Pajūrio naujienos
Help
2024 Gegužė
Pi 6132027
An 7142128
Tr18152229
Ke29162330
Pe310172431
Še4111825
Se5121926
Apklausa

Ar reikėjo Kretingai BOLT paspirtukų?

Taip
Ne
Neturiu nuomonės
Komentarų topas
Buvęs Arvydo Sabonio varžovas Kijevo „Budivelnik“ krepšininkas Jevgenijus Dolgovas nepakeitė nuo skeveldrų skylėtos restorano iškabos.

„Už ką jus, Arvydo Sabonio konkurentą krepšininką, Maskva norėjo diskvalifikuoti visam gyvenimui ir kodėl prieš metus, Rusijai užpuolus Ukrainą, nebėgote, o vykote gelbėti civilių ir net ėjote derėtis su Bučos žudynių organizatoriumi?“ – paklausiau 59 metų Jevgenijaus Dolgovo.

Su šiuo Kijevo priemiestyje, kurortiniame Vorzelio kaimelyje, gyvenančiu verslininku mane supažindino lietuvių kilmės kazachas Konstantinas Gudauskas. Iš diktatoriško Kazachstano priverstas bėgti dėl grasinimų nužudyti už protesto demonstracijų organizavimą, K. Gudauskas, kilus karui Ukrainoje, pademonstravo išskirtinę drąsą.

Vildamasis, kad jo, turinčio Rusijai draugiško Kazachstano pasą okupantai nelies, lietuvis mašina į Bučą ir Vorzelį gabeno vaistus ir maistą, o iš ten į Kijevą – vaikus, ligonius ir visus, kas nespėjo pabėgti. Lietuvio mašina ne kartą buvo apšaudyta, suvarpyta skeveldrų, per sprogimą jis buvo kontūzytas, tačiau liko gyvas ir išgelbėjo per 200 žmonių. Ukrainiečiai K. Gudauską praminė „Bučos angelu gelbėtoju“, o pagal jo istoriją kuriamas meninis filmas, kuris rudenį turi pasirodyti kino ekranuose. „J. Dolgovas su žmona Sofija buvo vieni vos iš kelių mano pagalbininkų, nepabijojusių rizikuoti gyvybe ir gelbėti Bučos žmones, jie rizikavo, nors galėjo išvykti į užsienį, kaip kad dauguma turtingų žmonių“, – pasakė K. Gudauskas. Tai mane suintrigavo, todėl verslininkų paklausiau, kodėl jie nespruko iš šalies. „Mes netikėjome, kad bus puolamas Kijevas, ir netikėjome, kad okupantai elgsis taip žiauriai ir žudys civilius, todėl pirmas dienas neišvykome iš Vorzelio“, – pasakojo krepšininkas.

„Be to, mes namuose laikėme sergančius šešis šunis ir kates, ir negalėjome jų palikti, kaip negalėjome palikti be priežiūros ir Bučos jodinėjimo mokykloje turimų dviejų savo žirgų“, – įsiterpė žmona Sofija. Moteris atskleidė, kad Jevgenijui prieš dešimtmetį buvo nustatyta onkologinė liga, ir šis tada Viešpačiui pasižadėjo iš prieglaudų pasiimti globai labiausiai nuskriaustus šunis ir kates.

Dar tą pačią dieną parsivežė į namus kalaitę Lulu, kuri prieš tai patyrė neįsivaizduojamą žmonių žiaurumą. Vienoje medicinos mokyklų studentams užsieniečiams brangiai sumokėjus buvo atvežta Lulu ir leista su ja daryti nelegalius eksperimentus, gyvūną daug kartų pjaustant ir susiuvant. Krepšininkas iš JAV užsakė specialų vežimėlį, ir užpakalinių kojų nebevaldžiusi Lulu pagaliau galėjo džiugiai lakstyti po pievą, o paskutiniai penkeri jos gyvenimo metai buvo ramūs ir sotūs.

Vorzelio verslininkai Sofija ir Jevgenijus Dolgovai, susidūrę akis į akį su A. Gordilovu ir stebuklingai išsigelbėję.

Pagijęs Jevgenijus pažadą Viešpačiui tesėjo, o karo pradžioje dingus telefono ryšiui ir nežinodami, ar jų žirgai yra šeriami, kartu su žmona nusprendė nueiti į už kilometro esančią arklidę. Šis poelgis vos nekainavo gyvybės ir liks atmintyje visam gyvenimui, nes jiems kelią pastojo Bučos žudynėms vadovavęs Rusijos papulkininkas, Pskovo 234 desantininkų pulko vadas Artiomas Gordilovas.

Vorzelio gatvėse nebuvo nė gyvos dvasios, tačiau paėjus kelis šimtus metrų pamiškėje juos sustabdė ukrainiečių kariai, perspėję toliau neiti, nes okupantai visus sušaudo. Sofijos ryžto nesustabdė net Kijevo greitkelyje pamatytos degančios mašinos ir žmonių lavonai. Ėmus per pievą eiti žirgyno link pora išgirdo rusišką šaukimą stoti ir pamatė pribėgančius du karius ir tai, kad iš šonų į juos šautuvus nutaikė du už tvorų pasislėpę snaiperiai.

