo 4 d. buvo paimta į valstybės iždą ir inventorizuota, 1802–1804 m. teisme nagrinėta byla dėl jos paėmimo valstybės nuosavybėn. Tuo metu dvare ir palivarke stovėjo daug naujų, vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio laikais pastatytų akmenų mūro pastatų – ratinė su arklidėmis, vandens malūnas, ūkvedžio namas su tvartu kieme, kalvė, palivarko tvartas, grūdų sandėlis. Prie rūmų buvusios pristatytos dvi medinės oficinos. Į vakarus nuo rūmų tvenkinio pietiniame krante augo šešiolikos vaismedžių sodas, kurį kirto skroblų alėjos. Atokiau į pietus nuo rūmų buvo užveistas kitas, didžiulis 320 rūšių vaismedžių sodas, kurį į 16 dalių skaidė liepų alėjos.

Paryžiaus Bua abatijos bernardinių vienuolynas, kuriame 1771–1779 m. mokėsi Elena Apolonija Masalskaitė.

Galų gale Kretingos, Grūšlaukės, Plungės dvarus ir Tarvydų kaimą iš prasiskolinusio Vincento Potockio 1806 m. kovo 8 d. nupirko ir prie savo Šiaulių ekonomijos valdų prijungė Rusijos valstybės ir karo veikėjas kunigaikštis Platonas Zubovas. Galutinai naujų žemių pardavimo-pirkimo aktas buvo įformintas 1810 m., dalyvaujant Vincento Potockio patikėtiniui Stanislovui Jasenskiui.

1806 m. Vincentas su žmona persikėlė į Paryžių ir apsigyveno čia nusipirktuose rūmuose. Paryžiuje Elena Apolonija pagaliau susitiko su jau suaugusia dukterimi Sidonija Fransuaza Šarlote. Ši 1807 m. ištekėjo už pora metų jaunesnio Vincento sūnaus Pranciškaus Stanislovo Juozapo Potockio, kuris 1808 m. tapo Napoleono Bonaparto įkurtos Varšuvos kunigaikštystės kariuomenės kapitonu ir generalgubernatoriaus, Prancūzijos maršalo Luji Nikola Davu adjutantu.

Dar besimokydama Bua abatijos bernardinių vienuolyne, Elena Apolonija pradėjo rašyti dienoraštį. Iš jo sužinome, kad 1809 m. savo Paryžiaus rūmuose ji turėjo 100 tūkst. prancūziškų graviūrų, 40 tūkst. knygų ir 200 porų pirštinių. Jos papuošalai buvo verti karalienės, o dviejų drabužinių sienos buvusios išklijuotos porceliano plytelėmis. Miegoti įprastai eidavo vidurnaktį, o keldavosi septintą valandą vasarą ir aštuntą valandą žiemą. Jai patarnavo 28 tarnai, kuriems duodavo rašytinius nurodymus. Ji turėjo nuolatinį užsiėmimą: dirbo prie vario graviūrų, domėjosi botanika, piešimu, muzika, humanitariniais ir gamtos mokslais, rašė dienoraščius ir prisiminimus, kurie XIX a. pab. buvo publikuoti Paryžiuje.

Kretinga XIX a. I ketvirtį išleistame Lietuvos bernardinų (pranciškonų observantų) provincijos žemėlapyje

1809 m. netoli Sen Deni, esančio į šiaurę nuo Paryžiaus, nusipirko Sen Oueno prie Senos pilį, kurioje XVIII a. gyveno Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI favoritė Žana Antuanetė Puason, geriau žinoma kaip markizė de Pompadur. Elena Apolonija mirė 1815 m. Paryžiuje, palaidota buvo Per Lašezo kapinėse. Našlys Viktoras Potockis po jos mirties norėjo atnaujinti santuoką su Ana Micielska, tačiau 1825 m. mirė ir jisai.

Duktė Sidonija Fransuaza Šarlotė susilaukė dviejų vaikų, kurie anksti mirė. Po senelio Šarlio Žozefo de Ligne mirties, ji nesėkmingai bandė prisiteisti iš nepilnamečio pusbrolio Eugenijaus Fransua Šarlio de Ligne dalį giminei priklausančių Heno grafystės valdų. Mirė 1828 m., palaidota buvo greta senelio Kalenbergo (Jozefsdorfo) kapinėse Vienoje (Austrija).

Grafų Potockių giminės herbas (Pilawa).

Aut. Bastian. Wikimedia Commons

Jos vyras Pranciškus Stanislovas Juozapas Potockis po Varšuvos kunigaikštystės prijungimo prie Rusijos imperijos 1815 m. buvo paskirtas Lenkijos Kongreso karalystės leibgvardijos dragūnų pulko majoru, 1816 m. tapo imperatoriaus Aleksandro I svitos nariu, gavo flygeladjutanto garbės laipsnį ir šešerius metus tarnavo rusų pasiuntinybėje Italijoje bei pora metų Paryžiuje. Baigęs karinę tarnyba, 1824 m. buvo paskirtas imperatoriaus rūmų kamerheriu, o po poros metų – ceremonmeisteriu. Vėliau gyveno Varšuvoje, 1832–1841 m. vadovavo Mazovijos vaivadijai-gubernijai, buvo Lenkijos Kongreso karalystės Valstybės tarybos narys, Rusijos imperijos senatorius ir slaptasis patarėjas.

Garsėjo kaip numizmatas ir kolekcininkas, nuo 1814 m. buvo Maltos ordino riteris, Lenkijos Karalystės heraldijos komisijos ir Pensijų komiteto pirmininkas, Varšuvos labdaros draugijos viceprezidentas, Baltojo Erelio, Šv. Onos, Šv. Vladimiro ir Šv. Jono Krikštytojo (Maltos kryžiaus) ordinų kavalierius. 1824 m. imperatorius Nikolajus I patvirtino jam paveldimą grafo titulą, kurio įteikimo ceremonija įvyko 1838 m.

Po žmonos Sidonijos Fransuazos Šarlotės mirties antrąkart vedė Karoliną Kofler, su kuria vaikų nesusilaukė. Mirė 1853 m. sausio 15 d. Varšuvoje, palaidotas Povonzkų kapinėse. Jo kapą ženklina kuklus akmeninis antkapis su epitafija ir ažūriniu kaltiniu kryžiumi. Jam mirus, galutinai nutruko XVIII a. pab.–XIX a. pr. Kretingos dvarą, valsčių ir miestą valdžiusios grafų Potockių giminės linija, nepalikusi palikuonių.

Didžiąją Potockių šeimos meno vertybių kolekcijos dalį Vincentas išpardavė. Dalis bibliotekos iki 1880 m. buvo saugoma Brodų dvare. Tai, ko paveldėtojai ir vėlesni dvaro savininkai nesugebėjo išparduoti – apie 16 tūkst. tomų knygų, pažymėtų Pranciškaus Stanislovo Juozapo Potockio ekslibriais, yra saugoma Orono pilyje Šveicarijoje. Ten pat galima susipažinti su šeimos istorija, pamatyti ją reprezentavusių didikų portretus.

Julius KANARSKAS

Kretingos muziejus


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas