|
|
|
Prezidento medalis – daugiavaikei motinai iš Didžiųjų Žalimų
Linkėdamas geros sveikatos ir kad namuose netrūktų šilto bendravimo, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu Motinos dienos proga Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda šiemet apdovanojo 45 mamas ir globėjas, tarp jų Bronislavą Jucienę iš Didžiųjų Žalimų Kretingos rajone. Žinia apie apdovanojimą buvo staigmena Liepos 13-ąją 81-ąjį gimtadienį pasitiksiančiai 7 vaikus pagimdžiusiai B. Jucienei ši žinia buvo staigmena. „Nesitikėjau... Ką jau aš čia tokio ypatingo nuveikiau? Laikiausi nuostatos, kad vienas vaikas – ne vaikas, be to, ir jiems kupetoje augti linksmiau“, – sakė Bronislava. Tiesa, ligos palaužta, bet šviesaus proto moteris apdovanojimo pati atsiimti nevažiavo, nors būtų norėjusi – kam gi nepatiktų pamatyti Vilnių, Prezidentūrą, pasiklausyti „gyvai“, ką kalbės, motinoms linkės Prezidentas. „Man ir politika įdomu – rūpi, kas Lietuvoje, kas pasaulyje... Dar nebuvo, kad per kuriuos nors rinkimus neičiau balsuoti. Ir televizorių įsijungiu tik žinioms pasiklausyti“, – atviravo pašnekovė. Bet kelionė iki sostinės jai per tolima, tiek laiko išsėdėti mašinoje būtų kančia. „Šimtą kartų man geriau ištiesti kojas ant lovos arba pavaikščioti“, – sakė Bronislava. Kasdien ji apeinanti kiemą, susirenkanti vištų, kurių laiko 15, kiaušinius, penkiems šunims ir trims katinams paruošianti ir įkratanti ėdalo. Žiemą parsinešdavusi malkų, pati pasikūrendavusi „pečių“, nors galėjo piršto nejudinti – tai vienas, tai kitas vaikas per dieną, žiūrėk, jau ir įsuka į kiemą. Kretingiškis vyriausiasis sūnus Bronius – kur buvęs, kur nebuvęs – nuolat tėviškėje, mat čia ūkininkauja, laiko per 20 mėsinių galvijų. „Esam patenkinti, kad mama patarimo klauso, stengiasi kuo daugiau pajudėti, nuo to – tik į gera. Dar užpernai, pernai po porą pilnų kibirų grybų namo parsinešdavo – ji žino grybingas vietas. Dabar gilyn į miškus eiti atkalbame, jei grybaus, tai tegul pakraščiuose“, – teigė už kelių kilometrų Barzdžių kaime gyvenanti viena Bronislavos dukrų Adelė Rašinskienė. Gražesnio už savo išrinktąjį nematė B. Jucienės vyras Petras irgi kilęs iš Barzdžių kaimo – nuo Didžiųjų Žalimų iki ten ranka paduoti. Susitiko jauni, krito vienas kitam į akį ir 1969-aisiais iškėlė vestuves. Jai tuomet buvo 27-eri, jis dvejais metais vyresnis. Pora sugyveno taikiai, dalinosi darbais, barniams, kad stogai kilnotųsi, namuose vietos nebuvo. „Sykį, kai pakėliau balsą, Petras paklausė, kodėl su juo ženijaus? Sakiau, kad pati išsirinkau – nebūčiau už jo ėjusi, jeigu gyvenime būčiau gražesnį pamačiusi“, – šypsojosi Bronislava. Septyni Jucių vaikai pasipylė vienas po kito: Bronislovas, Eugenijus, Regina, Adelė, Staselė, jauniausioji Danutė, kuri dabartiniu metu įsikūrusi, anot pašnekovės, „kur tatai – Airijoje“. O vieno sūnaus, Petro, seniai nebėra, į amžinybę išėjo pačiame amžiaus gražume, 17-os. Motociklu važiavo iš šokių Salantuose ir užsimušė. Laikui nugludinus didelį širdies skausmą, motina kalba ramiai: „Pažadėta kaip padėta“, suprask, kas lemta, to