Mėlynas kraujas, arba penkios įtakingiausios Lietuvos giminės

„Esu užkietėjęs klasikinis konservatorius, tarsi ne šios epochos žmogus: mąstau XVIII amžiaus kategorijomis, tarsi susitapatinu su tuo laikmečiu ir asmenybėmis. Tai leidžia man objektyviau suprasti LDK didikus“, – teigė Valdovų rūmų muziejininkas istorikas Eimantas Gudas.

Kretingoje per Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę viešėjęs Valdovų rūmų kultūros istorikas Eimantas Gudas pristatė šiuo metu itin populiarią savo knygą „Mėlynas kraujas“, kurioje jis gyvai, su smulkmenomis ir gausiomis iliustracijomis pasakoja apie 5 įtakingiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) gimines – neatsiejamą Europos elito dalį: prie karalių priartėjusias Radvilas, pirštinę šiems metusius Chodkevičius, nuo raštininkų iki kanclerių iškilusius Sapiegas, nekarūnuotus Lietuvos valdovus Pacus ir Lietuvos turtingiausius ir galingiausius Tiškevičius.

Ištakos – į Vytauto Didžiojo laikus

E. Gudo žodžiais, dar neseniai gyvavo nuostata, kad didikai mūsų tautai nieko gero nedavė, anksčiau buvę politiniai režimai tyčia trynė tą istorinį atminimą. „Šios knygos populiarumas parodo, kad lietuviai domisi – visuomenė jau nebemato savų didikų kaip nudžiūvusios visuomenės šakos“, – akcentavo muziejininkas istorikas.

„Kai buvau 10-ties, o skaityti išmokau pusantrų, perskaičiau Adolfo Šapokos sudarytą „Lietuvos istoriją“ ir buvau nustebintas, kokia turtinga mūsų istorija, spalvingos giminės, nors jos labiau pristatomos kaip lenkų diduomenė. Ypač sužavėjo aristokratai Radvilos, jie – mano meilė, bet kadangi jais domisi ir daugiau istorikų, vien ties jais knygoje nesikoncentravau. Taip ta meilė trunka jau 20 metų, kol ir atvedė ligi šios knygos“, – apie paskatas rašyti apie LDK didikus kalbėjo E. Gudas, patikinęs, kad jo planuose – dar 2 knygos apie aukštuomenę, tarp jų – ir Žemaitijoje garsius Oginskius bei Giedraičius.

LDK didikų ištakos siekia Vytauto Didžiojo laikus: „LDK pradžioje buvo kunigaikščių, kurie kėlė sąmokslus prieš valdovus, su jais buvo susidorota įvairiomis bausmėms, nes valdovai siekė turėti sau lojalių sluoksnių. Vytautas iš įvairių bajorų iškėlė diduomenę, apdalijo valdomis ir valstiečiais, suteikė valstybinius apdovanojimus. Vienos giminės ilgainiui iškilo ir matomos ligi šių dienų, kitos nuskurdo ir nunyko.“

Paklaustas, kaip įtakingiausią lietuvių aukštuomenę ir jų svarbą Europos kontekste mato kitų šalių istorikai, E, Gudas atsakė: „Kaip visuomet, didžiausias galvos skausmas yra Baltarusija: ji negali kitaip matyti ir dėl režimo, ir dėl patriotinių nuostatų. Baltarusiai dabar patiria tai, ką Lietuva išgyveno XX a. pradžioje, kai buvo norima romantizuoti istoriją. Mūsų bendrą istoriją, Lietuvos valdovus ir didikus jie nori pasisavinti, kadangi dauguma valdų apie 500 metų buvo jų teritorijoje.“

Istoriko žodžiais, ukrainiečiai nelabai težino apie tą periodą, kai priklausė LDK, kiti mano, kad Lietuvos valdovai buvo patys geriausi okupantai. Lenkijoje visos mūsų aristokratų giminės yra puikiai žinomos, ir jie jas labiau laiko savomis giminėmis. „Lenkų istorikai labai daug padarė tyrinėdami tas gimines, ir jas pavertė savomis nė nesusimąstydami. Jie žino, kad garsiausia lenkų giminė yra Radvilos. O mums dabar reikia įrodinėti, kad tai – lietuviškos giminės“, – tvirtino svečias, pastebėjęs, kad būtent Radvilų kilmė yra visu 100 proc. lietuviška, skirtingai nuo Chodkevičių, Sapiegų ir Tiškevičių, ir dar 90 proc. tikimybė, kad Pacų šaknys – lietuviškos.

LDK laikais lietuvybės samprata nebuvo siejama su kalba, svarbiausia buvo politiškai jaustis lietuviu, tauta ir kovoti už LDK, nepriklausomai nuo kalbos. LDK laikais bajorai pasisakydavo už ryšius su Rusija, bet valdovai siekė vienybės su Europa, o ne – Rusija.

Įtakingiausia žemvaldžių giminė

Iš visų ištyrinėtų penkių giminių, E. Gudas pajuokavo, apie Radvilas galėtų kalbėti nesustodamas. Lietuvos istorija be Radvilų būtų skurdi, ši giminė svarbi ir visai krikščioniškajai Europai.