Paaiškinus, kur eina, kariai pakraipė galvas ir palydėjo iki šarvuočio, iš kurio iššoko A. Gordilovas. Šis pareiškė, kad tiek žirgynas, tiek visos žemės ir namai nuo šiol yra „jo“, ir suteikė tris minutes dingti iš akių. Sofijai pabandžius aiškinti, kad vandens ir maisto laiku negavę žirgai nudvės, A. Gordilovas nusisuko, pareiškęs, kad „jums liko tik dvi su puse minutės.“

J. Dolgovo teigimu, tokių slaptų okupantų karių atėjimui paruoštų vietų Ukrainoje buvo ne viena. Priešo vadavietei buvo paruošta ir jodinėjimo mokykla kitoje Kijevo pusėje, šalia autostrados į Žitomirą, tam turėjo pasitarnauti ir Kijevo antroji psichiatrinė ligoninė. Jos rūsiuose buvo paslėpta daugybė Rusijos kareivių uniformų, šaudmenų, medikamentų ir maisto, o Charkove vienos įmonės sandėliuose buvo sutelkta karinės technikos už 200 mln. Eur.

„Maskva mūsų šalyje turėjo daug agentų, negi ne keista, kad okupantai Bučoje ir Vorzelyje vienus namus plėšė, o kitų nelietė, net tvoros vartų nepradarė, nors jie iš tolo krenta į akis savo puošnumu?“ – stebėjosi verslininkas.

Ukraina esą atsilaikė todėl, kad tie, kas nepabėgo ar nekolaboravo su okupantais, susivienijo bendram tikslui – vieni išėjo ginti šalies, kiti savanoriškai talkino kariuomenei ir civiliams. Susivienijo įvairių tautų žmonės – ir kalbantys ukrainietiškai, ir nemokantys šios kalbos.

J. Dolgovas priminė, kad gimė Turkmėnijoje, į Ukrainą atvyko kaip krepšininkas, o išvystęs sėkmingus verslus galėjo persikelti į bet kokią Vakarų šalį, tačiau šis kraštas tapo jo namais. „Po to, ką išgyvenome okupacijoje gelbėdami žmones, pasakiau sau, kad iš Vorzelio niekur nesikelsiu“, – pasakė jis.

Restoraną „Pipa Pipa Cafe“ pereitą vasarą S. ir J. Dolgovai skubiai atidarė tam, kad parodytų, jog okupacija baigėsi ir paskatintų kitus grįžti į savo namus. Dirbti teko patiems, nes visi padavėjai ir virėjai buvo pabėgę. Siekdamas dar labiau paskatinti grįžti šeimas su vaikais, Jevgenijus neseniai nusprendė Vorzelyje už savo lėšas pastatyti krepšinio aikštelę – su dirbtine danga ir aptvertą.

Krepšininkas su augintiniais, priekyje – užpakalinių kojų nevaldanti Lulu

„Klausėte, ar 1989 metais nepatyrėme kauniečių nepasitenkinimo po to, kai lemiamose rungtynėse netikėtai nugalėjome Arvydo Sabonio vadovaujamą „Žalgirį“ ir tapome SSSR čempionais? Ne, nors rungtynės sukėlė didžiulį skandalą, mat, teisėjams neužskaičius mūsų paskutinio metimo, atsisakėme žaisti dar vienerias rungtynes, už ką galėjome būti diskvalifikuoti ir palikti išvis be medalių“, – prisiminė J.Dolgovas.

Kaunas tada jam paliko neišdildomą ir teigiamą „krepšinio religijos užvaldyto“ miesto įspūdį – gatvėse žmonės jį esą atpažindavo, prieidavo sveikintis, o užėjus kur pavalgyti vyrai alaus ant stalo padėdavo, ko niekada nepatyrė Kijeve.

„Lemiamų Kijevo „Budivelnik“ ir „Žalgirio“ rungtynių nežaidžiau, nes buvau susižeidęs ranką. Aš nebuvau pirmo ryškumo žvaigždė, negalėjau lygintis su Arvydu Saboniu, gal todėl anksti baigiau sportuoti, įgijau tris aukštojo mokslo diplomus ir ėmiausi verslo, kur savo ambicijas geriau įgyvendinau“, – sakė vyras.

Krepšinį Jevgenijus pradėjo žaisti vėlai ir vien todėl, kad netikėtai išstypo iki 2,15 metro. Dėl tokio ūgio iš Turkmėnijos buvo pakviestas į Olimpinę sporto mokyklą Sankt Peterburge, o po to pateko į „Budivelnik“. Iš ten jį, prisidengdami būtinybe atlikti karinę tarnybą, pasikvietė Maskvos CSKA, kuris po pusmečio pasiuntė žaisti į Kijevo ASK kariškių klubą, kad padėtų šiems neiškristi į žemesnę lygą.

Po sezono grįžo į „Budivelnik“, už ką kariškiai jį išmetė iš komjaunimo ir reikalavo diskvalifikuoti visam gyvenimui, tačiau gavo tik lygtinę metų bausmę. „SSSR buvo nenormali valstybė, džiugu, kad iš jos sugebėjo pasitraukti tiek Lietuva, tiek Ukraina. Džiugu ir tai, kad Lietuva dabar padeda Ukrainai – mūsų pergalei labai reikia kitų šalių paramos“, – neabejojo J. Dolgovas.

Eldoradas BUTRIMAS

Specialiai iš Vorzelio Ukrainoje


Visos teisės saugomos. © 2006-2017 UAB 'Pajūrio naujienos'. Atsakomybės apribojimas. pingvinas