|
Buvęs jūreivis susikūrė pajūrio Žemaitijos vėliavą
Kretingoje prieš metus įsikūręs 86-erių Danielius Motiejauskas viename renginių Kretingos rajono viešojoje Motiejaus Valančiaus bibliotekoje susirinkusiuosius nustebino pristatęs paties sugalvotą žemaičių vėliavos variantą, jo manymu, labiau tinkantį pajūrio kraštui. Savąją vėliavą jis įteikė bibliotekos darbuotojams. Primena Estijos vėliavą D. Motiejausko sumanyta žemaitiška vėliava – taip pat trispalvė, o jos mėlyna, balta ir juoda spalvos, vienodo pločio, pasak vyro, geriausiai atspindi tvirtą, romų, ryžtingą žemaičių būdą: mėlyna spalva simbolizuoja dangų, balta – orą, juoda – žemę. Iš pirmo žvilgsnio šioji trispalvė primena Estijos valstybinę vėliavą. „Pajūrio naujienoms“ iš Skuodo kilęs, Klaipėdoje gyvenęs vyras pasakojo 40 metų dirbęs laivo mechaniku, aplankęs daug pasaulio kraštų, tačiau Žemaitija jam – itin brangi, nes gimtoji žemė. Kadangi ji šliejasi prie jūros, kurios Lietuva teturi nedidelį ruožą, D. Motiejauskas mano, kad būtent ji turėtų būti atvaizduota bent jau pajūrio regiono vėliavoje. „Žinau, kad Palangoje veikia Žemaičių kultūros draugijos filialas, galbūt juos sudomintų mano siūlomas vėliavos variantas. Kretingos krašte Motiejus Valančius buvo didysis tautos šviesulys, todėl pamaniau, kad pirmiausiai į jo vardu pavadintą biblioteką ir turėčiau atnešti šitą vėliavą. O dar ir mano pavardė susijusi su Motiejaus vardu. Gal tai paskatintų susiburti į draugiją žemaičius ir mūsų mieste, galėtų vykti įvairūs renginiai, etnografinės šventės“, – kalbėjo D. Motiejauskas. Ilgus metus šią vėliavą greta lietuviškosios trispalvės, jis pasakojo, iškeldavęs prie savo namų Klaipėdoje, kitąkart, priklausomai nuo progos, ją pakeisdavęs Lietuvos heraldikos komisijos patvirtintos Žemaitijos vėliavos vienu iš kelių variantų – baltame fone pavaizduotą mešką su užrašu „Pro Patria“. Vėliavos pasiūdintos specializuotoje jas gaminančioje įmonėje Klaipėdoje. Danielius sakė parūpinęs kelis jų komplektus ir įvairiomis progomis vėliavas dovanodavęs artimiems giminaičiams. Paklaustas, kodėl jam buvo svarbu turėtų pajūrio Žemaitijos vėliavą, nė nedvejodamas atsakė: „Lietuva turi valstybinę ir istorinę vėliavą, kurioje vaizduojamas Vytis raudoname fone. Tad kodėl Žemaitija negali turėti savos trispalvės? O žemaitiškos vėliavos su meška yra artimesnės Telšių regionui negu pajūrio žemaičiams.“ Vėliavą per susitikimą priėmusi bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Birutė Naujokaitienė nelinko komentuoti šios dovanos svarbos, tačiau patikino, kad, pagarbiai reaguodami į kiekvieną iniciatyvą ir nuomonę, vėliavą padėjo tarp kitų bibliotekai įteiktų dovanų.
Kodėl dominuoja meška Žemaitijos herbas buvo atkurtas Žemaičių kultūros draugijos iniciatyva, jo autorius – Algis Kliševičius. Mažojo Žemaitijos herbo ir viduriniojo Žemaitijos herbo projektai buvo suderinti Lietuvos heraldikos komisijoje 1994 m. liepos 21 d., o didžiojo Žemaitijos herbo projektas suderintas 1999 m. liepos 22 d. Mažasis Žemaitijos herbas yra herbinis skydas, kurio raudoname lauke pavaizduota juoda meška su sidabrine (balta) grandine ant kaklo (tokios pat spalvos yra meškos dantys ir nagai), stovinti ant užpakalinių kojų. Viduriniojo Žemaitijos herbo projekto variantas susideda iš aprašyto mažojo herbo ir ant jo uždėtos heraldinės kunigaikščių aprangai būdingos raudonos karūnos su sidabriniu vainiku. Didžiojo Žemaitijos herbo projekto variantas papildytas skydininkais: skydą su meškos atvaizdu ir skydo viršuje esančia karūna iš dešinės pusės prilaiko sidabrinė deivė, kita ranka atsirėmusi į inkarą, o iš kairės pusės skydą prilaiko sidabrinis karys; karys ir deivė stovi ant sidabrinio kaspino su raudonai įrašytu lotynišku užrašu „PATRIA UNA“ (liet. „Tėvynė viena“). Visi šie herbai gali būti naudojami etnografinio regiono vėliavoje, todėl yra keli vėliavos variantai. Kodėl dominuoja meška? Visoje Žemaitijos vėliavos ir herbo istorijoje – daug teorijų, o mažai faktų. Viena teorijų teigiama, kad Žemaitijos herbo ištakos susijusios su legendine Lietuvos kunigaikščių romėniškosios kilmės teorija. Pagal ją, viena iš Italijos į Lietuvą atsikėlusių giminių buvo vadinama Ursinais (lot. ursus – meška). Nė viena istorinių Žemaitijos vėliavų neišlikusi, o atkurta iš pasakojimų, „iš lūpų į lūpas“ principu, taip atsirado ne viena jos interpretacija. Pasak kaimyninių šalių šaltinių, narsiausi žemaičių kariai, apsisiautę meškų kailiais, jodavę į mūšius net ir karštomis dienomis. Savo arklius prijaukindavo prie baisaus kvapo, o karo lauke priešininkus juo atbaidydavę. Todėl mūšiuose, kaip rašo istoriniai šaltiniai, nebūdavo žemaičių vėliavų, nes vėliavas atstodavo žemaičių kariai, vilkintys meškų apdarus, kurie ir būdavo kaip atpažinimo ženklas. ---
Heraldikos akademijos vadovo kraštiečio Pauliaus Vaniuchino komentaras:– Savadarbės vėliavos – šeimos, giminės ar kitokios – nėra draudžiamos, jas galima kabinti prie namų ar naudoti savo identitetui, įsitikinimams, iniciatyvoms įtvirtinti, išskyrus tas, kurios yra draudžiamos įstatymu, tarkim, su sovietine atributika. Tačiau Danieliaus Motiejausko pasiūlytai vėliavai tapti regiono simboliu nėra pagrindo. Už regionų simboliką ir heraldiką yra atsakinga Etninės kultūros globos taryba, kuri sudarė darbo grupę, užsiimančia ir Žemaitijos herbo bei vėliavos išgryninimu. Vėliavą patvirtina LR prezidentas. Iki įstatymo pakeitimo regionų heraldikos pokyčių niekas nereglamentavo, todėl ir susidarė daug Žemaitijos vėliavos variantų. Iš dabar esančių kelių Žemaitijos vėliavų išgryninti vieną nėra paprasta: vieniems patinka vieni simboliai, kitiems – kiti. Todėl vyksta išsamios istorinės studijos, dirba heraldikos ir istorijos specialistai. Aš taip pat esu šios grupės narys.
|