|
|
|
Darbėnų parko pianino istorija
Muzikinis instrumentas – viešoje vietoje... Kodėl gi ne? Tokią viziją įgyvendino ir Darbėnų seniūnija, miestelio Vytauto Didžiojo parke, pavėsinėje, kurioje birželio pradžioje sušvytruos visos 12-a pagal Gyventojų iniciatyvų projektą įrengtų šviečiančių sūpynių, pastačiusi pianiną „Riga“. Skambinti gali, kas nori Muzikos viešose erdvėse idėja nėra nauja, pianinų po atviru dangumi galima pamatyti ne vienoje užsienio šalyje. O ir Lietuvos didžiuosiuose miestuose populiarėja nemokami klasikinės muzikos koncertai gatvės praeiviams arba keleiviams, stotyse laukiantiems autobusų ir traukinių. „Dabar kartais vakare aš pats dviračiu pravažiuoju pro šalį, matau, kaip parke žmonės prie to instrumento prieina, apžiūri, vieną kitą klavišą paspaudo, atsargiai patikrina, kaip veikia. Tie, kurie muzikalesni, žiūrėk, ir melodiją puikiausiai išgauna“, – pasakojo Darbėnų seniūnas Alvydas Poškys. Instrumentas – senas, nėra suderintas pagal visus muzikinius standartus, todėl, anot seniūno, nereikia norėti, kad skambėtų idealiai. Bet juk ne koncertams tas pianinas ir skirtas. Kol vasara, sausa, po stogu jis gali stovėti, faktas, kad vėliau, rudenį, kai bus daugiau drėgmės, teks ieškoti, kur paslėpus šilčiau ir saugiau. Šį pianiną darbėniškiai neatsitiktinai vadina istoriniu, mat jo savininkas – įžymusis kraštietis Kauno „Žalgirio“ bei Lietuvos krepšinio rinktinės treneris Kazys Maksvytis, kurį geriausių 2022–2023 metų Eurolygos strategų rinkimuose patys treneriai balsavimu pripažino trečiu. „O juk tą brangiai, tiksliai nepamenu, gal 800 tuometinių rublių kainavusį instrumentą mes pirkom norėdami tuomet dar moksleivį Kazį nuo sporto bent kiek atitraukti: kaip išeis, būdavo, su krepšinio kamuoliu į sporto salę arba į stadioną, taip nepareis, be vėlaus vakaro vaiko nematysi. Pabūgom, kad ir su blogais draugais nesusidėtų“, – atviravo trenerio mama Ona Maksvytienė.
Kamuolys buvo viskas Trejus metus juodu su vyru Kazimieru berniuką iš Darbėnų vežiojo į meno mokyklą Kretingoje, bet kas iš to? „Nepatiko jam muzika, nenorėjo groti, net ašarų dėl to yra išliejęs. Jam rūpėjo tik krepšinį žaisti, kamuolys buvo viskas“, – atviravo darbėniškė. Tačiau klavišų nelietė nė Maksvyčių dukra, 7-eriais metais už brolį vyresnė Snieguolė, kuri šiandien yra medikė ir dirba slaugytoja miestelio ambulatorijoje. „Kam nors parduoti arba padovanoti pianiną vis tiek buvo gaila. Sakėm, palauksim, gal nors ūgtelėjusiems anūkams, kurių iš viso turim keturis, prireiks? Bet ne, ir tie atsisakė...“ – pasakojo O. Maksvytienė. Todėl, kai seniūno pavaduotoja Bernadeta Litvinienė vieną dieną prasitarė, jog pianinas pritiktų pastaraisiais metais miestelio bendruomenės, seniūnijos ir gimnazijos pastangomis išpuoselėtai parko erdvei, būtų puošmena, o miestelio gyventojams dar ir savotiška pramoga, Ona tik apsidžiaugė: „Imkit, prašiau, vežkitės, tas didelis daiktas tik vietą namuose užima“, – juokėsi pašnekovė. Paklausta, ar sūnaus pasiekimai sporte šiandieną ją džiugina, moteris neslėpė, jog kur kas daugiau kainuoja nervų: „Per rungtynes televizorių aš tai išjungiu, tai vėl iš naujo įsijungiu – ir taip daug kartų, priklausomai nuo rezultato. Kai komanda laimi, malonu žiūrėti, o kai pralaimi, labai jau per širdį eina.“
|
|