neišvengsi. Netekčių jos gyvenime buvo daugiau: devyniolikmetė liko be mamos. Kadangi iš 5 vaikų šeimoje buvo vyriausia, rūpintis teko seserimis Stase ir Ona, kurių vienai 10, kitai 11 ar 12 metų. Reikėjo ir buities, ir higienos įgūdžių pamokyti, ir į mokslus išleisti. „Ligoninėje gulinčios mamos didžiausias prašymas buvo, kad mes, vaikai, neišsimėtytume, kad gyvenime laikytumėmės vieni kitų. Duotą pažadą įvykdžiau“, – atviravo Bronislava. O savo Petrą ji taip pat jau palaidojusi – prieš 8-erius metus. „Lig šiol išgyvenu, po vyro mirties sveikata ir pašlijo“, – sakė našlė. Petras mylėjo ir ją, ir vaikus. Tai patvirtino Adelė. „Būdavo, įeina tėtis į kambarį ir tik „tū tū tūūū!“ – kaip traukinys. Taip žadindavo mus į mokyklą. Ant stalo jau kvepėdavo ką tik iškepti miltiniai blynai. Ir taip kiekvieną mielą rytą!“ – prisiminimais dalijosi ji. Tėvas mėgęs gaminti. Mama – nelabai, bet ir ji nesėdėjo sudėjusi rankų, daugiau tvarkėsi ūkyje – melžė karves, šėrė kiaules ir avis, lesino vištas, prižiūrėjo daržus, bites. Be to, iš Kretingoje gyvenusios dabar jau a. a. pusseserės Bronės išmokusi, 23 metus per dienų dienas dvipuse mezgimo mašina mezgė megztinius, kojines, šalikus Plungės liaudies kūrybos gaminių įmonei „Minija“. „Prikraudavo jų pilnas „tašes“, o mes, sesės, suimdavom viena už vienos rankenos, kita už kitos ir sunkiai tįsdavom į Kretingą pas siuvėją tuos mezginius susiūti. Tokia buvo tvarka“, – pasakojo Adelė. Savas bėdas bėdom nelaikė Bronislavai patiko, kad mezgėjos darbas buvo „iš namų“, kad vaikai kasdien po akim. O šie, ypač paaugliai, tik ir laukdavo, kada tėvai kur nors išvažiuos. Nors žinojo, kad pavasarį ant prie sodybos esančio tvenkinio, aptirpus ledui, lipti griežtai uždrausta, pasitaikius progai, vis tiek stengdavosi išbandyti. Petras, Staselė ir Adelė sykį įlūžę „išsimaudė“. „Išsiropštėm susikibę už rankų, parbėgom namo šlapi. Tie du palindo po stalu slėptis, o aš tuo metu, pamenu, rausiuosi spintose, greit ieškau sausų drabužių visiems mums persirengti, – juokėsi Adelė. Tačiau vieną vasarą trijulė tame „prūde“ ir skendo. – Susilipome į Broniaus su Eugenijumi padarytą plaustą, plaukdami apsivertėm. Augio reakcija greita, tuoj šoko gelbėti, ištraukė mus su Stasele išsigandusias, o daugiausiai jėgų netekusią Reginą iki pat namų ant rankų teko parnešti, meluoti mamai, kad šiaip sunegalavo.“ Broniaus žodžiais, kiekvienas iš 6 suaugusių „Juciukų“ šiandien turėtų, ką iš vaikystės papasakoti, neblogas prisiminimų vakarėlis pavyktų! Kokių išdaigų jie beiškrėtė, tėvai fizinėmis bausmėmis nebaudė. „O ką ten bausi? Sava bėda – ne bėda“, – seną posakį pakartojo Bronislava. Nebaudė net, kai sykį Augis daržinėj šieną buvo padegęs. „Kaip padegė, taip pats ir užgesino, laimei, nors gaisras nekilo“, – pasidžiaugė ji. Svarbiausia, kad vaikai užaugo geri, kad darbus turi, susikūrė darnias šeimas, padovanojo 15 anūkų ir jau 7 proanūkius. Kai per šventes visi susirenka, troboje per 20 prie stalo susėda. „Man lengviau, kai po mažiau jų atvažiuoja, – nereikia galvoti, kuriuo vardu anūką pašaukti“, – juokavo B. Jucienė.
|
|
