Apie kūrėją, susirgusią „gintaro karštine“

„Niekada neturėjau minties, jog gintarai – tai tik močiučių papuošalai“, – sakė menininkė Donata Kalvaitė.

Iki 14-os metų gyvenusi Vydmantuose, ten pabaigusi ir vidurinę mokyklą, kretingiškė Donata Kalvaitė studijavo Klaipėdos socialinių mokslų universiteto politologijos bakalaurą ir KTU viešojo administravimo magistrą, o gyvenimą netikėtai susiejo su juvelyrika.

– Donata, kaip atsitiko, kad pasukote šiuo gyvenimo keliu?

– Menai mane traukė nuo mažens: dalyvavau įvairiuose konkursuose, tapiau, grojau pianinu, šokau. Baigusi mokyklą svarsčiau studijuoti dailę, tačiau nuolat girdėdavau, kad ši specialybė nebus paklausi, nebus pelninga, tad pasirinkau, kaip man atrodė, „patikimesnę“. Kaip bebūtų, besimokydama universitete jaučiausi negalinti savęs išreikšti iki galo, todėl tuo pat metu baigiau ir fotografijos kursus, kurį laiką dirbau pardavimo srityje.

– Šiuo metu kuriate išskirtinio dizaino moteriškas apyrankes, vėrinius, kaklo pakabukus, žiedus, auskarus iš vadinamojo Lietuvos aukso gintaro. Kodėl iš gintaro? Yra tekę girdėti: „Ai, gintaras – gražu, bet man kažkaip „nelimpa“, nemėgstu aš jo... Ką atsakytumėte į šią repliką? Ar reikėjo jums pačiai prisijaukinti gintarą?

– Su gintaru pirmąkart susipažinau vaikystėje, kai jo gabalėlį su inkliuzu padovanojo senelis. Gal todėl niekada neturėjau minties, jog gintarai – tai tik močiučių papuošalai. Man gintaras visada buvo įdomus, o dirbdama juvelyrikoje pajutau ne tik trauką, bet ir meilę šiam brangakmeniui. Klientės dažnai klausia, iš kur aš tiek žinau apie gintarą? Žinau, nes man apie jį įdomu viskas – daug knygų ta tema perskaičiau, daug diskutavau. Dalyvavimas parodose ne tik suvedė su klientais, bet supažindino ir su įdomiais kolegomis, dirbančiais gintaro srityje, tarp jų – su profesoriais, Lietuvai atstovaujančiais visame pasaulyje.

O kurti papuošalus paskatino vyras Kęstutis Kalvaitis. Jis kilęs iš gintaro juvelyrų šeimos – seneliai buvo vieni pirmųjų gintaro meistrų Kretingos krašte, vėliau šio amato išmoko ir pripažinta tautodailininke tapo jų dukra Džeralda, nuo paauglystės iš mamos dinastiją perėmė ir daug metų tęsia pats Kęstutis. Tad aš turėjau galimybę mokytis iš geriausių – iš gintaro juvelyrų kartos, skaičiuojančios 50-uosius metus šioje srityje. Kad su Kęstučiu einame tinkama kūrybos linkme, supratome, kai draugai gimtadienio dovanoms ėmė prašyti mūsų sukurtų papuošalų.

Praėjus geram pusmečiui nuo mudviejų bendro darbo pradžios, pasiryžom iššūkiui – su savo gaminiais išvykom į pirmąją parodą Vilniuje. Paskui sekė kitos parodos: Gdanske, Veronoje, Hamburge. Buvom drąsūs, nebijojom kurti kitaip, matėm gintarą naujai, gaminom papuošalus, kuriais norėjom puoštis patys. Lūžis įvyko, kai klientė atsiuntė vaizdo įrašą iš Tokijo mados savaitės –  žiūrim, modeliai ant podiumo eina su mūsų gintaro gaminiais! Paskui pasipylė užsakymai į Kiniją, JAV, Daniją, Suomiją, Japoniją. Visu tuo laikotarpiu gal sunkiausia ir buvo suvokti, kad mažiausiai esame reikalingi čia, Lietuvoje, savo žmonėms. Atrodė, jog tautiečiai neturi tokios meilės gintarui, kokią turi užsieniečiai. Prasidėjus karantinui, ilgu tylos ir ramybės laikotarpiu su vyru nutarėm, kad laikas akis į akį susipažinti su savo klientais čia, Lietuvoje, tad susikūrėme internetinį puslapį. Taip prasidėjo mūsų kelionė Lietuvos rinkoje.

Keletas papuošalų iš Donatos Kalvaitės kūrybos darbų kolekcijos.

– Kaip atrodo kasdienė jūsų darbo aplinka ir procesai? Kiek trunka sukurti papuošalą?

– Turime dirbtuves, padalintas į dvi dalis. Vienoje Kęstutis rūšiuoja žaliavą, šlifuoja, pjausto, gręžia gintarą. Kitoje aš veriu gaminius, kuriu dizainą, fotografuoju. Abu dalinamės naujomis idėjomis, nes mums svarbiausia kokybė ir patogumas. Kurdami papuošalus, mėgstame medžiagas kombinuoti – naudojame briedžio ragą, juodąjį ąžuolą, odą. Papuošalo pagaminimo laikas skirtingas. Pavyzdžiui, žiedelį padaryti užtruks ilgiau: atrinkti gabaliukai šlifuojami, po to kelias dienas sukasi „barabanuose“, tada gręžiami ir klijuojami. Jei kam atrodo, kad žiedą padarome per valandėlę, tai tik todėl, kad turime galybę dėžučių su jau pasidarytais ruošiniais.

– Sprendžiant iš kai kurių jūsų darbų – jie saikingi, minimalistiniai. Spėju, kad jūsų klientės yra subtilaus skonio. Ar į tokias ir orientuojatės? Ar brangūs jūsų papuošalai?

– Priešingai, mes kaip tik išgarsėjome masyviais papuošalais – koljė, apyrankėmis, karoliais.

Menininkai dažnai nesiryžta tokių gaminti, nes gaminio vertė tampa didelė, ir sunkiau parduoti. Dėl masyvių ir prabangių gaminių greitai tapome pastebėti parodose Danijos ir Los Andželo galerijų.

Šiaip kuriame visiems, turime atskiras kolekcijas vaikams ir vyrams. Stengiamės, kad mūsų gintarai įtiktų kiekvieno kišenei ir skoniui: pavyzdžiui, apyrankę galima nusipirkti už 15, prabangią koljė – už 900 eurų.

– Ar sekate mados tendencijas? Ar kuriant jums svarbiau, kas tuo metu madinga, ar kas, jūsų supratimu, yra gražu?

– Masinei rinkai visada pasižvalgome, kokios tendencijos, kokie deriniai ar formos šį sezoną madingi. Bet tikram gintaro mėgėjui svarbu ne mados tendencijos, o pats meninis juvelyrinis gaminys, kuriame klientas mato mūsų idėjas, profesionalumą, pajautimą ir mintis.

– Ar pati puošiatės savo sukurtais papuošalais?

– Žinoma, turiu nemažą kolekciją. „Susirgom gintarine karštine“, – taip juokauja kai kurios mano klientės. Bet, pripažinsiu, aš pati senai ja sergu. Gintaras yra brangakmenis, kiekvienas jo gabaliukas ypatingas, savito rašto, gamtos nutapytas. Reikia didelių pastangų, kad dalies papuošalų iš dirbtuvių neparsineščiau sau namo. Kita vertus, labai gerai, kad galiu išbandyti, ar naujai sukurti papuošalai tikrai patogūs, patvarūs.

• Rašyti komentarą (3)