„Tai – visomis prasmėmis unikali giminė, peržengusi Europos ribas, nusipelniusi daugybei tautų – vokiečiams, prancūzams, italams, palikusi pėdsakų netgi Jungtinėje Karalystėje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Tai – pati aristokratiškiausia, labai aukšto lygio giminė – garsi nuo Škotijos iki Sicilijos ir nuo Portugalijos iki Rusijos. Su Radvilomis negalėjo lygintis kiti vokiečių, austrų, čekų aristokratai. Ši giminė unikali kaip žemvaldžiai, jų turtai – 15 mln. ha žemės – sunkiai įsivaizduojami. Jie išlaikė šiuos turtus, nes žemė ėjo į bendrą Radvilų fondą, ir jos negalima buvo nei parduoti, nei dovanoti ar atiduoti kraičiui. Didžiausios Radvilų valdos buvo Baltarusijoje, ir jie išliko patys turtingiausi iki sovietų okupacijos pradžios“, – akcentavo E. Gudas.

Radvilų giminės atstovų išlikę Lenkijoje: neseniai Konstantinas buvo sveikatos ministras, du Radvilos – viceministrai, kiti – ambasadoriai, verslininkai, filantropai. „Jie domisi ir Lietuva. Turėsime pirmąjį Radvilą – Konstantiną, kuris, kaip ambasadorius, atstovaus Lenkijai Lietuvoje“, – kalbėjo E. Gudas.

Jam labai įstrigo Radvilų giminės moterys: nors jos neturėjo teisių, bet pasižymėjo kaip mecenatės, kūrė teatrus. Viena jų giminės atstovių Berlyne turėjo įspūdingus rūmus, antrus po karališkųjų, kuriuose Adolfas Hitleris dirbo, tapęs kancleriu.

Iš anksčiau paties parengtų mokslinių straipsnių, juos pakoregavęs ir papildęs naujausiomis žiniomis, E. Gudas neslėpė, savąją 500 psl. apimties knygą parengęs vos per mėnesį.

Iš stačiatikybės – į katalikybę

Aukščiausi postai LDK atitekdavo tik katalikams, todėl į juos pretenduojantys stačiatikiai turėdavo pereiti į katalikybę arba sudaryti uniją – pripažinti Popiežiaus valdžią. Stačiatikiai pagal kilmę buvo ir Chodkevičiai, Sapiegos, Tiškevičiai, tačiau jie ir perėjo į katalikybę.

„Jūsų miesto įkūrėjas Jonas Karolis Chodkevičius priklausė Šklovo-Myšo linijai, kuri buvo įtakingiausia giminėje. Jie trumpam buvo pranokę Radvilas. Daugiausiai žemių Chodkevičiai turėjo Baltarusijoje, o viena latifundijų buvo Kretingoje ir Skuode, kuris tuomet vadinosi Johanesburgu. J. K. Chodkevičius buvo labiausiai išsilavinęs ir įtakingiausias giminės atstovas, gavęs grafo titulą, tačiau netapęs kunigaikščiu“, – pasakojo E. Gudas.

Tačiau Chodkevičiai, pašnekovo žodžiais, nesielgė taip protingai, kaip Radvilos, kuriems žemė buvo nepajudinamas turtas: didžiuliai Jono Karolio turtai, jam mirus, atiteko Sapiegoms, kaip jo dukters kraitis, brolio turtai iškeliavo kitoms giminėms. Taip ir užgeso jų šlovė. Vienas įspūdingiausių jų dvarų XIX–XX a. dar išliko Černobylyje. „Palikuonys labai daug vilčių dėjo į lietuvių sukilėlius prieš caro valdžią, bet, šiems pralaimėjus, išvis užsisklendė, užsidarė savo dvaruose“, – kalbėjo E. Gudas, akcentavęs, kad galutinai dvarininkų gyvenimą sugriovė sovietai.

Diegė naujoves, susitaikę su praradimais

Tiškevičių giminė Kretingoje išbuvo sąlyginai neilgai – nuo XIX a. antros pusės iki Antrojo pasaulinio karo, tačiau, diegdami naujoves, Kretingai davė labai daug: pirmuosius Lietuvoje – elektrinę, telefono liniją, vaikų darželį. Šioje giminėje nuo XVII a. būta labai daug verslumo ir ūkiškumo pavyzdžių. „Jie niekad nestokojo grynųjų pinigų – turėjo jų krūvomis: amžininkų atsiminimuose išliko įvykis, kai Tiškevičiai vežimuose per Vilnių vežė pinigus, užsikimšo visos gatvės“, – vaizdžiai pasakojo E. Gudas.

Jo žodžiais, Lietuvos aristokratai labai skaudžiai išgyveno žemės reformą, tačiau Tiškevičiai sugebėjo prisitaikyti prie naujos Lietuvos Respublikos (kiti tikėjosi atkuriant LDK, todėl daugelis pabėgo į Europos valstybes), susitaikė su žemių praradimu – aplink Kretingą turėjo 10 tūkst. ha, po reformos jiems palikta vos 80 ha.

Kretingos Tiškevičiai, skirtingai nuo daugumos didikų, pasielgė priešingai: nors laikė save Lietuvos lenkais, bet puikiai įsiliejo į Kretingos ir Lietuvos visuomeninį gyvenimą. Jiems labai rūpėjo ir lietuviškoji pusė, tad Tiškevičiai puikiai išmoko lietuviškai. Atsiminkime ir paskutinįjį Lenkijoje gyvenusį grafą Alfredą Tiškevičių – atvykęs į Palangą jis puikiai šnekėjo lietuviškai.

Kretingos grafo Juozapo Tiškevičiaus, įtakingiausio iš Tiškevičių, šaka jau visiškai išnykusi.

• Rašyti komentarą (3)